Užkrečiamasis moliuskas (lot. Molluscum contagiosum) - tai virusinė odos infekcija, kurią sukelia poksvirusų šeimai priklausantis virusas (angl. Molluscum contagiosum virus, MCV). Nors pavadinimas skamba grėsmingai, o bėrimas gali atrodyti nemaloniai, svarbu žinoti, kad tai yra labai dažna, gerybinė ir dažniausiai nepavojinga virusinė odos infekcija. Ji ypač paplitusi tarp mažų vaikų, kurių imuninė sistema dar tik mokosi kovoti su įvairiais išoriniais dirgikliais. Šis išsamus gidas skirtas nuraminti, suteikti žinių ir padėti suprasti, kas yra užkrečiamasis moliuskas, kodėl jis atsiranda, kaip plinta, kokie gydymo būdai egzistuoja ir, svarbiausia, kada gydyti visai nebūtina.
Kas yra Užkrečiamasis Moliuskas?
Užkrečiamasis moliuskas, dar žinomas kaip dermatologinis moliuskas, yra virusinė infekcija, kuri paveikia odą ir gleivines. Ši liga dažniausiai pasireiškia epidermyje, kuris yra išorinė odos dalis. Ligos sukėlėjas - Molluscipox virusų genčiai priklausantis, poksvirusų grupės užkrečiamojo moliusko virusas.
Išvaizda
Pats moliuskas atrodo kaip mažas, iškilus, apvalus odos darinys. Jam būdingos blizgios papulės (apčiuopiami odos iškilimai) su centriniu įdubimu (lot. Šie dariniai yra kūno spalvos arba rausvi, jų paviršius yra blizgus arba perlamutrinis.
Moliusko ypatybės:
- Dydis: Paprastai nuo 2 iki 5 milimetrų skersmens, maždaug smeigtuko galvutės dydžio, tačiau kartais gali pasitaikyti ir didesnių (nuo 2 iki 6 mm).
- Spalva: Dažniausiai odos spalvos, perlamutrinė, balta arba rausva. Paprastai bėrimas būna normalios odos spalvos, tačiau kartais gali būti lengvo perlamutrinio blizgesio.
- Forma: Kupolo formos, lygus, blizgiu paviršiumi.
- Išskirtinis bruožas: Beveik visada moliusko centre matoma maža duobutė ar įdubimas, kartais vadinamas „bamba“. Šiame įdubime yra balta, vaškinė masė, kurioje ir slypi didžiausia viruso koncentracija. Būtent dėl šio turinio moliuskas yra užkrečiamas. Vėliau mazgelio centre atsiranda įdubimas, kartais su angele centre, pro kurią matosi balkšvas ar gelsvai rusvas į varškę panašus turinys, kuris paspaudus išbėga.
Lokalizacija
Odos pažeidimas gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje, išskyrus delnus ir padus. Bėrimai gali atsirasti bet kurioje kūno vietoje, išskyrus delnus ir padus.
- Vaikams moliuskai dažniausiai lokalizuojasi ant veido, kaklo, krūtinės, pilvo, rankų (ypač ties alkūnių ir kelių linkiais) bei pažastyse. Vaikams dažniau pažeidžiamas veidas, liemuo, galūnės.
- Suaugusiesiems, ypač jei užsikrečiama lytinių santykių metu, bėrimai dažniau pasireiškia lytinių organų srityje, ant pilvo apačios ir vidinėse šlaunų pusėse. Suaugusiems kirkšnys, lytinių organų sritis, šlaunys ir apatinė pilvo dalis.
Labai retais atvejais bėrimai gali atsirasti burnos gleivinėje.
Taip pat skaitykite: Mitai apie kūdikius su marškinėliais
Simptomai
Dažniausiai ligoniai nejaučia jokių simptomų, tik odoje atsiranda standžios, lygiu paviršiumi, aiškių ribų, kupolo formos papulės. Moliuskai yra dažniausiai besimptomiai, tačiau gali sukelti niežulį ar diskomfortą. Kai kurie sergantys skundžiasi pažeistos vietos niežuliu, jautrumu ar skausmu. Daliai pacientų aplink bėrimus atsiranda alerginis odos uždegimas. Susidarę bėrimai vokų odoje gali sukelti konjuktyvitą.
