Vaikystė - tai laikotarpis, kai formuojasi asmenybė, o devyneri metai yra svarbus etapas vaiko raidoje. Šiame amžiuje vaikai patiria tiek fizinių, tiek psichologinių pokyčių, kurie turi įtakos jų elgesiui, mąstymui ir emocijoms. Straipsnyje aptarsime devynerių metų vaikų psichologinius ypatumus, dažniausiai pasitaikančius iššūkius ir galimus sprendimo būdus, remiantis specialistų įžvalgomis ir tėvų patirtimi.
Disleksija: skaitymo iššūkiai ir garsinių knygų galia
Skaitymo sunkumai, tokie kaip disleksija, gali tapti rimtu iššūkiu devynerių metų vaikui. Disleksiją turintys vaikai dažnai painioja raides, skiemenis, jiems sunku suprasti raštu pateiktą informaciją. Tačiau, pasak Lietuvos aklųjų bibliotekos komunikacijos vadovės Ramunės Balčikonienės, garsinės knygos gali tapti puikia alternatyva ir padėti vaikams patirti skaitymo malonumą.
2012 m. Lietuvos aklųjų biblioteka įkūrė virtualiąją biblioteką ELVIS, kurioje sukaupta beveik 14 tūkst. pavadinimų garsinių knygų. Šioje bibliotekoje galima rasti įvairios literatūros - tiek grožinės, tiek dalykinės, skirtos vaikams ir paaugliams. R. Balčikonienė teigia, kad garsinės knygos yra ypač naudingos vaikams, turintiems skaitymo sutrikimų, nes klausydamiesi knygų jie gali pasivyti įprastai skaitančius bendraklasius, įgyti pasitikėjimo savimi ir pagrindinių žinių, taip pat plečiasi jų žodynas. Virtualioje bibliotekoje ELVIS saugoma bent 80 proc. įgarsintos mokiniams rekomenduojamos literatūros.
Skaitymo sutrikimą turinčio sūnaus mama Loreta Fokienė teigia, kad garsinės knygos palengvina gyvenimą ne tik vaikams, bet ir jų tėvams, nes vaikas gali pats klausytis knygų. „Garsinės knygos į mano sūnaus gyvenimą atkeliavo, kai jam buvo devyneri. Jos itin patogios tuo, kad vaikas gali jų klausytis tada, kai šalia nėra kito galinčio skaityti žmogaus. Taip pat jas patogu įsirašyti į telefoną ir skaityti važiuojant automobiliu, laukiant eilėje ir kitais atvejais“, - pasakoja L. Fokienė.
Ugdymo sistemos iššūkiai ir specialių priemonių poreikis
Viktorija Lukauskienė, auginanti disleksijos sutrikimą turinčią atžalą, atkreipia dėmesį į tai, kad mokykloje skaitymo sutrikimų turintys vaikai dažnai patiria sunkumų, nes yra mokomi pagal tą pačią programą kartu su įprastai skaityti gebančiais bendraamžiais. Pašnekovė pastebi, kad disleksiją turintiems vaikams sunku atitikti standartizuotos švietimo sistemos reikalavimus, kurių pagrindas - tekstai, nes būtent jie tokiems vaikams yra sunkiai įkandami. Trūksta specialiai šiems vaikams pritaikytų mokymosi priemonių ir galimybių pateikti informaciją kitais būdais - įprasti vadovėliai netinkami, o raštu pateiktos užduotys yra sunkiai suprantamos.
Taip pat skaitykite: Kada nėštumo testas rodo klaidingą rezultatą?
L. Fokienė antrina, kad pagrindinis iššūkis vaikui, turinčiam skaitymo sutrikimą, - suprasti raštu pateikiamas užduotis, kai jų niekas neperskaito. Trūksta garsinės mokomosios medžiagos ir mokytojų noro ją rengti, taip pat stinga galimybių atsiskaityti užduotis žodžiu ir ne prieš visą klasę, nes disleksiją turintys vaikai dažnai patiria ir viešojo kalbėjimo sunkumų, tad atsiskaitymas prieš bendraklasius jiems kelia papildomą įtampą.
Pasak V. Lukauskienės, geriausiai šiems vaikams sekasi suvokti užduotis, kuriose nėra ilgų tekstų, o informacija pateikta schemomis. „Dažnai šie vaikai puikiai geba atlikti sudėties ir atimties veiksmus. O jeigu kas nors perskaito tekstą garsiai, jiems puikiai sekasi ir teksto suvokimo užduotys“, - pasakoja V. Lukauskienė.
