Įvadas
Abortas - tai nėštumo nutraukimas, pašalinant vaisių ar embrioną iš gimdos. Šis klausimas kelia aštrias diskusijas dėl etinių, moralinių, religinių ir teisinių aspektų. Abortas susijęs su moters teisėmis, vaisiaus teisėmis, sveikatos priežiūra ir valstybės vaidmeniu reguliuojant šią sritį. Šiame straipsnyje nagrinėjami aborto klausimai žmogaus teisių kontekste, atsižvelgiant į tarptautinius dokumentus, Lietuvos teisės aktus ir skirtingus požiūrius.
Reprodukcinės žmogaus teisės tarptautinėje teisėje
Skirtingai nei kai kurios kitos teisės, reprodukcinės žmogaus teisės neturi vieno visko apimančio dokumento. Šios teisės įtvirtintos įvairiuose pasauliniuose ir regioniniuose dokumentuose, žmogaus teisių apsaugos mechanizmuose ir dažniausiai yra siejamos su teise į kokybišką sveikatos apsaugą bei privataus gyvenimo apsaugą.
Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir reprodukcinės teisės
1948 m. priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija (VŽTD) neišskyrė reprodukcinių žmogaus teisių. Sutariama, kad tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose reprodukcinės teisės paminėtos 1968 m., kai buvo surengta Tarptautinė žmogaus teisių konferencija Teherane, skirta VŽTD dvidešimtmečiui paminėti. Konferencijoje priimta deklaracija be kitų punktų skelbė, kad „tėvai turi teisę planuoti šeimą, nuspręsdami vaikų skaičių ir laiko tarpus tarp gimimų, taip pat teisę į reikalingą informaciją ir švietimą“.
Konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims
1979 m. priimta JT konvencija dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims. Konvenciją ratifikavus 20 šalių, dokumentas įsigaliojo 1981 m. Konvencija yra įpareigojantis dokumentas, tad kiekvienos valstybės - narės pažanga reguliariai vertinama JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komitete. Lietuva JT konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims ratifikavo 1995 m. Užtikrinti, kad moterys, turinčios negalią, galėtų laisvai nuspręsti turėti ar neturėti vaikų.
Kairo konferencija ir reprodukcinė sveikata
Reprodukcinės žmogaus teisės ir joms taikomi standartai apibrėžti 1994 m. Jungtinių Tautų Tarptautinėje konferencijoje gyventojų ir vystymosi tema, kuri vyko Kaire, todėl dar vadinama Kairo konferencija. Kairo konferencija žymėjo paradigmos pokytį: spręsdamos su žmogaus reprodukcija susijusius klausimus, Vyriausybės įsipareigojo sprendimus priimti remiantis ne demografiniais kriterijais, bet pirmiausia fokusuoti dėmesį į žmogaus teisių (ypač moterų) užtikrinimą. Pavyzdžiui, siekti, kad gimstamumo rodikliai būtų gerinami ne ankstyvaisiais gimdymais, kurie yra rizikingi paauglėms, bet pirmiausia siekti užtikrinti jų teisę į sveikatą, suteikiant informaciją apie rizikingą seksualinį elgesį ir šeimos planavimą. Kairo Veiksmų programa buvo pirmasis dokumentas, kuris, remdamasis kituose tarptautiniuose dokumentuose suformuluotais žmogaus teisių principais, apibrėžė, kas yra reprodukcinė sveikata ir reprodukcinės žmogaus teisės. Pastarosios įvardytos (7.3 str.) kaip visų porų ir individų teisė laisvai ir atsakingai nuspręsti, kiek turėti vaikų, kada ir kaip dažnai gimdyti, teisę gauti informaciją ir reikalingas priemones tam įgyvendinti bei teisę siekti geriausios seksualinės ir reprodukcinės sveikatos.
