Alytus, šeštas pagal dydį Lietuvos miestas, dažnai vadinamas Dzūkijos sostine, turi turtingą ir įvairią istoriją. Šiame kontekste svarbią vietą užima Alytaus kūdikių ir vaikų globos namai, įstaiga, kurioje daugybė vaikų rado užuovėją ir galimybę augti saugioje aplinkoje. Straipsnyje apžvelgiama šios įstaigos istorija, jos veikla ir reikšmė Alytaus bendruomenei, taip pat atskleidžiamos įkvepiančios istorijos žmonių, kurių gyvenimus palietė ši įstaiga.
Alytaus globos namų istorija yra neatsiejama nuo miesto istorijos. Lyg atsvara Alytuje vienas po kito dygstantiems naujiems prekybos centrams, dešiniajame Nemuno krante stovi „baltas mūras“, menantis ilgą ir spalvingą miesto istoriją. Pirmajame Alytuje, Jiezno gatvėje, stovintis pastatas, kuriame šiuo metu veikia biblioteka, sveikatos priežiūros centras, o rūsyje įrengta Alytaus kraštotyros muziejaus ekspozicija, yra pats seniausias Alytuje. Manoma, kad pastatas statytas XVI amžiuje.
Seniausio Alytaus Pastato Istorija
Apie seniausią Alytaus pastatą informacijos yra labai nedaug, tačiau alytiškis istorikas Vilmantas Dunderis atrado, kad 1786 metais Alytaus ekonomijos inventoriuje minima senoji austerija (užvažiuojamieji namai) kitame Nemuno krante (nuotr. Pastatas taip pat minimas 1791 metais miestelėnų skunde dėl A. Tyzenhauso kadaise padarytos miestui žalos. Apie pastatą XIX amžiuje trūksta informacijos, o XX a. „1928-1935 metais pastate veikė Dzūkų muziejus, pokario metais trumpą laiką pastate Vidaus reikalų liaudies komisariatas (NKVD) laikė areštuotus gyventojus. Dėl to turbūt ir kilo kalbos, kad ten vaidenasi. Netgi mums įrengiant ekspoziciją kilo visokių netikėtumų, kaip, pavyzdžiui, trūko vamzdis, vanduo išsiliejo, atrodė, kad kažkas neleidžia ten įsikurti“, - pasakojo Alytaus kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Vilma Jenčiulytė. Ji pridūrė, kad kalbos apie vaiduoklius, dažnai sklinda minint bet kurį seną pastatą (Nuotr. apačioje - Vilma Jenčiulytė. Duomenis O. „Senieji gyventojai paskojo, kad jau jų vaikystės metais (apie 1915-1920 metus) Pirmajame Alytuje stovėjo mūras. Jis jau tuo metu atrodė senas. Kas ir kada jį pastatė, niekas neprisimena. Kiek prisimena gyventojai, šiame name, maždaug iki 1930 metų gyveno žydas Chaišius (kiti vadina Chaišenas), kuris išvažiavo į Palestiną apie 1930 metuss. Chaišius namo rūsyje buvo įrengęs degtinės pilstymo patalpą. Jis iš kažkur tai, o gal ir iš Alytaus spirito varyklos, parsiveždavo spirito, į jį pildavo vandenį ir taip darydavo degtinę. Vėliau šiame name įsikūrė teismas, teismo patalpos buvo pietiniame pastato gale. Teisėjais dirbo Liukpetris, turėjęs sekretorių, kuprotą žydelį, o vėliau Rameza, kuris ir gyveno šiame name (jo šiauriniame gale). Kaip pasakojo senieji gyventojai, prie pastato šiaurinio galo buvo didelis akmeninis priestatas, kurį po karo nugriovė. Kai kurie gyventojai teigia, kad „baltame mūre“ prieš karą yra buvusi ir krautuvė (Nuotr. Po karo name gyveno daug šeimų, turėdamos po vieną kambarį arba net dvi šeimos gyveno kartu. Tai - Černiauskienė su dukra, Liuba ir Ališauskaitė su dukra Hele. 1950 metais pietinėje namo dalyje apsigyveno Valuckienės Viktorijos šeima, name gyvena Burbienė Marija su vyru ir šešiais vaikais, jos vyro brolis su žmona Elžbieta. Apie 1952 metus name apsigyveno Saukienė su penkiais vaikais. Taip pat gyveno Rutkauskų šeima (3 asmenys). Apie 1954 m. „Baltas mūras“ turėjo dvejas duris - abejos iš Jiezno gatvės pusės. Apie 1957 metus name buvo atliktas kapitalinis