Nuo pat gimimo momento jūsų kūdikis pradeda plėtoti savo atminties gebėjimus. Garsas, kvapas, skonis, prisilietimai, pamažu ir rega pradeda veikti jo smegenų centrus ir palieka juose žymes. Tačiau, kaip tiksliai veikia kūdikių atmintis ir ką jie iš tikrųjų prisimena? Šiame straipsnyje apžvelgsime naujausius atminties tyrimus, nagrinėsime vaikystės amnezijos fenomeną ir pateiksime patarimų, kaip lavinti vaikų atmintį.
Ankstyvasis mokymasis dar įsčiose
Tyrimai rodo, kad mokymasis prasideda dar prieš gimstant. Jei kartais norite pasikalbėti su savo dar negimusiu kūdikiu - taip ir padarykite. Helsinkio universiteto docentė Minna Huotilainen teigė: „Mūsų tyrimas patvirtino, jog dar labai jaunos smegenys jau mokosi atpažinti garsus. Tai labai ankstyvo kalbos mokymosi požymis“. Vašingtono universiteto kalbos tyrinėtoja Patricia Kuhl labai džiaugėsi šiuo tyrimu: „Faktas, jog dar gimdoje būdami kūdikiai mokosi atpažinti nuolat girdimus garsus, reiškia, kad kalbos mokymasis neprasideda nuo pirmosios gimimo dienos. Tai prasideda daug anksčiau“.
Tyrimas atskleidė, jog naujagimis kūdikis nėra „tuščias lapas“, kuris užsipildo gyvenant. Embrionas gimdoje dar tik vysto smegenų ryšius, leidžiančius jam suvokti ką nors. Jau yra įrodymų, jog vaisius gali mokytis. Buvo atrasta, jog naujagimiai gali atpažinti dainas ar tam tikrus žodžius, girdėtus dar būnant gimdoje.
Vienas tyrimas naudojo „pseudožodį“ „tatata“, kuris labai pasitarnavo tyrimui. Jis sudarytas iš trijų skiemenų - tyčia parinktas ilgesnis žodis, norint, jog tai būtų iššūkis mažoms embrionų smegenims. Nuo 29 nėštumo savaitės iki pat gimdymo pusė nėščių moterų iš 33 savanorių grupės šimtus kartų klausė šio žodžio įrašo. Po gimimo tyrėjai visiems kūdikiams atliko smegenų skenografiją, norėdami sužinoti, kaip kūdikiai reaguoja į girdimą žodį. Tie kūdikiai, kurie „tatata“ girdėjo dar būdami gimdoje, į šį žodį reagavo ryškiau.
Minna Huotilainen tėvams pataria: „Atminkite, jog jūsų vaisius girdi aplinkos garsus ir iš jų mokosi. Nėštumo metu kalbėkite tiek su kitais žmonėmis, tiek su savo vaiku“.
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
Atminties rūšys ir raida
Nuo pat gimimo momento jūsų kūdikis pradeda plėtoti savo atminties gebėjimus. Garsas, kvapas, skonis, prisilietimai, pamažu ir rega pradeda veikti jo smegenų centrus ir palieka juose žymes.
Pradžioje Kostas nurimsta išgirdęs mamos niūniuojamą melodiją. Vėliau gali prisiminti kaip atrodo jo močiutė. Ima skirti spalvas ir žodžius, pažįsta klasės draugus ir naudoja jų vardus. Pradinėje klasėje Kostas įsimena raidyną ir pamažu pradeda skaityti. Vėliau deklamuoja eiles. Būdamas mokinys jis stengiasi nepamiršti savo priešpiečių, namų darbų, žinučių, ir kurią dieną reikia pasiimti sportinę aprangą būreliui. Visos šios patirtys jau bus koduojamos ir saugomos Kosto atmintyje.
Kai pažvelgiame į visus šiuos gebėjimus iš šalies, suprantame, jog atmintis turi kelis režimus - intelektinį, praktinį ir autobiografinį. Pagrindinis atminties principas vaikystėje yra: kuo vaikas vyresnis, tuo jis daugiau prisimena. Amžius atminčiai kelia tam tikras sąlygas. Kartais norėtųsi, jog ji greičiau vystytųsi ir aplenktų laiką, todėl dauguma tiki, kad kuo daugiau laviname atmintį, tuo ji tampa tobulesnė. Bet atmintis neskuba. Pasak prof. Stephen Ceci (Cornell‘io universitetas), atminties talpa negali būti lyginama su raumeniu, treniruojantis nebūtinai išlavinsi nepriekaištingą atmintį.
