Teatras vaikams Lietuvoje nuolat kinta, ieškodamas naujų formų ir būdų, kaip patraukti jaunosios kartos dėmesį. Ši apžvalga nagrinėja skirtingus teatro žanrus, skirtus vaikams, aptaria spektaklių specifiką, jų poveikį auditorijai ir tendencijas, vyraujančias šiuolaikiniame teatro pasaulyje.
Teatro Kritikų Žvilgsnis į Spektaklius Vaikams
Scenos menų kritikės Rima Jūraitė ir Aušra Kaminskaitė dalinasi įžvalgomis apie festivalinį ir repertuarinį teatrą vaikams. R. Jūraitė pastebi aiškią tendenciją, kad apie spektaklius vaikams daugiausiai rašo teatro kritikai, kurie patys susilaukia vaikų ir tuomet keliauja per visų amžiaus grupių repertuarą. Vis dėlto, ji pripažįsta, kad skaito tik kai kuriuos tekstus, kurie dažnai taip ir nepasiekia jos „laukiančių skaitinių“ lentynos.
A. Kaminskaitė atkreipia dėmesį į tai, kad šiųmetės „KITOKIO“ festivalio recenzijos buvo daugiausiai atpasakojamojo pobūdžio. R. Jūraitė pritaria, teigdama, kad tai labiau apžvalgos negu recenzijos, pavyzdžiui, Dovilės Zavedskaitės apžvalga yra labai išsami ir gražiai papasakota. Tačiau A. Kaminskaitė abejoja, kokia prasmė išvardyti spektaklyje atliktus veiksmus.
Objektų Teatras Vaikams: Vaizduotės Lavinimas
R. Jūraitė pastebi, kad visuose spektakliuose, išskyrus „Lapkričio 20-ojoje“, kuris buvo skirtas dar ir visai kito amžiaus auditorijai, būta objektų teatro. Objektų teatro elementų buvo net ir naujojo cirko spektaklyje „Tvarkos diena“. A. Kaminskaitė pabrėžia, kad svarbiausia, jog jauti jungtį tarp skirtingų žanrų.
A. Kaminskaitė teigia, kad objektų teatras džiugina, nes vaikai pratę laiką leisti prie ekranų, o objektų teatras puikiai lavina vaizduotę, rodydamas, kad pats gali sukurti kažką netikėto, moko pamatyti gyvybę šaukšte, puodelyje, kaladėlėje. Tačiau ji atkreipia dėmesį, kad „Stalo teatro“ spektakliuose daug religinio turinio, kuris gali trikdyti.
Taip pat skaitykite: Scenos menų įvairovė
Operos Vaikams Specifika: Iššūkiai ir Galimybės
A. Kaminskaitė pritaria, kad festivalyje yra neryški jungtis, bet negalima neigti, kad „KITOKS“ paskatino teatro vaikams idėjų proveržį Lietuvoje. Ji siūlo pereiti prie kito specifinio žanro - operos vaikams. Neseniai žiūrėtas spektaklis „Penki Merės stebuklai” Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT).
R. Jūraitė teigia, kad opera vaikams, ypač kamerinėse erdvėse, gali būti nepaprastai paveiki. Tačiau svarbu nepamiršti vaikų auditorijos, pasirinkti tinkamą trukmę bei išraiškos priemones. Ji pabrėžia, kad būtina pasitelkti ne vien antraeilius ar trečiaeilius solistus, kurie nėra stipriai užimti teatre ir dėl to tradiciškai išdeleguojami į vaikišką repertuarą. R. Jūraitės nuomone, opera vaikams Lietuvoje visais laikais buvo apleistas žanras, tarsi jauniausiai publikai skirtoje operoje užtektų tik padainuoti, pavaidinti ir suręsti scenovaizdį iš dekoracijų sandėlyje sukauptų likučių.
Ji teigia esanti kamerinės operos vaikams šalininkė, nes visose didžiosiose scenose egzistuoja ta pati problema - LNOBT orkestro duobė atitolina sceną nuo žiūrovų salės. Mažam žmogui iš taip toli tikrai nelengva suvokti operą, dažnai vaikams tai yra dar ir labai netikėtas, neįprastas žanras. Kita vertus, opera gali būti labai įvairi, ne vien tradiciniu pavidalu.