remontas, kuris labai pakeitė namo tiek išorinę pusę, tiek vidų. Namas buvo nudažytas ružava spalva, durys iš gatvės pusės - užmūrytos. Iš kiemo pusės buvo pastatytas nedidelis priestatas, o prie pietinio namo galo - veranda. Taip kad dabar įėjimai į namą yra iš kiemo pusės, iš pietinio ir šiaurinio namo galų. Taip pat buvo padalinta į dvi dalis išilginė namo siena - rūsys. Rūsio dalyje iš kiemo pusės dar padaryta daug pertvarų. Dabar ten yra namo gyventojų sandėliai (Nuotr. Šiuo metu name gyvena keturios šeimos: V. Valuckienės - trys asmenys, V. Migidenkaitės - trys asmenys, S. Bubėno - keturi asmenys, V. Alytaus kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vedėja Vilma Jenčiulytė pasakojo, kad prieš bene šešerius metus pastatas Jiezno gatvėje buvo perduotas muziejui, jame atidarytas muziejaus filialas (Nuotr. apačioje. Prieš tai, kai senasis rūsys pateko į muziejaus rankas, jame veikė naktinis klubas „VIP“. Senosios skliautinės plytų sienos buvo užtinkuotos, nudažytos ryškia spalva. Buvę savininkai, patalpas paliko netvarkingas, su visais baldais. Nors pastatas jau nuo 1995 metų buvo įtrauktas į Kultūros vertybių sąrašą, rūsyje esančios patalpos atrodė prastai (Nuotr. Archeologijos ekspozicija pasakoja apie Alytaus krašto istorijos ištakas. Ekspoziciją sudaro trys dalys. Antroji skirta geležies amžiui, jos akcentas - jotvingių gyvenimas (Nuotr. Trečioji - duoklė miestui, nes ir pati ekspozicija įkurta Pirmajame Alytuje. Archeologų radiniai pasakoja Alytaus istoriją nuo jos ištakų iki XVI amžiaus, kai [būsimai arba dabartinei] Dzūkijos sostinei suteiktos Magdeburgo miesto teisės. Ekspozicijoje [trečioje dalyje] galima apžiūrėti archeologų radinius iš piliakalnio papėdės gyvenvietės, XIV-XVII a. Patekti į Kraštotyros muziejaus filialą Jiezno gatvėje galima pro išlikusias autentiškas dvisluoksnes duris, iš išorės apkaustytas metalo lakštu, dekoruotas metalinėmis juostomis ir kniedėmis (nuotr. apačioje.
Alytaus Vaikų Globos Namų 50-mečio Minėjimas
Lapkričio 22 dieną Alytaus vaikų globos namuose vyko 50-mečio minėjimo renginys. Į minėjimo renginį besirenkančius gausius svečius pasitiko Globos namų auklėtiniai, kurie pristatė Globos namų erdves, vykstančias parodas. Šventę nuotaikingu muzikiniu pasirodymu pradėjo Vaikų globos namų auklėtiniai.
Alytaus miesto savivaldybės mero pavaduotoja Nijolė Makštutienė sveikino Alytaus globos namų kolektyvą gražios sukakties proga, dėkojo už sunkų darbą, linkėjo ištvermės ir kantrybės: „Linkiu jums sveikatos, atkaklumo ir stiprybės dirbant su vaikučiais, nes jiems labai reikia šilumos. Gaila, kad iš šeimų tenka paimti vaikus, tačiau žinome, kad jie pateks į geras, jautrias ir šiltas rankas", - sakė vicemerė N. Makštutienė.
Taip pat skaitykite: Skiepijimo nuo hepatito svarba
Ji už sąžiningą, ilgametį, nuoširdų ir labai reikalingą darbą globojant tėvų globos netekusius vaikus įteikė Alytaus miesto savivaldybės mero padėką Vaikų globos namų direktoriui Romučiui Žebuoliui ir padėkas Globos namų bendruomenės nariams. Už ilgametį ir gerą darbą globojant tėvų globos netekusius vaikus mero padėkos įteiktos Virginijai Paulauskienei, Irinai Levandauskienei, Onai Pileckienei, Romai Jauneikienei, Juozui Paviloniui, Zitai Paršeliūnienei, Anelei Adamavičienei, Jūratei Žvaliauskienei, Reginai Lietuvininkienei, Vidai Juškevičiūtei, Bronei Zapereckienei, Laimutei Lubauskienei, Ritai Jankauskienei, Vidučiui Šurskui, Editai Kazlauskienei, Liudai Prokofjevai, Ritai Karašauskienei.
