Dažnai girdime, kad skaityti naudinga, tačiau ar kada įsigiliname, kur slypi šio užsiėmimo nauda? Atrodo, skaitymas išgyvena renesansą. Knygos visur! Didelės ir mažos bibliotekos, interneto ir fiziniai knygynai, prekybos centrai, blusturgiai - vietos, kuriose galite įsigyti geros literatūros. Skaitymo madą bando įvesti tinklaraštininkai ir apžvalgininkai. Tačiau tie, kurie nėra dideli knygų gerbėjai, nesupranta apsėstųjų skaitymu. Jie girdi, kad skaityti naudinga, tačiau gūžčioja pečiais. Tikrai ne, nes skaitymas nėra vien tik malonumas. Jis naudingas fizinei bei psichinei sveikatai. Kartais psichologinės būsenos gerinimas daug svarbesnis už knygų suteikiamas žinias ar literatūrinę vertę.
Skaitymo svarba vaikams: kodėl verta pradėti nuo mažens?
Skaitymo nauda vaiko vystymuisi jau seniai yra įrodyta moksliniais tyrimais. Mokslininkai teigia, kad skaitymas ne tik padeda ugdyti geresnius kalbos ir bendravimo įgūdžius, bet ir skatina kritinį mąstymą, problemų sprendimą ir kūrybiškumą. Skaitymas padeda ir vaiko emociniam vystymuisi. Teigiama, kad knygas skaitantys vaikai užauga empatiškesni, turi aukštesnį emocinį intelektą. Todėl verta knygų pasaulį atrasti nuo pat mažumės. Su šia užduotimi puikiai susidoros mokytojai. Visgi, jei vaikas žingeidus, jis gali pradėti mokytis ir anksčiau nei pradės eiti į mokyklą. Kiekvienas mažylis labai individualus, todėl nėra tikslaus amžiaus, kada geriausia pradėti mokytis skaityti. Vieni gali pradėti jau 4 metų.
Ankstyvasis skaitymas: nuo dainelių iki abėcėlės
Dainelės ir lopšinės vaikams - smagūs kūrinukai, tačiau be geros nuotakos jie neša ir nemenką naudą. Rimas ir ritmas padeda vaikams išgirsti garsus ir skiemenis, o tai padės mokantis skaityti. Geras būdas ugdyti fonetinį supratimą yra ritmiškas plojimas ir sinchroniškas deklamavimas. Abėcėlės knygos linksmos ir spalvingos, todėl lengvai patrauksite mažylių dėmesį. O tokios knygelės kaip „Kakės Makės abėcėlė“ mokymąsi padaro itin smagiu! Garsiai skaitydami knygeles, jūs ne tik parodote vaikams, kaip turi skambėti žodžiai, bet ir kuriate pagrindinius supratimo įgūdžius ir plečiate žodyną. Kalbėkitės apie perskaitytas istorijas. Jaunesnius vaikus skatinkite įsitraukti į paveikslėlius, pavyzdžiui, „Ar matai valtį?“ „Kokios spalvos katė?“. Yra daug įvairių žaidimų, kurie padeda mokytis skaityti. Vienas iš svarbiausių patarimų - nespausti vaikų ir viska paversti smagia veikla.
Kaip sudominti vaikus skaitymu: patarimai tėvams ir pedagogams
Taigi, knygų skaitymo nauda neginčijama ir akivaizdi, tačiau kaip šiuolaikinę vaikų kartą, teikiančią pirmenybę laikui prie ekranų, bet ne knygų skaitymui, paskatinti skaityti knygas? Šį klausimą iš tėvų dažnai išgirsta ir mokyklų pedagogai. „Šiaurės licėjaus“ mokykloje lietuvių kalbos mokytoja dirbanti Jurgita Perednienė sako, kad didžioji dalis tėvų supranta skaitymo naudą, tačiau patys tam skiria labai mažai laiko.
Skaitymas kartu: laikas drauge ir malonumas
„Aš visiems tėvams sakau - skaitykite kartu su savo vaiku. Tai bus jūsų laikas drauge, kurį paversite tam tikru malonumu. Užsidarykite su vaiku kambaryje, atsisėskite ar atsigulkite šalia ir skaitykite… Ramiai, neskubėdami, pakaitomis, išsiaiškindami visus nesuprantamus žodžius, aptardami veikėjų poelgius, iliustracijas, juokdamiesi kartu. Ir nesvarbu, ar šiandien jūsų vaikas perskaitė 10, ar 20 puslapių. Paverskite knygos skaitymą laiku kartu, kurį jis norės ir norės patirti, net jei jau bus suaugęs ir gyvens atskirai,“ - pataria pedagogė.