Taip pat skaitykite: Vaikų interesai skyrybų atveju
Pekino konferencija ir moterų teisės
1995 m. metais Pekine surengta Jungtinių Tautų IV pasaulinė konferencija moterų klausimais. Jos metu priima Pekino deklaracija ir Pekino veiksmų platforma, kuri pasauliui pateikė naują, išsamų veiksmų planą, skirtą socialinei, ekonominei ir politinei moterų pažangai. Reprodukcinių teisių srityje ši konferencija didžiąja dalimi atkartojo Kairo veiksmų programos principus, tačiau praplėtė reprodukcinės sveikatos apibrėžimą. Tokia sveikata apibrėžta ir kaip su seksualumu susijusi fizinė, emocinė ir socialinė gerovė.
Stambulo konvencija ir smurtas prieš moteris
Reprodukcinės žmogaus teisės minimos ir kituose tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija) kaip vieną iš smurto prieš moteris formų išskiria priverstinę sterilizaciją ir priverstinius abortus ir, žinoma, įpareigoja konvenciją ratifikavusias šalis užtikrinti, kad tokių moterų teisių pažeidimai jų šalyse nevyktų. Sistemiškai vertinant paminėtus dokumentus, reprodukcinės teisės apima du aspektus: teisę į reprodukcinės sveikatos priežiūrą ir teisę į reprodukcinį apsisprendimą.
Abortas ir žmogaus teisės Lietuvoje
Lietuvoje reprodukcinės sveikatos užtikrinimas reglamentuotas tik vienu įstatymu. Tai yra LR pagalbinio apvaisinimo įstatymas (priimtas 2016 m.), apie kurį buvo diskutuojama nuo 2002 m. Įstatyme numatyta, kad pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tada, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės. Taip pat yra priimtas LR sveikatos apsaugos ministerijos įsakymas dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos (kuriame nustatyta, kad abortas gali būti atliktas iki 12 nėštumo savaitės, jei nėra kontraindikacijų). Pažymėtina, kad Lietuvoje taip pat nėra legalus medikamentinis abortas, nors Pasaulios sveikatos organizacija (PSO) pabrėžia, kad medikamentinis nėštumo nutraukimas yra saugus, efektyvus ir priimtinas kaip alternatyva chirurginiam metodui, bei šiam metodui reikalingus vaistus yra įtraukusi į būtinųjų vaistų sąrašą.
2014 m. LR Seimui buvo pateikti du Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektai, tačiau nė vienas įstatymas svarstytas nebuvo. 2016 m. Švietimo ir mokslo ministerija patvirtino įsakymą „Dėl sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai bendrąsias nuostatas“, tačiau programos efektyvumas kvestionuojamas: lytiškumo ugdymą numatyta integruoti į kitų dalykų turinį, kiekviena mokykla turi teisę laisvai pasirinkti, kaip nori įgyvendinti programą, taigi toks principas iš esmės gali nulemti efektyvų programos taikymą.
Konstitucinis Teismas ir privataus gyvenimo neliečiamybė
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau - Konstitucinis Teismas) ne kartą yra pabrėžęs žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybės garantijas. Konstitucija gina asmens asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, fizinį bei psichinį neliečiamumą, garbę ir orumą, raišką. Teismas taip pat yra konstatavęs, kad žmogaus teisės ir laisvės turi būti įgyvendinamos, nepažeidžiant kitų asmenų teisių ir interesų, visuomenės ir teisinės valstybės siekių.