Papulių skaičius
Tačiau ant kūno jų nebūna daug, t. y. vidutiniškai iki 20-ies. Papulių skaičius paprastai svyruoja nuo 1 iki 20.
Kas Sukelia Užkrečiamąjį Moliuską?
Užkrečiamąjį moliuską sukelia poksvirusų šeimai priklausantis virusas (angl. Molluscum contagiosum virus, MCV). Pagrindinė užkrečiamojo moliusko priežastis yra infekcija, kurią sukelia moliuskų užkrečiamosios dermatito virusai, priklausantys poxvirus šeimai. Virusas patenka į viršutinį odos sluoksnį (epidermį), virusas priverčia ląsteles greitai daugintis ir suformuoja būdingus mazgelius, vadinamus moliuskais. Virusai į odą prasiskverbia pro mikroskopinius odos barjero pažeidimus, ir po inkubacinio periodo bet kurioje kūno vietoje pastebimas moliuskų augimas.
Kaip Plinta Užkrečiamasis Moliuskas?
Suprasti plitimo kelius yra esminis dalykas norint apsaugoti kitus šeimos narius ir užkirsti kelią tolesniam bėrimų plitimui ant paties vaiko kūno.
Virusas plinta keliais pagrindiniais būdais:
- Tiesioginis odos kontaktas: Tai pats dažniausias užsikrėtimo būdas. Vaikai žaisdami, imtyniaudami, apsikabindami lengvai perduoda virusą vienas kitam. Pakanka, kad sveika oda prisiliestų prie moliusko. Infekcijos sukėlėjas perduodamas nuo odos ant odos liečiantis su sergančiuoju. Ligonis gali pernešti virusą į kitas savo kūno vietas liesdamas ar krapštydamas bėrimą - jei pažeidimas yra veide, skutantis jis gali išplisti.
- Netiesioginis kontaktas (per daiktus): Virusas kurį laiką gali išlikti gyvybingas ant paviršių. Užsikrėsti galima dalijantis rankšluosčiais, patalyne, drabužiais, kempinėmis ar vonios žaislais. Dėl šios priežasties infekcija neretai išplinta tarp vienos šeimos narių. Virusu užsikrečiama tiesiogiai kontaktuojant su sergančiuoju, taip pat per užkrėstus daiktus, pvz., rankšluosčius, žaislus, naudojantis ta pačia vonia, pirtyse, baseinuose.
- Autoinokuliacija (savaiminis užkrėtimas): Tai procesas, kai žmogus pats sau „pasėja“ virusą į kitas kūno vietas. Pavyzdžiui, vaikas, kasydamas ar liesdamas moliuską, perneša viruso daleles ant pirštų, o tada paliečia sveiką odos plotą. Taip aplink pradinį bėrimą atsiranda naujų mazgelių. Tai viena iš priežasčių, kodėl moliuskai dažnai būna išsidėstę grupėmis ar linijomis.
- Per vandenį: Nors mokslininkai vis dar diskutuoja dėl šio plitimo kelio svarbos, manoma, kad virusas gali plisti baseinuose, voniose ar sūkurinėse voniose. Baseino vandenyje esantis chloras ne visada spėja sunaikinti virusą, ypač jei vaikai naudojasi bendromis plaukimo lentomis ar žaislais.
Jei odos pažeidimas yra lytinių organų srityje, užkrečiamasis moliuskas traktuojamas kaip lytiškai plintanti liga.
Taip pat skaitykite: Kalbos raidos patarimai
Inkubacinis periodas
Nuo užsikrėtimo iki pirmų simptomų pasireiškimo dažniausiai praeina 2 savaitės. Ligos inkubacinis periodas svyruoja nuo 2 iki 8 savaičių, tačiaus kartais jis gali užsitęsti net iki 6 mėnesių.
