Kazimiera Kymantaitė (1909-1999) - spalvinga, išskirtinė lietuvių teatro asmenybė, pirmoji moteris profesionali režisierė Lietuvoje. Aktorė, režisierė, pedagogė, visuomenės veikėja, kurios kūryba paliko gilų pėdsaką Lietuvos teatro istorijoje. Ji pasižymėjo šmaikščia kalba, humoro jausmu, ekscentriška laikysena ir elgsena. Šie bruožai suteikė jai papildomų argumentų įsitvirtinti režisūroje.
Ankstyvasis gyvenimas ir studijos
Kazimiera Kymantaitė-Gregorauskienė, Banaitienė gimė 1909 m. birželio 29 d. Kuršėnuose. Į Kauną Kazimiera atvyko būdama 12 metų. 1929 m. ji baigė „Aušros“ mergaičių gimnaziją. Studijavo teisę Vytauto Didžiojo universitete (VDU), bet nebaigė. Tuo pat metu, 1929-1932 m., mokėsi Andriaus Olekos-Žilinsko dramos mokykloje prie Valstybės teatro, dalyvavo teatro spektaklių masuotėse. Jos mokytojas buvo režisierius ir aktorius Andrius Oleka-Žilinskas.
Karjera teatre
K. Kymantaitės karjera teatre buvo ilga ir įvairiapusė. 1933-1934 m. ji buvo Jaunųjų teatro aktorė, kur jos pirmas savarankiškas vaidmuo buvo spektaklyje „Dėdės Tomo trobelė“. 1934-1940 m. Kymantaitė vaidino Valstybės teatre. 1939 m. išvyko į Vilnių, o 1940-1941 m. buvo Vilniaus valstybinio teatro aktorė.
Karo metais su vyru Marijonu ir dukra Agne pasitraukė į Rusijos gilumą. 1941-1944 m. Maskvoje bendradarbiavo radijo lietuviškų laidų redakcijoje. 1943-1944 m. buvo Sovietų Sąjungos lietuviškų valstybinių meno ansamblių režisierė. 1944-1945 m. vaidino Vaidilos teatre, o 1945-1950 m. dirbo Vilniaus valstybinio dramos teatro dramos studijos dėstytoja. Nuo 1945 iki 1993 m. buvo Valstybinio akademinio dramos teatro aktorė ir režisierė. 1962 m. baigė Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultetą.
Vaidmenys teatre
K. Kymantaitė sukūrė daug ryškių charakterinių vaidmenų:
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir pokyčiai Matulionytės gyvenime
- Fanė („Dėdės Tomo lūšnelė“, 1933 m., pagal H. E. Byčerę-Stovę)
- Sara (R. Blaumanio „Siuvėjų dienos Silmačiuose“, 1936 m.)
- Šarlota (A. Čechovo „Vyšnių sodas“ 1937, 1945)
- Betina (G. Hauptmano „Prieš saulėlydį“, 1939 m.)
- Kleopatra (M. Gorkio „Priešai“, 1946 m.)
- Kindė („Šarūnas“, 1929, pagal V. Krėvę)
- Tatjana (A. Čechovo „Jubiliejus“, 1945 m.)
- Keraitienė (K. Binkio „Atžalynas“, 1938 m.)
- Sart (H. Hejermanso „Viltis“, 1940 m.)
- Aksinja, Varvara (A. Ostrovskio „Miškas“, 1948, „Audra“ 1950)
- Rūkienė (J. Baltušio „Gieda gaideliai“, 1948 m.)
- Aiša Apa (Č. Aitmatovo, K. Muchamedžanovo „Fudzijama“, 1974 m.)
- Giza (I.
Režisūrinė veikla
Kazimiera Kymantaitė režisavo ir pastatė kelias dešimtis Lietuvos ir užsienio šalių rašytojų pjesių Lietuvos valstybiniame teatre ir kituose Lietuvos teatruose bei televizijoje. Ji inscenizavo apsakymus, noveles, romanus, pati sukūrė nemažai vaidmenų televizijoje ir radijuje, konsultavo Lietuvos teatrus.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre iki šiol rodoma 1948 m. K. Kymantaitės režisuota Boriso Dauguviečio komedija „Žaldokynė“.
K. Kymantaitė daugiausia režisavo lietuvių literatūros inscenizacijas:
- „Marti“ (1945, pagal Žemaitę)
- „Kraujas ir pelenai“ (1961, pagal Just. Marcinkevičių)
- „Sename dvare“ (1983, pagal Šatrijos Raganą, Klaipėdos dramos teatre; abiejų inscenizacijų autorė)
- „Žemė maitintoja“ (1950, pagal P. Cvirką)
- „Paskenduolė“ (1956, pagal A. Vienuolį, LSSR valstybinė premija 1957)
- „Meisteris ir sūnūs“ (1965, pagal P. Cvirką, 1978 vaidino Meisterienę; trijų paskutinių su A. Rasteika)
Pastatė lietuvių originaliosios dramaturgijos veikalų:
- B. Dauguviečio „Žaldokynė“ (1948)
- K. Sajos „Silva studentauja“ (1957)
- „Nerimas“ (1962)
- „Oratorius. Maniakas. Pranašas Jona“ (1967)
- „Dilgėlių šilkas“ (1972, Kauno dramos teatre)
- K. Inčiūros „Gulbės giesmė“ (1975, Jaunimo teatre Vilniuje)
- B. Sruogos „Milžino paunksmė“ (1979).
