Įvadas
Vaikų dantų ir sąkandžio priežiūra yra itin svarbi nuo mažens. Gydytojai odontologai, šeimos gydytojai ir tėvai turėtų atkreipti dėmesį ne tik į bendrą dantų būklę, bet ir į sąkandžio formavimąsi. Sąkandžio anomalijos gali būti įgimtos arba įgytos, todėl svarbu anksti pastebėti problemą ir pradėti gydymą. Aktyviai augant žandikauliams, išorinės jėgos gali lemti netaisyklingą jų vystymąsi. Straipsnyje aptarsime vieną iš galimų veiksnių, darančių įtaką sąkandžiui - liežuvio kaišiojimą, jo priežastis, galimus padarinius ir korekcijos būdus.
Normali burnos ertmės funkcija ir jėgų pusiausvyra
Normaliai dantis ir aplinkinius audinius veikia liežuvio, lūpų ir skruostų spaudimas. Jėgų pusiausvyra kinta kramtymo ir rijimo metu. Esant viršutinių ir apatinių dantų kontaktui, minkštųjų audinių spaudimas keičiasi, tačiau tai neturi didelės įtakos sąkandžio formavimuisi, nes didelė jėga veikia tik trumpą laiką. Jėgų pusiausvyros sutrikimas gali lemti pokyčius visoje stomatognatinėje sistemoje.
Žalingi įpročiai ir jų įtaka sąkandžiui
Žalingi vaikų įpročiai, tokie kaip piršto čiulpimas, lūpos kramtymas, nagų ir kitų daiktų kramtymas, bruksizmas, kvėpavimas pro burną ir dažnas liežuvio kaišiojimas, gali turėti įtakos sąkandžio formavimuisi. Netgi ydinga laikysena priskiriama prie žalingų įpročių, galinčių lemti sąkandžio formavimąsi.
Jei žalingas įprotis trunka iki 3-6 metų, dentoalveoliariniai pokyčiai dažniausiai būna grįžtami. Tačiau vėliau netinkamas įprotis gali pakeisti nuolatinių dantų kryptį, lemti dantų lankų pločio pakitimus, kuriems jau reikalingas specialus gydymas. Žalingų įpročių sukelti padariniai priklauso nuo intensyvumo, laiko ir dažnumo. Kartojant atitinkamą veiksmą 4-6 valandas per parą, atsiras pokyčių dantų lanke.
Piršto čiulpimas ir kitos priežastys
Piršto čiulpimas, prasidėjus nuolatinių dantų dygimui, gali sukelti sąkandžio anomalijas, nes pirštas burnoje stumia apatinius kandžius į liežuvio pusę, o viršutinius - į lūpų pusę. Taip susiformuoja patologinis atviras sąkandis. Smarkiai ir dažnai čiulpiant pirštą, dantų vainikai po truputį gali būti įstumti į alveolę, o tai lemia šoninių dantų pailgėjimą ir atviro sąkandžio padidėjimą. Sutrikus minkštųjų audinių vystymuisi ir sąnario kapsulės funkcijai, padidėja spaudimas į dantis iš skruosto pusės, todėl viršutinis dantų lankas siaurėja, o tai gali lemti kryžminį dantų sąkandį.
Taip pat skaitykite: Kraujavimas akyje: simptomai ir gydymas
Lūpos čiulpimas taip pat gali sukelti įvairių problemų. Dažniausiai vaikai kramto ar čiulpia apatinę lūpą, užkišdami ją už priekinių kandžių. Todėl viršutiniai kandžiai lenkiasi į lūpos pusę, o apatiniai - į liežuvio. Taip padidėja vertikali kandžių perdanga. Dažnai raumenys m. mentalis ir m. orbicularis oris yra padidėjusio tonuso. Lūpos čiulpimas gali būti susijęs ir su vaiko psichologine būsena.
Liežuvio čiulpimo ir kramtymo įprotis taip pat gali lemti netaisyklingą dantų padėtį. Jei liežuvis ydingai kišamas tarp dantų arba ryjant ir kramtant nespaudžiamas prie gomurio, tai gali turėti įtakos dantų pozicijai: priekiniai dantys gali palinkti į lūpos pusę. Toks rijimas vadinamas infantilišku.
Liežuvio kaišiojimas: priežastys ir galimi padariniai
Liežuvio kaišiojimas - tai įprotis, kai vaikas nuolat ar periodiškai iškiša liežuvį tarp dantų ar už jų. Šį įprotį gana sunku pastebėti, nes vaikas gali būti susičiaupęs, o judesį galima pastebėti tik iš įsitempusių raumenų. Nuomonės apie liežuvio kaišiojimo įtaką sąkandžiui literatūroje skiriasi: vieni autoriai teigia, kad tai gali sukelti sąkandžio pokyčių, kiti - kad ne. Tiksliai apibrėžto iškišimų skaičiaus, kuris lemtų sąkandžio patologijos formavimąsi, nėra.
Vaikai gali kaišioti liežuvį dėl įvairių priežasčių:
- Dantų dygimas: Kūdikiams dygstant dantims, liežuvio kaišiojimas gali būti būdas palengvinti dantenų niežėjimą ir diskomfortą.