Grįžtant prie „Penkių Merės stebuklų“, R. Jūraitę iš profesinės pusės pradžiugino tai, kad šiame pastatyme rado vietą ir tie dainininkai, kurie šį sezoną galbūt nėra pernelyg užimti kitais vaidmenimis. A. Kaminskaitė mano, kad šį vaidmenį svarbu pateikti kaip šaržą, o šaržuoti operistams sekasi lengviau nei… R. Jūraitė pabrėžia, kad labai svarbu, jog šaržas nebūtų „perspaustas“, nes tai dažnai nutinka suaugusiųjų operos repertuaro spektakliuose. Vis dėlto „Penkis Merės stebuklus“ jai, jau suaugusiam žmogui, žiūrėti buvo sudėtinga, nes operos siužetas komplikuotas, apipintas šalutinėmis temomis.
Vaikų Patirtis Teatre: Aktyvus Dalyvavimas ir Žaidimas
A. Kaminskaitę glumina, kai vaikai jiems skirtuose spektakliuose verčiami sėdėti ramiai. Ji mano, kad dažnai į spektaklį jie ateina kaip į įvykį - ne ramiai žiūrėti, bet pabūti. Todėl ji pritaria dėl didelės ir atribojančios LNOBT salės. Panaši situacija ir stebint spektaklius Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje. Pavyzdžiui, „Kaulinis senis ant geležinio kalno“ yra puikus, gražus, jaudinantis spektaklis, tačiau trikdo didelis atstumas, iš kurio vaikai turi sekti veiksmą scenoje - jie mato vaizdą, bet negali jaustis jo dalimi.
Taip pat skaitykite: Vaikų adaptacijos procesas
R. Jūraitė teigia, kad net jeigu to ir nesiekiama, tokioje salėje vis tiek jauti, kad teatrą vaikams pateikia kaip kažką labai rimto. A. Kaminskaitė pabrėžia, kad vaikai tildomi, kad netrukdytų žiūrėti kitiems, neužstotų vaizdo ir pan. Tačiau ji klausia, ar tikrai visada reikia matyti? Jei vaikai susidurtų su žaidimu, niekam nekliūtų, kad kažkas kažko nepamatė ar neišgirdo.
Tokių problemų kur kas mažiau spektakliuose, kuriuos A. Kaminskaitė vadina kelionėmis, pavyzdžiui, Olgos Lapinos „Apie baimes“, Saulės Norkutės „Kaltūnas“ ar netgi Pauliaus Tamolės „Raudonkepurė“. Čia vaikai žaidžia, patiria. R. Jūraitė teigia, kad nuo tam tikro amžiaus vaikai yra visiškai pajėgūs nesikankindami išbūti ir tradicinį - savo vietą salėje turinčio žiūrovo - statusą. Štai klasikinio išplanavimo Vilniaus Mažojo teatro salė yra kamerinė, todėl žiūrėdami „Mamą katiną“ vaikai garsiai reagavo į veiksmą scenoje, taip pat reagavo ir aktoriai - jie mėtė replikas atgal.
A. Kaminskaitė teigia, kad žavu, jog vaikai nėra ignoruojami. Ji prisimena save vaikystėje ir dabar mato iš šalies, kad vaikai teatre nuolat kalbasi su aktoriais - kartais klausia, kartais nurodo veikėjams, į kurią pusę jiems eiti ar kažko ieškoti. Labai svarbu, kad aktoriai pradeda suvokti vaikus esant salėje ir klausyti, ką jie kalba spektaklio metu. Dažniausiai spektaklis turi dramaturgiją, kurią būtina sekti, o tada vaikai pradedami laikyti kvailiais - jie rėkia aktoriui, ką šis turi daryti, o jis apsimeta, kad jų negirdi.