Vidinė įtampa ir nusivylimas: emocinė vaiko būsena
Neišpildyti tėvų ir mokytojų lūkesčiai gali sukelti vaikui nusivylimą, jis praranda viltį ir motyvaciją mokytis. Atlikdami jiems nepritaikytas užduotis vaikai jaučia nuolatinę įtampą ir kaskart tikisi to paties rezultato - negatyvaus įvertinimo. Anot L. Fokienės, šie vaikai suvokia savo problemą ir jiems sunku susitaikyti su tuo, kad kai kuriuos dalykus geba puikiai, o štai skaityti ir rašyti be klaidų neišeina, kad ir kaip stengtųsi.
V. Lukauskienė teigia, kad ne visi pedagogai žino, kas yra disleksija ir kaip ją atpažinti, todėl kyla problemų vertinant vaiko gebėjimus, trūksta užduočių pritaikymo tokiems mokiniams. L. Fokienė pastebi, kad mokytojai mato vaiko gebėjimus atlikti užduotis žodžiu, todėl ne visuomet suvokia, kodėl jis negali gerai skaityti ir rašyti. Susidaro įspūdis, kad mokinys tiesiog nedirba, tinginiauja - juk atrodo, jeigu vaikas protingas, kaip jis negali suvokti to, kas parašyta. Neretai tokius vaikus mokytojai nuvertina manydami, kad šie per mažai dirba ir stengiasi, nors tai nėra tiesa.
Parama šeimai ir aplinkinių supratimas
Psichologė Ingrida Baranauskienė atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje parama dažnai skiriama tik vaikui, o šeimos nariams jos pritrūksta. Specialistams tenka didžiulis krūvis, taigi visas dėmesys skiriamas tik vaikui. Mamoms, sesėms, broliams telieka laiko pasakyti, kas vaikui blogai, o ne paklausti, kaip sekasi šeimos nariams, kaip jie jaučiasi.
Taip pat skaitykite: Viskas apie vaiko pinigus
I. Baranauskienės teigimu, daugiausia dėmesio derėtų skirti kitokius vaikus auginančioms mamoms, nes kai jos laimingos, laimingi ir jų vaikai. „Mamos turi žinoti, kokios jos puikios, kad daro dėl savo vaiko viską, kas geriausia. Kai mama stipri, ji gali pakelti labai daug, gali išmokyti autizmo sutrikimą turinčio vaiko brolį, sesę supratimo, pakantumo, draugystės“, - aiškina specialistė.
Psichologė pritaria knygos autorei E. Gelažiūtei-Petrauskienei ir patikina, kad aplinkinių požiūris į šeimas, auginančias kitokius vaikus, itin svarbus. Aplinkiniai turi išmokti tinkamai reaguoti į tam tikras situacijas. Pavyzdžiui, pamatę ant žemės griūvantį vaiką, dėl jo „kaprizų“ ne smerkti tėvus, o juos suprasti ir palaikyti.
Brolių ir seserų vaidmuo šeimoje
Didžiojoje Britanijoje psichologiją studijuojanti ir šiuo metu daktaro disertaciją rašanti Rūta Buivydaitė atliko tyrimą apie brolių ir sesių santykius su šeimose augančiais autizmo sutrikimą turinčiais vaikais. Paaiškėjo, jog tyrimo dalyviai susiduria su įvairiomis problemomis, viena iš jų - stresas. Šie vaikai jaučiasi kalti, jei kyla konfliktų ar rietenų su autizmo sutrikimą turinčiu vaiku, o ir tėvai dažnai priekaištauja - kam pradėjai, kam erzini brolį ar sesę, kuris daug ko nesupranta.
Iš apklausų aiškėja, kad šeimose dažna kova dėl tėvų dėmesio. Kai šie nusprendžia skirti laiko sveikajam, o autizmo sutrikimą turinčiajam kas nors nutinka, tėvų dėmesys vėl atitenka pastarajam. „Broliai ir seserys bando siekti lygybės, nes ir jie kartais nori būti pirmi, nors supranta, kad skirtumai egzistuos visą gyvenimą“, - teigia R. Buivydaitė.
Autizmo sutrikimą turinčiųjų broliai ir sesės skundžiasi ir dėl to, kad dažnai nukenčia jų miegas bei poilsis, nesusipratimų kyla dėl mitybos, kai autizmo sutrikimą turinčiam vaikui tėvai leidžia nevalgyti vienokio ar kitokio maisto, o kitiems jis - privalomas.