Taip pat skaitykite: Darnaus ryšio su vaikais link
Skaitymas - ne bausmė: žaidimai ir atpildas
Labai svarbu skaitymo netapatinti su bausme (už neatliktą užduotį, per ilgą telefono naudojimą ir pan.), tad kitas būdas, kurį siūlo mokytoja J. Perednienė - paversti skaitymą žaidimu! „Už kiekvieną perskaitytą skyrių, knygą apdovanokime vaiką, ir tai nebūtinai turi būti materialus atpildas. Vaikas tikrai apsidžiaugs išgirdęs tėvų pagyrimą, pajutęs švelnų apkabinimą ar gavęs galimybę padiskutuoti apie netinkamą knygos veikėjo poelgį. Vaikas knygą prisimins tik tuo atveju, jei apie ją su juo pasikalbėsite,“ - patarimais dalijasi mokytoja.
Metodai, kaip lengviau ir be įtampos perskaityti knygas
O ką daryti, jei tėvai negali skirti pakankamai laiko skaitymui kartu su vaikais? Juk su kiekviena aukštesne klase literatūros sąrašas tik ilgėja ir kas mėnesį vaikams tenka perskaityti po vieną ar daugiau knygų. Lietuvių kalbos pedagogė sako, kad kiekvieno mokytojo užduotis yra ir pačius vaikus paskatinti ieškoti savų metodų, kaip jiems lengviau ir be įtampos perskaityti knygas iš mokytojo „užduoto“ literatūros kūrinių sąrašo. „Pasidalinsiu patarimu, kurį man pasakė patys vaikai. Šis metodas skatina laikytis drausmės, tačiau jo dėka knyga perskaitoma lengvai ir be streso. Tereikia turimą puslapių skaičių padalinti iš to mėnesio dienų skaičiaus, pavyzdžiui, jei knygą sudaro 255 puslapiai, tai įveikta ji bus kiekvieną dieną skaitant po 8-9 puslapius. Galima leisti sau neskaityti savaitgaliais, tačiau tuomet darbo dienomis reikės perskaityti po 13 puslapių,“ - moksleivių skaitymo metodu dalijasi lietuvių kalbos pedagogė.
Skaitymo skatinimo būdai: nuo laiko iki lenktynių
Labai panašus skaitymo skatinimo būdas yra susijęs su laiku. Reikia susitarti su vaiku, jog bus skaitoma kasdien po 15 minučių. Skaičius nebauginantis, laikas lygus nusiprausimui duše, tad vaikams nesunku įsipareigoti ir pasiekti reikiamą rezultatą. Tik būtina viena sąlyga - telefonas turi likti kitame kambaryje, kitaip nuolat kirbės mintis jį patikrinti ar pažiūrėti, kiek liko laiko skaityti. Mokytoja turi patarimą ir azartiškų vaikų tėvams. Ji sako, kad tokiems vaikams derėtų pasiūlyti sudalyvauti knygų skaitymo lenktynėse. „Skaitykite tą pačią knygą ir pamatysite, kaip smagu įsitraukti į skaitymo varžybas, ypač jeigu laimėtojo laukia prizas. Žinoma, knyga visuomet turi būti aiškiai matomoje ir lengvai pasiekiamoje vietoje, visada po ranka, kad turint kelias laisvas minutes nereiktų jos ilgai ieškoti,“ - pataria tėvams mokytoja Jurgita Perednienė.
