Vienas dažniausių naujagimių tėvų nerimo šaltinių - pilvo diegliai. Atrodo, viskas puiku: kūdikis sveikas, pavalgęs, švarus, tačiau ima staiga verkti, raudonuoti, susiriesdamas traukti kojytes prie pilvuko… Ir tai tęsiasi ilgai, dažnai vakarais, o kartais net kelias valandas. Šiame straipsnyje aptarsime, kas yra pilvo diegliai, kodėl jie atsiranda, kaip juos atpažinti ir kokiais būdais galima padėti kūdikiui.
Kas yra pilvo diegliai?
Pilvo diegliai (dar vadinami kūdikio kolikomis) - tai staigūs, stiprūs, bet nekenksmingi pilvo skausmai, kuriuos patiria kai kurie kūdikiai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais. Statistiškai diegliai pasireiškia apie 20-30 % kūdikių, dažniausiai nuo 2 iki 3 kūdikio gyvenimo savaitės ir pranykstantis 3-4 mėnesį. Dažniau pasitaiko berniukams nei mergaitėms. Tai vienas iš pirmųjų tėvų kantrybės išbandymų, kartais vadinamas „100 dienų klyksmu“.
Kaip atpažinti, kad tai - diegliai?
Svarbu atskirti dieglius nuo kitų galimų sveikatos problemų. Pagrindiniai dieglių požymiai:
- Staigus ir stiprus verksmas, dažniausiai vakare ar naktį (vieni grįžta iš darbo, darželio ir t.t.).
- Kūdikis atrodo įsitempęs, traukia kojytes prie pilvo.
- Pilvukas būna kietas, girdisi garsūs virškinimo garsai.
- Verkimas trunka ilgiau nei 3 valandas, nors nėra jokios aiškios priežasties (nealkanas, švarus, neserga).
Svarbu: jei kūdikis karščiuoja, vemia, viduriuoja ar atrodo neįprastai vangus - būtina kreiptis į gydytoją. Tai gali būti ne diegliai, o kita sveikatos problema. Vangumas, glebumas, silpnumas, stenėjimas, kai būna sunku pažadinti, turėtų kelti didesnį susirūpinimą nei verksmas.
Kodėl atsiranda diegliai?
Tiksli priežastis iki šiol nėra žinoma, tačiau įtariama, kad dieglius sukelia:
Taip pat skaitykite: Kūdikio pečių traukymo tipai ir valdymas
- Nesubrendusi virškinimo sistema (žarnynas dar „mokosi“ dirbti). Pasak L. Mockutės, mažyliams diegliai gali atsirasti dėl prastai išsivysčiusios skrandžio motorikos, nebrandžios žarnyno mikrofloros.
- Prarijamas oras maitinimo metu. Dėl to svarbu, kad kūdikis ne pernelyg godžiai traukia čiulptuką arba spenelį.
- Mamos mityba (jei žindoma). Kartais žindomi kūdikiai kenčia dėl pilvo dieglių, jeigu jų mamos geria daug karvės pieno, kurio potencialiai alergiškas baltymas patenka į kūdikio organizmą su motinos pienu. Kadangi kūdikis yra ne tik mamos, bet ir tėvo vaikas, jis gali jautriai reaguoti į tokį mamos valgoma maistą, kuriam jautrus ar alergiškas yra tėtis. Kartais toks jautrumas genetiškai paveldimas iš senelio ar močiutės.
- Pieno mišinys (jei kūdikis maitinamas dirbtinai). Pasak L. Mockutės, diegliai gali atsirasti dėl netinkamai parinkto mišinuko.
- Nervų sistemos jautrumas.
- Kiti galimi veiksniai: neišaiškintos priežastys, netinkama motinos mityba. Taip pat, pamaitinus kūdikį, po kelių valandų gali pradėti pūsti jam pilvuką.
Kaip padėti kūdikiui? Veiksmingi ir natūralūs būdai
Nors dieglių priežastis nėra visiškai aiški, yra keletas būdų, kaip galite padėti savo kūdikiui jaustis patogiau:
Pilvuko masažas: Švelnus masažas laikrodžio rodyklės kryptimi aplink bambą padeda atpalaiduoti įsitempusį pilvuką. Galite naudoti švelnų aliejuką (pvz., migdolų arba kūdikių masažo aliejų). Kartokite kelis kartus per dieną, net kai kūdikis neverkia - prevencijai. Pasak L. Mockutės, visų pirma, galima bandyti atlikti pilvo masažus.
Šiluma: Lengvai pašildytas vystyklas ar šilta ranka ant pilvuko gali padėti sumažinti spazmus. Nenaudokite karštų šildyklių! Šiluma turi būti vos šilta, maloni. Galima paguldyti kūdikį ant šono, o ant jo pilvuko uždėti drėgną šiltą kompresą.
