Kiekvieno iš mūsų gyvenime yra bent dvi dienos, kai stabtelime, suklūstame ir susimąstome. Tai gimtadienis ir Naujieji metai. Tačiau, ar kada pagalvojome, kaip pasikeistų mūsų gyvenimas, jei tokius stabtelėjimus ir įsisąmoninimus atliktume kasdien? Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip naujagimiai suvokia pasaulį, kokie tyrimai atskleidžia jų patirtis ir kaip galime geriau suprasti bei palengvinti jų adaptaciją.
Naujagimio pasaulio suvokimas: pojūčiai ir emocijos
Žmogus pasaulį suvokia per pojūčius: klausą, regą, lytėjimą, skonį, kvapą. Naujagimis jau turi iš dalies išsivysčiusius šiuos pojūčius, o laikui bėgant jie tik gėrėja. Naujagimiai skirtingai reaguoja į suaugusiojo veide atsispindinčias emocijas, į aplinkos garsus, į tai, kaip jie liečiami, į skirtingus skonius ir kvapus.
Mūsų emocijos veikia mūsų kūną. Vienaip atrodome, kalbame, elgiamės, kvepiame kai esame ramūs ir laimingi, kitaip kai esame išsigandę, dar kitaip kai supykstame. Tiek patirtis, tiek tyrimai rodo, kad šios išraiškos turi savybę veikti kitus žmones ir sakoma, kad emocijos yra "užkrečiamos". Tyrimai taip pat rodo, kad naujagimiai ir kūdikiai gali "užsikrėsti" asmenų, kurie juos prižiūri emocijomis. Silpniau, jeigu yra tik akių kontaktas ir balsas, stipriau, jeigu yra prisilietimas.
Mamos savijauta ir kūdikio gerovė
Vaikelio atėjimas yra tikras išbandymas tėvams, kinta ne tik paros ritmas, pomėgiai, bet ir fiziologinė, psichologinė savijauta. Jeigu kalbėti apie tai schematiškai, tai partneriai svarbūs vienas kitam, nes jų savijautos pakilimai ir atoslūgiai išgyvenami skirtingu metu. Mamos savijauta siekia neigiamus kritinius taškus nėštumo, gimdymo metu. Bendras fizinis išsekimas, nemigo naktys mamas vargina iki antrų vaiko gyvenimo metų. Ankstyvojoje kūdikystėje mama gyvybiškai svarbi mažyliui. Ji turi atliepti visus vaiko poreikius ištisą parą. Moterys šiame laikotarpyje susiduria su savo kaip mamos kompetencijos ribomis - verksmingas kūdikis, maitinimas, visi išbandyti raminimo būdai, įvairios ligos kelia dviprasmiškų jausmų. Mamos savijautai svarbus ir socialinis kintamasis - jeigu iki nėštumo moteris buvo aktyvi ir turėjo didelį draugų, pomėgių ratą, susilaukusi vaikelio gali pajusti lyg gyvenimas sulėtėjo. Apie šeštą mėnesį kūdikis vis aktyviau įsitraukia į bendravimą, žaismingai mokosi socialinių žaidimų ir dainelių. Tai mamos kasdienio darbo vaisius ir pasididžiavimas. Tai matydama, ji pradeda labiau save vertinti ir savijauta pradeda gerėti. Kylančius naujus iššūkius - „ožiukus“ ir „kapriziukus“ - mama priima su entuziazmu ir naujomis jėgomis. Antraisiais gyvenimo metais vaikas darosi paklusnesnis, nes nusistovi auklėjimo stilius, atsiranda ribos - ką galima daryti ir ko ne. Tai matydama mama gali pasidžiaugti, jog teisingai augina savo mažylį.