Taip pat skaitykite: Naudingos sultys nėščiosioms
Įstatymų projektai dėl gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos
Seime buvo svarstyti įstatymų projektai, kuriais siekta reglamentuoti gyvybę prenatalinėje fazėje, tačiau jie nesulaukė pritarimo. Šiuose projektuose buvo siūloma ginti gyvybę nuo apvaisinimo momento, numatant išimtis, kai nėštumas gresia moters gyvybei ar sveikatai, arba kai nėštumas atsirado dėl nusikalstamų veikų. Teisės departamentas yra pateikęs pastabas dėl šių projektų, atkreipdamas dėmesį į tai, kad jie gali prieštarauti Konstitucijai ir tarptautiniams žmogaus teisių standartams.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ir abortas
Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) yra konstatavęs, kad teisė į pagarbą privačiam gyvenimui dalis apima moters teisę apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo. Tačiau ši teisė nėra absoliuti ir gali būti ribojama, jei toks apribojimas atitinka Konvencijos 8 str. 2 d., t. y. yra numatytas įstatymo, būtinas demokratinėje visuomenėje ir skirtas teisėtiems tikslams, pavyzdžiui, kitų asmenų teisių ir laisvių apsaugai.
EŽTT yra pripažinęs, kad valstybės turi diskreciją nustatyti, nuo kada pradedama saugoti gyvybė, tačiau tai neturi pažeisti moterų teisių į sveikatos priežiūrą ir privataus gyvenimo neliečiamybę. Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad valstybės turi užtikrinti prieigą prie saugaus nėštumo nutraukimo, ypač tais atvejais, kai nėštumas gresia moters gyvybei ar sveikatai, arba kai nėštumas yra išžaginimo pasekmė.
Aborto ribojimo pasekmės
Abortų draudimas ar ribojimas gali turėti neigiamų pasekmių moterų sveikatai ir gerovei. Kai abortai yra nelegalūs, moterys gali būti priverstos kreiptis į nelegalius paslaugų teikėjus, kur procedūros yra nesaugios ir gali sukelti komplikacijų ar net mirtį.
Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenimis, kasmet dėl nesaugaus aborto miršta apie 50 tūkst. moterų. Be to, abortų draudimas gali diskriminuoti moteris, ypač tas, kurios gyvena skurde ar kaimo vietovėse, nes jos neturi galimybių keliauti į kitas šalis, kur abortai yra legalūs.
Taip pat skaitykite: Patarimai renkantis drabužius naujagimiui
Alternatyvos abortui
Užuot draudus abortus, valstybės turėtų siekti mažinti jų skaičių, užtikrinant prieinamą kontracepciją, lytinį švietimą ir pagalbą nėščioms moterims ir jaunoms mamoms. Taip pat svarbu užtikrinti, kad moterys, kurios nusprendžia gimdyti, gautų reikiamą medicininę priežiūrą ir socialinę paramą.
Argumentai už ir prieš abortą
Diskusijose dėl aborto susiduria skirtingi požiūriai. Vieni teigia, kad vaisius turi teisę į gyvybę nuo pat apvaisinimo momento, todėl abortas yra žmogžudystė. Kiti pabrėžia moters teisę į apsisprendimą dėl savo kūno ir teigia, kad valstybė neturėtų kištis į šį asmeninį sprendimą.
Argumentai už aborto teisę
- Moters teisė į privataus gyvenimo neliečiamybę ir apsisprendimą dėl savo kūno.
- Sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas ir saugumas.
- Socialinė ir ekonominė moterų gerovė.
- Apsauga nuo priverstinio gimdymo ir jo pasekmių.
Argumentai prieš abortą
- Vaisiaus teisė į gyvybę nuo pat apvaisinimo momento.
- Moraliniai ir religiniai įsitikinimai.
- Alternatyvų abortui egzistavimas (įvaikinimas).
- Galimos neigiamos psichologinės pasekmės moterims po aborto.
Bažnyčios pozicija
Kai kurių religijų atstovai laiko abortą nepriimtinu veiksmu. Pavyzdžiui, Katalikų bažnyčia moko, kad žmogaus gyvybė prasideda nuo apvaisinimo momento ir kad abortas yra sunkus moralinis blogis. Tačiau svarbu pabrėžti, kad valstybė neturėtų primesti religinių įsitikinimų visiems piliečiams, o įstatymai turėtų būti grindžiami žmogaus teisėmis ir moksliniais įrodymais.