Jolanta Bivainytė - žinoma vertėja, knygų mylėtoja ir danų kultūros žinovė. Šiame straipsnyje panagrinėsime jos gyvenimo kelią, studijas, vertimus ir patirtį, susijusią su Danija.
Studijos ir Pirmoji Pažintis su Danija
Jolanta Bivainytė prisipažįsta, kad pasirinkimas studijuoti danų filologiją buvo atsitiktinumas. Jai visuomet gerai sekėsi kalbos ir patiko skaityti. Kartu su ja studijavo taip pat iš danų kalbos verčianti rašytoja Ieva Toleikytė. Iš jos kartos tik Jolanta ir Ieva verčia literatūrą iš danų kalbos. Dabar ruošiama kur kas daugiau danų kalbos specialistų, nes tais laikais, kai stojote mes, studijos vyko tik kas 3-4 metus, nedidelėmis grupėmis. Dabar priima kiekvienais metais ir nemažai.
Studijų metais kartu su Ieva Toleikyte ji išvyko į Daniją pusmečiui. „Mūsų skandinavistikos studijose buvo programa, pagal kurią galėjome išvažiuoti į skandinavišką mokyklą.“ Tokiose „hojskolėse“ yra suteikiama proga mokyklą baigusiam žmogui, kuris dar nežino, ką veikti gyvenime, gyventi bendruomenėje, mokytis ir rinktis studijų kryptį. Tokiose „hojskolėse“ suteikiama galimybė mokyklą baigusiam žmogui, kuris dar nežino, ką veikti gyvenime, gyventi bendruomenėje, mokytis ir rinktis studijų kryptį. Mūsų tikslas buvo įgauti kalbinių žinių. Aš pasirinkau dailės studijas.
Tuo metu Jolanta patyrė kultūrinį šoką, nes danai atrodė kitokie. „Buvo išties įdomi patirtis, nes iš pradžių mažai ką tesupratome. Buvo be galo daug įtraukių veiklų, nuostabių mokytojų, turtinga kultūrinė programa (bendravome su žymiausiais danų režisieriais ir rašytojais)“.
Kalbos Barjero Įveikimas
Jolanta teigia, kad dabar, atsidūrus Danijoje, ji jaučiasi laisvai ir lengvai susišneka. Prie to prisidėjo ne tik gyvenimas Danijoje, bet ir įvairūs darbai, tarkime, klientų aptarnavimas telefonu.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Daniškas Gyvenimo Būdas
Jolanta apibūdina danišką gyvenimo būdą kaip labai planuotą. „To trūkumas - nelankstumas. Iš vienos pusės gerai, nes tai padeda kovoti su darboholizmu, kita vertus, keista, kad danas, atėjus penktai valandai, gali mesti darbą ir bėgti į vakarėlį.“ Tokių patirčių turėjau ir mokydamasi „hojskole“ - būdavo pieši pagauta įkvėpimo savo portretą, o visi aplink meta pieštukus ir eina, nes baigėsi pamoka.
Vertėjos Karjera
Jolanta Bivainytė yra išvertusi nemažai detektyvų, nors pati nėra didelė šio žanro gerbėja. „Gal 3 ar 4 kurse sulaukiau pirmo pasiūlymo versti detektyvą, jį išvertus pasiūlė versti dar vieną… Taip ir susidėjo visas pluoštas. Kai esi pradedantis vertėjas, atsisakyti pasiūlymų sunku, nes atrodo, kad kitaip jie nebesiūlys ir pamirš tave apskritai.“
Tiesa, ji vertė ne tik detektyvus, bet ir istorinių knygų bei dramą. Netrukus turėtų pasirodyti Toves Ditlevsen „Kopenhagos trilogija“. Taip pat išvertė dvi sudėtingas knygas. Ilgai plušau prie didelės apimties Kimo Leinės romano „Raudonas žmogus / Juodas žmogus“. Taip pat neseniai pabaigiau Søreno Kierkegaardo pusiau filosofinę, pusiau grožinę knygą. Tekstas parašytas XIX a. viduryje, tad danų kalba per tą laiką gerokai pasikeitė. Tai labai sofistikuotas autorius, aukštas stilius, daug ironijos, daug kas palikta tarp eilučių ir visa tai reikia suprasti. Kartais koks nors sakinys atrodydavo tiesiog manieringas, bet porą valandų pasigilinusi ir pabandžiusi prieiti prie sakinio iš skirtingų kampų pamatydavau, kad jis sako viena, o omenyje turi kita. Ir dar tas sakinys šventvagiškas, bet reikia išversti taip, kad skirtingiems skaitytojams jis turėtų skirtingą reikšmę. Kierkegaardas apskritai mėgsta vedžioti už nosies, klaidinti, manipuliuoti… Manau, kad šioje knygoje tai ypač ryšku, ji labai erzinanti, jaudinanti, pykdanti, lyg veidrodis. Taip pat buvo sunku dėl to, kad nesu baigusi filosofijos studijų, na, lankiau vieną Kierkegaardo filosofijos kursą, bet tai buvo seniai ir paskaitos, skirtos „Erasmus“ studentams, nebuvo ypatingai akademiškos. Su duomenų baze ir daugybe paaiškinamųjų komentarų anglų ir danų kalbomis. Šį mėnesį tekstą turėtų peržiūrėti mokslinis redaktorius, o paskui kalbos redaktorius.
