Kristina Savickytė-Damanskienė - žinoma Lietuvos asmenybė, pasižyminti įvairiapuse veikla ir kūrybiškumu. Aktorė, trijų vaikų mama, ankstyvojo ugdymo mokyklėlės „Šilkaus pupa“ kūrėja, radijo laidos „Tėvystės įkvėpimai“ sumanytoja ir vedėja, ji įkvepia kitus atrasti kūrybiškumą kasdienybėje ir puoselėti ryšį su vaikais. Ši biografija apžvelgs jos gyvenimo kelią, karjerą ir indėlį į Lietuvos kultūrą bei švietimą.
Ankstyvasis gyvenimas ir išsilavinimas
Kristina Savickytė gimė 1975 metais Klaipėdoje. Siekdama aukštojo išsilavinimo, ji baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA). Vėliau, norėdama praplėsti savo kompetencijas, Kristina įgijo LMTA menų ir Mykolo Romerio universiteto viešojo administravimo magistrės diplomus. Šis išsilavinimas suteikė jai tvirtą pagrindą tiek kūrybinėje, tiek vadybinėje veikloje.
Aktorės karjera
Kristina Savickytė-Damanskienė sukūrė apie 30 vaidmenų kine ir televizijos serialuose. Ji žinoma ne tik iš populiarios humoro laidos „Dviračio šou“, kurią ji keturis sezonus vedė su Vytautu Šerėnu, bet ir iš kino juostų „Elzė iš Gilijos“, „Vilniaus getas“, TV serialų „Viltys ir vilionės“, „Nemylimi“, „Nekviesta meilė“. Po daugelio metų į jos gyvenimą grįžo kinas. „Nusifilmavau Ernesto Jankausko vaidybiniame filme, kur turėjau nedidelį vaidmenį. Ir vėl turiu vaidmenį kitame filme. Po truputėlį, po truputėlį grįžtu į kino aikštelę“, - džiaugėsi Kristina.
Kūrybinė veikla ir ankstyvasis ugdymas
Kristina Savickytė-Damanskienė - kūrybiška asmenybė, kurianti ne tik scenoje, bet ir gyvenime. Ji yra ankstyvojo ugdymo mokyklėlės „Šilkaus pupa“ įkūrėja. Daugiau nei 15 metų Kristina Savickytė veda renginius, konferencijas, radijo laidas, moderuoja diskusijas, o savo įkurtoje studijoje „Šilkaus pupa“ veda mokymo programas apie kūrybiškumą, skaitymo skatinimą, vaizduotės lavinimą, istorijų kūrimą, pasakų išveikimą tėvams, įvairaus amžiaus vaikams ir ugdytojams.
Kristinos Savickytės-Damanskienės namuose ima ir nutinka stebuklingų dalykų. Ant stalo, kartais ant palangės, o kartais ir visai neįprastoje vietoje aktorės sūnus Motiejus randa nykštuko laišką. Jame, lyg tyčia, užrašyti visi atsakymai, kuriuos tuo metu jis norėtų žinoti. Iš Motiejaus susirašinėjimo su nykštuku ir gimė Kristinos knyga „Kaip Tilis džiaugsmo ieškojo. Nykštukas Tilis kalno papėdės gyventojams kasmet dovanoja džiaugsmą, jis padeda išgyventi tamsius ir šaltus žiemos vakarus. Bet kaip Tiliui dalytis džiaugsmu su kitais, jei šiemet jis krūtinėje tejunta šaltį ir tuštumą? Nykštukas nesėdi vietoje - tuojau pat išsiruošia ieškoti, kas jo širdyje pažadintų džiaugsmą. Įlindęs į olą kalnuose, Tilis sutinka paslaptingus kibučius. Viešėdamas pas juos nykštukas ne tik įsigyja naujų draugų, jis atranda kur kas daugiau, nei galėjo įsivaizduoti. Tobulą knygą jaukiems vakarams su vaikais, skatinančią skaityti, kalbėtis, gaminti, žaisti ir džiaugtis vienam kito draugija, trijų vaikų mama Kristina Savickytė-Damanskienė sukūrė kartu su aštuonmečiu sūnumi Motiejumi. Knygą Kristina ir Motiejus skiria vyresniems nei ketverių metų vaikams. „Kaip Tilis džiaugsmo ieškojo“ išleido leidykla „Alma littera“. Knygą iliustravo Marija Smirnovaitė - vaikų knygų iliustruotoja, savo piešiniais papuošusi daugybę žymių lietuvių rašytojų knygų.