Taip pat skaitykite: Muzika ir priklausomybės filme "Taip gimė žvaigždė"
R. Buivydaitė pabrėžia, kad sutrikimų neturintys vaikai jaučiasi kitokie, nes turi „jį“ ar „ją“. Jie kitaip švenčia gimtadienius, kadangi turinčiuosius šią diagnozę gali erzinti stiprus garsas, triukšmas. „Dažnas atsakęs į klausimus pabrėžia, kad gimtadieniai jų šeimoje kitokie. Be to, neretai draugai, sužinoję apie šeimoje augantį kitokį vaiką, nutraukia draugystę“, - dėsto R. Buivydaitė.
Tyrimo rezultatai rodo, jog vaikai, kurių šeimoje auga turintysis autizmo sutrikimą, anksčiau suauga, greičiau tampa atsakingi. Šie vaikai tampa tarsi savotiškais autizmo sutrikimą turinčio brolio ar sesės advokatais. Jie padeda aplinkiniams suprasti autizmą, pažvelgti į jį kitomis akimis. „Žinoma, jų supratimas - vaikiškas, jie apie šį sutrikimą aiškina paprastai, per savo vaikišką prizmę, visai kitaip nei suaugusieji“, - kalba R. Buivydaitė.
Vaikų baimės ir kaip jas įveikti
Nesvarbu, ar jūsų vaikui ketveri, ar devyneri metai, jis vis dar gali atsibusti nuo naktinių košmarų. Baisūs sapnai, kuriuose krokodilas suėda mamytę, po lova gyvenantis monstras ar tamsos baimė kankina didelę dalį vaikų nuo trejų metų. Kodėl tuomet? Nes tuomet vaikų vaizduotė įsisiautėja ir pradeda kurti įvairius scenarijus. Per dieną patirtos emocijos naktį išauga, todėl jiems sunku atskirti realybę nuo fantazijų.
Štai keletas patarimų, kaip padėti vaikui įveikti baimes:
- Šviesa gąsdina pabaisas ir išvaiko blogus sapnus.
- Paklauskite vaiko ko jis tiksliai bijo, pasikalbėkite, išanalizuokite jo baimes. Tik jų nemenkinkite!
- Paieškokite knygų, kuriose pasakojamos istorijos apie naktinius košmarus ir kartu paskaitykite šią pasaką.
- Sugalvokite, kas vaiką gali apsaugoti nuo įsivaizduojamų pabaisų. Gal tai minkštas žaislas, o gal miela jūsų megzta antklodė.
- Jei jūsų vaikas jau moka rašyti ar skaityti, paprašykite jo aprašyti ar nupiešti tai, ko jis bijo. Kai baimė atsiduria ant popieriaus lapo, ji tampa visai… nebaisi! Dar šauniau, jeigu jūs tą piešinį kartu sunaikinsite - suglamžysite, nuleisite į klozetą…
- Gilus kvėpavimas prieš miegą atpalaiduoja.
- Išjunkite visus elektroninius prietaisus, kompiuterius, telefonus… Daugelyje žaidimų yra smurto elementų, kurie nepadeda vaikui nusiraminti. Taip pat venkite gąsdinančių knygų, televizijos žinių ar kitokių baisių vaizdų, istorijų.
- Niekada negėdinkite, neteiskite, nesityčiokite iš vaiko, kad jis bijo.
Paauglystės link: lytiškumo ugdymas
Projekto „Mano vaisingumas yra svarbus“ vadovė, lytiškumo ugdymo mokytoja Elena Kosaitė-Čypienė ragina skirti lytiškumą ir seksualumą - tai susiję dalykai, tačiau seksualumas yra itin jautri tema, apie kurią kalbėti turėtų tik tėvai. Pasak E. Kosaitės-Čypienės, lytiškumo ugdymo tema yra nuolat aktuali. „Ji aktualiausia tėvams, auginantiems vaikus, paauglius, kurie mokykloje visko išgirsta. Šios temos negalima palikti vien mokyklai ir bendrajam ugdymui.
Pašnekovė akcentuoja tėvų vaidmenį, nes lytiškumas - itin jautri tema. „Pirmieji ir svarbiausi vaikų lytiškumo ugdytojai yra tėvai - ne mokykla, ne visuomenė, ne programos. Lytiškumo ugdymas reikalingas ne tik vaikams pradėjus bręsti, jis lygiai taip pat svarbus ir vėliau. Todėl tėvai visada yra pavyzdžiai vaikams, autoritetai, pašnekovai.
