Straipsnyje nagrinėjama Kasijaus, vieno iš Julijaus Cezario žudikų, asmenybė ir jo vaidmuo istorijoje, remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais ir meno kūriniais.
Įvadas
Julijaus Cezario nužudymas buvo vienas reikšmingiausių įvykių Romos respublikos istorijoje, turėjęs didelę įtaką tolesnei imperijos raidai. Šiame sąmoksle dalyvavo daugybė senatorių, tačiau tarp jų išsiskyrė du pagrindiniai veikėjai: Markas Junijus Brutas ir Gajus Kasijus Longinas. Šiame straipsnyje dėmesys skiriamas Kasijaus asmenybei, jo motyvacijai dalyvauti sąmoksle ir jo vietai istorinėje atmintyje.
Kasijus Longinas: Gyvenimas ir Karjera
Gajus Kasijus Longinas buvo romėnų politikas ir generolas, gyvenęs I a. pr. Kr. Jis buvo vedęs Bruto seserį Tertiją, tačiau sklandė gandai, kad jo žmona buvo užmezgusi romaną su Cezariu. Kasijus šlovę pelnė išvedęs gyvus likusius Kraso armijos karius į Siriją po skaudaus pralaimėjimo Partijoje. Teigta, jog Kasijus pavydėjo prielankumo, kurį Cezaris rodė Brutui.
Kasijus, būdamas patyręs karys ir politikas, turėjo aiškų supratimą apie politinę situaciją Romoje. Jis matė, kad Cezario valdžia tampa vis labiau autoritarinė ir kelia grėsmę respublikos tradicijoms bei laisvėms.
Motyvacija Dalyvauti Sąmoksle
Kasijaus motyvacija dalyvauti sąmoksle prieš Cezarį buvo sudėtinga ir įvairialypė. Visų pirma, jis, kaip ir Brutas, tikėjo, kad Cezario diktatūra griauna Romos respubliką. Jie manė, kad pats diktatoriaus egzistavimas reiškė, jog respublika funkcionuoti nebegali. Antra, Kasijus galėjo būti veikiamas asmeninių ambicijų ir pavydo Cezariui. Jis pavydėjo prielankumo, kurį Cezaris rodė Brutui.
Taip pat skaitykite: Viskas apie cezario pjūvį
Kasijus ir Brutas: Partnerystė ir Ideologija
Kasijus ir Brutas buvo artimi sąjungininkai ir bendraminčiai. Abu jie priklausė senatorių elitui ir buvo įsitikinę respublikos šalininkai. Jie manė, kad tik pašalinus Cezarį, Romai galima sugrąžinti ankstesnę šlovę ir laisvę. Laisvė Brutui ir Kasijui manė, kad pats diktatoriaus egzistavimas reiškė, jog respublika funkcionuoti nebegali. Taip pat verta pastebėti, kad sėkmingo sąmokslo atveju jie galėjo tikėtis tapti atkurtos respublikos lyderiais.
Sąmokslas ir Cezario Nužudymas
44 m. pr. Kr. kovo 15 d. (kovo idos) Kasijus kartu su kitais sąmokslininkais įvykdė Julijaus Cezario nužudymą Senate. Pasakojama, kad Cezaris buvo perdurtas 23 kartus.
Pasekmės ir Kasijaus Mirtis
Po Cezario nužudymo Kasijus ir Brutas priversti sprukti iš Romos, Brutas, Kasijus ir kiti pradėjo telkti armijas ir elgtis taip, kaip praeityje pasielgė pats Cezaris ir Pompėjus. Jie telkė armijas ir kovojo su Cezario šalininkais, vadovaujamais Marko Antonijaus ir Oktaviano. 42 m. pr. Kr. Filipų mūšyje Kasijus pralaimėjo ir nusižudė.
Kasijus Meno Kūriniuose ir Istorinėje Atmintyje
Kasijaus asmenybė ir jo vaidmuo Cezario nužudyme įkvėpė daugybę menininkų ir rašytojų. Viljamas Šekspyras savo dramoje "Julijus Cezaris" Kasijų vaizduoja kaip ambicingą ir pavydų žmogų, kuris manipuliuoja Brutu, kad įtrauktų jį į sąmokslą. Tačiau kituose kūriniuose Kasijus vaizduojamas kaip idealistas ir respublikos gynėjas.
