Dievo sutemos lietuvio sieloje: autobiografinių knygų apžvalga

Autobiografinės knygos visada kelia skaitytojų lūkesčius. Ar galime tikėtis autentiško pasakojimo kūrinyje, kurį su tam tikromis išlygomis ar be jų laikysime autobiografija? Ar garsus autorius atvers mums savo vidinį gyvenimą? Ar rasime jo autobiografijoje daugiau tiesos negu begalėje biografijų? Ar toji tiesa bus kokybiškai kitokia kūrinyje, pavadintame „Dichtung und Wahrheit“ (į lietuvių kalbą įprasta versti „Poezija ir tiesa“)?

Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip autobiografiniai raštai atskleidžia autoriaus asmenybę, jo santykį su epocha ir jo dvasinius lūžius.

„Poezija ir tiesa“: kūrybos ir tikrovės sankirta

Autobiografinius raštus Johannas Wolfgangas von Goethe kūrė nuo 1806 iki 1832 m., taigi nuo XIX a. pradžios iki gyvenimo pabaigos. Greta autobiografijos dar minėtini „Kelionė po Italiją“ („Italienische Reise“, 1816-1817) ir „Kampanija Prancūzijoje, 1792. Šie tekstai daug pasako apie J. W. Goethe’s autobiografinių rašinių stilių - veltui juose ieškosime emocijų, refleksijų (rasime nebent pastebėjimų apie kolekcijai tinkantį vienokį ar kitokį akmenį), ir skaitytojui niekaip nepavyks palyginti asmeniškų Italijos įspūdžių su tais, kuriuos Italijojo patyrė J. W. Goethe, nes apie įspūdžius jis tiesiog nerašo. Sunku patikėti, kad keliautojui svarbiausia pranešti adresatui, jog Florencijoje tepraleido kelias valandas, o Vičencoje net kelias dienas. Akivaizdu, kad atsiverti rašytojas neketina, visa, kas asmeniška, pasilieka sau.

Tarsi paprastas pavadinimas, bet labiau įsigilinus nebeatrodo toks aiškus. Ar poezija ir tiesa - priešybės? Tikriausiai ne, nes tekste rasime teiginį, kad autorius savo kūryboje siekiąs tiesos. Bet kas yra tiesa poezijoje? O gal autobiografijoje tiesa persipina su poezija? Bet poetišku šio teksto tikrai nepavadinsi, antra vertus, „Dichtung“ reiškia ir kūrybą platesne prasme. Gal reikėtų versti „Kūryba ir tikrovė“? Ir pavadinimas tada jau visai ne mįslingas, o tik pažada, kad bus kalbama apie kūrybą ir kūrėją to meto tikrovės kontekste.

Iš tų lakoniškų frazių, liudijančių apie poeto skubėjimą į Romą, galima suprasti, kad jo nesulaiko Florencijoje sukaupti renesansinio meno lobiai, nes ne Renesanso epochos, o antikos paveldas yra keliones į Italiją tikslas. Žinant, kad Vičencoje ypač daug J. W. Goethe’s vertinamo architekto Andrea Palladio statinių, ir skaitant apie objektus, lankomus Romoje, galima išmąstyti, kad poetui artimesne skulptūra ir architektūra, o ne tapyba (nors pats piešė), kurios tiek daug Florencijoje.

Taip pat skaitykite: Apžvalga: Knygos darželio auklėtojams

Vis dėlto kūriny užgimsta grandiozinės gyvenimo panoramos sukūrimo planas, autoriaus pavadintas „objektyviu siekiu istoriškai įprasminti savo asmenybę, istoriškai save atspindėti“. Dialektiškai mąstantis J. W. Goethe pagrindiniu autobiografijos uždaviniu laiko individo ir jo gyvenamosios epochos abipusių santykių atskleidimą, poetas ketina kalbėti tiek apie teigiamą ar neigiamą to meto įvykių įtaką asmenybės raidai, tiek ir apie individo, kūrėjo, poveikį amžininkams. Taip pradeda ryškėti būsimo projekto kontūrai ir tai, kad ši autobiografija tikriausiai kryps į memuarų pusę, nes pasakos istorinių įvykių liudininkas, besistengiantis save matyti šių įvykių fone. Rašymas užsitęsė, nes tai nebuvo pagrindinis autoriaus darbas, o pasakojimas labai išsiplėtė, nes į jį veržte veržėsi viso ligtolinio gyvenimo patyrimas.