Taip pat skaitykite: Kristinos Meidės karjeros kelias
Ši knyga gimė iš mano kito projekto - advento pasakų. Pagalvojau, kad norėčiau sukurti dvidešimt keturias pasakas kiekvienai advento dienai. Knygos herojus nykštukas Tilis mūsų namuose gyveną jau kurį laiką. Ir laiškus Motiejui rašo. Taigi pirmiausia teko išsiderėti, kad sūnus leistų kurti istoriją apie jo draugą. Motiejus gana jautriai tai išgyveno, man pasirodė, kad mes visos jų draugystės istorijos ir nežinojome. Jis jaudinosi, kad Tilis užsigaus. Galiausiai pavyko susitarti - istoriją, fabulą, veikėjus ir knygos pavadinimą kūrėme kartu. Procesas nebuvo lengvas, abu esame užsispyrę - tekdavo ieškoti kompromisų. Motiejus artėja prie ankstyvosios paauglystės, prasideda amžius, kai laiko su tėvais norisi praleisti kuo mažiau. Mūsų dukros jau išsikraustė iš namų, taigi Motiejus neišvengiamai gauna daug dėmesio iš mūsų abiejų su vyru. Knygos kūryba mudviem su sūnumi labiau buvo neplanuotas būdas, kaip ieškoti kompromisų. Norėjau savo knygoje papasakoti apie mūsų namų nykštuką, bet turėjau suderinti su Motiejumi, šitaip natūraliai sūnus tapo istorijos kūrimo dalimi, o man buvo svarbu bendraautorystėje užfiksuoti jo kūrybos indėlį. Motiejus rezultatu tikrai džiaugiasi! Tikrai, mūsų namuose nutinka visokių nuostabių dalykų - kartais imi ir randi nykštuko laišką. Jame jis šiek tiek papasakoja apie save, o tada, lyg visai netyčia, apylankomis atsako į klausimus, kurie tuo metu kyla Motiejui. Baisu naktį užmigti vienam? Žiūrėk, nykštukas atsiunčia miego akmenėlį iš savųjų kalnų. Nykštukas - tai nuotykis, lengvas skatinimas skaityti, nes juk laiškus reikia ir perskaityti, ir parašyti. Kai mus pasiekė knygos iliustracijos, sūnus kiek nuliūdo - nykštuką jis įsivaizdavo kitaip. Ir apskritai susirūpino: ką Tilis pagalvos apie knygą? Taigi parašė jam laišką ir viską paaiškino. Dar kartą įsitikinau, kad vaikai yra be galo kūrybiški, jiems viskas daug paprasčiau. Nepaisant to, kad laikau save kūrybingu žmogumi, būna, mano idėjos patenka į akligatvius. Motiejui, rodos, viskas taip lengva, istorijų veiksmą jis sugalvoja pernelyg nesistengdamas. Nuostabą kėlė jo kūrybiškumas, o visa kita tik patvirtino, ką apie jį žinojome. Kodėl taip nutinka? Paauglystėje mūsų smegenys persitvarko, augant jos kinta - egzistuoja tokia hipotezė. Iš kitos pusės, vaikai atsiduria sistemoje - mokykloje, kur daugiau dėmesio skiriama žinioms, o ne kūrybiškumui. Be abejo, ar taip vyksta, priklauso nuo mokyklos ir mokytojo. Motiejus lanko Valdorfo pedagogikos mokyklą, nemanau, kad jo kūrybiškumas labai nuslops, jis tikrai bus palaikomas įvairiausiais būdais. Nepaisant to, kad privalės kažką išmokti. Augdami mes įsiveliame į žaidimą: „Kaip turi būti“, „Ką žmonės apie tai galvoja“ ir šiek tiek savo įgimtą kūrybiškumą išaugame. Bet tikrai ne visą.