Pratimai kojytėmis: Padeda išleisti susikaupusias dujas. Guldykite kūdikį ant nugaros ir švelniai lenkite kojytes prie pilvo, tarsi „dviračio“ judesiu. Taip pat galima kojų spaudimą prie pilvuko ar specialias mankštas, kad oras greičiau pasišalintų. Tačiau svarbu, kad pediatras ar šeimos gydytojas tėveliams paaiškintų, kaip tai daryti.
Nešiojimas ant rankų ar pilvuku žemyn: Laikykite kūdikį pilvuku ant savo dilbio (vadinamoji „ant rankos“ poza). Nešiojimas vertikalioje padėtyje po maitinimo padeda sumažinti pilvo pūtimą.
Taip pat skaitykite: Mitai apie kūdikius su marškinėliais
Atkreipkite dėmesį į maitinimą:
- Jei žindote: Pabandykite pašalinti dujas keliančius produktus iš savo mitybos: pupeles, kopūstus, svogūnus, pieno produktus. Maitinkite ramioje aplinkoje, kad kūdikis neprarytų oro. Taip pat reikėtų valgančio kūdikio neblaškyti, nekalbinti, nebandyti atkreipti jo dėmesio, kad jis susikoncentruotų tik į valgymą.
- Jei kūdikis maitinamas mišinuku: Pasitarkite su gydytoju dėl mišinio pakeitimo - yra specialūs mišiniai nuo dieglių. Paruoškite mišinį tiksliai pagal instrukcijas, naudodami nustatytu kiekiu pieno miltelių ir supilkite mišinį į buteliuką.
Baltasis triukšmas ir supimas: Ramūs, monotoniški garsai (pvz., fono muzika, šnabždesys, net plaukų džiovintuvas) dažnai ramina jautrius kūdikius. Supimas, švelnus lingavimas ar važinėjimas vežimėliu. Dabar labai populiarus „baltasis triukšmas“ - dulkių siurblio, plaukų džiovintuvo, įrašyto jūros ošimo ir pan. garsai, pažįstamos ir jaukios atmosferos kūrimas garsais arba vaiko vežiojimas automobilyje, tačiau tokie metodai diegliukų nesumažina, o tik padeda nuraminti vaiką.
Homeopatinės ar žolinės priemonės (tik pasitarus su gydytoju): Kai kurios mamos naudoja raminančias arbatas (pvz., pankolio ar ramunėlių) - tačiau kūdikiui jų duoti be gydytojo leidimo nerekomenduojama.
Teisingas maitinimas: Svarbu, kad kūdikis po maitinimo atsirūgtų ir išstumtų įtrauktą orą. Taip pat, vertikalioje arba artimiau šiai padėčiai laikomi kūdikiai paprastai tik atsirūgsta.
Ką daryti, jei kūdikis atpylinėja?
Kartais kūdikis, be dieglių, dar ir atpylinėja. Galimybė atpylinėti suprogramuota naujagimio anatomijoje: jungtis tarp stemplės ir skrandžio yra daugiau ar mažiau pravira. Atpila dažniausiai gulintys kūdikiai. Svarbu: nesistengti ištempti kuo ilgesnius tarpus tarp maitinimų. Juk žinome, kaip godžiai, skubėdami ir nesaikingai valgome kai būname peralkę. Paprastasis, su oro susikaupimu skrandyje dėl kūdikio netikusio prigludimo prie krūties, t.y. su čiulpimu susijęs atpylinėjimas paprastai atsiranda netrukus po maitinimo, ir kūdikis atpila dar neapvirškintą (nesutrauktą) pieną.
Taip pat skaitykite: Kalbos raidos patarimai
Prievarčio spazmas ir stenozė
Prievarčio spazmą sukelia skrandžio ir dvylikapirštės žarnos jungtį supančio raumeninio žiedo per didelis tonusas. Tuomet, kai apvirškintam maistui jau reikėtų ištekėti iš skrandžio tolyn, skrandis savo sienelių peristaltine banga jo neišstumia pro tą susitraukusią jungtį į žarnyną, ir skystis tada teka atvirkščia kryptimi - pro stemplę į burną - kūdikis vemia. Ši bėda gydoma atpalaiduojant prievarčio raumenų spazmą. Kartais gali pakakti šilumos pilveliui ir kūdikio guldymo nehorizontalioje (galva aukščiau) padėtyje. Atkaklaus spazmo atvejais gydytojai skiria lygiuosius raumenis atpalaiduojančių vaistų. Prievarčio stenozė - įgimtas skrandžio ir žarnyno jungties susiaurėjimas, gydomas chirurginiu tos jungties praplatinimu.