Autobiografija, kaip ir biografija, yra artimos viena kitai žanrinės struktūros, bet ir besiskiriančios gana esmingai jau vien dėl to, kad pirmąją pasakoja pats aprašomuosius įvykius išgyvenęs žmogus, o antrąją - kitas autorius, pasirink­tąją asmenybę pažinojęs arba nuodugniai išstudijavęs jos gyvenimo aplinkybes, pasinaudojęs galimai patikimais šaltiniais. Sąmoningai palieku nuošalyje autobiografijos / biografijos teoriją, nes ji teikia idealią gryną struktūrą, o literatūroje nei grynos, nei idealios, nei visus žanro kanonus atitinkančios (auto)biografijos tikriausiai nerasime. Ir ne vien dėl objektyvumo ir subjektyvumo santykio.

Viena kertinių epinio pasakojimo taisyklių - autorius neturi būti sutapatin­tas su pasakotoju, nesvarbu, ar jis kalba trečiuoju, ar pirmuoju asmeniu. Tai ga­lėtų būti laikoma skiriamuoju biografijos ir autobiografijos bruožu, nes antruoju atveju autorius bei naratorius yra tas pats asmuo ir šito neslepia, nesidangsto po pasakotojo ar personažo kauke kaip kituose, autobiografinių bruožų turinčiuose, kūriniuose. Bet pačiai autobiografijai tokia skirtis aiškumo neprideda, autobiografija buvo ir lieka problemiškas žanras.

Vokietijoje ji atsirado XVIII a. pabaigoje, kai buvo ypač populiarus Bildungs (tapsmo) romanas, nes autobiografija lengvai gali gravituoti link auklėjamojo romano, ypač jei autorius užsimotų papasakoti apie savo dvasinio tobulėjimo kelią. Antra vertus, literatūros kūrinio pasakotojas visada yra tik fikcija, nepriklausomai nuo to, ar jis anoniminis, ar pasakotojui įteiktas vardas ir vaidmuo naratyve. Tapatus autoriui autobiografinio romano Pasakotojas literatūriniu požiūriu taip pat yra fiktyvus, nors už jo stovi autentiš­ka autoriaus asmenybė.

Vaikystės prisiminimai ir istorinis kontekstas

J. W. Goethe pradeda nuo gimimo, kai laikrodis muša dvyliktą dienos ir yra itin palanki dangaus šviesulių konsteliacija. Tiksli gimimo data tampa atskaitos tašku, bet toliau faktografinio tikslumo naratorius sieks ne visada. Jis pastebi kad ankstyvos vaikystės prisiminimai dažnai tariami, nes tai, ir ką patys paty­rėme, ir ką vėliau išgirdome iš kitų, atrodo kaip mūsų pačių atmintis. Vaikystei ir paauglystei skilia visa penkių „knygų“ (Buch), t. y. skyrių, pirmoji dalis (iš viso yra keturios dalys). Autobiografijai, kurios privaloma dalimi laikomi vaikystės prisiminimai, tai būtų didelis privalumas, patvirtinantis žanro statusą. Tačiau J. W. Goethe nevisiškai laikosi ne tik bendrų struktūrinių žanro bruožių, bet ir savo paties „Įžangoje“ suformuluoto „pagrindinio biografijos uždavinio“ - surasti tokį vaizdavimo būdą, kuris leistų parodyti asmenybę ne kaip „nekintamą dydį“ (invariable Grobe) ir ne vien tik kaip tam tikro meto aplinkybių suformuotą „vienetą“; siekiant objektyvumo, negali būti pamiršta subjektyvi „veiklioji pusė“ (tätige Seite). Visa tai turėtų apsaugoti nuo dvigubo pavojaus: istorinių aplinkybių ir subjekto veiklos atskirties, t. y. nevaizduoti istorinių įvykių, atsiejant juos nuo veikiančio subjekto, ir nemėginti pateikti subjekto tapsmo, ignoruojant tai, kas objektyviai tuo metu vyksta. (Pastaba paraštėje: sumanymas atsiranda XIX a., bet bus rašoma apie XVIII a., kuriam J. W.