Ekspertė tikina, kad namuose tėvai visu savo gyvenimu perduoda ir liudija esmines pamokas. „Labai svarbu, kaip tėvai gerbia save ir kitą žmogų - savo vyrą, žmoną, aplinkinius, kaip bendrauja su kitais. Jeigu manęs klaustų, ką tėvai turėtų daryti kartu su vaikais, sakyčiau - pirmiausia jie turėtų dirbti su savimi, patys jaustis gerai kaip lytiški žmonės, o tada apie tai kalbėtis su vaikais.
E. Kosaitė-Čypienė pataria tėvams pasitikėti savimi ir būti šalia savo vaikų. Liudykite meilę vienas kitam, meilę vaikui. Kalbant apie kontracepciją, svarbu pabrėžti atsakomybę - būdami lytiški, vaisingi, visada turime jausti atsakomybę sau, kitam žmogui, galimai naujai gyvybei, nes nėra nė vienos kontracepcijos priemonės, kuri apsaugotų šimtu procentų. Dėl to svarbu apie tai kalbėti su jaunuoliais.
Vasaros atostogos: poilsis ir naujos patirtys
Psichologė A. Budvytienė pabrėžia, kad vasaros atostogos pirmiausia skirtos pailsėti, pakeisti įprastą veiklą, kuri lydėjo per mokslo metus. Vasarą reikėtų pasidžiaugti ir maloniomis veiklomis, bet nepamiršti visiškai ir režimo. Tėveliai itin būna susirūpinę, kad tik atitrūkęs nuo mokslų vaikas nepatirtų nuobodulio. „Nors tai ir nemaloni būsena, tačiau reikalinga tam, kad vaikas išmoktų atsakomybės už savo veikimą ar neveikimą, susidėliotų tam tikrą struktūrą, pats susirastų sau užsiėmimų. Vaikui naudinga suprasti, kad suaugusieji neprivalo jo nuolat linksminti ir viską suorganizuoti“, - kalbėjo A. Budvytienė.
Pasak jos, vadinamasis nieko neveikimas yra tam tikras darbas su savimi. „Tuštumos būsenos patyrimas paskatina norą ką nors veikti. Tačiau reikia suvokti, kad sėdėjimas prie kompiuterio ar telefono nėra nieko neveikimas. Aišku, tokioje būsenoje užsibūti nereikėtų ilgiau dviejų savaičių. Kitu atveju vaikas gali imti nepasitikėti savimi, galų gale įprasti dykinėti ir įžvelgti to privalumų“, - aiškino psichologė.
Psichologės pastebėjimu, būtų gerai dar prieš atostogas pasikalbėti su vaiku, ką jis per šį laiką norėtų pamatyti, patirti, sužinoti, kokių naujų dalykų - važiuoti dviračiu, plaukti ir kt. Ieškant kuo užimti vaikus per vasaros atostogas, svarbiausia įvertinti atžalos amžių, pomėgius ir polinkius. Jei atžala nori susirasti naujų draugų, tam puikiai pasitarnauja stovyklos. Specialistė pridūrė, kad per atostogas vaikams rekomenduojama kuo daugiau užsiimti fizine veikla.
Skaitymas: kelias į vaiko pasaulį
Vaikų literatūros specialistas Vilniaus universiteto doc. dr. Kęstutis Urba teigia, kad vasarą gali įvykti stebuklas - vaikas, jaunas žmogus gali tapti skaitytojas. O tam tereikia, kad į rankas pakliūtų knyga, kuri taptų sava, užburtų, nebepaleistų, po jos norėtųsi daugiau. Vasaros skaitiniams turbūt reiktų priskirti literatūrą, kuri neapsunkina poilsiaujančios galvos, prikausto dėmesį, teikia malonumą.
Maždaug devynerių ar dešimties metų vaikams K. Urba rekomenduoja imtis „Hario Poterio“. Maždaug vienuolikos metų mergaitėms (ir vyresnėms) siūlyčiau Eleanoros Porter „Poliana“. Maždaug penkiolikmečiams siūlyčiau knygą, nuo kurios ir pats visai neseniai negalėjau atsiplėšti - Ransomo Riggso „Ypatingų vaikų namai“.