Iniciatyvos ir projektai, skatinantys skaitymą
Skaitymas balsu yra universali, daugybę privalumų turinti veikla, naudinga tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Tai yra paprastas, bet labai veiksmingas būdas skatinti asmeninį vaiko tobulėjimą, kūrybiškumą bei kalbos įgūdžius. Atkreipti visuomenės dėmesį į skaitymo svarbą ir kartu su vaikais atrasti knygos pažinimo džiaugsmą. Iniciatyvos organizatoriai kviečia suaugusiuosius aktyviau įsitraukti į skaitymo procesus, taip sukuriant abipusę naudą sau ir vaikui. Specialistai vieningai sutaria, kad tėčių (ar jų vaidmenį atliekančių vyrų - globėjų, senelių, šeimos draugų ir kitų asmenų) įsitraukimas į skaitymo procesą teigiamai veikia vaikų pažintinius gebėjimus, mokymąsi, savivertę, ugdo empatiją, gyvenimiškus ir socialinius įgūdžius. Skaitymas balsu, kai vaikai kuria vaizdinius iš girdimų istorijų, skatina mažųjų vaizduotę ir kūrybiškumą. Skaitymas balsu plečia vaiko žodyną, skatina kognityvinį vystymąsi ir didina mokymosi motyvaciją. Ši veikla padeda lavinti vaikų socialinius ir emocinius įgūdžius, kai jie mokosi atpažinti ir suprasti įvairias emocijas bei situacijas. Nuo 2019 m. vykstančioje iniciatyvoje „Tėčiai skaito vaikams“ Lietuvoje vaikams jau skaitė įvairių profesijų tėčiai - rašytojai, muzikantai, aktoriai, miestų merai, net pareigūnai ir ugniagesiai! Akcija vyksta ne tik bibliotekose, mokyklose, darželiuose, bet ir įvairiuose viešuose renginiuose, kur vyksta garsiniai skaitymai - Vilniaus knygų mugėje, Sostinės dienose. Nacionalinės bibliotekos specialistai jūsų patogumui sudarė rekomenduojamų knygų sąrašą, kuriame galėsite rasti knygas, skirtas įvairaus amžiaus auditorijai. Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka įgyvendina tarptautine patirtimi paremtą ankstyvojo skaitymo skatinimo projektą „Knygų startas“. Pagrindinis projekto tikslas - užauginti pirmąją Lietuvoje vaikų kartą, kurios skaitymo patirtis būtų prasidėjusi nuo pat pirmų dienų.
Vasaros skaitymas: malonumas ar pareiga?
Vasaros atostogos daugeliui moksleivių neįsivaizduojamos be privalomų perskaityti knygų sąrašo, nors tikrai ne visus juos knyga džiugina, dažnam tai yra tik nemaloni pareiga. Tad atostogos - metas skaitymui ar poilsiui nuo skaitymo? Ką daryti, kad vaikas norėtų skaityti? Apie vaiko santykį su knyga kalbamės su Dovile Čiškauskaite, programos „Renkuosi mokyti!“ alumne.
Taip pat skaitykite: Geriausių knygų vaikams sąrašas
Skaitymas kaip malonumas: ką gali padaryti tėvai ir mokytojai?
Dovile, kaip manai, ar reikėtų vasarą raginti ar net versti vaikus skaityti? Juk daugeliui vaikų skaitymas yra darbas, o ne mėgstamas laisvalaikio užsiėmimas. Aš manau, kad vaikas ir knyga visais metų laikais turėtų būti kartu. Tikrai svarbūs aspektai - malonumas ir pareiga. Reikia kelti sau klausimą, ką padaryti mums, mokytojams ir tėvams, kad tas skaitymas būtų ne pareiga, o malonumas. Žinoma, atsakymas bus labai skirtingas kiekvienam vaikui. Bet labai svarbu suprasti, kad vaikas turi pajausti skaitymo malonumą. Pabandykime skaitymą paversti žaidimu ir taip padėti vaikui atrasti jam tinkamą skaitymo būdą, jam tinkamą knygą. Galima padaryti tokį skaitymo bingo - pavyzdžiui, paskaityk po stalu, perskaityk knygą, kurios pavadinime yra skaičius, paskaityk įsilipęs į medį, paskaityk prie žvakių šviesos ir pan. Ir tuomet vaikas pats renkasi, jaučiasi laisvas ir atsakingas, bet tai daro su tokiu žaismingumu, su azartu. Dažnai mokytojos duoda vaikams vasaros knygų sąrašus, o aš esu labai prieš tuos sąrašus, nes jie labai apriboja ir neleidžia rinktis. Jei norime, kad vaikas skaitytų su malonumu, būtina su juo kalbėtis apie skaitomą knygą. To reikia, kad vaikas knygą suprastų, matytų jos aktualumą, kad keltų klausimus ir gebėtų diskutuoti. Kai su vaikais nuo mažens kalbi apie skaitytus tekstus, užduodi jiems klausimus, tai jie natūraliai išmoksta paskui ir patys tuos klausimus kelti, ir tai yra labai naudinga. Jie tada supranta, kad nėra atskirai knyga, atskirai gyvenimas, o kad knyga ir yra gyvenimas ir kad jie gali susieti knygos tekstą su tuo, kas vyksta pas juos. Man pačiai atostogos būtinai asocijuojasi su knyga. Neįsivaizduoju gerų atostogų be knygos. Man dar tas knygos skaitymas per atostogas yra toks bendrystės išgyvenimas, nes dažniausiai atostogauji ne vienas, tai tie žmonės irgi skaito knygas. Tada visi kartu vienu metu susėdame ir skaitome kiekvienas savo knygas. Jei atrandame kokią įdomią mintį ar gražų sakinį, pasidaliname, pasidžiaugiame kartu. Tai tas yra labai geras jausmas. Manau, reikia knygą daryti tokiu bendrystės įrankiu. Ir nors atrodo, kad skaitymas yra toks labai individualus dalykas, bet iš tiesų tai yra labai socialus dalykas.