Įstaigos vadovas R. Žebuolis dėkojo svečiams: „Ačiū, kad nepamiršote. Dėkoju, kad palikote visus rūpesčius namuose ir atvykote čia, pas mus. Visiems, visiems ačiū". Jis papasakojo apie vaikų globos namų ištakas ir istoriją. Rodydamas nuotraukas, išlikusias nuo senų laikų iki dabarties, šmaikščiai ir linksmai prisiminė Vaikų globos namų istoriją.
„Na, štai pietų metas, visi drausmingai valgydavo. Ir valgėm, dar pamenu, iš aliuminių „bliūdelių", ir iš puodelių aliuminių, ir jokie higienos centrai prie mūsų nekibo, ir mes niekuo nesirgom", - juokaudamas vieną seną nuotrauką pakomentavo Romutis Žebuolis. Jis taip pat papasakojo apie šiandienę įstaigos veiklą ir džiaugsmus, išreiškė padėką visai įstaigos bendruomenei ir miesto savivaldybei.
Alytaus vaikų globos namus taip pat sveikino Seimo narys Julius Sabatauskas. „Dažnai tenka lankytis šiuose Globos namuose. Kartą skaičiau vaikų laiškus, kuriuose jie rašė apie savo svajones. O jų yra pačių įvairiausių, ir kai kurias galime išpildyti". Pasak J. Sabatausko, jo svajonė buvo tapti konditerijos fabriko direktoriumi. Jo dovana - didžiulis maišas šokoladinių saldainių - pradžiugino globos namų auklėtinius. Globos namų direktoriui J. Sabatauskas padovanojo sieninį laikrodį, kuris, kaip sakė Seimo narys, metų neskaičiuoja.
Daug šiltų ir gražių žodžių sakydama sveikinimo kalbą ištarė socialinės apsaugos ir darbo ministerijos kanclerė Danguolė Juozapavičienė. „Šiandien didelė šventė ne tik šiai įstaigai, bet ir visam Alytui. Miestui pasisekė, kad yra suburtas be galo atsakingas kolektyvas, profesionalus ir tikrai labai gerai besitvarkantis. Šie globos namai yra vieni geriausiai besitvarkančių Lietuvoje", - sakė D. Juozapavičienė. Ji R. Žebuoliui įteikė socialinės apsaugos ir darbo ministrės sveikinimą bei padėkas įstaigos darbuotojams.
Taip pat skaitykite: Vežimėlių atsiliepimai ir rekomendacijos
Renginio metu Romutis Žebuolis ir visi įstaigos nariai sulaukė dar daug gražių žodžių, sveikinimų ir nuoširdžių linkėjimų - juk suprantama, kiek daug pastangų ir kantrybės reikia įdėti, siekiant sukurti vaikams saugią aplinką, padėti tobulėti bei pasiruošti savarankiškam gyvenimui.
Alytaus vaikų globos namai yra didžiausi Lietuvoje. Šiuo metu juose globojama 130 vaikų. Jų amžius nuo 4 iki 18 metų. Vaikučiai gyvena 9-iose mišraus amžiaus grupėse, o juos globoja, prižiūri ir augina 68 darbuotojai.
Brolių Gataveckų Istorija: Įkvėpimas Iš Globos Namų
Viena iš įkvepiančių istorijų, susijusių su Alytaus vaikų globos namais, yra brolių dvynių Algirdo ir Remigijaus Gataveckų gyvenimas. Prieš kelerius metus broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai pribloškė TV3 projekto „Lietuvos talentai“ žiūrovus kaip virtuoziški breiko šokėjai. Tarptautinėje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius’12“ išvydęs Algirdo socialinio projekto „Poveikis“ fotorealistinius globos namų auklėtinių bei brolių vienas kito nupieštus portretus netenki amo. Remigijus - Vilniaus dailės akademijos bei Dizaino kolegijos dėstytojas, Algirdas - VDA doktorantas ir savo brolio dėstytojo asistentas.
Jų kelias į Vilnių prasidėjo Alytaus vaikų globos namuose. 1993 metų spalio trečiąją, aštuonerių metų amžiaus, tėvai atvežė į tuos globos namus ir paliko. Tėvai prisidarė skolų, namuose atjungė dujas, elektrą, vandenį. Pagaliau skolos privertė juos butą Alytuje parduoti, išsikraustėme į kaimą. Kadangi mūsų gyvenimo sąlygos atitiko globos reikalingųjų statusą, tėvai sumąstė mus ten apgyvendinti.