Rizikos Grupės: Kam Moliuskas „Kimba“ Dažniausiai?
Nors užsikrėsti gali bet kas, yra tam tikros grupės, kurioms rizika yra didesnė:
- Vaikai nuo 1 iki 10 metų: Jų imuninė sistema dar nėra visiškai subrendusi, o artimas fizinis kontaktas darželiuose, mokyklose ir žaidimų aikštelėse sudaro idealias sąlygas virusui plisti. Dažniausiai užkrečiamuoju moliusku serga vaikai, nes jie prasčiau laikosi asmens higienos, artimiau kontaktuoja. Užkrečiamuoju odos moliusku vaikai serga dažniau negu suaugusieji, visų pirma dėl to, kad jų imuninė sistema nėra iki galo susiformavusi. Taip pat jie dažniau patiria tiesioginį odos su oda kontaktą su kitais žmonėmis.
- Žmonės, sergantys atopiniu dermatitu (egzema): Jų oda yra sausa, pažeista, o apsauginis odos barjeras - sutrikęs. Dėl to virusui daug lengviau prasiskverbti į odą. Be to, egzemos kamuojami žmonės dažnai kasosi, o tai skatina autoinokuliaciją.
- Asmenys su nusilpusia imunine sistema: Žmonėms, sergantiems ŽIV, vėžiu ar po organų transplantacijos, moliuskų infekcija gali būti daug sunkesnė, bėrimai - gausesni, didesni ir sunkiau pasiduodantys gydymui. Pastebėta, kad ši liga gan stipriai susijusi su ligonio imunine sistema.
- Sportininkai: Ypač tų sporto šakų, kur neišvengiamas artimas kūno kontaktas (pvz., imtynininkai, gimnastai) arba naudojamasi bendru inventoriumi. Kiekvienam, kuris turėjo „odos su oda“ kontaktą su asmeniu, sergančiu odos moliusku, yra didesnė rizika susirgti. Suaugusieji dažniausiai užsikrečia lytinių santykių metu, tiesioginio odos kontakto metu sportuodami (imtynės, lengvoji atletika), taip pat buitiniu keliu.
Pastebėta, kad didesnis viruso paplitimas šiltuose ir drėgnuose kraštuose.
Diagnostika
Užkrečiamojo moliusko diagnozė dažniausiai yra klinikinė, remiasi odos pažeidimų išvaizda ir vieta. Diagnozei nustatyti dažniausiai pakanka duomenų iš anamnezės ir klinikos. Dermatologas gali atlikti fizinį tyrimą, kad įvertintų mazgelių pobūdį. Kartais gali prireikti biopsijos, jei pažeidimai yra neaiškūs arba jei įtariama kita liga.
Gydymas: Ar Visada Būtina Skubėti Pas Gydytoją?
Tai bene svarbiausias klausimas, kylantis tėvams. Geros žinios yra tai, kad sveikiems vaikams užkrečiamasis moliuskas yra save ribojanti liga. Tai reiškia, kad imuninė sistema anksčiau ar vėliau pati atpažįsta virusą ir jį sunaikina be jokio išorinio įsikišimo. Šis procesas, deja, nėra greitas - jis gali trukti nuo 6 mėnesių iki 2 metų, o kartais net ilgiau. Po ~ 6 mėn. Po ~ 6 mėn. Per šį laikotarpį vieni moliuskai nyksta, o kiti gali atsirasti, kol galiausiai organizmas įgyja imunitetą. Negydant užkrečiamasis moliuskas išlieka odoje keletą mėnėsių, vėliau jis savaime išnyksta.
Taip pat skaitykite: Kūdikio mitybos pradžia (5 mėn.)
Būtent todėl daugelis dermatologų ir pediatrų visame pasaulyje rekomenduoja „stebėjimo ir laukimo“ taktiką. Kodėl? Nes dauguma aktyvių gydymo metodų yra skausmingi, gali palikti randus ar sukelti odos pigmentacijos pokyčių, o liga galiausiai vis tiek praeis savaime ir be jokių pėdsakų. Svarbu žinoti, kad moliuskas išnyksta ir negydant, kai imuninė sistema pati sunaikina virusą.