Bendrystė per knygą: skaitymo pamokos ir šeimos projektai
O kaip mokykloje vyksta ta bendrystė per knygą? Pirmiausia, aišku, svarbi ta patirtis, kada visi vienu metu skaito. Tada būna labai gera atmosfera, gilios bendrystės išgyvenimas. Kai pas mus yra skaitymo pamoka, per ją tik skaitome, nieko nekalbame, bet galima per ją judėti, išeiti į tualetą, grįžti, bet esmė ta, kad mes turime taip išeiti, kad niekas negirdėtų, taip pakeisti savo sėdėjimo vietą ar pozą, kad kitam netrukdytume. Kaip knyga gali artinti šeimos narius, galiu pasidalinti vienu pavyzdžiu. Vieno mano mokinio šeima tokį įdomų projektą darė. Jie turėjo ne tik tą pradinuką, bet ir vyresnį sūnų, kuris neskaitė. Ir jie tada nusprendė, kad visa šeima kiekvieną dieną susėda viename kambaryje ir visi kartu 40 minučių skaito. Skaito kiekvienas savo knygą. Tai labai džiaugėsi ir vaikai, ir tėvai, nes tai tapo ir šeimos ryšio stiprinimo priemone. Kur atrodo, kad jie gi nieko nekalba, nieko kartu neveikia, tik skaito, bet čia svarbu tas bendras išgyvenimas. Svarbu ne tik perskaityti knygą, bet ir po to atlikti įvairias užduotis, susijusias su ta knyga, knygos veikėjais, aprašytomis situacijomis, diskutuoti, vertinti. Pavyzdžiui, vieną kartą skaitėme Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“, tai po to ėjome ir į spektaklį, pastatytą pagal tą knygą, ir mokykloje kalbėjome, kaip triušis Edvardas pasikeitė per visą knygą, lyginome, koks buvo pradžioje, koks pabaigoje. Vaikams labai svarbu, kad skaitymą su kasdienybe susietum, kad tai, ką skaitai, yra aktualu čia ir dabar. Antroje klasėje skaitėme Antuano de Sent Egziuperi „Mažąjį princą“. Kai skaitėme skyrių apie baobabus, kalbėjomės, ką reiškia tie baobabai, kokie yra kiekvieno iš mūsų „baobabai“. Taigi, visada siūlau knygas priartinti prie kasdienės situacijos, atkreipti vaiko dėmesį, kad štai čia juk labai panašu į tai, ką tame kūrinyje skaitėme.
Kaip kalbėtis su vaiku apie perskaitytą knygą: klausimai ir intencijos
O kai vaikai skaito namie, dažniausiai juk skaito individualiai ir ne visada tėvai yra susipažinę su vaiko skaitomos knygos turiniu. Kaip patartumei kalbėti tėvams su vaiku apie perskaitytą ar dar tik skaitomą knygą? Man atrodo, kad svarbiausia, jog tėvai su vaiku kalbėtųsi, kad vyktų diskusija su vaiku apie tai, ką jis perskaitė. Labai dažnai tėvai klausia, ką skaitei, kad patikrintų, ar tikrai vaikas skaitė. Labai svarbu ta intencija, kad jie klaustų ne su tikslu patikrinti, ar vaikas tikrai skaitė, ar tik vaidino, kad skaitė. Bet gali juk būti ir kita intencija, kai man tikrai įdomu, ką mano vaikas perskaitė. Gali būti tie patys klausimai užduoti, bet su skirtinga intencija. Ir vaikas tai jaučia, jis labai empatiškas. Tai, man atrodo, pirma taisyklė turėtų būti, kad reikia kalbėti ne dėl to, kad patikrintume, ar perskaitė, ne dėl to, kad įvertintume jo skaitymo gebėjimus, bet dėl to, kad man tikrai įdomu. Aišku, reikia pradėti nuo pagrindinių dalykų: apie ką knyga, kokie veikėjai, kur ir kada vyksta veiksmas, kokia čia yra problema. O po to jau turi būti užduodami klausimai, kaip aš galiu tai savo gyvenime pritaikyti, ar aš arba mano draugai kažkokią panašią situaciją turėjome, kaip aš elgčiausi toje situacijoje. O tada jau kiti klausimai kyla iš to, ką vaikai pasakoja. Taip knyga tampa savęs ir kito pažinimo įrankiu.