Iškart po sunkaus vertimo gali imtis naujo teksto, ar reikia laiko atsigauti ir pailsėti? Kai baigiau versti Kierkegaardą, patyriau kelių savaičių euforijos būseną, nes versti buvo didelė kančia, sunkus protinis ir kūrybinis darbas. Atidavusi vertimą jaučiausi galinti išversti bet ką. Kadangi neturiu finansinių galimybių išvykti mėnesiui atostogų į užsienį, greitai kibau prie trumpesnių, bandomųjų vertimų. Verčiu keturias skirtingų knygų ištraukas, planuodama vertimus, juos taip susidėliojau, kad pirmiausia pradėčiau nuo ištraukos apie Farerų salas. Po Kierkegaardo labai su tomis salomis pailsėjau ir jaučiausi tarsi vertimo SPA. Buvo gera, gražu, gana lengva - skaitai ir viską supranti, tereikia sugalvoti, kaip gražiau suformuluoti sakinius lietuviškai.
Viename, prieš dvejus metus duotame interviu, minėjai, kad verti pirmą kartą pačios leidyklai pasiūlytą Kasparo Collingo Nielseno romaną „Europos pavasaris“ ir svajoji ateityje pati inicijuoti daugiau projektų. Kokių dalykų per tą laiką tau, kaip vertėjai, nutiko?
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Knygos, Kurių Vertimų Pasigendama
Jolanta džiaugiasi, kad išeis T. Ditlevsen. Nes iš danų moterų rašytojų tik Karen Blixen buvo visuotinai žinoma. T. Ditlevsen sukūrė tikslesnį XX a. moters portretą. Pagrindinis skirtumas - distancija. Nėra taip, kad Knausgårdas sukūrė kažką naujo, lyginant jį su Ditlevsen. Tiesa, į jos kūrybą žiūrėta kitaip: moteris, rašanti apie buitį. Taip pat smagus tęstinumas, nes išeis ir O. Ravn, kuri tyrinėjo Ditlevsen kūrybą. Tikėčiausi, kad ateityje išeis ir kita O. Ravn knyga „Mano darbas“.
Neabejotinai galėtų būti daugiau danų literatūros vertimų, nes dabar ten esama nemažai naujojo materializmo tendencijų, kūniškos literatūros, kuri mus šokiruoja, dar yra svetima.
Santykis su Kalbos Redaktoriais
Jolanta teigia, kad svarbiausia bendrauti ir derinti su kalbos redaktoriais. „Labiau mane slegia ne pats redaktoriaus asmuo, bet taisyklės, kurių jis priverstas laikytis. Pavyzdžiui, šiandien redaktorius sužinojo, kad negalima taip ir taip sakyti, taip pat šiandien sužinojo, kad šitas žodis nebetinkamas, o kalboje ši konstrukcija dabar plinta kaip maras. Danų kalboje dažnai būna grubių išsireiškimų ir kartais, dirbant su redaktoriumi, jaučiasi noras sušvelninti toną.“ Esu dirbusi su skirtingomis leidyklomis, kartą net yra nutikę taip, kad man nebeparodė galutinio varianto ir išleido nesutvarkytą tekstą su skliaustuose paliktais komentarais. Dabar tos leidyklos jau nebėra.
Knygos Vaikams ir Iššūkiai
Jolanta yra išvertusi ir knygą vaikams - „Sniego karalienę“. Knyga jau buvo į lietuvių kalbą versta ir anksčiau. Nusprendžiau, kad pirmiau išversiu, o tik tada perskaitysiu ankstesnį vertimą. Nes, kaip ir su bet kokia kūryba, net jeigu to nenori, vertimuose atsiranda pėdsakas to, ką perskaitei ar perklausei anksčiau.
Vertėjų Bendruomenė
Skandinavistikoje iš norvegų verčianti Eglė Išganaitytė yra nuostabi vertėja ir Justė Nepaitė - jos puiki mokinė. Rasa Baranauskienė - didelio kalibro vertėja iš islandų kalbos, jos žodynas neįtikėtinai turtingas. Dar visada pasitikiu Nijolės Reginos Chijenienės, Mariaus Buroko, Emilijos Ferdmanaitės vertimais.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
Darbas Knygyne
Knygyne man labai patinka, dabar jaučiuosi laimingesnė, atsirado smagus balansas. Dirbdama su tekstais įsižeminu, tai ramus, lėtas, daug susikaupimo reikalaujantis darbas, o knygyne gaunu gero chaoso, veiksmo, judėjimo. Esu iš tų, kuriems reikia gyvo ryšio, bendravimo, atsitiktinių pokalbių, atnešančių energijos ir džiaugsmo.