Augustų Istorija: Šaltinis Apie Hadriano Gyvenimą
"Augustų istorija" (lot. Historia Augusta) - trisdešimties imperinių biografijų rinkinys, sukurtas IV-V a., aprėpiantis 168 metų Romos istoriją ir parašytas tariamai šešių skirtingų autorių. Tai - vienas nedaugelio ar net vienintelis liudijimas apie imperiją valdžiusį, valdyti paskirtą ar jėga į sostą pretendavusį asmenį.
Taip pat skaitykite: Ar galima į baseiną po Cezario operacijos?
Šiame rinkinyje pateikiama ir Romos imperatoriaus Hadriano (valdė 117-138 m. po Kr.) biografija, kuri yra svarbus šaltinis norint suprasti to meto politinę ir socialinę aplinką. Nors autorius suvokė, kad istorinė realybė gali nusileisti geram pasakojimui, tarp eilučių galima rasti ir bandymų permąstyti imperinės valdžios veikimo principus. Kaip kuriamas įpėdinio legitimumas? Ką imperatoriui reiškia jo reputacija? Ar imperiją valdantis asmuo gali pabėgti nuo savo prigimties? Ar jis netampa savo valdžios įkaitu? Ką absoliuti valdžia reiškia valstybei - ar tai gera valdymo forma?
Pasakojimo herojus yra puikus valstybininkas ir karys, agresyvus pašnekovas, pasipūtęs meno žinovas, liaudies mylimas, senato neapkenčiamas, save sąžiningu vadinantis valdovas. Nors galimybė vesti iš valdančiosios šeimos kilusią Vibią Sabiną suteikė Hadrianui politinį prestižą, jo seksualumas skleidėsi už santuokinio gyvenimo ribų, o laimę valdovas rado jauno vaikino iš provincijos, vardu Antinojas, glėbyje. Tad pasakojimo ašis - ne Romos, o jos imperatoriaus asmeninė gyvenimo istorija. Joje istorikas palieka klaidų, pasakoja nenuosekliai, pateikia abejotino tikrumo faktų, slepia savo autorystę („Elijus Spartianas“, kaip ir kitų rinkinio autorių vardai, galimai tėra pseudonimas) - todėl tradiciškai mokslininkai suvokė šias biografijas kaip gerą arba prastą bandymą rašyti, ar net klastoti istoriją. Vis dėlto pastaruoju metu su Augustų istorija susiję tyrimai kalba apie šias biografijas kaip laisvalaikio skaitymui pritaikytus tekstus, turinčius savyje tiek istoriografijos, tiek ir antikinio romano bruožų.
Hadriano Biografijos Ištraukos
Štai kelios ištraukos iš Hadriano biografijos, kurios atskleidžia jo asmenybę ir politinę veiklą:
Senoji imperatoriaus Hadriano giminė kilusi iš Piceno krašto, bet paties šeima buvo iš Ispanijos; Hadrianas knygoje apie savo gyvenimą1 mini ir tai, kad iš Hadrijos kilę jo protėviai įsikūrė Italikoje Scipijonų laikais2.
Hadriano tėvas Elijas Hadrianas, pravarde Aferas, buvo imperatoriaus Trajano pusbrolis3; Hadriano motina Domicija Paulina buvo kilusi iš Kadiso. Turėjo sesę Pauliną, ištekėjusią už Serviano4.
Taip pat skaitykite: Etapai prieš cezario pjūvį
Gimė jis Romoje, devintą dieną prieš vasario kalendas6, per septintąjį Vespasiano ir penktąjį Tito konsulatą.
Kai dešimties metų prarado savo tėvą, kaip globėjus turėjo pusbrolį Ulpijų Trajaną, tuomet pretorijų7, vėliau tapusį imperatoriumi, ir romėnų raitelį Celijų Atianą8.
Penkiolikos metų grįžo tėvynėn ir čia pradėjo nuolatinę karinę tarnybą, iki kol susilaukė priekaištų dėl savo aistros medžioklei.