Algirdas: „Mūsų tėvai yra gyvi, ir mes su jais bendraujame. Daugelis mano, kad turbūt pykstame ant jų. Ne, aš ant jų nepykstu, viskas yra gerai. Ar išsikapstė iš šios bėdos? Negaliu pasakyti, kad išsikapstė, bet po vieno įvykio tėvas išsigando. Žiemą jam lūžo koja, reikėjo sudėtingos operacijos. Tyrimai parodė, kad tėvas yra išvaikščiojęs širdies infarktą, šio nepastebėjo. Gydytojai suko galvas, kaip atlikti operaciją. Koja gijo visus metus. Nuo tada jis geria daug mažiau ir rečiau."
Taip pat skaitykite: Žydinčios gėlės ir kūdikių saugumas
Remigijus: „Juodą darbą padarė alkoholis. Visos žmonių nelaimės dažniausiai atsitinka per velnio lašus."
Algirdas: „Todėl patys nei rūkome, nei geriame. Net alaus neragaujame. Mūsų alkoholis - kefyras ir gira. Mūsų tėvus reikia pažinoti. Jie yra sąžiningi žmonės. Viena Alytaus vaikų globos namų auklėtoja sakydavo, kad per netrumpą savo darbo laiką nėra mačiusi nuostabesnių gimdytojų - visada domėdavosi, kaip mokomės, kaip mums sekasi, lankydavo mus. Nebuvo iš tų tėvų, kurie pažada ir neatvažiuoja."
Sunkiausia vaikystėje buvo, kai trūko maisto. Algirdas: „Kai esi kelias dienas nevalgęs, ima mausti, gelti visą kūną." Remigijus: „Būdavo, naktį atsikeliame, einame ieškoti maisto. Tamsu, elektros nėra, mes, penkiamečiai, apgraibomis susirandame kokį nors paką. „Kas čia? Miltai?" Valgome miltus. „O čia kas?" Ragaujame. Druska. Neskani. Būdavo, valgydavome ir ją."
Globos namuose dvyniai nebuvo skriaudžiami. Remigijus: „Būdavo, vyresni ir sumušdavo." Algirdas: „Bet mes „stogą“ turėjome. Toks vyresnis berniukas pravarde Tynta mus gindavo - patikome jam. Mėgome aktyvius žaidimus, kompaniją. Didžiausiuose Lietuvoje Alytaus vaikų globos namuose tuo metu glaudėsi du šimtai vaikų. Mums tai buvo žaidimų, siautimo zona."
Šį gabumą pastebėjo mūsų auklėtoja Kazimiera Skripkiūnienė. Ji ir dabar dar dirba vaikų globos namuose. Labai dėkingi esame ir direktorės pavaduotojai Jūratei Žvaliauskienei. Ji griebė mus ir nuvedė į dailės mokyklą. Ėmė šturmu: „Dabar, ir viskas!“ Buvome dešimtokai.
Globos namai labai stengėsi, aprūpino mus piešimo priemonėmis, rasdavo ir geresnių drabužių. Mokykla mėgdavo mus ir išnaudoti (juokiasi). Tekdavo piešti plakatus, prezidentų portretus. Vėliau susitikau su istorijos mokytoja, ji apgailestavo: „Tu dar Valdo Adamkaus ir Dalios Grybauskaitės nenupiešei.“
Globos namuose augusių dvynių tikslas - viešinti likimo brolių situaciją. Parodoje „Situacija“ ne tik demonstravote piešimo tobulumą, bet ir realistiniais paveikslais pasakojote apie savo padėtį, socialinę atskirtį. Įsimintini kūriniai - „Tėvas“, „Našlaičiai“, „Brolis“, „Šeima svarbi svarbiomis akimirkomis“.
Algirdas: „Nesvarstau, ar privalau ką nors grąžinti globos namams. Darau tai, kas patinka. Pradėję studijuoti Dailės akademijoje pamatėme, kad studentai išmeta nemažai savo darbų. Piešimo dėstytoją Arūną Joniką paprašiau pasiūlyti studentams po peržiūrų atiduoti savo darbus vaikų namams. Nuveždavome juos ten. Kai įstojau į doktorantūrą, nusprendžiau atlikti socialinį tyrimą su globos namų vaikais - aš juos piešiu. Alytuje praleidžiu daug laiko. Pavyzdžiui, natūralaus ūgio Ramunės portretą piešiau tris mėnesius - kasdien po penkias valandas. Padeda ir brolis."