Kada Gydymą Vis Dėlto Verta Apsvarstyti?
Nors laukimas yra pagrindinė rekomendacija, yra situacijų, kai gydymas yra pagrįstas:
- Dėl kosmetinių priežasčių: Jei moliuskai yra matomose vietose, pavyzdžiui, ant veido, ir vaikui ar paaugliui sukelia didelį psichologinį diskomfortą, patyčias.
- Dėl diskomforto: Jei bėrimai yra nuolat dirginamose vietose (pvz., ties drabužių guma) arba sukelia stiprų niežulį.
- Sparčiai plintant: Jei moliuskų skaičius labai greitai didėja, gydymas gali padėti sustabdyti plitimą.
- Esant antrinei infekcijai: Nukasius moliuską, į žaizdelę gali patekti bakterijų, sukeldamos paraudimą, patinimą ir pūliavimą. Tokiu atveju gali prireikti gydymo antibiotikais.
- Siekiant apsaugoti kitus: Jei šeimoje yra kūdikis, asmuo su nusilpusia imunine sistema ar sergantis atopiniu dermatitu, sergančiojo gydymas gali sumažinti riziką juos užkrėsti.
Profesionalūs Gydymo Metodai
Jei kartu su gydytoju nusprendėte, kad gydymas yra reikalingas, egzistuoja keletas pagrindinių metodų. Svarbu pabrėžti, kad juos turi atlikti tik kvalifikuotas medicinos specialistas - dermatologas. Gydymo taktika priklauso nuo amžiaus, bėrimų kiekio ir lokalizacijos, todėl gydytojo parenkama individualiai.
- Krioterapija (šaldymas skystu azotu): Moliuskas yra trumpai užšaldomas skystu azotu. Procedūra yra šiek tiek skausminga (panašus jausmas kaip prisilietus prie ledo), o po jos gali susidaryti pūslelė. Gali prireikti kelių seansų, o jautresniems vaikams tai gali būti nemaloni patirtis. Galimi šalutiniai poveikiai - laikini ar ilgalaikiai odos spalvos pokyčiai, retai - nedideli randeliai. Vienas dažniausiai taikomų gydymo metodų - papulių pašalinimas šaldant (krioterapija). Užkrečiamasis moliuskas gali būti šalinamas taikant krioterapiją - užšaldymas skystu azotu.
- Kiuretažas (išgrandymas): Specialiu aštriu instrumentu (kiurete) moliusko turinys yra mechaniškai išgramdomas. Tai labai efektyvus metodas, nes darinys pašalinamas iškart. Siekiant išvengti skausmo, prieš procedūrą oda dažnai patepama vietiniu anestetiku. Po procedūros lieka nedidelė žaizdelė, kuri užgyja per kelias dienas. Randelių rizika yra šiek tiek didesnė nei taikant kitus metodus.
- Lazerio terapija: Naudojant pulsinį dažų lazerį, sunaikinamos kraujagyslės, maitinančios moliuską, ir jis sunyksta. Tai veiksmingas, bet brangus metodas, dažniausiai taikomas esant daugybiniams bėrimams arba kai kiti metodai nepadeda. Taip pat pasitelkiami ir kiti metodai: elektrokoaguliacija (prideginimas elektros srove) ir lazerinė abliacija (darinių pašalinimas lazeriu).