Vaidmenys kine
K. Kymantaitė sukūrė įsimintinus vaidmenis kino filmuose:
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
- Janytė („Marytė“, rež. Vera Strojeva, 1947 m.)
- Čepėnienė („Svetimi“, rež. Marijonas Giedrys, 1962 m.)
- Laimos motina („Birželis, vasaros pradžia“, rež. Raimondas Vabalas, 1969 m.)
- Gaigalienė („Markizas ir piemenaitė“, rež. Algirdas Dausa, 1978 m.)
- Ponia („Dičiaus karjeras“, rež. 1980 m.)
Įtaka ir kūrybos bruožai
K. Kymantaitė savo teatro modelį kūrė iš nacionalinio repertuaro, nors pokario metais atidavė privalomą duoklę - statė ideologizuotas rusų autorių pjeses. Tačiau nuo šeštojo dešimtmečio principingai ėmėsi tik nacionalinės literatūros inscenizacijų ir nacionalinės dramaturgijos. Tai išskiria ją iš kitų Lietuvos režisierių.
Feministinis diskursas išryškina papildomas Kymantaitės režisūros reikšmes. Ji pradėjo nuo moters istorijos - LSSR valstybiniame akademiniame dramos teatre pastatė Žemaitės „Marčią“ (1945). Retrospektyviai vertinant, garsaus lietuvių literatūros kūrinio interpretacija, nors realizuota pagal to meto teatre galiojusius buitinio ir kritinio realizmo pricipus, rodo kad ir menką, tačiau vis dėlto maištą prieš konservatyvią aplinką. Moters istoriją režisierė pratęsė ir Antano Vienuolio „Paskenduolės“ inscenizacija (1956). Katrė ir Veronika, šie du lietuvių literatūros moters kaip aukos įvaizdžiai, feministinės kritikos požiūriu yra tipiški moters diskriminacijos įrodymai. Galima teigti, kad pirmoji lietuvių moteris režisierė bandė kalbėti apie lyčių lygybę taip, kaip tuo metu buvo įmanoma ne tik teatre, bet ir visuomenėje, kaustomoje stereotipų.
Debiutavusi pokario metais, Kymantaitė turėjo prisiimti tam tikrus vyrų galios ir vaidmens bruožus. Nenuostabu, kad ją išgarsino spektaklis „Žaldokynė“ (1948). Ši Boriso Dauguviečio pjesė totaliai orientuota į vyrų pasaulį, pradedant alumi, pagrindiniu „Žaldokynės“ herojumi, baigiant naujo rytojaus patosą atspindinčio vyro kaip vadovo išaukštinimu.
Ilgą laiką buvusi vyrų galios zonoje, karjeros pabaigoje režisierė vėl atsigręžė į moterį. Kitokią, ankstesniam jos repertuarui visiškai nebūdingą. 1983 m. Klaipėdos dramos teatre Kymantaitė inscenizavo Šatrijos Raganos „Sename dvare".
Apdovanojimai ir įvertinimas
- 1954 m. Kazimierai Kymantaitei buvo suteiktas LSSR liaudies artistės vardas.
- 1994 m. ji buvo apdovanota LDK Gedimino 4 laipsnio ordinu.
Asmeninis gyvenimas
Pirmasis K. Kymantaitės vyras buvo ekonomistas Marijonas Gregorauskas (1908-1995), antrasis - kultūros veikėjas Juozas Banaitis (1908-1967).
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Atminimo įamžinimas
- 2009 m., minint K. Kymantaitės gimimo 100-metį, buvo išleista jai skirta knyga „Reikalauju kūrybos laisvės!“.
- 2019 m. pasirodė Leontinos Valskienės ir Petro Valskio sudaryta knyga „Kazimiera Kymantaitė - tai mes, mūsų tautos kultūros likimas“.
- 2021 m. spalio 10 d. Vilniuje, ant namo Beržyno g. 5, kuriame gyveno aktorė, buvo atidengta memorialinė lenta. Atidaryme dalyvavo Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas, aktorius Ramutis Rimeikis, aktorius, rašytojas, buvęs ilgametis Akademinio dramos teatro direktorius Pranas Treinys ir kiti buvę aktorės bendražygiai, jos talento gerbėjai.
Apie žalią medinį, prieškariu statytą namą Beržyno gatvėje, kuriame daug metų gyveno K. Kymantaitė, savo prisiminimuose rašo tapytoja, scenografė Juzefa Čeičytė: „Kazės troba - beveik dvariukas. Birželį kieme pražysta bijūnų alėja. Po obelim - stalas su mediniais suolais. Nemažai ten atkimšta šampano butelių. Deklamuota, juokauta, apkalbėti Lietuvos ir pasaulio „didieji“.
#
tags: #kazimiera #kymantaite #gime