Štai kodėl svarbu, kad tėvai suprastų, jog besilaukiant ir gimus vaikeliui tėčiai jaučiasi šauniai. Jie išdidžiai vaikšto darbovietėje ir džiaugiasi savo atžala. Namuose karts nuo karto jie būna savotiškomis auklėmis, kurios prižiūri vaikutį, kol mama užsiėmusi kitais darbais. Tačiau tėčiai ne visą laiką jaučiasi tėvystės apogėjuje. Apie šeštą kūdikio gyvenimo mėnesį tėvų savijauta pradeda prastėti. Kūdikis tuo metu nebereikalauja nuolatinės mamos priežiūros ir globos, jis žymiai ilgiau būdrauja ir aktyviai domisi supančiu pasauliu. Dėl šios priežasties tėčiai susiduria su vaiko užėmimo klausimu - ką ir kaip žaisti, kokie žaislai saugūs, kokie ne, kas džiugina, o kas liūdina vaiką. Į visus šiuos klausimus tėtis atsakymus turi surasti pats. Dažniausiai tai vyksta klaidų ir bandymų metodu, kuris išprovokuoja mamų nepatiklius žvilgsnius ar komentarus. Visa ši situacija verčia tėčių pasitikėjimą savimi susvyruoti. Antraisiais gyvenimo metais vaikučio noras ir galimybės tyrinėti išauga, todėl reikalaujama dar daugiau tėčio dėmesio ir išradingumo. Kylančius nesusipratimus auklėjimo srityje, tėčiai priima kaip iššūkį jų autoritetui.
Taip pat skaitykite: Skiepijimo nuo hepatito svarba
Tėčio vaidmuo ir jo įtaka
Tėčių auklėjimas skiriasi nuo mamų auklėjimo supratimo. Net pažiūrėjus į vaikui skiriamą laiką, mes, tėvai skiriamės: mamos trigubai ilgiau praleidžia laiko su vaiku, nei tėčiai. Tačiau pažiūrėjus kokybės ir kiekybės santykį iš vaiko pozicijų - tėčių buvimas su vaiku kokybiškesnis. Jie dažniau žaidžia su vaiku nei mamos. Kadangi vaikystėje pati natūraliausia veikla yra žaidimas, tai būdamas su mažyliu tėtis patenkina pagrindinius (nors ne gyvybiškai svarbius) poreikius. Toks vaiko norų atspindėjimas lemia saugų prieraišumą prie tėčio ir ūgtelėjęs vaikas mielai ieško šio kontakto. Dažnai dėl objektyvių priežasčių vaiko ir tėčio santykis gali neįvykti,arba tapti apribotais laike - vaiko liga, miegas, tėčio darbas ir nuovargis. Tuo tarpu mamos santykis su vaiku yra objektyviai nulemtas būti pastovesniu, dažnesniu. Taip atsitinka, nes mamos linkusios rūpintis kasdiene rutina - maistas, miegas, perrengimas, ligoniuko slaugymas ir kita globojanti veikla. Tai svarbi veikla, tačiau kartais mamos per begalę darbų nebespėja pabendrauti, padūkti su vaiku, nes jos „skuba sutvarkyti visus reikalus“. Per daug užsiėmusios mamos dažnai būna šalia vaiko, bet ne su vaiku.
Jeigu pasigilintume į patį kontaktą su vaiku - tai mama tampa tarytum „Žeme maitintoja“. Bendraudama su vaiku ji siekia sukurti komfortišką, globojančia aplinką. Ji užmezga ramų ir rimtą kontaktą, kurio metu vaikas gali augti ir tobulėti. Mama vengia rizikingų, vaiką frustruojančių situacijų. Tėtis - visiška priešingybė mamos auklėjimui. Jis tarytum viesulas, kuris išbando paaugusį medelį. Jo bendravimas su vaiku paremtas žaidimu, dūkimu - motorine, neverbaline komunikacija. Kontakto metu vaikas pastatomas į kritines situacijas, kurios sukelia įvairius, kraštutinius jausmus ir išgyvenimus - nuo skardaus juoko iki graudaus verksmo. Turbūt visi galime prisiminti kaip kautynės su tėčiu baigdavosi guzu ir skaudžiomis ašaromis. Tėčiai žaisdami vaikus priima kaip pilnaverčius partnerius ir su jais rungiasi pagal visas taisykles. Laimėjimo tikimybė labai nedidelė, vaikams tenka dažnai nuliūsti, tačiau laimėjus juos užplūsta didžiulė pasitikėjimo ir pasididžiavimo