Skaitymo nauda: pažinimas, emocijos ir terapija
Kuo naudingas skaitymas? Be tos minėtos naudos, kad tai puikus savęs ir kito pažinimo įrankis. Aišku, pirmiausia, žodynas turtingesnis, vaikams lengviau atpažinti emocijas, išreikšti žodžiais savo mintis ir jausmus. Taip pat savivertės klausimas kyla, kai vaikas gali diskutuoti, kartu kalbėti. Platesnis išsilavinimas, empatija - taip pat neišvengiama skaitymo nauda. Skaitymas yra ir terapinis dalykas. Vienas mano mokinys skaitė knygą apie berniuką, kurio tėtis milijonierius ir dėmesį rodo tik pinigais, bet neturi emocinio ryšio su tuo vaiku. Tai tam mano mokiniui ši knyga labai patiko ir jis ją perskaitęs iškart skaitė ir antrą kartą. Ir ji jam patiko ne šiaip sau, jis susitapatino su tuo berniuku, save atpažino. Tai aš paskui su mama kalbėjau, kad čia yra žinutė, paraginau ir ją perskaityti tą knygą, kad ji suprastų, kaip sūnus jaučiasi, o gal ir tėčiui pasiūlytų paskaityti. Tai mama ir perskaitė, ir kalbėjo su tėčiu, ir tikrai po to vaikas pasikeitė, jo būsena ir elgesys mokykloje keitėsi į gera, nes tėtis per knygą suprato savo vaiko savijautą ir skyrė jam daugiau laiko. Taigi, knyga gali padėti įvardinti problemą. Vaikas dažnai nesugeba pats įvardyti savo problemų, bet per personažą, kuris jam atrodo artimas, su kuriuo jis susitapatina, mes galime suprasti, kaip jis jaučiasi, ką išgyvena, ko nepasako.
Rekomenduojamos knygos: nuo klasikos iki šiuolaikinės literatūros
Mano numeris vienas dabar yra Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“. Aš ją dovanoju visiems, kam tik galiu - ir suaugusiems, ir vaikams. Ji man ir estetiniu požiūriu labai vertinga, padaryta tikrai gerbiant žmogų. Man labai patinka Janosch knyga „Panama labai graži“. Ji tokia labai naivi, bet ir man, kaip suaugusiai, labai gera ją paskaityti. „Mažasis Princas“ taip pat būtinai būtų mano penketuke. Ketvirta knyga būtų Piret Raud „Istorija apie namelį, kuris norėjo būti namais“. Mano draugės Dovilės Zavedskaitės knyga „Lietus ir skafandras“ man labai patinka. Tokia ir su humoru, bet ir labai į gylį einanti, verčianti daug mąstyti. Tinka ir vaikams, ir suaugusiems. Gabrielle Vincent knyga „Ernestas ir Selestina“ man labai patinka. Aš ją skaičiau ir norėjosi kuo lėčiau skaityti, kad galėčiau dar ilgiau joje pabūti. Labai gražiai aprašyta ir lengva, ir estetiškai patraukli, ir tema labai prasminga. Įdomu, kad šią knygą susiradau pirmiausia pažiūrėjusi filmą. Tas filmas labai patiko ir nusprendžiau pasidomėti, gal yra ir knyga tokia. Ir radau net dvi knygas - viena parašyta kaip romanas, o kita su tomis iškylančiomis iliustracijomis.
Taip pat skaitykite: Vaikų kambario lentynų dizainas
Literatūrologo požiūris: ką ir kaip skaityti vaikams?
