Vaikų emocijos - tai sudėtingas ir daugialypis reiškinys, turintis didelę įtaką jų raidai ir gerovei. Nors kartais teigiama, kad vaiko emocijos yra primityvios, svarbu suprasti, kad jos yra natūralios ir svarbios patirtys, kurios vystosi ir sudėtingėja augant vaikui. Šiame straipsnyje aptarsime vaiko emocijų primityvumą, emocinę raidą, priklausomybės formavimąsi, humoro jausmo ugdymą ir praktinius patarimus tėvams, kaip padėti vaikams valdyti savo emocijas.
Visagalio iliuzija ir primityvios emocijos
Kūdikystėje vaikas yra visiškai priklausomas nuo suaugusiųjų, kurie patenkina jo pagrindinius poreikius. Iš pradžių kūdikis patiria tik dvi būsenas - komfortą ir diskomfortą. Kai kūdikis jaučia diskomfortą (alkį, šaltį, nešvarias sauskelnes), jis verkia, taip pranešdamas apie savo poreikius. Jei suaugusieji greitai patenkina tuos poreikius, kūdikis grįžta į komforto būseną.
Šiuo ankstyvuoju raidos etapu vaiko psichika yra labai primityvi, todėl jis gali jaustis visagaliu. Kūdikis gali manyti, kad jo verksmas tiesiogiai sukelia suaugusiųjų veiksmus ir patenkina jo poreikius. Šis jausmas, kad jis gali valdyti save ir pasaulį, vadinamas visagalio iliuzija.
Tačiau svarbu suprasti, kad šios ankstyvosios emocijos, nors ir primityvios, yra būtinos vaiko raidai. Jos padeda jam suprasti savo poreikius, bendrauti su aplinka ir užmegzti ryšį su suaugusiaisiais.
Bendravimas ir pažinimo poreikiai
Augant vaikui, jo emocijos tampa sudėtingesnės ir įvairesnės. Maždaug po metų vaikas pradeda aktyviau tyrinėti aplinkinį pasaulį, manipuliuoti daiktais ir bendrauti su kitais žmonėmis. Vystosi motyvacinė-poreikių sfera, kuriai priklauso ne tik fiziologiniai poreikiai, bet ir pažinimo poreikiai - noras tyrinėti, liesti, judinti, išrinkti ir t.t.
Taip pat skaitykite: Mitai apie kūdikius su marškinėliais
Ypač svarbus tampa bendravimo poreikis, kuris yra būtinas vaiko išgyvenimui ir gerovei. Tyrimai rodo, kad vaikų namuose, kur kūdikiai gauna tik minimalią priežiūrą (maitinimą ir sauskelnių keitimą), vaikai patiria depresiją ir netgi atsisako valgyti.
Tačiau vaiko pažinimo ir bendravimo poreikiai ne visada patenkinami. Suaugusieji dažnai žiūri į vaiką per savo prizmę ir pasaulėžiūrą, pamiršdami, kad vaikas neturi supratimo apie tai, kokius daiktus galima liesti, o kokių negalima. Dėl to suaugusieji gali vangiai palaikyti vaiko domėjimąsi pasauliu, kartais tiesiog norėdami apsaugoti savo daiktus.
Kai labai norisi, bet negalima
Augant vaikas neišvengiamai susiduria su apribojimais ir neigiamais vertinimais. Jis girdi „negalima“, „koks blogas berniukas“, „kaip tau ne gėda“ ir pan. Jei vaiko poreikis domėtis pasauliu ir gauti iš tėvų šilumą bei meilę nuolat nepatenkinamas, jis gali padaryti išvadą, kad jo norai yra neteisingi ir kad mama jo nemylės, jei jis norės kažko, kas jai nepatinka.
Norėdamas būti mylimas ir geras mamai, vaikas mokosi slopinti savo pažintinius poreikius. Vėliau daugelis vaiko „noriu“ susilaukia tokios pat suaugusiųjų reakcijos: „Noriu neduoti savo žaislų smėlio dėžėje - tu ką, toks gobšuolis?“, „Noriu pabėgioti - argi geros mergaitės taip elgiasi?“, „Noriu katę patempt už uodegos - tu nori kankinti gyvūną?“.
Nors vaikas neišvengiamai susidurs su apribojimais (rozetės, aštrūs daiktai, kitų žmonių nuosavybė), svarbu, kaip suaugusieji elgiasi tokiais atvejais. Tėvų užduotis yra priimti vaiką ir jo norus, iš pat pradžių girdėti jį („Matau, jog šito tu labai nori“ - vaikas jaučia, kad jo noras normalus, kad norėti kažko nėra blogai), o tik paskui pasakyti jam, kad jo noro neįmanoma įgyvendinti dėl vienokių ar kitokių priežasčių.