Todėl Trajano, kuris su juo elgėsi kaip su sūnumi, buvo pašauktas atgal iš tėvynės ir netrukus paskirtas į decemvirus su įgaliojimais spręsti teismo bylas9 bei kiek vėliau padarytas II-ojo Pagalbinio legiono tribūnu.
Po to, Domiciano valdymui einant į pabaigą, buvo perkeltas tarnybai į Žemutinę Meziją.
Čia Hadrianas išgirdo vieno astrologo ištartą pranašystę, bylojančią apie jo būsimą valdžią, sutapusią su kita pranašyste, kurią jis anksčiau buvo gavęs iš Elijaus Hadriano, savo tėvo dėdės ir didelio dangaus reiškinių žinovo.
Kai Nerva įsisūnijo Trajaną10, Hadrianui ta proga buvo pavesta pasveikinti įpėdinį kariuomenės vardu ir dėl to jis išsiųstas į Aukštutinę Germaniją.
Iš jos skubėjo ir pas Trajaną, kad pirmasis praneštų apie Nervos mirtį11, bet buvo gerokai užlaikytas sesers vyro Serviano - to paties, kuris Trajanui pasakojo apie Hadriano išlaidumą bei sukauptas skolas ir šitaip kurstė imperatoriaus priešiškumą jo atžvilgiu - nors ir vėluodamas dėl tyčia sugadinto vežimo, keliaudamas pėsčiomis Hadrianas vis tiek aplenkė Serviano pasiuntinį.
Nors jis buvo Trajano numylėtinis, kai kurių berniukų auklėtojų, kuriuos Trajanas vertino labiau, dėka […]12 nebuvo, užtariant Galui. Su šventenybėm? Sėdęs į sostą didžios karalystės. nors iškrito šios eilutės, kiti sako, kad tokius burtus jis ištraukė iš Sibilės knygų.
Be to, spėjimą apie artimiausioje ateityje teksiančią valdžią Hadrianas rado ir atsakyme, kurį jis gavo Jupiterio Nikeforijiečio šventykloje ir kurį savo raštuose mini platonikas Apolonijus Siras14.
Jis ėjo kvestoriaus pareigas17 ketvirtojo Trajano ir pirmojo Artikulėjo konsulato metu, kai senate kiek tarmiškai perskaitė imperatoriaus kalbą ir už tai buvo išjuoktas; tada gilino savo lotynų kalbos žinias, kol nepasiekė aukščiausio įgūdžio ir iškalbos lygio.
Po kvestūros buvo atsakingas už senato aktų tvarkymą18 ir vyko į Dakijos karą19 kaip gana artimas Trajano palydovas;
būtent tuo metu ir atsidavė polinkiui į vyną, nes, kaip pats sako, norėjo pritapti prie Trajano įpročių, ir už tai buvo labai dosniai Trajano apdovanotas.
Buvo paskirtas plebėjų tribūnu per antrąjį Kandido ir Kvadrato konsulatą.
Eidamas šias pareigas suprato patyręs pranašišką ženklą, bylojusį apie amžiną tribūno galią20, kai pametė savo penulą21, kurią lyjant paprastai dėvi plebėjų tribūnai, bet kurios niekada nenešioja imperatoriai. Nuo to laiko ir iki dabar imperatoriai viešumoje su penulomis nesirodo.
Per antrąjį žygį į Dakiją22 buvo Trajano paskirtas vadovauti pirmajam Minervos legionui ir vyko kartu su imperatoriumi į karą, kurio metu daugybės nepaprastų žygdarbių dėka pelnė sau šlovę.
Už šiuos nuopelnus jam įteiktas deimantas, kurį pats Trajanas buvo gavęs iš Nervos, ir taip suteikta viltis tapti naujuoju įpėdiniu.
Paskirtas pretoriumi per antrąjį Suburano ir Serviano konsulatą23, jis vėl iš Trajano gavo du milijonus sestercijų žaidimams surengti.
Kaip pretoriaus legatas buvo išsiųstas į Žemutinę Panoniją, kur numalšino sarmatus, palaikė kariuomenės drausmę ir sutramdė vis labiau savo valdžia piktnaudžiaujančius prokuratorius.