Kristina Savickytė. Pasakos su uodega tikslas - kalbėtis, būti drauge ir puoselėti ryšį. Ne tiek praranda, kiek nepasitiki savo jėgomis. Pasaka su uodega gimė, nes dirbdama susiduriu su tėvais, kurie daug ką žino, moka ir daro - skaito knygas, leidžia laiką ir užsiima su vaikais, nori kokybiško turinio, tačiau yra labai nedrąsūs. Kas žino, gal čia labiau Vilniaus burbulas, gal Lietuvoje vaizdas - visai kitoks? Norėjau tėvus padrąsinti. Supratau, kad jiems reikia sukramtyto recepto, kuris juos užvestų ant kelio, kaip kalbėtis su savo vaikais. Gal ši knyga parodys jiems, ką galima nuveikti su perskaitytomis knygomis, gal netgi įkvėps paprastoms pasakoms prikabinti uodegas. Tėvai per mažai savimi pasitiki, o mano užduotis - įkvėpti jiems pasitikėjimo. Sakyčiau, tai - vaikų raidos ypatumai. Vaikai neturi nuoseklios atminties, kokią turime mes. Aš lengvai galiu papasakoti apie savo dieną - atsikėliau, vežiau Motiejų į mokyklą, ėjau į treniruotę ir taip toliau. Vaikų atmintis labiau asociatyvinė, jeigu grįžęs namo jis pamato, kad vakarienei išviriau barščių, tai gali staiga prisiminti, jog tokių valgė darželyje. Neabejoju, kad jūsų vaikai pasakas ir istorijas girdėjo nuo mažumės. Svarbiausias mūsų ritualas visada buvo vakaro skaitymas. Ir nors Motiejus jau gali skaityti pats, vakaro knygas skaitome kartu. Ir skaitysime, kol pasakys, kad nebenori. Pats Motiejus nėra baisiai didelis skaitytojas, gal išlepinome jam skaitydami. Kai tarp vaikų - nemažas skirtumas, lengva pamatyti, koks auklėjimas veikia, o koks ne. Kai Justina ir Gabija augo, buvo sudėtinga, ypač paauglystėje jos atsitraukė nuo knygų, atrodė, jokios strategijos neveikia. Tebūnie tai pokalbis su uodega-klausimu iš jūsų pasakų knygos. Esu be galo smalsus žmogus. Ir nors tų pirmųjų kartų specialiai neieškau, praėjusią savaitę, pavyzdžiui, pirmą kartą kepiau duoną ir man pavyko. Neabejoju, kad nuolat galiu atrasti dalykų, kuriuos darysiu pirmą kartą ir nenustosiu daryti niekada.
Šeima ir asmeninis gyvenimas
Su vyru Linu Damanskiu Kristina augina tris vaikus - dvynukes Justiną ir Gabiją bei sūnų Motiejų. Iš televizoriaus ekranų pažįstamos K.Savickytės ir viešųjų ryšių specialisto Lino Damanskio (43 m.) dvynės Justina ir Gabija, kurioms neseniai sukako 20 metų, jau paliko tėvų namus Vilniuje ir apsigyveno Londone. Merginos nori tapti miuziklo aktorėmis. Justina šiemet baigė parengiamuosius kursus specialioje mokykloje ir įstojo į bakalauro studijas Braitono akademijoje. Ji kraustysis į Braitoną, kuris yra 100 kilometrų nuo Londono. Gabijai sėkmė taip lengvai nesišypso - dvejus metus neįstojo. Stos trečią kartą. Savo svajonės abi siekia užsispyrusios, nes ten be galo sunku įstoti. „Bet mes dar turime sūnų pagranduką. Taigi esame jauni tėvai - ūgtelėjusio, bet vis tiek dar mažo vaiko. Dabar Motiejui - aštuoneri, jis lanko antrą klasę. O dukros liko Londone per visą karantiną. Prieš tris savaites buvo parskridusios kelioms dienoms. Darbai, mokslai - žodžiu, reikaliukai verda“, - pasakojo Kristina.
- Turbūt dukros nuo jūsų užsikrėtė šmaikštumu, linksmumu, vaidyba ir panoro tapti miuziklo aktorėmis?- Aplinka ir tėvų pavyzdys tikrai vaikams nušviečia vieną ar kitą kelią. Šito niekaip nepaneigsi. Jos puikiai dainuoja, ir tas miuziklas, matyt, joms yra dainavimo patirties praplėtimas. Lietuvoje miuziklo kultūra tik plėtojama. Miuziklas - tai vaidyba, šokis ir dainavimas, visa tai turi atlikti labai profesionaliai ir viską sugebėti suderinti: būti ir aktorius, ir dainininkas, ir šokėjas. Rinka reikalauja būti aukščiausio lygio, jei nori daryti karjerą miuzikle. Netgi pagal tai, kokios patirties turiu, man atrodo labai sudėtingi ir mokslai, ir pati profesija gerokai sudėtingesnė negu vien aktoriaus. Tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Amerikoje yra labai smagių šiuolaikinių miuziklų, kurie atima žadą ir kvapą, kaip šiuolaikines istorijas galima papasakoti pasitelkiant muziką, šokį ir dainavimą. Nežinau, kodėl jos to panoro, bet tas noras atsirado maždaug dveji metai iki mokyklos baigimo. Ir tada pradėjome tam ruoštis - kryptingai dainuoti, šokti, tobulinti vaidybos įgūdžius. Jos buvo labai artistiškos nuo ankstyvos vaikystės. Balio Dvariono muzikos mokykloje baigė chorinį dainavimą, lygiagrečiai ten dainavo džiazą, lankė šokių studiją. Tikrai nemažai dirbo, neskaitant vidurinės mokyklos mokslų. Motiejus taip pat yra labai artistiškas. Jis lanko Vilniaus Valdorfo mokyklą.