- Vietiškai veikiantys vaistai: Gydytojas gali paskirti receptinių tepalų. Vieni jų, pavyzdžiui, su kantaridinu (išgaunamu iš vabalų), sukelia cheminį nudegimą ir pūslės susidarymą po moliusku, kuri jį „iškelią“. Kiti, pavyzdžiui, imikvimodas, veikia stimuliuodami vietinį odos imunitetą, kad šis pats pradėtų kovoti su virusu. Gydymas tokiais preparatais trunka ilgiau ir gali dirginti odą. Moliuskų gydymui gali būti pasirenkami cheminiai (tam tikros cheminmedžiagos, kaip kalio hidroksidas 5-10 proc., kantarinas) ar imunomoduliaciniai (specialūs vaistai, pvz. imikvimodas) metodai. Taip pat gali būti efektyvūs vietiniai preparatai - salicilio rūgštis, podofilino spiritinis tirpalas, imikvimodas, tretinoino preparatai, trichloracto rūgštis, sidabro nitratas ir kt.
- Elektrokauteris: Taip pat taikomas elektrokauteris.
SVARBU: Griežtai nerekomenduojama bandyti moliuskų spausti, pradurti ar kitaip šalinti namuose. Taip ne tik sukelsite vaikui skausmą, bet ir galite išplatinti virusą į aplinkinius audinius, sukelti bakterinę infekciją ir palikti ilgalaikius randus.
Kalio hidroksidas
Šios procedūros gali būti atliekamos tik gydymo įstaigose, todėl buvo ieškoma naujų gydymo metodų, kuriuos galima būtų taikyti buitinėmis sąlygomis, tai ypač aktualu gydant vaikus. Taigi buvo pradėti tyrimai su tokius reikalavimus atitinkančiu kalio hidroksido tirpalu.
Vaikų dermatologai Brazilijoje 1999 m. atliko tyrimą su 10 proc. kalio hidroksido tirpalų. Moliusko pažeistos odos vietos tirpalu buvo tepamos du kartus per dieną. Tačiau tyrimo metu dauguma vaikų skundėsi geliančiu skausmu tirpalo užlašinimo vietoje ir odos hipo- ar hiperpigmentacija buvusio pažeidimo vietose. Todėl, norint susilpninti deginimo jausmą užtepus KOH, buvo atliktas kitas tyrimas (2000 m.) vartojant 5 proc. kalio hidroksido tirpalą. Šios koncentracijos tirpalas buvo lašinamas taip pat du kartus per dieną. Per šešias savaites pacientai visiškai pasveiko, geliančio skausmo atvejų buvo tik keletas, o pigmentacijos pokyčių nepastebėta. Naudojant 5 proc. tirpalą netgi gleivinėse nemalonių pojūčių nebuvo užfiksuota. 2006 m. Didžiojoje Britanijoje atliktas dvigubai aklas atsitiktinių imčių placebu kontroliuojamas tyrimas su 10 proc. kalio hidroksido odos moliuskui gydyti. Pažeistos odos vietos buvo tepamos du kartus per dieną. KOH naudojusių grupėje 70 proc. pacientų visiškai pasveiko, 10 proc. pacientų pasitraukė iš tyrimo dėl odą dirginančio KOH poveikio. Placebo vartojusiųjų grupėje per tą laikotarpį visiškai pasveiko 20 proc. pacientų. 2007 metais atlikto tyrimo metu buvo tiriamas 5 proc. kalio hidroksido efektyvumas ir tolerancija gydant vaikus, užsikrėtusius odos moliusku. 2-8 mėn. laikotarpiu visi vaikai visai pasveiko, recidyvų nebuvo. Dauguma vaikų teigė geliančio pobūdžio skausmą moliuskų pažeistoje vietoje iškart po KOH panaudojimo. 2003 m. Indijos - šalies, kurioje liga paplitusi labiau ir kuri turi tradicijas taikyti naujausią šios ligos gydymą, dermatologai tyrė ir gydė vaikus, užsikrėtusius odos moliusku, 20 proc. kalio hidroksido (KOH) tirpalu. Tėvams buvo liepta pažeistas odos vietas vatos tamponu tepti vieną kartą per dieną. Vidutiniškai per 17 dienų buvo pasiekta, kad vaikas visiškai pasveiko. Didesnių šalutinių reakcijų nebuvo, keletas vaikų skundėsi deginančio pobūdžio skausmu iškart po tirpalo užlašinimo.