Taip pat skaitykite: Kalbos raidos patarimai
Tokiu būdu būsite nuoseklūs ir tvirti, vaikas jaus, jog, nepaisant draudimo, vis tiek jį mylite ir nekaltinate jo dėl to, kad jis tiesiog kažką nori gauti. Tuo pačiu taip vaikui parodote, kaip surėdytas gyvenimas ir jog vaikui teks su juo susidurti. Taip pat rodote, kad suprantate jo pyktį ir susierzinimą dėl to, kad jam kažko „negalima“, pavyzdžiui, ketvirto saldainio. Pyktis, susierzinimas - normali vaiko reakcija, todėl tėvai neturėtų drausti reikšti šių jausmų, kai jie vietoje ir laiku. Tai leidžia vaikui jaustis norimu ir mylimu. Be to, vaikas pradeda suprasti, kad kažko negalima ir nepradeda riboti savo norų bei slėpti jausmų.
Kaip formuojasi priklausomybė
Jei vaiko norai ir jausmai nuolat atmetami, jis pradeda suvokti, kad šį žaidimą pralošė. Dėl to vaikas pasiduos bei užgniauš visus savo norus. Vėliau jis iš viso pamirš, kaip reikia ko nors norėti, kadangi bus susikoncentravęs tik į vienintelį dalyką - neprarasti mamos meilės. Visi kiti jo paklydimai tolins jį nuo norimo tikslo bei mažins savigarbą.
Taip formuojasi priklausomybė: „Aš pamiršau, kaip jaučiuosi, kai kažko noriu, kas suteiktų man pasitenkinimą ir malonumą. Seniai nejaučiau, kad kai kažko noriu, jaučiu nedidelį susijaudinimą, o kai gaunu tai, ką noriu - įtampa dingsta ir man būna gera. Vienintelis dalykas, kurį pamenu ir į kurį esu susitelkęs - bet kokiu būdu susigrąžinti ir neprarasti „artimųjų“ draugiškumo“.
Suaugusiųjų gyvenime bet kokioje stresinėje ar sudėtingoje situacijoje tai pasireiškia kaip noras gauti pasitenkinimą iš dalykų, kurie veikia greitai ir patikrintai, kadangi jis negali žinoti, kas dar galėtų žmogui suteikti malonumo ir nuimti stresą. Dėl to prasideda alkoholio, narkotinių medžiagų vartojimas, prasideda priklausomybė nuo interneto ir t.t. Juk jis įpratęs vykdyti kitų žmonių, o ne savo, norus. Be to, pas tokį žmogų, net jeigu jis geba atskirti savo norus, pastebimai trūksta savigarbos, tikėjimo tuo, kad jis pasitaisys. Juk jam buvo draudžiama siekti savo tikslo, todėl dabar jam sunku savarankiškai pasirinkti (juk jis nuo vaikystės neteisus), priimti savarankiškus sprendimus, išradingai susidoroti su problemomis. Jis kiekvieną kartą į gyvenimą žvelgia per savo vaikystės patirties prizmę: vaikystėje jam neleido būti savimi, t.y., jis jautėsi, kad pasaulis jį atstums, kad jis nesusidoros su juo. Vienintelė išeitis - išeiti iš šio pasaulio į kitą nerealų, kuris tesuteikia pasitenkinimo iliuziją trumpuoju laikotarpiu.
Humoro jausmo ugdymas
Humoro jausmas yra svarbi vaiko emocinės raidos dalis. Jis padeda vaikams susidoroti su stresu, baimėmis ir skriaudomis, taip pat stiprina socialinius ryšius. Tačiau vaikų humoro jausmas skiriasi nuo suaugusiųjų, todėl svarbu suprasti, kaip jį ugdyti.
Taip pat skaitykite: Kūdikio mitybos pradžia (5 mėn.)
Vaikai dažnai juokiasi iš situacijų netikėtumo, pavyzdžiui, kai personažas įkrenta į balą ar atsitrenkia į stulpą. Suaugusieji gali nesuprasti tokio humoro, tačiau svarbu suprasti, kad tai nėra žiaurumas, o tiesiog neišsivystęs humoro jausmas.