banga. Mamos tokių rizikingų situacijų vengia - ar prisimenate, kad mama prieš jus būtų laimėjusi šaškių ar domino partiją? Turbūt kad nepamenate. Ji suteikia vaikui galimybę laimėti ir taip stiprinti pasitikėjimą savimi. Mamos yra globojančios būtybės, dėl to jos dažnai pyksta ant tėčių, kad šie rizikuoja vaiko orumu. Tačiau, mielos mamos, to tikrai daryti nereikia. Nečiupkite vaikelio iš tėčio rankų, kai jis ne taip laiko ar sportuoja, žaidžia. Pasirodo, kaip bebūtų keista, tėvo-vaiko bendravimas yra labai reikšmingas vystant vaiko sugebėjimą užmegzti ir išlaikyti pilnaverčius santykius tolimesniame gyvenime. Visi emociniai išbandymai žaidimų metu vaikams leidžia geriau pažinti save, auga jų emocinė savikontrolė. Santykis su tėvu vaiką verčia pasitempti ne tik fiziškai, bet ir psichiškai. Vaikai žino, kokia situacija juos gali išprovokuoti, sukelti pyktį ar ašaras. Tai leidžia atsitraukti ar suvaldyti savo impulsyvumą, emocionalumą. Kritiniai išgyvenimai santykyje su tėčiu, vaikui leidžia patirti, kad bendraujant galimos gražios akimirkos ir skaudūs patyrimai. Tai žinodamas, vaikas neatsisako santykių iškilus pirmiems nesklandumams. Jis suvokia, kad visas problemas galima išspręsti, kad džiaugsmas ir pakilumas santykiuose yra siekiamybė, o ne būtinybė. Žaidimų su tėčiu metu išmokstama sudėtingų emocinių bendravimo įgūdžių - vaikai geba atpažinti ne tik savo, bet ir kitų emocines išraiškas. Nors mamos ir jautrios, kalbančios apie įvairius išgyvenimus, tačiau emocijų atpažinimo pagrindus įdiegia tėtis. Vaikas iš tėčio veido, gestų, pozos pradeda mokintis skaityti jausmus, nuotaikas. Tačiau dėl savo netikėtumo ir rizikingumo šie tėvo-vaiko ryšiai trapesni. Ypač tai aktualu paauglystės metu, kuomet vaikai nebelinkę savęs statyti į rizikingas situacijas. Tuo laikotarpiu jų pasitikėjimas savimi svyruoja, jie ieško erdvės, kur gali atrasti save. Mamos kuriama saugi aplinka paaugliams priimtinesnė.
Stresas ir žindymas: ar tai įmanoma?
Atrodytų, kad tokio atveju geriau būtų neimti kūdikio ant rankų, taip apsaugant jį nuo mamos jaudulio ir palaukti kol mama nusiramins. Tai galbūt galėtų pasiteisinti tokiu atveju, kai šalia yra ramus žmogus gali pasirūpinti kūdikio poreikiais. Tyrimai rodo, kad žindymas ir odos kontaktas ramina neišnešiotus kūdkius, masažas leidžia jiems greičiau priaugti svorio. Žindančios mamos yra atsparesnės psichosocialiniam stresui. Joms išsiskiria mažiau kortizolio socialinio streso situacijose. Žindančios mamos miega ilgiau ir geresnės kokybės miegu, nei nežindančios mamos. Kuo ilgiau mamos išimtinai maitina, tuo geriau atpažįsta linksmus veidus ir kuo daugiau kartų per dieną maitina, tuo mažiau reaguoja į piktus ar grasinančius veidus. Kai kurie mokslininkai, tyrinėjantys ositociną, hormoną, kuris išsiskiria žindymo metu, mano, kad daugelis dalykų, kurie vertinami kaip sukeliantys teigiamus pokyčius - atsipalaidavimą, ramybės atgavimą, streso kiekio sumažėjimą ir panašiai - yra viso labo didesnio oksitocino išsiskyrimo pasekmė. Oksitocinas išskiriamas daugelyje situacijų: gimdymo metu, žindant ir užsiimant lytiniais santykiais, švelniai liečiant, glostant odą, malonioje šilumoje. Oksitocinas išsiskiria mamai bendraujant su kūdikiu, taip pat bendraujant su suaugusiais ar naminiais gyvūnais. Tad ruošdamasi žindymui mama gali išbandyti keletą būdų, kaip atsipalaiduoti ir nurimti.