Tirtas įvairių koncentracijų tirpalas: koncentracija varijuoja nuo 20 iki 5 proc. Tyrimų metu nustatyta, kad veiksmingas įvairių koncentracijų KOH tirpalas. Tačiau didelės koncentracijos tirpalas daug dažniau sukelia dirginantį odos pojūtį, ypač esant dideliam odos pažeidimo plotui. Todėl pastaruoju metu naudojamas 5 proc.
Imunitetą moduliuojantys preparatai
Kai kurių gydytojų nuomone, prieš skiriant specifinį odos moliusko gydymą, rekomenduojama vartoti imuninę sistemą moduliuojančius preparatus.
Pabaigos Pradžia: Kai Moliuskas Supyksta
Tėvai dažnai sunerimsta, kai aplink vieną ar kelis moliuskus oda staiga parausta, patinsta, pradeda niežėti. Paradoksalu, bet tai dažniausiai yra labai geras ženklas! Šis reiškinys, vadinamas BOTE (angl. Beginning Of The End - pabaigos pradžia), rodo, kad vaiko imuninė sistema pagaliau atpažino virusą ir pradėjo aktyvią kovą su juo. Uždegiminė reakcija sunaikina virusą, ir po kelių savaičių toks „piktas“ moliuskas dažniausiai išnyksta be pėdsakų. Tai natūralaus gijimo proceso dalis.
Prevencija ir Kasdienė Priežiūra
Kol organizmas kovoja su virusu, galite imtis priemonių, kurios padės apsaugoti aplinkinius ir sustabdyti bėrimų plitimą:
- Venkite kasymosi: Tai svarbiausia taisyklė. Nukirpkite vaiko nagus trumpai, o jei niežulys stiprus, pasitarkite su gydytoju dėl jį malšinančių priemonių.
- Uždenkite bėrimus: Jei vaikas lanko baseiną, sporto būrelį ar tiesiog aktyviai žaidžia su kitais vaikais, didžiausius moliuskus užklijuokite vandeniui atspariu pleistru arba aprenkite vaiką drabužiais ilgomis rankovėmis/kelnėmis. Tai sumažins viruso perdavimo riziką. Kol papulės aiškiai matosi ant odos, vaikas moliusku gali užkrėsti ir kitus žmones. Geriausia, jei aktyvios ligos stadijos metu (t. y.
- Jokių bendrų daiktų: Kiekvienas šeimos narys turi turėti savo rankšluostį, kempinę ir kitas asmeninės higienos priemones. Dažnai keiskite patalynę ir drabužius.
- Atsargiai maudantis: Maudykite vaiką duše, o ne vonioje, kad virusas nepasklistų po vandenį ir nepersineštų į kitas kūno vietas. Nenaudokite bendros kempinės.
- Stiprinkite odos barjerą: Jei vaiko oda sausa ar jis serga atopiniu dermatitu, reguliariai naudokite drėkinamuosius kremus (emolientus). Sveika ir gerai drėkinama oda yra atsparesnė infekcijoms.
Ar vaikas gali lankyti darželį/mokyklą ir baseiną?
Į darželį ar mokyklą vaikas eiti gali, tik išlieka rizika, kad jis užkrės kitus vaikus.
Odos priežiūra
Kaip tvirtina Inovatyvios dermatologijos centro gydytoja dermatovenerologė Inga Kisielienė, dažniausi šiandienos vaikų odos susirgimai - tai egzema, atopinis ar kontaktinis dermatitas, alerginiai bėrimai, įvairios virusinės odos infekcijos, tokios kaip karpos ar užkrečiamasis moliuskas. Dar labai dažna ir gana rimta odos bėda, būdinga ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems - tai odos sausumas. Sausą odą turi absoliuti dauguma lietuvių.