Požiūris į karjerą ir kūrybiškumą
- Ar nepasiilgstate „Dviračio šou“, televizijos?- Buvimas televizijoje buvo mano darbo dalis, bet tai niekada nebuvo mano tikslas. Tai buvo tikrai labai aukštos kokybės laida, kurioje turėjau galimybę ketverius metus dirbti, diena iš dienos būti šalia Vytauto Šerėno ir kitų kolegų. Atsigręžusi atgal suvokiu, kad man ji aukštai iškėlė kartelę, kad paskui eiti bet kur, dėl bet ko nesinorėjo. Visi darbai, kurie buvo, atvedė mane ten, kur dabar esu. Supratau, kad nenoriu laukti, kol man kas nors pasiūlys darbus. Juk aktorystė iš dalies ir yra laukimas. Supratau, kad noriu paimti savo gyvenimą į savo rankas. Todėl įkūriau ugdymo studiją „Šilkaus pupa“ ir jau penkeri metai dirbu pagal individualią veiklą. Studijoje vedu edukacijas vaikams iki dvejų metų ir jų tėvams. Šis darbas paskatino išleisti knygą „Kuriame pasaką su aktore Kristina Savickyte“.
Taip pat skaitykite: Gyvenimas teatro ir televizijos scenoje
- Kaip per tuos 18 metų, kurie tiesiog pralėkė nuo ano interviu „Stiliui“, pasikeitė jūsų supratimas apie gyvenimą, meilę, šeimą, tėvų ir vaikų santykius? Ar jūsų sieloje įvyko esminis virsmas?- Didžiausias virsmas, be kitų, per tuos metus buvo mano motinystė. Ypač didelis virsmas įvyko, kai gimė Motiejus. Ypač stipriai išgyvenau, kad savo mergaitėms nebuvau tokia mama, kokia norėjau būti, - visą laiką jaučiau kaltę. Ir kai gimė Motiejus, supratau, kad savo motinystę galiu išgyventi kitaip. Supratau, kaip yra svarbu pagarba vaikui nuo pat gimimo. Kaip yra svarbu smurto tema, kuri man labai artima, nes esu luptas vaikas. Supratau, kad mano - motinos - vaidmuo yra svarbiausias. Čia mano didysis virsmas.
- Jums nekaip sekėsi auginti ir auklėti dukras?- Kai gimė Justina ir Gabija, man buvo 25-eri. Kiekvieną kartą, kai ant jų pakeldavau balsą, kai joms suduodavau, niekaip negalėdavau suprasti, kodėl manyje tai yra, ir jausdavau kaltę. Motiejaus gimimas ir bandymas suprasti, kodėl manyje tai yra, sugrąžino mane į vaikystės patirtį. Viskas kažkaip susijungė. Tai buvo pirmas impulsas man keistis. Mano vyras kartkartėmis pasakydavo, kad reikėtų mažiau ant mergaičių rėkti. Neseniai apie tai vėl kalbėjau su drauge. Jeigu rytą atsikėlęs pasakysi, kad šiandien nerėksi ant savo vaikų, dar nereiškia, kad vakare ant jų nerėksi. Arba kad nerėksi ant jų po trijų minučių, kai jie tave sunervins. Kažkas įsijungia ir grąžina tave į tam tikrą elgseną, kuri tavyje užprogramuota. Todėl reikia turėti tikslą ir labai daug dirbti su savimi, o tas darbas nebūtinai yra malonus ir lengvas. Aš su savimi dirbu tam, kad mano vaikai nemuštų mano anūkų. Motiejui jau aštuoneri. Dabar, šią vasarą, pirmą kartą sau pripažinau, kad galiu laikyti save kaip ir pasveikusia, jeigu tas mano kelias prasidėjo nuo jo gimimo. Maždaug tiek aš užtrukau. Pavasarį, per karantiną, buvau kažko labai supykusi, susinervinusi ir tikrai pakėliau balsą ir kažką pasakiau jam griežčiau. Ir tada supratau, kad manyje nebėra to noro ką nors fiziškai jam padaryti. Aš nebeturiu jokio noro, net impulso jam suduoti, jį papurtyti, pakratyti, stipriau paimti, kaip kad būdavo auginant Justiną ir Gabiją. Kai negali suvaldyti vaiko, kyla noras fiziškai ką nors jam padaryti. Kol to atsikračiau, užtruko aštuonerius metus.