Asmeniniai Įspūdžiai ir Patirtys Vertimuose
Tavo draugė, taip pat vertėja Aurelija Bivainytė, buvo užsiminusi, kad vertime, kaip ir kūryboje, lieka įspaudas to, ką anksčiau skaitei, matei ar klausei. Ar pati regi savo vertimuose tokių rudimentų? Ir ar atsivertusi verstą knygą, tarsi atsikandusi pyragėlio, panyri į prisiminimus? Retai skaitau savo išverstas knygas, nes nuolat atsiranda naujų vertimų ir kartais net nebūna laiko pasidžiaugti. Dabar į galvą neateina joks konkretus pavyzdys, bet tikriausiai, taip. Kitas dalykas, kiekviena išversta knyga man primena kaip gyvenau, vertimai sugeria prisiminimus, nes versdama gyvenu su knyga. Tarkim, kai verčiau „Europos pavasarį“ (gaila, kad šios trenktos, juokingos ir baisios knygos daug kas nepastebėjo ir vis dar neperskaitė), buvo pirmasis karantinas, žmonės labai įsibaugštinę, visi užsidarę namuose. Artėjo knygos atidavimo terminas ir aš kaip tik verčiau epizodą, kuriame vienas personažas užsidega tyrinėti Danijos florą ir renka augalėlius. Tą pačią dieną pirmąkart per visą karantiną susitariau susitikti su drauge, beje, kaip tik su Aurelija. Mes ėjom į Ribiškes ir aš pamačiau ten tuos pačius, knygoje aprašomus pavasarį žydinčius augalus. Buvo toks stebuklas! Arba kai verčiau Kimo Leinės romaną „Amžinybės fjordo pranašai“ - pradėjau versti sirgdama depresija, o pabaigiau beveik išlipusi. Verčiau įvairiausiose vietose, nuolat, be atostogų. Sugebėjau pasiimti vertimą net į jūros paukščių rezervatą Skomerio saloje, gal penkiuose Prancūzijos miestuose, Ventspilyje… Tada dar nesupratau, kad verčiant sveika ir pailsėti. O kitą Leinės romaną „Raudonas žmogus / Juodas žmogus“ verčiau vien Lietuvoje, tuo metu vėl buvo pandemija, ėmiau paskolą butui, buvo neįtikėtinai daug darbo su popieriais ir skelbimais - butas iš vertimo pavogė porą savaičių.
Karas taip pat įsiveržė į vertimo kasdienybę? Žinoma, iš pradžių išvis negalėjau dirbti. Kai pagaliau atsitokėjau ir vėl mėginau įsivažiuoti į darbą, supratau, kad kažkas šiuo metu priverstas bėgti iš namų, nakvoti metro, netoliese nuolat miršta žmonės, o aš sėdžiu ir verčiu tokį rafinuotą, sudėtingą ir nuostabų tekstą. Kierkegaardą įmanoma versti tik taikos metu. Iš naujo perskaičiau Anos Frank dienoraštį. Knyga, parašyta slepiantis nuo karo ir laukiant kol jis praeis, labai sujaudino ir padėjo. Taip pat perskaičiau Benjamíno Labatuto „Kai liaujamės suprasti pasaulį“. Šioje knygoje nemažai rašoma apie karą ir jo mašineriją, priemones, su kuriomis karas vyksta. Tad atrodė įdomu ir prasminga. Vis neprisiruošiu perskaityti (nes nelabai norisi, lyg bijau, nors tikriausiai reikėtų) Curzio Malaparte‘s romano „Oda.
Ateities Planai ir Perspektyvos
Tavo kartoje, be Aurelijos Bivainytės, nėra literatūros vertėjų iš danų kalbos. Kur dažniausiai nueina šios kalbos studentai? Ar pati iš anksto žinojai norėsianti versti literatūrą? Taip, visada norėjau ir gal šiek tiek keista, kad šis noras neišblėso. Daugelis, baigusių skandinavų filologijos studijas, atsiduria skandinavų kapitalo kompanijose, bankuose, dirba telefonu su klientais. Mažytė dalis tęsia studijas ir pasirenka mokslinį kelią, kiti dirba visai su studijom nesusijusius darbus, kai kam pavyksta įsidarbinti ambasadose ir panašiai. Yra nemažai žmonių, kurie išverčia vieną ar keletą knygų ir paskui nustoja. Tarkime, Liudas Remeika buvo išvertęs ir sudaręs nuostabią H. C. Anderseno žiemos pasakų rinktinę „Dvylika iš pašto karietos“. Vėliau vertėjavo Briuselyje, o grįžęs į Lietuvą atidarė meno galeriją. Arba Loreta Vaicekauskienė yra išvertusi garsųjį P.