Taip pat skaitykite: Pasaulio paslaptys per eksperimentus

Minėtų penkių knygų turinį sudaro tiksliai nenurodomo amžiaus vaiko prisi­minimai apie namus, šeimą, jam svarbiais atrodančius Frankfurto miesto piliečius, prancūzų grafo apgyvendinimą tėvų namuose, prancūzams okupavus Frankfurtą. Visa kita - ištęstinis epizodas, pasakojantis apie jau keturiolikmečio jaunuolio asmeninį istorinio įvykio išgyvenimą - 1764 m. jo gimtajame mieste vykusį Josepho II išrinkimą ir karūnavimo Šventosios Romos imperijos valdovu ceremo­niją. Šis pasakojimas iš tikrųjų atitinka „Įžangoje“ deklaruotą būtinybę susieti tai, kas asmeniška, su tuo, kas yra visuotinai ir istoriškai svarbu, bet labai jau ne­adekvatūs tie du segmentai - karūnavimo ceremonialas, prikaustęs viso Frank­furto dėmesį, ir pirmasis įsimylėjimas, pirmoji Gretchen, kuri iš tiesų buvo vardu Gretchen.

Istorinio įvykio svarbą rašančiam savo autobiografiją poetui nulėmė faktas, kad naujojo monarcho dėka Vokietija ilgus dešimtmečius galėjo mėgautis taika, bet tai jau pasakojančioj o įžvalga. Ir dar ne kartą šioje knygoje rasime ilgai tru­kusios taikos pašlovinimą, nes J. W. Goethe’i karai ir perversmai buvo trukdžiai, apmaudžiai iškylantys ramybės reikalaujančio tapsmo procese. Asmeninėje sfe­roje priverstinis jaunuolių išsiskyrimas atvedė prie pirmos rimtos krizės, pasi­baigusios neaiškia, tikriausiai nervinės kilmės, liga. Ateity laukia dar ne viena kri­zė, dar ne vienas skaudus potyris. Autobiografinėje knygoje, kuri baigiasi pakvie­timu į Veimarą, bus aprašyta dar tilt Leipcige ištikusi krizė ir labai sunki, dakta­rų taip ir neatpažinta, liga.

Tai, kad jau pačioje jaunystėje buvo iškilęs pavo­jus J. W. Goethe’s gyvybei, šiek tiek griauna mitą apie nepaprastą šios genialios asmenybės vitališkumą. Tai pastebi ir Thomas Mannas, esė „Goethe ir Tolstojus („Goethe und Tolstoj“) teigdamas, kad genijaus vitališkumas yra ypatingas, pa­leidžiamas, netgi susijęs su liguistumu. Antra vertus, galimas ir kitan matymo kampas - itin gyvybinga prigimtis padėjo įveikti ligą. O visa pirmosios dalies baigiamoji „Įmyga“ skirta iškilmių aprašymui. Tai daroma detaliai ir preciziškai, drįsčiau pasakyti, per daug smulkiai, gal net smulkmeniškai, jei skaitys ne isto­rikas, ne teatrinių kostiumų dailininkas ar kokios kitos, su XVIII a.