Augant vaikui, jo humoro jausmas tampa sudėtingesnis. Jis pradeda suprasti žodžių žaismą, kalambūrus ir kitus humoro elementus. Tačiau humoro jausmo ugdymas priklauso nuo visuomenės kultūros lygio. Jei humoro viršūne laikomi komiksai ir primityvios scenelės, vaikas gali ir nepasistūmėti aukščiau pirmo laiptelio.
Ypač neigiamai vaikus veikia susidomėjimas „juoduoju“ humoru, kuris susijęs su „komiksų kultūra“. „Juodasis“ humoras ištrina gėrio ir blogio ribas, slopina baimę ir gali paskatinti sadizmą, chuliganizmą ir pasityčiojimus.
Todėl svarbu ugdyti vaiko humoro jausmą, skatinant jį domėtis įvairesniu ir sudėtingesniu humoru, kuris skatina mąstymą ir empatiją.
Praktiniai patarimai tėvams
- Būkite empatiški: Stenkitės suprasti vaiko emocijas ir jas priimti, net jei jos jums atrodo nepagrįstos ar per stiprios.
- Įvardinkite emocijas: Padėkite vaikui įvardinti savo emocijas, kad jis geriau suprastų, ką jaučia.
- Mokykite emocijų valdymo strategijų: Padėkite vaikui išmokti valdyti savo emocijas, pavyzdžiui, giliai kvėpuoti, skaičiuoti iki dešimties, piešti ar sportuoti.
- Būkite pavyzdžiu: Rodykite vaikui, kaip tinkamai išreikšti savo emocijas ir valdyti stresą.
- Sukurkite saugią aplinką: Sukurkite vaikui saugią aplinką, kurioje jis galėtų laisvai reikšti savo emocijas be baimės būti nubaustas ar atstumtas.
- Skaitykite knygas apie emocijas: Skaitykite vaikui knygas apie emocijas, kad jis geriau suprastų, kaip jaučiasi kiti žmonės.
- Žaiskite žaidimus, kurie skatina emocinį intelektą: Žaiskite žaidimus, kurie padeda vaikui atpažinti ir suprasti emocijas, pavyzdžiui, emocijų korteles ar vaidmenų žaidimus.
- Būkite kantrūs: Atminkite, kad vaiko emocinė raida yra ilgas ir sudėtingas procesas, todėl būkite kantrūs ir palaikykite vaiką.
Pykčio priepuoliai ir isterijos
Nuo 1 metų pradeda stipriai reikštis vaiko savarankiškumas. Vaikas žengia pirmuosius žingsnius, geba atitolti nuo tėvų, jau gali bandyti tam tikras užduotis atlikti savarankiškai (apsiauti batus ar užsidėti kepurę). Nebūtinai visi vaiko bandymai yra sėkmingi, tačiau noras atlikti viską pačiam vis stiprėja.
Gana dažnos situacijos, kuomet vaikui nepavyksta pasiekti norimo tikslo (pvz., apsiauti bato), tenka nutraukti mėgiamą veiklą (pvz. Nustoti žaisti ir ruoštis miegui) ar tėvai atitraukia mažylį nuo tam tikro pavojingo veiksmo (pvz. Neleidžia pačiam lipti stačiais laiptais). Tokiose ir panašiose situacijose vaikas gali kristi ant žemės, spardytis, rėkti ir verkti dėl patirtos nesėkmės ar nutrauktos veiklos. Raidos atžvilgiu - tai visiškai normali ir dažnai pasitaikanti tokio amžiaus vaikų reakcija. Tarp tėvų šios intensyvios emocijos dažnai dar yra žinomos, kaip pykčio priepuoliai vaikui ar vaiko isterijos priepuoliai.
Kai kyla vadinamos „vaiko isterijos”, svarbiausia ne pulti moralizuoti vaikui, kad to daryti negalima, slopinti ar nukreipinėti šias emocijas, o padėti jam išgyventi emociją kartu, tinkamais būdais ir sugrįžti į glaudų ryšį: „Suprantu tave“, „Suprantu, kad tau pikta“, „Man irgi būtų pikta, esu šalia, girdžiu tave“, „Ar nori, kad apkabinčiau tave?“, „Kaip galime išleisti šį jausmą? Patrepsėkim, pakvėpuokim, pakumščiuokim pagalvę“.
Tuo metu, kai vaikas yra pagautas itin stipraus įkarščio, labai tikėtina, kad jis negirdės tėvų prašymų arba jie net paaštrins situaciją. Todėl kartais tik nurimus emocijai galime su vaiku aptarti vadinamos vaiko isterijos įvykį plačiau.
tags: #kudikis #emocijos #primityvios