- Naujas žaidimas: Vaikai gali atrasti šį veiksmą ir juo džiaugtis kaip nauju žaidimu.
- Įprotis: Ilgainiui liežuvio kaišiojimas gali tapti įpročiu, ypač jei vaikas jaučia stresą ar nerimą.
- Skydliaukės problemos: Kai kuriais atvejais liežuvio kaišiojimas gali būti susijęs su skydliaukės problemomis, tačiau tai nustatoma tik atlikus specialius tyrimus.
- Raumenų disbalansas: Liežuvio raumenų disbalansas gali lemti liežuvio išstūmimą į priekį.
Jei liežuvio kaišiojimas tampa nuolatiniu įpročiu, tai gali turėti įtakos:
Taip pat skaitykite: Kūdikio pasiekimai
- Atviras sąkandis: Nuolatinis liežuvio spaudimas į priekinius dantis gali lemti atviro sąkandžio formavimąsi, kai tarp viršutinių ir apatinių dantų lieka tarpas.
- Dantų padėties pokyčiai: Priekiniai dantys gali palinkti į lūpos pusę.
- Šveplavimas: Liežuvio padėtis gali turėti įtakos kalbos vystymuisi ir sukelti šveplavimą.
Kiti žalingi įpročiai
Tokie įpročiai, kaip nagų, pieštukų ar tušinukų kramtymas, labiau veikia dantų morfologinius pokyčius. Tačiau daug kas priklauso nuo veiksmų dažnio, intensyvumo ir kartojimo skaičiaus. Kietų daiktų kramtymas gali pažeisti danties emalį.
Kvėpavimo įtaka sąkandžiui
Kvėpavimas pro burną, o ne pro nosį, gali lemti netaisyklingą galvos, kaklo ir liežuvio padėtį. Tai gali būti ilgo veido susiformavimo priežastis. Esant atvirai burnai, gali pailgėti šoniniai dantys, apatinis žandikaulis rotuoti žemyn ir atgal, o tai lemia atviro sąkandžio susiformavimą.
Žmogaus organizmas yra prisitaikęs kvėpuoti pro nosį, bet jei ji užsikimšusi, kvėpuojama pro burną. Esant lėtiniam uždegimui, nosies gleivinė ilgesnį laiką būna paburkusi - tam įtakos gali turėti alergija, lėtinė infekcija. Vaikų ryklės tonzilės ir adenoidai itin padidėja, todėl vaikai dėl uždegimo kvėpuoja pro burną. Bet ir uždegimui praėjus jie toliau kvėpuoja pro burną, kol tai tampa žalingu įpročiu. Be to, kvėpuojant pro burną keičiasi ir galvos padėtis: kaklo slankstelių padėtis gali pasikeisti maždaug 5 laipsniais, todėl galva palinksta žemyn.
Jeigu tokie uždegimai labai dažni, galbūt vaikui reikia atlikti tonzilektomiją ir adenoidektomiją.
Ydinga vaiko laikysena ir sąkandis
Įvairūs tyrimai rodo ryšį tarp skoliozės ir Angle II klasės sąkandžio, taip pat tarp silpnos kūno laikysenos ir Angle II klasės sąkandžio sutrikimų. Apatinis žandikaulis susijęs su nugaros raumenimis, todėl svarbu stebėti vaikus nuo jaunystės, kaip vystosi žandikauliai ir kokia yra jų laikysena.
Taip pat skaitykite: Filmo „Nusikaltėlis kūdikio veidu“ sėkmė
Kūnas ir jo dalys palaikomi raumenų, todėl kūno padėtis ir laikysena priklauso nuo kūno svorio, sensomotorinio komplekso, vidinės ausies labirinto, Pacini kūnelių, Goldi aparato, sąnarių ir pėdų plokščiųjų paviršių. Svarbu nustatyti ryšį tarp kaukolės padėties ir veido morfologijos bei žinoti kūno padėties natūralaus reguliavimo mechanizmą.
Literatūroje prie vaiko žalingų įpročių gali būti priskirtas miegojimas ant pilvo ir nuolatinis skruosto parėmimas delnu. Jei vaikas nuolatos taip miega, jo skruostas yra veikiamas 2-4 kilogramų natūralios kūno jėgos, dėl ko gali formuotis veido asimetrija ir vienpusis kryžminis sąkandis. Krepšio nešiojimas ant vieno peties taip pat neigiamai veikia žandikaulius: vienas petys pakyla, bet pakyla ir galva, nes reikia išlyginti kūno balansą, o kaklo raumenys, palaikantys galvą, veikia ir dentoalveoliarinį kompleksą. Tai gali lemti apatinio žandikaulio deformaciją ir asimetriją.
Liežuvio kaišiojimo priežiūra ir korekcija
Jei pastebėjote, kad jūsų vaikas dažnai kaišioja liežuvį, svarbu pasikonsultuoti su gydytoju odontologu ar ortodontu. Jis įvertins sąkandžio būklę ir nustatys, ar liežuvio kaišiojimas daro įtaką dantų ir žandikaulių vystymuisi.