Ar danų vertėjams taip pat sunku išgyventi vien iš literatūros vertimų? Gerai nežinau, nelabai ką pažįstu. Bet prisimenu švedų vertėją, kurį esu ne kartą sutikusi, jis pasakojo, kad nuolat tenka ieškoti projektų ir bandomųjų vertimų, nes vien iš knygų vertimų išgyventi sunku. Dažniausiai žmonės veikia kažką daugiau, ne tik verčia, tarkim, rašo knygas, recenzijas, dėsto universitete. Į galvą ateina tik Neringa Abrutytė, jau nemažai metų gyvenanti Danijoje.
Kiek esi pasakojusi apie danų literatūros atradimus - tiek knygos, tiek rašytojai atrodo be galo spalvingi. Kaip manai, kodėl danų literatūra tokia marga, ten tiek daug įvairovės? Gal susidaro toks įspūdis, nes mane pačią domina margumynas ir įvairovė. Bet šiaip truputį komiška, nes Danijos visuomenė ir kultūra dažnai ir pačių danų kritikuojama kaip vienoda. Ten sunku būti kitokiu. Svarbus bendruomeniškumas, komandinė dvasia, bendravimas prie apskrito stalo. Galbūt draugiškas vienodumas verčia žmones išsišokti, padaryti kažką literatūriškai keistesnio.
Ar jau rekomendavau Toves Ditlevsen „Kopenhagos trilogiją“? Taip, apie šią knygą kalbėjomės ir su jos vertėja Aurelija. O tau patinka K. O. Perskaičiau tik pirmą „Mano kova“ dalį, antros įveikiau gal šimtą puslapių, nes buvo neįtikėtinai nuobodu ir nyku. Mane truputį glumina, kaip jis sugeba išpūsti ir sureikšminti vidutiniškus dalykus. Gal pavydžiu? Man rodos, Ditlevsen patyrė daug daugiau, ji turėjo sukrečiančių išgyvenimų, bet rašė apie tai lakoniškai, net šaltai. Taip pat ji labai skiriasi nuo didžiosios dalies rašytojų, nes yra neišsilavinusi, kilusi iš proletariato, tėvai paprasčiausiai neleido jai stoti į gimnaziją, ji turėjo eiti uždirbti pinigų ir mokėti tėvams už savo kambarėlį. Trečiojoje „Kopenhagos trilogijos“ dalyje Tove pasakoja apie savo santuokas ir kaip pirmasis jos vyras, garsus Danijos intelektualas, idant ji lavintųsi, verčia ją skaityti knygą apie Prancūzijos revoliuciją. O Tovei baisiai nuobodu, per dieną ji sugeba įveikti tik puslapį ir vietoj to slapta rašo savo romaną.
Šiuo metu seku Instagrame rašytoją Leonorą Christiną Skov - jos knyga dar tebelaukia manęs, nespėjau perskaityti. Buvo marginali autorė, elitas į ją žiūrėjo kreivai, skaitytojų taip pat nebuvo labai mėgiama, o tada BAM ir parašė autobiografinę knygą „Tas, kas gyvena tyliai“ - apie savo komplikuotus santykius su šeima, homoseksualumą ir nepritapimą. Knyga tapo milžinišku bestseleriu, gavo prestižinę premiją ir iš niekam neįdomios rašytojos L. C. Skov staiga tapo viena populiariausių Danijos autorių.
Kadangi dirbi „eureka!“ knygyne, kuriame gausu knygų anglų kalba, smalsu, ar turite lentynose danų autorių knygų? Ką rekomenduotum paskaityti? Tikrai yra ką pasiūlyti! Turime Jono Eikos fantastišką apsakymų rinktinę „After Sun“. Najos Marie Aidt autofikcinę knygą „When Death Takes Something From You Give It Back“ - tai įdomios struktūros, muzikalus, skausmingas kūrinys apie žuvusį sūnų. Taip pat Haroldo Voetmanno intelektualiosios prozos, romaną „Awake“, su istorinėmis asmenybėmis ir maginiais elementais. Esu girdėjusi jį skaitant gyvai - padarė įspūdį. Minėjai, kad mokaisi vairuoti? Tuomet rekomenduoju komiškąją Dorthę Nors. Ji yra parašiusi knygą apie penktą dešimtį einančią detektyvų vertėją, kuri pradeda lankyti vairavimo kursus ir mokosi medituoti, bet viskas gaunasi taip juokingai ir graudžiai. Knygyne turime kitą jos knygą „Wild Swims“.