Šeimynos Kūrimas ir Iššūkiai: Zitos Kaluževičienės Patirtis
Alytiškė Zita su vyru savo atžalų nesusilaukė, tačiau moteris labai norėjo auginti vaikus, jų labai trūko jos gyvenime. Zita labai gerai pamena, kaip 1993 metais prieš pat Kalėdas kartu su sutuoktiniu nutarė priimti į savo namus mažylį iš globos namų.
Po kelių dienų moteris nuvyko į Alytaus vaikų globos namus aplankyti ten augančių vaikų. „Ta akimirka, kai išvydau vaikų akis, jų ištiestas rankutes, mane sukrėtė. Mačiau, kad jie labai norėjo mamos, prašė manęs būti jų mama. Tai sujaudino mano sielą“, - tą momentą, kai galutinai apsisprendė tapti mama likimo nuskriaustiems vaikams, prisimena moteris.
Iš pradžių alytiškė pasiėmė globoti penkerių metų berniuką. Tai buvo mažas, silpnas, beveik nekalbantis berniukas. „Vaikščiojau po grupes ir tada vienas berniukas man ištiesė ranką, tarsi pats mane pasirinko. Nesidomėjau nei jo ligomis, nei gyvenimo istorija, tik paprašiau, kad leistų jį parsivesti savaitgaliui namo. Norėjau pasižiūrėti, kaip vaikas jausis, kaip mes su vyru jausimės. Pamenu, kai vyras grįžo iš darbo, berniukas ištiesė jam rankutę ir pasakė: tėte. Zita sužinojo, kad jis turi seserį, gyvenančią tuose pačiuose globos namuose. Kaluževičiai pradėjo ją lankyti ir nutarė, kad negerai brolį atskirti nuo sesers, reikia, kad jie augtų kartu. Netrukus ir mergaitė apsigyveno naujuose namuose. „Gyvenome dviejų kambarių bute ir auginome du vaikus. Bet vis tiek atmintyje vis iškildavo globos namuose likusių vaikų vaizdas, kaip jie nori šeimos. Mano siela nerimo. Vaikai turi augti šeimose, o ne vaikų globos namuose, kurių aplinka mane nuteikė labai neigiamai. Man tai labiau priminė vaikų kalėjimą. „Viena mano pažįstama taip pat globojo vaiką, bet jis nesutarė su biologiniais moters vaikais ir ji jau rengėsi grąžinti mažylį į globos namus. Kartą ji manęs paprašė, ar negalėčiau pasiimti globoti to vaiko. Pagalvojau, kad turiu keturis vaikus, atsiras vietos ir penktam“, - prisimena Zita.
Dviejų kambarių bute šeimai pasidarė per ankšta. Reikėjo didesnio būsto. Prieš dvidešimt metų norint įkurti šeimyninius globos namus reikėjo globoti bent penkis vaikus. Kaluževičių šeima atitiko šį reikalavimą ir jai buvo skirtas šešių kambarių butas.
„Auginome penkis vaikus, tada pakeitė įstatymus, kad šeimynai reikia šešių vaikų, tad mes pasiėmėme globoti dar vieną mergaitę. Auginome ją trejus metus, bet kai ji buvo šešerių, jos biologiniai tėvai susitvarkė gyvenimą ir panoro ją susigrąžinti. Atiduoti mergaitę buvo labai skausminga, važinėjome, lankėme ją, bet paskui motina kategoriškai nebenorėjo bendrauti, tad nenorėdami traumuoti mergaitės, nustojome ją lankyti. Tuomet iš globos namų pasiėmėme kitą mergaitę“, - pasakoja Zita.
Paklausta, ar buvo sunku, Zita pripažįsta, kad tikrai buvo nelengva. „Kol vaikai buvo maži, su jais nebūdavo jokio vargo, tiesiog - smagus vaikiškas šurmulys namuose. Jie man suteikė daug džiaugsmo. Mažyliai jautėsi labai dėkingi, kad priėmėm juos į šeimą, dėkojo. Bet auga vaikai, auga ir problemos. Daugiausia bėdų kildavo su paaugliais, kai jie susidėdavo su neaiškiais draugais. Buvo daug džiaugsmo, rūpesčių, daug skausmo ir nusivylimo, bet toks ir yra gyvenimas. Viskas kaip ir su savo vaikais. Iš vaikų daug ko galima pasimokyti. Jie labai nuoširdūs, atviri, patiklūs, tačiau kartais net per geri, pažeidžiami. Dėl to kyla problemų, kai jie jau pradeda gyventi atskirai, patiki blogais žmonėmis, kurie jais pasinaudoja. Kartais pradeda kovoti už save, bet ne visada jiems tai pavyksta“, - atsidūsta globėja.