Naujasis Cirkas Vaikams: Siužeto Atsisakymas
R. Jūraitė teigia, kad vaikams skirtuose spektakliuose dažnai siužetas pernelyg sureikšminamas - čia pavojinga užsižiopsoti, nes po to gali apskritai nebesupaisyti įvykių. Bet festivalyje „KITOKS“ matėme naujojo cirko spektaklį, kuris atmeta siužetą kaip būtiną elementą perteikti istorijai. Naujasis cirkas Lietuvoje jau turi savo suaugusių gerbėjų ratą, tuo tarpu vaikams vis dar daugiausiai siūlomas tradicinis cirkas, kuriame pudelis priverstas minti dviratuką.
A. Kaminskaitė mini, kad Kamilė Žičkytė savo tekste taip pat minėjo, jog Lietuvoje retai susiduriame su naujojo cirko spektakliais vaikams. Regis, nuolat kartodami, kad „Naujojo cirko savaitgalio“ spektakliai yra skirti ne vaikams - tuo jau įtikinome suaugusiuosius. Tačiau ilgą laiką festivalyje „Naujojo cirko savaitgalis“ beveik kasmet buvo atvežama po spektaklį, skirtą visai šeimai. Dažniausiai jie buvo rodomi Menų spaustuvės kieme - daugiausiai būta akrobatikos ir žongliravimo spektaklių. Cirkas yra vienas universaliausių scenos meno žanrų, kuris tiesiogiai apeliuoja į žmogaus instinktus ir emocijas.
Taip pat skaitykite: Vaikai ir animacija
A. Kaminskaitė teigia, kad „Tvarkos diena“ yra puikus pavyzdys, kai visiškai paprastomis priemonėmis ir stipria, tačiau nebūtinai išskirtine technika, galima sukurti mielą cirko spektaklį. Labai svarbu, kad tai - dažniausiai neverbalinę kalbą naudojantis menas. Kai yra labai daug teksto (operoje, dramos teatre), sunku išlaikyti dėmesį. Klasėje vaikai sunkiai išlaiko dėmesį 45 minutes, todėl kyla klausimas, kodėl tikimasi, kad teatre jie išbus susikaupę ilgiau, ypač kai dažniausiai šalia nėra draugų, su kuriais galėtų šnektelėti?
R. Jūraitė teigia, kad „Tvarkos diena“ yra puikus pavyzdys, kaip teatras gimsta tarsi iš nieko. Užtenka to, kad esi pats. Šiame spektaklyje buvo daug nuostabos, grožio ir džiaugsmo. Cirko žanras labai dinamiškas, jame pageidaujama, kad žiūrovas reaguotų esamuoju momentu. A. Kaminskaitė priduria, kad pastaruoju metu vienas labiausiai teatre vaikams „nužudančių“ dalykų yra aktorių komentarai, skirti tėvams.
Teatras Paaugliams: Retas Reiškinys
R. Jūraitė teigia, kad yra ir dar viena žiūrovų amžiaus grupė, kuri išaugusi iš teatro vaikams repertuaro, bet galbūt dar nepasirengusi žiūrėti suaugusiųjų repertuaro spektaklius - tai paaugliai. Jai skirtas teatras - retas reiškinys Lietuvoje. Pirmiausia apsibrėžkime, kad paaugliais vadinsime 12-18 metų žiūrovus.
R. Jūraitė teigia, kad pagaliau atsirado ir paaugliams aktualesnio teatro. Pavyzdžiui, „Atviras ratas“, regis, pakankamai tikslingai orientuojasi į paauglių auditoriją. Ji mano, kad vyresni nei 14 metų paaugliai galėtų sėkmingai žiūrėti „Meno ir mokslo laboratorijos“ spektaklius: „Dalykus“ ir „Errorus“. Ypač pastarasis spektaklis tinkamas jaunimui, nes jame labai daug informacijos ir teksto, kuris rečituojamas, populiariai pateikiama atsitiktinių mokslinių atradimų samprata.