- Kristina, ką jūs vaikystėje darėte blogo, kad jus auklėjo rykšte?- Tėtis mus auklėjo ne tik rykšte - ir diržu, šokdyne, viskuo, kas skaudžiai mušdavo ir pasitaikydavo po ranka. Ką mes blogo darėme? Mes tiesiog buvome vaikai. Mus lupo nuo labai ankstyvo amžiaus. Aš save atsimenu lupamą nuo darželio ir pradinėje mokykloje. Vaikai yra vaikai, ir tu, kaip tėvas, turi suprasti, kas jiems vyksta. Gal mano vaikas pavargo, gal mano vaikas yra alkanas? Bet čia - supaprastinti spėliojimai. Mes tiesiog buvome vaikai, o mūsų tėvams trūko žinių. Mūsų tėvai, beje, buvo labai sužeisti, daug labiau negu mes sužeisti, nes jie augo pokariu. Mano tėtis - tikrai žinau - tai darė norėdamas mus užauginti gerais, dorais žmonėmis. Jis mus taip auklėjo. Mušimas buvo suvokiamas kaip auklėjimo dalis. Niekas to neįvardijo kaip smurto. Jis net nesuprato, kad smurtauja prieš savo vaikus. Didžiausia tragedija buvo tai, kad vieninteliai jausmai, kuriuos pažinau iš savo tėčio, ir buvo pyktis, nepasitenkinimas, mušimas. Jis nemokėjo rodyti kitų jausmų. Šiltų jausmų. Apkabinimų, gerų žodžių. Jis galėjo pasakyti - einam, nupirksiu jums ledų, kai norėjo mus pamaloninti. Tam tikro atlaidumo turiu savo tėvams, esu tame kelyje, kuriame gydama galiu juos suprasti. Bet tada buvau vaikas. Ir nenoriu, kad mano vaikams taip būtų. Ir nenoriu, kad taip būtų mano kaimyno vaikams. Ir tas pokytis neįvyksta taip greitai. Aš buvau kažkokiame rūke - manęs nepaliko jausmas, kad su Gabija ir Justina elgiuosi neteisingai, bet neturėjau supratimo, kodėl taip elgiuosi. Vis dėlto yra didžiulis skirtumas tarp to, ką darė mums tėtis ir ką aš savo dukroms dariau. Aš joms pliaukštelėdavau ranka per užpakalį, jas papurtydavau, stipriau paimdavau, bet niekada metodiškai diržu jų neauklėjau, kaip būdavome auklėjami mes. Tai būdavo auklėjimo procedūra.
- Procedūra?! Metodiška? Diržas net ne už tai, kad gavote dvejetą?- Ir už dvejetą. Bet beveik kiekvieną dieną atsirasdavo už ką mus prilupti.
- O kur tuo metu buvo jūsų motina?- Čia kitas niuansas. Kaip dabar suprantu, mamai atrodė, kad tėtis žino geriau, kaip auklėti vaikus. Jis mus užsidarydavo kambaryje ir lupdavo, paskui palikdavo susitvarkyti, pagalvoti. O mama tais momentais kartais būdavo namuose. Aš esu jos apie tai paklaususi. Viena, ji jo prisibijojo. Antra, ji manė, kad jis žino geriau.
Taip pat skaitykite: Kūrybos kelias: Kristina Sabaliauskaitė
Ankstesnis interviu žurnalui "Stilius"
Kristina puošė 2002 m. balandžio 19 d. „Stiliaus“ viršelį. Tada ji pasakojo, kad patyrė šoką sužinojusi, jog jai gims dvynės, kad neleido daryti cezario pjūvio - norėjo pati pajusti, ką reiškia gimdyti. Tame straipsnyje - jaunos moters gyvenimas. O kaip jis keitėsi per tuos daugiau nei 18 metų? Kaip ji brendo ir kokios patirties įgijo?
tags: #kristina #savickyte #damanskiene #gimimo #diena