Doc. dr. Šiandien vis dažniau išgirstame nerimastingus komentarus: vaikai neskaito, o didžiausiu knygų priešu vadiname kompiuterinius žaidimus, internetą, socialinius tinklus. Taip pat tvirtiname, kad vaikų skaitymo mažėjimui didelę įtaką padarė pernelyg didelė knygų kaina, dėl tos pačios priežasties nepajėgiantys atsinaujinti mokyklų bibliotekų fondai ir elektroninės informacijos kiekio didėjimas. Vis dėlto teigti, kad šiandien vaikai neskaito ar per mažai skaito, nėra visiškai teisinga. Reikia tik daugiau pastangų, kad vaikai nepamirštų knygos, prisijaukintų ir susidraugautų su ja. Jei dažniau apsilankysime atsinaujinusiose bibliotekose, pamatysime ne tik pavienius vaikus, besirenkančius knygas, bet ir mokytojus, atvedusius vaikų klases į bibliotekas, bei tėvelius ar senelius, renkančius knygas patiems mažiausiems. Štai čia ir yra ta pradžių pradžia, tas atskaitos taškas, nuo kurio turime pradėti judėti knygos meilės ir skaitymo džiaugsmo link. Šiandien skaitytoju laikome jau ne tik pradėjusį pažinti raides, dėlioti skiemenis ar žodžius vaiką, bet ir tą, kuris tiesia rankeles į virš lovelės pakabintą geltoną popierinę saulę, varto storus kartoninius lapus, kuriuose dar nėra žodžių, tik iliustracijos. „Skaitytoju“ gali būti ir tas, kurio besilaukdama mama jam deklamuoja eilėraščius, dainuoja daineles, galbūt net seka pasakas. Norą skaityti pirmiausia lemia tėvų pastangos, suvokimas, kad jie pirmieji turi žengti šį žingsnį ir kasdien rasti laiko vaiko bendravimui su knyga. Namuose turėtų atsirasti vietos knygų lentynai, nes, pasak Cicerono, „Kambarys be knygų - lyg kūnas be sielos“. Knyga - ne tik interjero detalė. Ir tėvai, ir vaikai turi turėti savo namų bibliotekėlę. Tikimybė, kad neskaitančių tėvų vaikai irgi neskaitys, yra gana didelė. Vėliau skaitymo estafetę turi perimti vaikų darželių auklėtojai ir, žinoma, mokytojai, tačiau jei tėvai nesuformavo skaitymo įpročių, mokytojams gali ir nepavykti. Yra atlikta nemažai tyrimų ir pastebėta, kad mažiau skaito tie vaikai, kuriems vaikystėje nebuvo skaitoma. Mokytojų įtaka vaikams nekelia abejonių, todėl tik nuo mokytojų pastangų, kūrybiškumo, kompetencijų gali priklausyti ir vaiko susidomėjimas knyga bei skaitymu. Būdų įtraukti vaikus į skaitymo procesą iš tiesų yra daug ir įvairių. Visiems žinomos jau įprastos knygų mugės, parodos, susitikimai su rašytojais, skaitymai tradicinėse ir netradicinėse erdvėse, tinklaraščiai, susiję su naujų knygų pristatymu, recenzavimu ir pan. Tėvai ir mokytojai nori, kad vaikai skaitytų, nes skaitymas ugdo asmenybę, vaikas tampa išmintingesnis, brandesnis, ugdosi įvairialypio mąstymo, raštingumo įgūdžius. Knygos ir skaitymas moko empatijos, plečia akiratį, lavina vaizduotę, skatina išmonę ir fantaziją. Pasaulyje veikia daugybė įvairiausių vaikų literatūros organizacijų, besidominčių skaitymu, ieškančių kelių, kaip priartinti knygą prie vaiko, besistengiančių padidinti susidomėjimą vaikų literatūra, atliekančių įvairiausius mokslinius tyrimus. Pavyzdžiui, Švedijos vaikų literatūros institutas pateikia net aštuoniolika priežasčių apie skaitymo naudą. Knygos lavina mūsų kalbą ir plečia žodyną. Knygos vysto mūsų mąstymą. Knygos mums suteikia jėgų ir įkvėpimo. Knygos sutrumpina vienatvę. Gerą vaikišką knygą galima skaityti garsiai, o tai teikia džiaugsmą