A. Kaminskaitė pabrėžia, kad paaugliai kur kas šilčiau reaguoja į spektaklius, kuriuose kalbama jų kalba. R. Jūraitė teigia, kad „Lapkričio 20-oji“ buvo naujas dalykas mūsų teatro kontekste - pirma, iki šiol visiškai nenagrinėta tema, antra, tai dokumentinis teatras paaugliams, trečia, spektaklio kūrėjai jį skyrė labai siauro amžiaus tarpsnio žiūrovams.
A. Kaminskaitė mano, kad svarbiausias „Lapkričio 20-osios“ tikslas - edukacija. Teatras paaugliams skiriasi nuo teatro suaugusiems - jiems jau suprantamos suaugusiųjų spektakliuose naudojamos išraiškos priemonės, bet kalbėjimo būdas ir temos dar turi būti kitokios. Lietuvoje teatro kūrėjai beveik nesidomi paaugliais, turbūt tai visuotinis dėsnis - visais laikais buvo kalbama, kad paauglystė - sunkus laikotarpis, tad verčiau tiesiog palaukti, kol jis praeis.
R. Jūraitė paaugliams drąsiai siūlytų Rimo Tumino „Madagaskarą“, jeigu šis spektaklis dar tebėra tokios pat kokybės, koks jis buvo bent jau prieš 10 metų. Anksčiau paaugliams patrauklios teatrinės pramogos nišą užpildydavo „Keistuolių teatro“ spektakliai: „Taisyklė Nr. 1, arba Sapnuoti Vilnių draudžiama“, „Brėmeno muzikantai“ ir kt. Menų spaustuvėje teberodomos Tado Montrimo „Ribos“ - šis spektaklis skirtas būtent paaugliams.
Spektakliai Visai Šeimai: Tikslinės Auditorijos Nustatymas
R. Jūraitę glumina spektakliai, kurie, anot kūrėjų, skirti visai šeimai arba 9-99 metų žmonėms, bet tikriausiai netinkami 103 metų žiūrovui. Pirmiausia ji prisiminė Kirsten Dehlholm „Brolius Liūtaširdžius“, skirtus visai šeimai ir rekomenduojamus nuo 7-erių. Ji klausia, kam iš tiesų skirtas šis spektaklis? Jos įsitikinimu - nei jauniems, nei vyresniems. Nors pastatymo atspirties šaltinis - Astridos Lindgren knyga - skirta vaikų auditorijai, bet spektaklyje pasigedau dinamikos, jis reikalauja gilintis į tekstą, o tai jau daugiau užduotis suaugusiems.
A. Kaminskaitė pritaria, kad „Broliams Liūtaširdžiams“ pristigo dinamikos. Anksčiau minėtoje „Lapkričio 20-ojoje“ taip pat nebuvo dinamikos, tačiau bandyta parodyti gyvo žmogaus portretą. R. Jūraitė teigia, kad kai nežinai, kam iš tiesų skiri spektaklį, jis staiga tampa neva tinkamas visai šeimai? Nepaisant to, kad „Mama Katinas“ taip pat esą skirtas paties įvairiausio amžiaus publikai, tačiau geras spektaklis iš tiesų patinka visiems. Tuo tarpu festivalyje „KITOKS“ rodyto „Tuščiagalvio“ kūrėjai labai tiksliai nurodė auditorijos amžių - jis skirtas 7-11 metų vaikams.
Vilniaus Senojo Teatro Sezonas: „Kitoniškumo“ Idėja
Vilniaus senojo teatro 112-ojo sezono ašimi tampa „kitoniškumo“ idėja, kurią diktuoja paties Senojo teatro prigimtis, jo DNR. „Kitoks“ reiškia daugiakalbiškumą, gebėjimą keistis bėgant laikui, drąsą išbandyti netikėtas formas, jungti skirtingus balsus, kalbėti su publika taip, kad teatras būtų ne saugoma šventovė, o gyva erdvė, kurioje save atrasti gali kiekvienas.
Naujajame sezone pradeda veikti ir parodos, priklausančios ciklui „Vieno arte-fakto teatras“. Parodose per vieną objektą, faktą, artefaktą siekiama atskleisti teatro procesą, spektaklių „virtuvę“, tam tikru aspektu desakralizuoti dažnai mitais apaugusį teatrą, sceną.