Gydytojos I. Kisielienės tvirtinimu, kad vaiko oda problematiška, paprastai pastebima kūdikystėje ar ankstyvoje vaikystėje. Jokiu būdu nereikėtų į tai numoti ranka, manyti, kad viskas susitvarkys savaime. Verta pasikonsultuoti su gydytoju specialistu, jis padės pasirinkti specialias odai prižiūrėti skirtas priemones. Jei vaiko oda sausa, o devynių iš dešimties mažylių oda bus būtent tokia, tuomet ją labai svarbu drėkinti specialiais drėkinamaisiais kremais ar losjonais. Šiomis priemonėmis visą vaikučio odą reikėtų spėti ištepti per tris minutes po maudynių. Maudyti kūdikį ar mažą vaiką geriausiai kas antrą ar trečią dieną, vandenį reikėtų rinktis šiltą, ne karštą, mat šis dar labiau sausins odą. Patartina maudynėms rinktis sausai odai skirtus prausiklius, be muilų, dažų ar kvapų, į vonią pilti specialaus aliejaus ar odos minkštiklio. Ypač sausas kūno vietas, o jų šaltuoju metų sezonu, kai patalpose yra įjungtas centrinis šildymas, kuris itin sausina orą, paprastai padaugėja, drėkinamuoju kremu galima patepti ir pakartotinai. „Jei odoje yra pažeidimų, nuokasų, būtina naudoti specialų gydomąjį tepalą, kuris nuslopins uždegimą. Tokį tepalą taip pat turėtų skirti tik gydytojas, tiksliai įvertinęs odos būklę. Kad mažylis nenusikasytų, patartina kuo trumpiau karpyti jo nagučius, guldant nakties miegelio, apvilkti prigludusią pižamą ar net apmauti pirštines. Geriausiai vaiką rengti natūralaus pluošto drabužiais, vengti sintetinio ar vilnonio pluošto“, - patarimų negaili medikė.
Jei kosmetika reikalinga vaikams iki trejų metų, I. Kisielienės patarimu, reikėtų rinktis specialią vadinamąją dermokosmetiką, kuri skirta būtent tokio amžiaus mažyliams. Tokioje kosmetikoje nebus kvapų, dažančių medžiagų, parabenų, su ja paprastai yra atliekami didesnės ar mažesnės apimties klinikiniai tyrimai, bylojantys, kad priemonė yra saugi ir nekenksminga jautriai vaiko odai. Atsargiai reikėtų žiūrėti ir į vadinamąją natūralią kosmetiką - būtina nepamiršti, kad kai kurie natūralūs, augalinės kilmės produktai gali išprovokuoti stiprias alergines reakcijas, kontaktinį dermatitą. Budresniems reikėtų būti, jei kosmetikos sudėtyje yra propolio, medetkų, jazminų, levandų, mėtų, arbatmedžio ekstraktų, nes klininiuose tyrimuose jie išskiriami, kaip medžiagos galinčios dažniau sensibilizuoti („alergizuoti“)
Vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė Ieva Sauserytė pataria: „Be jokios abejonės būtina atidžiai skaityti etiketes. Dauguma šiandieninių mamų, pirkdamos kosmetiką vaistinėje, būtent taip ir daro - studijuoja sudedamąsias išsirinkto kremo, losjono ar prausiklio dalis. Toks požiūris labai džiugina. Jei kas neaišku, jei abejojama dėl vieno ar kito ingrediento, visada galima pasiklausti, pasikonsultuoti“, - teigia vaistininkė. Anot pašnekovės, mamoms, auginančioms vienokių ar kitokių odos bėdų turinčius vaikus, nuolatos kyla įvairių klausimų. „Kartais suabejoja net tos, kurios augina kelis vaikus, tačiau amžiaus skirtumas tarp jų nemažas. Natūralu, kad per kasdienius rūpesčius daug kas pasimiršta. Jei pastebime, kad mūsų, vaistininkų žinių nepakanka padėti mamai rasti atsakymą į jai rūpimą klausimą, visada patariame kreiptis į gydytoją specialistą, kad jis tiksliai įvertintų odos būklę ir padėtų pasirinkti tinkamiausią kosmetikos priemonę“, - tvirtina I. Sauserytė.