tiek vaikams, tiek ir suaugusiesiems. Skaitymas padeda dailinti kūno formas, nes nereikia bijoti, kad priaugsite svorio. Norint sudominti vaiką skaitymu, „receptų“ gali būti daug ir įvairių, tačiau egzistuoja ir daugiau ne mažiau svarbių problemų. Knyga turi pasiekti adresatą tik tada, kada jis pasiruošęs ją suvokti, priimti ir išgyventi. Vaikas knygą turi perskaityti tada, kada tam ateina laikas. Nereikėtų žavėtis adaptacijomis, suaugusiesiems skirtų tekstų pritaikymais ar trumpiniais vaikams. Neseniai leistos „Iliustruotos didžiosios klasikos“ knygos, kurias noriai skaitė vaikai ir nuo kurių skaičiaus mirgėjo užklasinių skaitymų sąsiuviniai, taip pat prilygsta beverčio skaitymo „džiaugsmui“. Adaptacijos niekada neatstos originalo. Svarbiausias klausimas, kurį turėtume kelti ir į kurį ieškoti atsakymų: ką skaitome vaikams ir ką jie skaito? Net ir pačiam mažiausiam vaikui knyga negali būti banali, primityvi. Paveikslėlių knygoje net ir esantys vos keli sakiniai turi būti prasmingi ir su iliustracijomis sudaryti nedalomą vienovę. Šiandien leidžiama labai daug įvairių pramoginių dienoraščių, vadinamojo „greito skaitymo“, populiarių „paauglių serialų“ ar gausiai iliustruotų komiksais knygų. Taip norima „prisivilioti“ skaitytoją, tačiau dažnai nesivarginama pasiūlyti gilesnės, prasmingesnės, kviečiančios įsigilinti ir stabtelėti knygos. Akivaizdu, kad populiarioji, pramoginė literatūra ir vadinamoji „aukštoji“ - du skirtingi dalykai, negalima, o ir nereikia jų lyginti. Kita vertus, siekiame, kad skaitymas taptų malonumu. Juk neretai skaitome ir norėdami pailsėti, atsipalaiduoti. Visiškai nieko blogo neatsitiks, jei vaikas paims į rankas „lengvesnę“, „greitesnę“, pakeliančią nuotaiką, smagiai juokingą knygą. Raskime laiko ir būdų pasiūlyti ir kitokią, sudėtingesnę, skatinančią užsibūti, mąstyti, samprotauti, ieškoti prasmės ir leidžiančią išgyventi jausmų pilnatvę, patirti katarsį, knygą. Nepamirškite, kad vaikų skaityme turi rastis vietos ir poezijai. Eiliuotas tekstas kalba ypatinga poetine kalba, skamba kaip muzika. Eilėraštis moko įsiklausyti, išgirsti, pabūti su savimi, pajusti ritmingos kalbos grožį, estetinius išgyvenimus. Eilėraštis - daugiaprasmis pasaulis. Liūdna, tačiau reikėtų pripažinti, kad prie vaikų „neskaitymo“ prisideda ir mokykliniai literatūros vadovėliai, kuriuose tekstai dažnai pateikiami neatitinkantys amžiaus tarpsnių, moraliai pasenę, slogūs ir nuobodūs, todėl slopinamas susidomėjimas skaitymu, ugdomas abejingumas knygai ir skaitymo procesui. Tikrai nesakau, kad reikėtų atsisakyti klasikinių kūrinių, pagaliau niekas nesiginčija, kad vaikui būtina pažinti tautos praeitį ir patirtį, kultūros realijas, tačiau šiandien tarsi specialiai programose ir vadovėliuose siūlomi ne vaikų literatūros tekstai, tarsi vaikų literatūra vis dar būtų menkesnė, antrarūšė, negebanti perteikti esminių vertybių. Norėčiau priminti Donaldo Biseto pasaką „Tigro pasakos“ - apie tigrą, kuris norėjo ėsti žodžius ir nuo jų storėjo: „Pasakas mėgstu. Tik nuo jų storėju. ….> Ir eilėraščius, ir visokius pasakojimus. <….> Bet žiūrėk, kad pasaka būtų graži. Nuo kvailų pasakų man pilvuką suskausta. O pasak Josifo Brodskio, vienintelė poeto (taip pat ir prozos tekstų autoriaus) pareiga visuomenei yra gerai rašyti. Visiems, taip pat ir vaikams.
#