Korekcijos būdai priklauso nuo vaiko amžiaus, įpročio intensyvumo ir galimų padarinių.
- Stebėjimas: Jei vaikas mažas, o įprotis nėra labai stiprus, gali būti rekomenduojama tiesiog stebėti situaciją ir laukti, ar įprotis praeis savaime.
- Logopedo konsultacija: Logopedas gali padėti vaikui išmokti taisyklingos liežuvio padėties burnoje ir stiprinti liežuvio raumenis.
- Ortodontinis gydymas: Jei liežuvio kaišiojimas jau sukėlė sąkandžio problemų, gali būti reikalingas ortodontinis gydymas, pavyzdžiui, breketai ar specialūs aparatai, kurie koreguoja dantų padėtį ir trukdo kaišioti liežuvį.
- Psichologinė pagalba: Jei liežuvio kaišiojimas yra susijęs su stresu ar nerimu, gali būti naudinga psichologo konsultacija.
Bendradarbiavimas su vaiku ir motyvacija
Norint atsisakyti žalingų įpročių, svarbiausia bendradarbiauti su vaiku. Reikia nuolat priminti apie jo veiksmą ir paskatinti jį atsisakyti įpročio. Čiulpiantiems pirštą vaikams galima naudoti pleistrą, kuris nuolat primintų, kad to daryti negalima. Toks gydymas neturi būti suprastas kaip bausmė, o apdovanojimas už gerą elgesį turėtų vaiką motyvuoti atsisakyti įpročio. Tačiau, jeigu šie metodai nepadeda, reikia gaminti specialų ortodontinį aparatą. Jis sudarytų nepatogumų kalbant, valgant ar miegant, tačiau tai būtų pagalba vaikui ateityje išvengti sudėtingų sąkandžio korekcijų ar net chirurginės intervencijos. Dažniausiai tokiais aparatais gydoma pusę metų. Jie gali būti išimami ir fiksuoti. Taip pat reikia išsiaiškinti psichologinę bei emocinę vaiko būklę, sužinoti, kas jam kelia nerimą - tam gali prireikti psichologo pagalbos.
Kvėpavimo sutrikimų gydymas
Esant kvėpavimo sutrikimams, gydymą parenka LOR specialistas, atliekami alergologiniai mėginiai, stengiamasi vengti nosies gleivinės paburkimą lemiančių veiksnių.
Nerviniai tikai
Dažnas mirksėjimas, kosčiojimas, krenkštimas ar šnarpštimas gali būti nerviniai tikai. Tikais vadinami staigūs, betiksliai, nevalingi atskirų raumenų (ar jų grupių) susitraukimai, kurie gali kartotis nuo kelių iki kelių dešimčių kartų per dieną. Dažniausiai jie prasideda 3-7 m. amžiaus vaikams. Nors tiksli priežastis nėra žinoma, manoma, kad tikus išprovokuoja stresas. Nerviniai tikai skirstomi į motorinius (kai stebimas nevalingas judesys) ir garsinius (kai skleidžiami nevalingi garsai).
Jei vaiko paklausiame, kodėl jis taip daro, tikėtina, kad jis atsakys: „Trūksta oro”.
Nėra jokių specifinių tyrimų, patvirtinančių tikų diagnozę. Bet gydytojas gali rekomenduoti kai kuriuos tyrimus, siekdamas paneigti ir atmesti kitų ligų įtarimus. Beveik visi vaikai pasveiksta savaime, todėl gydymas nėra būtinas. Bet kiekvienu atveju dėl gydymo priimamas individualus sprendimas, atsižvelgiant į vaiko ir tėvų poreikius. Gydymas turi prasmę, jeigu tikai labai išreikšti ar gluminantys, jeigu jie sutrikdo įprastą šeimos gyvenimo ritmą, jeigu vaikas labai jautrus, o stresas akivaizdžiai pablogina būklę. Specifinio vaisto, slopinančio tikus, nėra. Skiriama raminamųjų preparatų, o atitinkamą vaistą ir jo dozę parenka gydytojas. Gydymas pradedamas nuo švelnesnių žolinių preparatų („Notta”, „Sedalia”), jei nesulaukiama jokio efekto, skiriama stipriau veikiančių vaistų (trankseno, tiapridalio ir kt.). Kartais vaikai siunčiami į psichologo konsultaciją.
Daugumai vaikų tikai savaime baigiasi sulaukus paauglystės. Kai kuriems, deja, jie išlieka ir suaugus.
Kartais tėvus erzina vaiko tikai, jie palaiko tai paprastu maivymusi, todėl gali pradėti vaiką barti ar drausminti. Geriau to nedarykite, nes vaikas patiria stresą dėl to, kad jam nesiseka susivaldyti. Reikėtų tiesiog palikti vaiką ramybėje ir stengtis nekreipti dėmesio į jo judesius. Reikėtų stebėti, kokios situacijos išprovokuoja tikus, ir pagal galimybes jų vengti.
tags: #kudikio #liezuvio #kaisiojimas