Jaunuolio paveikslas ir religinis auklėjimas

Pažvelkime, kokį jaunuolio paveikslą sukuria poetas po puses amžiaus rašo­moje autobiografijoje. Kilęs iš respektabilios šeimos, jis gauna visapusį išsilavini­mą, bet į vunderkindus nepretenduoja ir nevengia būti panašus į kitus Frankfurto bendraamžius, nors ir priklausančius žemesniam sluoksniui. Pasakodamas apie bendrus nuotykius, savęs, kaip matėme, į pirmą planą nekelia, veikiau slepiasi po daugiskaita wir (mes). Tėvų namus, o Įdek vėliau, senelei mirus, jų perstatymą vaizduoja savo vardu. Daug puslapių paskiria, jo nuomone, svarbių žmonių apra­šinėjimui, niekaip neįtraukdamas jų į veiksmą, kas pasakojimo stiliaus požiūriu nėra gerai. Dar blogiau, kad verbaliniai portretai eina vienas po kito, o pačios as­menybės bent jau šiuolaikiniam skaitytojui, jei jis ne istorikas, ne germanistas, ne j. W.

Situacija keičiasi, kai atsiranda nors ir menkutis siužetas. Nenoriu pasakyti, kad siužetą laikau svarbiausiu kūrinio sandu, bet aptariamoje autobiografijoje siužetiniai intarpai suteikia galimybę pailsėti nuo ištęstinių, aprašymu pateikia­mų prisiminimų. Gyvai pirmuoju asmeniu papasakotas užsitęsęs priverstinai tėvų namuose apgyvendinto prancūzų karininko grafo Thoranco epizodas patei­kia ryškų santūraus, keistoko, tačiau besistengiančio, kiek įmanoma, nevaržyti šeimininkų, prancūzų aristokrato paveikslą. O parodant niekaip su įnamiu nesu­sitaikančio tėvo laikyseną, atskleidžiama daug naujų jo charakterio bruožų. Gra­fas Thorancas taip pat suvaidino auklėjamąjį vaidmenį - kadangi domėjosi dai­le, namuose pradėjo lankytis ne tik žinomiausi Frankfurto, bet ir kitų miestų dailininkai. Jie dirbo mansardoje pagal grafo užsakymus, o jaunasis J. W. Autobiografijos J. W.

Taip pat skaitykite: Knygos evoliucija

Religinis auklėjimas tada - būtina vaikų ugdymo dalis, bet Homero herojų liki­mais besidominčiam ir pasaką „Naujasis Paris“ sukūrusiam paaugliui griežtas bažnytinis protestantizmas tebuvo sausa dogma. Klausydamas pasakojimų apie pietistus ar hernhuterius, berniukas ieškojo savojo Dievo, geriausiai atitinkančio jo įsivaizdavimą, ir atrado - neturintį vieno pastovaus pavidalo, sutampantį su E gamta. Pasirodo, jau ankstyvoje jaunystėje J. W. Keturioliktoje ir šešioliktoje knygose plėtojamos panteistinės idėjos jau siejamos su Benedictus de Spinoza: gamta veikia pagal amžinus, būtinus ir tiek dieviškus dėsnius, kad ir pati Dievybė juose nieko negalėtų pakeisti; daug kas mu­myse slypinčio ir mums būdingo taip ir neprasiveržia į išorę, neįgauna pavidalo; daug ko, būtino mūsų asmenybei praturtinti, mes negauname; tačiau mums primetama daug svetimo ir nereikalingo; mūsų fizinis ir socialinis gyvenimas papročiai ir įpročiai, religija ir filosofija skatina mus atsižadėti. Štai čia kyla klausimas, ar J. W. Goethe’s vėlyvajai kūrybai būdingas atsižadėjimo imperaty­vas iš tikrųjų buvo suvoktas jaunystėje, susipažinus su B. Spinozos postulatais, ar vis dėlto senjoras J. W.