Motinos pieno ypatybės ir diegliai
Moters pienas yra pats saldžiausias iš visų Žemėje gyvenančių žinduolių rūšių. Tai lemia didžiausia pieno cukraus - laktozės - koncentracija jame. Laktozės molekulės traukia prie savęs vandens molekules. Pirmiausia dėl tos savybės žindomų kūdikių viduriai niekada neužkietėja - jie tuštinasi daugiau ar mažiau minkštai. Kita reikšminga motinos pieno ypatybė yra kintantis jo riebumas. Žindymo pradžioje iš krūties bėga gerokai liesesnis „pradinis“ pienas (atsigėrimui, nes turi ir santykinai daugiau laktozės, ir vandens), o „galininiame“ piene riebalų koncentracija būna net kelis kartus didesnė (sotumui). Jeigu atsitinka, jog vieno maitinimo metu, nebaigęs žįsti vienos (pirmosios) krūties, kūdikis perkeliamas prie kitos (antrosios) ir žindymą iki pasisotinimo tęsia iš jos, tuomet vaikas ir iš pirmosios, ir iš antrosios krūties gauna tik „pradinį“ liesesnį-saldesnį pieną, o riebusis „galinis“ pasilieka. Iki kito maitinimo tas likęs pienas, stumiamas naujai pasigaminusio pieno, atkeliauja arčiau spenelio ir laukdamas kito žindymo virsta „pradiniu“ liesesniuoju. Taip kūdikis nuolat gauna liesesnįjį „pradinį“ pieną. Šitas „pradinis“ liesesnis pienas žarnynu keliauja greičiau, negu visos krūties „visuminis“ riebesnis („pradinis“ liesesnis + „galinis“ riebesnis = riebesnis negu vien „pradinis“) pienas, kuris yra stabdomas dvylikapirštėje žarnoje riebalams virškinti. Taigi daugiau pieno cukraus laktozės patenka į galinę storąją žarną. Be to, likusi neįsisavinta laktozė, veikiama žarnyno fermentų ir bakterijų, rūgsta ir dėl to gaminasi daug dujų - kūdikiui pučia pilvą.
Mamos mityba ir diegliai
Daug rečiau pasitaiko nuo mamos mitybos priklausomų žindomo kūdikio pilvelio bėdų. Maitinančioms mamoms reikėtų koreguoti mitybą ir valgyti mažiau riebaus maisto, nes skaidant jį prisikaupia anglies dioksido ir susidaro daugiau dujų virškinamajame trakte.
Vaistinės priemonės
Jeigu vien tik raminimo priemonės neveikia, pasitarus su vaistininku ar gydytoju, galima dieglius gydyti vaistinėmis priemonėmis. Preparatai sumažina pilvo pūtimą, skausmą ar spazmus, kūdikis tampa ramesnis. Šios priemonės gali būti ir lašelių pavidalu, todėl labai patogu dozuoti vaikams bei kūdikiams. Galima rinktis ir kompleksinius preparatus, kurių sudėtyje yra simetikono bei gerųjų bakterijų, prisidedančių prie žarnyno mikrofloros formavimosi, jos taip pat puikiai tinka ir profilaktikai.
Svarbūs pastebėjimai
- Stresuoti ar labai nerimauti dėl dieglių tikrai nereikėtų.
- Tėvams pravartu stebėti vaiko žindymą ir valgymą, nes jis dar nemoka tinkamai maitintis ir neskubėdamas ryti. Galbūt buteliukas nėra geras, čiulptuko skylutė yra per didelė ir vaikas valgydamas pritraukia daug oro.
- Specialaus tyrimo nustatyti diegliams nėra, iš bendros simptomatikos yra nusprendžiama ir taikomas gydymas, o jeigu jis nepasiteisina, būtina ieškoti kitų priežasčių.
- Diegliai dažniausiai nėra rimtas sutrikimas ir padarinių neturi, tačiau kelia diskomfortą ir vaikui, ir tėvams. Vaikas nuolat verkia, prastai miega ir jį labai sunku nuraminti, jo pilvas kietas ir išsipūtęs, prie jo neįmanoma prisiliesti, tad visa tai tampa sunkiu išbandymu tėvams.
- Svarbu nuoseklumas iš preparatų įvairovės renkantis kūdikiui tinkamiausią, kadangi ne visiems vaikams padeda tie patys produktai. Atėję į vaistinę tėvai dažnai nori išbandyti visus preparatus iš karto, tačiau jų sudėtis yra labai panaši, tad nereikėtų pulti visko duoti vaikui.