Šeimynoje globojamam vaikui skiriama 301 euro (1040 Lt) vaiko globos išmoka. Kaip šeimynos dalyvė Z. Kaluževičienė gauna minimalų atlyginimą - 300 eurų (1035 litų).
Mato Istorija: Gyvenimas Šeimynoje
Kaluževičių šeimynoje gyvenantis šešiolikmetis Matas pasakoja, kad jo istorija yra tokia pat, kaip ir daugelio kitų į vaikų globos namus patekusių vaikų - dėl visko kaltas tėvų alkoholizmas. Globos namuose Matas gyveno trejus metus. Jis prisimena, kad sąlygos buvo tikrai ne pačios geriausios. Viename dideliame kambaryje jis gyveno kartu su vienuolika berniukų, neturėjo jokios privačios erdvės.
Į Kaluževičių namus Matas pateko, kai jam buvo šešeri. Jie norėjo pasiimti globoti berniuko vyresnę sesę, tačiau globos namų direktorius, nenorėdamas išskirti brolio ir sesers, pasiūlė globoti abu vaikus.
„Prisimenu, kad man buvo labai įdomu persikelti gyventi kitur. Negalėjau patikėti, kad turėsiu savo kambarį, savo erdvę, kur galėsiu pabūti vienas. Gyventi šeimoje man labai patiko, juk visiems vaikams to labai norisi“, - prisimena vaikinas.
Matas su seserimi tapo paskutiniais į Kaluževičių šeimyną atkeliavusiais vaikais. Palyginus su tuo, ką išgyvenau savo biologinės mamos namuose ir globos namuose, šiandien gyvenu labai gerai ir tuo džiaugiuosi, nes niekada nežinai, kas gali atsitikti rytoj. Esu labai laimingas ir man nieko netrūksta Matas.
Jis tikina, kad skirtumas tarp gyvenimo globos namuose ir šeimynoje labai didelis. Tačiau jis pabrėžė, kad labai svarbu apsaugoti vaikus nuo tokių žmonių, kurie pasiimdami juos globoti siekia tik materialios naudos.
„Šeimynų reikia, bet jas kuriantys žmonės turi suvokti, kad vaikus ima ne kaip daiktus, ne tam, kad gautų už juos pinigus. Vaikas yra asmenybė, o ne pragyvenimo šaltinis. Yra tekę girdėti apie taip prasigyventi norinčius žmones, bet dažniausiai jie neištveria ir grąžina vaikus, nes pamato, kad vaikui reikia dėmesio, pagalbos“, - sako Matas.
Kūdikių Namų Pertvarkos: Iš Daugų Gatvės Į Pirmąjį Alytų
Kaip Alytausgidas.lt patvirtino Alytaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų vadovė Danguolė Jazepčikienė, per 9-erius metus langelyje, skirtame išsaugoti gyvybes, buvo paliktas vienas kūdikis. Prieš 2014-ųjų Kalėdas langelyje rasta mergaitė, ji buvo nuvežta į ligoninę, iš kurios ją pasiėmė laikini globėjai.
Gyvybės langelis - ne vienintelis, uždaromas Daugų gatvėje. Nuo 1980-ųjų čia veikę kūdikių namai, kuriuose dabar auga 12 vaikų iš Alytaus, Jurbarko, Kalvarijos, Marijampolės, Prienų, Šakių ir Vilkaviškio rajonų, bus iškelti į I Alytų. Čia, kaip Alytaus šeimos centro padalinys, kūdikių namai veiks Alytaus vaikų globos namų pastate Antano Juozapavičiaus gatvėje. Alytaus apskrities sutrikusio vystymosi kūdikių namų Daugų gatvėje uždarymo procedūros prasidės 2019 m. sausio 2 dieną, o turės būti baigtos rugsėjo 30 d. Kaip portalą informavo Alytaus miesto savivaldybė, dabartinėse kūdikių namų patalpose įsikurs senelių namai. Juos ketina įkurti Klaipėdoje registruota organizacija „Ori senatvė“. Dėl likusių Daugų g. 7 patalpų panaudos ar nuomos turės apsispręsti Alytaus miesto savivaldybės taryba.