Panteistinė pasaulėjauta sutvirtėjo ne iš karto, berniukas studijuoja Bibliją, tikriausiai tikėdamasis rasti joje savo religinių jausenų patvirtinimą arba panei­gimą. Ir štai pirmos dalies ketvirtoje knygoje ne keli, o net dvylika puslapių pa­skiriami žmonijos istorijos pradžiai, jos proistorei - Urgeschichte, - pasakojimui apie įvykius, kurie, be abejonės, buvo žinomi kiekvienam tuomečiam skaitytojui. Pradedama nuo rojaus, buvusio tarp Tigro ir Eufrato upių, o sustojama pabaigus Jokūbo šeimos istoriją. Ką turėtų reikšti ši santrauka? Veikiau pokalbį su savimi, nei su skaitytoju, nes tai iš tikrųjų tik atpasakojimas be jokios užuominos į naratoriaus poziciją - nejaučiame nei ekstazės, nei ironijos, yra tik neutralus objek­tyvumas, būdingas visažiniam pasakotojui. Autorius pats suvokia, kad šį ekskursą reikia paaiškinti, ir prisipažįsta, kad dėl nestabilaus charakterio, fragmentiško iš­silavinimo, nepastovaus gyvenimo būdo jam trūko vienijančio centro, į kurį nu­kreipęs mintis, jausmus, dvasią galėtų pajusti ir pavaizduoti tokios vidinės ra­mybės būseną, kurios netrikdo net išorėje vykstantys neramumai. Tokiu centru tapo Biblijos teikiama žmonijos istorija.

Tame pačiame kontekste motyvuojamas ir kito ekskurso atsiradimas, tai jau minėta pasaka „Naujasis Paris“, turinti paantraštę „Berniuko pasaka“ („Knabenmarchen“). Ir iš tikrųjų ją sukūrė „berniukas“, apie kurį kalbama, o komenta­rai jau tikriausiai šešiasdešimtmečio „berniuko“. Įdomu pastebėti, kad J. W. Goethe’i magėjo suteikti meninį pavidalą biblinio Juozapo istorijai, bet niekaip nepavyko rasti tinkamos formos. XX a. šį siekį mo­numentaliame veikale įgyvendino Th. Mannas, noriai ieškojęs savo ir J. W. Goe­the’s panašumo. Vis dėlto ir jaunojo Wolfgango pastangos išsiliejo, jo paties, bet jau prisimenančio, apibūdinimu, į ilgą prozinį epinį eilėraštį bibline tema, sulau­kusį tėvų pripažinimo. O berniukas ne tik toliau gilinosi į Bibliją, mokėsi senųjų kalbų, bet taip pat lankė fechtavimo, jodinėjimo pamokas.

Grožio aprašymas ir pasakojimo perspektyva

Gottholdas Ephraimas Lessingas jau buvo sukūręs „Laokooną“, dėstantį ribų tarp dailės ir poezijos teoriją, kurios vienas pagrindinių teiginių yra tas, kad grožio, kaip ir veiksmo (nes tai dramos objektas), neleistina aprašinėti, įmanu tik perteikti grožio sukeltą įspūdį. J. W. Goethe, studijuodamas Leipcige, drauge su bendramoksliais skaitė „Laokooną“ ir juo žavėjosi, bet, atrodo, nuosekliai iš G. E. Lessingo nesimokė. Nors pasakotojas ir nekalba apie grožį tiesiogine to žo­džio prasme, t. y, apie fizinį grožį, bet paaiškėja, kad ir prabangią ceremoniją aprašyti taip, kad skaitytojas ją „pamatytų“, labai nelengvas uždavinys. Šis visą tuometį Frankfurtą sudrebinęs ir išjudinęs įvykis taip įsirėžo keturiolikmečio at­mintin, kad ir po daugelio dešimtmečių jis gali atgaivinti grafų, kurfiurstų, pa­siuntinių, aukštų dvasiškių iškilmingą atvykimą į Frankfurtą, vardyti jų pra­bangių rūbų spalvas, žavėtis šermuonėlių kailiukais padabintomis mantijomis, pasakoti, kaip buvo papuošti žirgai, kaip atrodė karietos. Vis dėlto, norėdamas pasakyti, kokia graži imperatorienė, J. W. Goethe pasinaudoja G. E. Jeigu pernelyg išsamus aprašinėjimas pasirodys varginantis, žvilgsnį galima nukreipti kitur.