Kaip pasiruošti tėvystei: patarimai būsimiems tėvams
Smagu girdėti, kad net 80 proc. tėčių pasiryžta dalyvauti gimdyme ir kartu su mamomis pasitikti naują gyvybę. Tačiau parsivežus mažylį namo, mes mamos, kartais taip įsisukam į jo priežiūrą, kad tėčiai lieka už ribos. Motinystės hormonas gaminasi viso nėštumo metu, todėl mums nereikia dėti jokių pastangų, kad su meile ir atidumu prižiūrėtume kūdikį. Tėčiams kiek sudėtingiau, - tėvystės hormonas gaminasi tik gimus kūdikiui, jį matant, liečiant. Dėl perdėto rūpesčio kūdikiu, mes galime netekti atidaus ir rūpestingo tėčio. Dalinkitės „tai įdomu“ informacija apie kūdikio augimą, nėštumą, tėvystę. Sužadinkite jo tėvystės jausmą - sučiupkite jį už rankos, leiskite jam pajusti, kuomet jaučiate mažylio judesius. Suplanuokite „kūdikio laukimo pirmojo mėnesio“ atostogas, kurios nenusileistų medaus mėnesiui. Pasilepinkite poilsiu iki kol vaikelis atkeliaus. Lankykite tėvystės mokyklėlę kartu. Kaip rodo tyrimai, tai skatina bendrą darbų, pareigų pasidalinimą gimus vaikeliui. Paskatinkite būsimą tėtį prisijungti prie tėčių pašnekesių, forumų. Įpareigokite tėtį visiems paskelbti apie kūdikio gimimą. Tai žinia, kuri leis tėčiui pasijausti labai reikšmingu ir atsakingu partneriu.
Tėvystė - vienas iš svarbiausių vaidmenų mūsų gyvenime. Tokiais sėkmingais tėvais mes jausimės priklauso ne tik nuo vaiko charakteristikų (paklusnus, verksniukas ar nenuorama), bet ir nuo partnerių tarpusavio palaikymo. Nevenkite padrąsinti savo partnerio, jei įvykdė reikšmingą žingsnį vaiko auginimo klausimu (pvz.: vaikelio skiepijimas, konflikto išsprendimas parduotuvėje prie saldainių lentynos). Jei kas pastebi mūsų sėkmes, mes pradedame dar labiau stengtis ir pasiekiame dar geresnių rezultatų.
Taip pat skaitykite: Vežimėlių atsiliepimai ir rekomendacijos
Sąmoningas pasiruošimas motinystei
Naujo žmogaus gimimas yra virsmas, kuris įkvepia gyventi darnoje ir pilnatvėje. Būsimi tėveliai turėtų gyventi ne tik sveikai, bet ir meiliai bei sąmoningai laukti mažylio. Pasiruošimas vaikelio atėjimui, jo priėmimas į šeimą ir užauginimas gali būti įvardijamas kaip vieno iš svarbiausių gyvenimo „projektų“ įgyvendinimas.
Būsimos mamos veiksmai, mintys ir jausmai besąlygiškai veikia vaisių. Svarbu suvokti, kad ji yra Kūrėja, galinti padovanoti būsimam vaikeliui geresnę sveikatą, didesnius gabumus, tačiau galinti ir labai nuskriausti. Naujagimio vystymesi pokyčiai pastebimi, kuomet jis, dar būdamas mamos pilve, dalyvauja mokymuose. Užsimezga ypač glaudus ryšys tarp vaikelio ir jo mamos. Tai vadinama dvasiniu artumu. Tuomet visos šeimos vertybės bei tradicijos yra perduodamos lengvai, tarpusavio santykiuose juntama gili darna. Jei nėštumo metu su būsimu vaikeliu aktyviai „bendravo“ ir būsimas tėtis, tuomet minėtas dvasinis ryšys bus užmegztas ir su juo.
Muzikos įtaka kūdikio vystymuisi
Muzika stimuliuoti vaikai yra sveiki ir žymiai protingesni. Tokie vaikai būna meilesni, supratingesni, švelnesni. Ypač tai pajunta vyrai, kai gimęs vaikas nebijo tėčio balso, džiugiai leidžiasi nešiojamas, šypsena reaguoja į kalbinimus.
Taip pat skaitykite: Žydinčios gėlės ir kūdikių saugumas
tags: #kudikiu #mintysapie #nauja #pasauli