Kūdikių skleidžiami garsai
Kartais kūdikiai skleidžia keistus garsus, kurie gali išgąsdinti tėvus. Maniškis būna lyg traukia orą dūsdamas. Pradžioj galvojau, kad dėl peršalimo, bet jis kuo puikiausiai kvėpuoja per nosį. Panašu, kad tikrai bando naujas galimybes. Ne nevangi zaidzia ,sypsos valgo tiesiog labai isiganadau, tai vyko. Manau tiesiog atranda naujus dalykus kad gali taip padaryt, maniškė irgi panašiu metu tokius garsus leido. Maniškė šią sav. pradėjo keistus garsus leist per nosį, pirmą kartą išgirdusi išsigandusi bėgau žiūrėt, kas darosi, galvojau gal dūsta ar dar kas. Tačiau, jei kūdikis kuo puikiausiai kvėpuoja per nosį, žaidžia, šypsosi ir valgo, greičiausiai tai tik naujų garsų atradimas.
Kvėpavimas per burną
Visi naujagimiai kvėpuoja per nosį, nebent jų nosies kanalai yra užsikimšę - tuomet mažylis gali kvėpuoti ir per burną. Jei kūdikis ir vaikas kvėpuoja per burną, tai rodo kažkokį sutrikimą, patologiją. Galimos priežastys:
- Miego apnėja.
- Alergijos.
- Sloga (ar gleivių susikaupimas nosies ertmėje dėl kitų priežasčių).
- Anatominės nosies pertvaros problemos.
- Kūdikis nebuvo žindomas arba buvo žindomas trumpiau nei 3 mėn.
- Liežuvio pasaitėlis yra trumpas.
- Ilgai naudojamas čiulptukas, buteliukas, vaikas čiulpia nykštį ir pan.
- Padidėjusios tonzilės ir adenoidai.
Kvėpavimas per burną gali sukelti šias problemas:
- Nepakankamas deguonies įsisąvinimas.
- Burnos džiuvimas.
- Netinkamai besivystantis žandikaulis.
- Netinkamas veido vystymasis.
- Suprastėjusi miego kokybė ir nuovargis bei kitos su tuo susijusios problemos.
Jeigu pastebėjote, kad vaikas kvėpuoja per burną, apie tai informuokite vaiko gydytoją ir odontologą. Gydymas gali būti miofunkcinė terapija, ortodontinis gydymas arba chirurginis gydymas.
Naujagimio verksmas
Pirmasis riksmas - tai savarankiško gyvenimo pradžia ir geros sveikatos požymis. Ne tik gimdymą priimantys medikai, bet ir gimdyvė, jos vyras laukia akimirkos, kada iš naujagimio krūtinės prasiverš riksmas. Verksmas - sudėtingas reiškinys. Pirmą kartą vaikas surinka ne dėl to, kad patekęs į naują aplinką jaučia skausmą. Jis pradeda klykti turėdamas akivaizdų tikslą, nes tai padeda išsiskleisti jo subliūškusiems plaučiams. Šio riksmo neįmanoma neatpažinti. Gilus įkvėpimas ir riksmas iš visų jėgų būna šaižus, spiegiantis, veriantis širdį. Puiku, jei naujagimis verkia. Tai rodo, kad kūdikis sugeba kvėpuoti. Gimęs silpnas, pridusęs ar neišnešiotas naujagimis nepravirksta. Viena dažniausių neverkimo priežasčių - kvėpavimo sutrikimai, rodantys, kad naujagimis nesugeba laiku išsivaduoti iš plaučius pripildžiusių skysčių.
Naujagimio verksmas gali rodyti, kad jam nėra taip blogai, kita vertus, galime manyti, kad jam nėra gerai. Iš kūdikio balso tonų ir garso stiprumo motina gali suprasti, ko jam trūksta. Tai lemia stiprus biologinis ryšys. Verkdamas vaikas stengiasi bendrauti, jis gali niurzgėti, nes nori atkreipti į save dėmesį. Jei skauda pilvą, kamuoja diegliai, pučia vidurius, sklinda šaižūs, veriantys garsai. Esu įsitikinęs, kad geriausiai naujagimio verksmą supranta jo mama. Jei verksmas kažkoks ypatingas, ji gali įtarti, kad vaikui kas nors negerai.
Jei naujagimis verkia ilgai, tarsi būtų ištiktas priepuolio, didžiausia klaida skirti raminamųjų ar skausmą malšinančių vaistų. Tėvams nereikėtų įsijausti į gydytojo vaidmenį ir duoti savo kūdikiui vaistų. Verksmas gali būti ir įspėjimas apie kokį nors negalavimą. Yra daug verksmo priežasčių. Naujagimis jautrus skausmui ir jį būtina malšinti.