Ankstyvąjį autobiografijos laikotarpį atspindinčioje pirmojoje dalyje įdomi yra pasakojimo perspektyva ir pasakotojo identiteto nebuvimas. Kai mažasis Wolfgangas laksto jam gerai žinomais takais, kai sugeba patek­ti net į rūmus, kur vyksta iškilmės, ir stebi, kaip kilmingi asmenys pasirodo vai­dindami tarnus, jis pasakoja pirmuoju asmeniu: „Nešdami… ……………..

Partizaninis karas Lietuvoje: laisvės kovotojų portretai

Pereinant prie kitos temos, verta panagrinėti partizaninį karą Lietuvoje 1944-1953 metais. Šis laikotarpis žymi tautos pasipriešinimą okupacinei valdžiai, trėmimams ir siekį išsaugoti nepriklausomybę. Partizanai, vadinti "miško broliais" arba "žaliukais", buvo kiekvienas, laikantis save tos valstybės piliečiu. Jų apsisprendimu sėmėsi jėgų iš kitų, gilesnių klodų, giluminius praradusios nepriklausomą valstybinę raišką visuomenės procesus.

Partizaninis karas skirstomas į tris periodus:

• Pirmasis periodas: 1944-1946 m.
• Antrasis kovų periodas: 1946 m. birželis - 1948 m.
• Trečiasis periodas: 1948 m. lapkritis - 1953 m.

Šis karas pasižymėjo drausme, partizanų tikėjimu, apygardos vadų veikla, nesėkmėmis ir pasikeitimais rinktinėse. Svarbų vaidmenį atliko J. Lukšos-Skirmanto grįžimas į Lietuvą, jo atvykimas ir sunaikinimas. Partizaninis karas vyko Dzūkijoje, Vakarų Lietuvos srityje - Jūroje, Aukštaitijoje. DKA veikla 1944-1946 m. ir DKA sunaikinimas taip pat yra svarbūs šio laikotarpio įvykiai.

Partizaninio karo pabaiga žymi partizanų struktūrų sunaikinimą. Tačiau po 1953 m. rezistencija tęsėsi viešais paminėjimais ir t.t.

Laisvės kovų sąjūdis: organizacinė struktūra ir veikla

Laisvės Kovos Sąjūdis (LLKS) buvo organizacijų visuma, siekusi nepriklausomą ir demokratinę Lietuvos respubliką. Šiai organizacijai priklausė slapukai, kurie yra davę atitinkamą priesaiką. Jie rūpinosi partizanų aprūpinimu ginklais, medikamentais ir kt. būtiniausiais daiktais. Taip pat gyventojai namuose slėpė slėptuves-bunkerius ir rūpinosi juose besislapstančiais partizanais.

LLKS veikla apėmė:

• Neginkluotą veikimą
• Konspiratyvų veikimą
• Propagandos platinimą miestuose ir miesteliuose
• Įvairių organizacijų, dažniausiai turinčių ryšį ar tiesiog įkurtų partizanų iniciatyva, kūrimą

Pasipriešinimo formos ir motyvai

Pasipriešinimas okupacijai reiškė krašto gyventojų nepaklusnumą okupanto primestai valiai. Tai pasireiškė boikotu, t.y. argumentuoti kai kuriuos savo pasipriešinimo veiksmus (pvz. "sovietus", kolchozų boikotas), taip išvengiant aukų. Ši taktika ir principai žinomi ir fiksuoti tarptautinės teisės dokumentuose, legaliai vadovybei esant užsienyje ar neokupuotoje šalies dalyje.