Už tai buvo paskirtas konsulu. Kol ėjo šias pareigas, iš Suros sužinojo apie Trajano ketinimus jį įsūnyti, o Trajano draugai liovėsi jį niekinę ir žeminę.
Naudojosi ir Plotinos malone; dar žygio į Partiją metu buvo paskirtas legatu jos palankumo dėka.
Būtent šiuo laikotarpiu Hadriano draugai iš senatorių luomo buvo Sosijus Papijus bei Platorijus Nepotas, o iš raitelių - Atianas, kitados Hadriano globėjas, Livianas ir Turbonas24.
Kai jo amžini priešai Palma ir Celsas (su kuriais jis pats vėliau ir susidorojo) susilaukė įtarimų, esą jie ketina įvykdyti valstybės perversmą, Hadrianas ėmė dar labiau tikėti tuo, kad imperatorius jį įsisūnys,
o ir turėjo visas prielaidas taip manyti, kai Plotinos dėka buvo antrąsyk išrinktas konsulu.
Penktą dieną prieš rugpjūčio idas, būdamas legatu Sirijoje, gavo laišką, patvirtinantį jo įsisūnijimą ir nurodė tą dieną švęsti kaip šio įvykio metines.
Žinoma, daug kas manė, kad Trajanas, daugeliui draugų pritariant, ketino įpėdiniu skelbti ne Hadrianą, o Neracijų Priską26, juoba kad pats Priskui kitados pasakė: „Jei mane ištiktų mirtis, provincijas palieku tau“.
Vėlgi, daugelis sako, kad Trajanas norėjo sekti Aleksandro Makedoniečio pavyzdžiu ir mirti be išrinkto įpėdinio, o kiti - kad ketino išsiųsti kreipimąsi į senatą, esą jei jam pačiam kas nutiktų, romėnų valstybės princepsą skelbtų jie, šalia pridėdamas sąrašą vardų, iš kurių senatas galėtų išrinkti geriausią.
Tapęs imperatoriumi, Hadrianas tvirtai perėmė savo pirmtakų puoselėtą nuostatą ir atsidavė taikos palaikymui visoje žemėje.
Mat sukilo Trajano pavergtos tautos: maurai rengė antpuolius, sarmatai kurstė karą, britanų negalima buvo toliau išlaikyti pavaldžių Romai, Egiptas kentėjo nuo maištų, pagaliau Libija ir Palestina skleidė sukilimo dvasią.
Todėl jis atsisakė visko toliau nuo Eufrato ir Tigro sekdamas, kaip pats sakydavo, Katono pavyzdžiu, kuris pripažino makedonus laisvais, nes buvo pernelyg sunku juos toliau laikyti valstybės sudėtyje.
Be to, jis taip troško išlikti gailestingu, kad Atiano laišku įspėtas per savo pirmąsias dienas valdžioje nubausti mirtimi miesto prefektą Bebijų Makrą, jei tik šis priešintųsi paties valdžiai, Laberijų Maksimą, ištremtą į salą už įtarimus sukelti perversmą, ir kartu Krasą Frugį, Hadrianas nepalietė nė vieno;
kad ir kaip būtų, kai Krasas vėliau bandė iš tos salos išvykti, jam mirties nuosprendį kaip už naujo sąmokslo rezgimą skyrė prokuratorius, o ne Hadrianas.
Kad valdymo pradžia būtų sėkminga, kariams Hadrianas skyrė dvigubą išmoką.
Po to vyko į Antiochiją pamatyti Trajano palaikus, kuriuos lydėjo Atianas, Plotina ir Matidija.
Parašė labai apgalvotą laišką senatui prašydamas suteikti dieviškuosius titulus29 Trajanui, o visas senatas laikė jį tokiu nusipelniusiu, kad nuo savęs skyrė jų net daugiau, nei Hadrianas buvo prašęs.
Tame laiške jis taip pat prašė atleisti jam už tai, kad nesuteikė progos senatui spręsti dėl jo paties valdžios klausimo, skubotą kariuomenės jo paskelbimą imperatoriumi aiškindamas karių įsitikinimu, kad valstybė negali likti be imperatoriaus.