Laisvės kovotojai suvokė savo tragizmą, bet jokiu būdu ne beprasmybę. Jų kova pasitarnavo centralizacijos ir vieningos vadovybės kūrimo procesams, įgaudavo pagreitį ir išaugdavo iki rinktinių ir apygardų formų.

Išeiviai prof. išskiria penkis veiksnius, turėjusius įtakos atskirų asmenų apsisprendimui:

1. Bent šiek tiek sąžinės laisvės
2. Troškimas
3. Nepriklausomybę dėl karo jos netekusioms šalims
4. Humanizmą
5. Išvengti suėmimo ar mobilizacijos į sovietinę kariuomenę

Šie veiksniai veikė vienas kitas ir įvairiu metu įgydavo prioritetą. Silpo tikėjimas Vakarų pagalba. Daug tapo partizanais 1948 m. (tada įvykdytas vienas masiškiausių trėmimų).

Partizanų tikslai ir uždaviniai

Pagrindinis partizanų tikslas buvo nepriklausomos valstybės atkūrimas. Šis tikslas įtvirtintas 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) Tarybos Deklaracijoje.

Kiti svarbūs uždaviniai:

• Išlaikyti nesuardytas organizacines struktūras
• Sustabdyti priešiškos ideologijos skleidimą
• Priešintis kolchozų steigimui Lietuvoje

Ginkluotas pasipriešinimas ir kovos taktikos

1944-1946 m. partizanai vykdė miestelių puolimus, išlaisvino suimtuosius. 1945 m. būdingiausia kovinė operacija buvo pasala, rengiamos gerai apgalvotose vietose ir dažniausiai sėkmingos. Partizanai galėdavo rekvizuoti maisto produktus ar pinigus. Taip pat buvo užpuldinėjamos nuošalesnės geležinkelio stotys, iš kurių paimami pinigai.

Rinkimų boikotas ir kova su okupacine valdžia

Visą kovos laikotarpį partizanai aktyviai dalyvavo rinkimų boikote. Nenorėta, kad dar kartą būtų suvaidinta 1940 m. istorija, kai Lietuva "pasiprašė priimama į Sovietų Sąjungą". Partizanai platino atsišaukimus, kuriuose ragino gyventojus nebalsuoti ir nepritarti okupacinei valdžiai.

Mobilizacija ir prievolių nevykdymas

Partizanai priešinosi visuotinei vyrų mobilizacijai į sovietinę armiją. Taip pat jie priešinosi nepakeliamais mokesčiais ir prievolėmis, kurias okupacinė valdžia primetė ūkininkams. Neatidavusiems prievolių grėsė ne tik "išbuožinimas", t.y. turto konfiskavimas ir tremtis, bet ir kalėjimas.

Partizanai surengė pasalą Pumpėnų stribams ir aktyvistams, Rokiškio apskr. ir Žarėnų valsč. ir kitų. Jie naikino kolonistus, kurie turėjo sudaryti būsimųjų kolchozų branduolį.

Motinystės iššūkiai: žindymo patarimai

Galiausiai, pereinant prie motinystės temos, svarbu paminėti iššūkius, su kuriais susiduria jaunos mamos, ypač žindymo laikotarpiu. Štai keletas patarimų, kaip sėkmingai žindyti kūdikį:

• Kuo dažniau ir ilgiau žindykite iš vienos krūties. Dieną ne rečiau kaip kas 2 val, naktį ne rečiau kaip kas 3 val.
• Leiskite kūdikiui kabėti ant krūties ir tiesiog būkite vaiko "čiulptuku". Nesvarbu, kad vaikas netraukia pieno. Gal per tas 3 minutes jam visko užtenka, kiek ištraukia. O likusį laiką tik raminasi.
• Naudokite vaikjuostę/nešioklę, kad kūdikis jaustų mamos artumą ir širdies plakimą. Tai skatina pieno gamybą.
• Jeigu kūdikis užmiega žindymo metu, tenka dažnai jį žadinti.

tags: #knyga #svetimas #kudikis