Vaikų atmintis lavinama palaipsniui, o kiekvienas amžiaus tarpsnis pasižymi skirtingais gebėjimais.
- Ikimokyklinis amžius: Ikimokyklinukai pradeda prisiminti labai konkrečius praeities įvykius, pvz. prisimenu, kai buvome zoologijos sode ir sutikome su tetą Kotryną. Vaikai jau gali konstruoti pasakojimą apie tai, kas įvyko. Darželyje vaikai susipažįsta su abstrakčiomis sąvokomis - ima įsiminti spalvas, skaičiuoti iki 10 ir vardinti alfabeto raides. Šią informaciją jie saugo trumpalaikėje atmintyje, ir todėl dar sunkiai atgamina, kai to reikia. Bet kažkuriuo momentu visi sunkumai išnyksta, nes atgaminimas tampa momentiniu. Prisiminimai apie abstrakcijas paverčiami žiniomis, jei yra dažnai naudojami. Panašiai kaip mokymasis vairuoti. Pradėjus mokytis, visą dėmesį reikia sutelkti į pavaras ir pedalus. Po kiek laiko visa tai darome automatiškai ir be pastangų. Pasak Ornstein, strategijos, kurias naudojame įsiminimui, išsivysto automatiškai. Ikimokyklinio amžiaus vaikai lengvai prisimena jiems įdomius dalykus. Bet kai susiduriama su sudėtingais įvykiais, yra vienas svarbus veiksnys, su kuriuos visi suaugusieji tikrai gerai yra susipažinę: kartojimas. Kai maži vaikai reikalauja, kad skaitytumėte tą pačią knygą dar ir dar, jie nesąmoningai naudojasi kartojimo strategija, kad galėtų istoriją išmokti atmintinai.
- Pradinės mokyklos amžius: Pradinės mokyklos amžiuje vaikai išmoksta skaityti ir atlikti pagrindinius aritmetikos veiksmus - t.y. atlieka sudėtingas atminties užduotis. Tuo pačiu metu, jie turi daugiau atsakomybių namuose. Šie vaikai gali suprasti nuoseklią instrukciją, pvz. užlipk į antrą aukštą, pasiimk pėdkelnes iš stalčiaus ir juodus batus ir spintos, nepamiršk geltonos gumytės plaukams; aš tavęs lauksiu virtuvėje. Vyresnio vaiko atminties atimtis vystosi natūraliai, taip, kad galėtų įveikti šias užduotis. Vis dėl to, vaikai neprisimena visko vienodai gerai. Pradinukai, kaip ir suaugusieji, prisimena geriau tai, kas jiems yra įdomu, tai, apie ką jie daug žino, ir tai, ką jie supranta - aiškina dr. Ceci. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai gali turėti kvapą gniaužiančią atmintį vienoje specifinėje srityje. Tai gali būti sporto šaka, herojaus nuotykiai, tam tikri gyvūnai ir pan. Kai vaikai suvokia, jog negali atgaminti, ką tikėjosi atsiminti, jie susiduria su realybe - atmintis reikalauja darbo. Anot dr. Nors 6 ir 7 m. vaikai gali naudoti didelės apimties informacijos apdorojimo strategijas vienoje konkrečioje srityje, jie jų negali perkelti į kitos informacijos sritis. Dr. Dr.
Vaikystės amnezija: kodėl neatsimename pirmųjų metų?
Mes negalime prisiminti, kas vyko mūsų gyvenime iki 2 m. Tai vadinama „infantiline amnezija“. Šis žmogaus nesugebėjimo prisiminti savo ankstyvos vaikystės fenomenas netgi turi specialų pavadinimą: vaikystės amnezija. Vidutiniškai ji nutinka, sulaukus 3,5-6 metų - apie viską, kas nutiko anksčiau, galime sužinoti tik iš kitų. Tai nereiškia, kad vaikai nemoka atsiminti, - atsiminimus jie gali išlaikyti daug mėnesių ir tik vėliau, suaugdami, juos praranda. Pastaraisiais metais mokslininkai pradėjo suprasti, kas vyksta žmogaus smegenyse vaikystės amnezijos metu. Panašu, kad suaugtų, smegenims tenka vaikystės priminimus ištrinti, rašo Nautilus mokslo korespondentas Ferris Jabr.
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
Sąvoką „vaikystės amnezija“ maždaug 1900 metais sugalvojo Zigmundas Froidas. Kai kurių psichoanalitikos tėvo amžininkų nuomone, suaugusieji vaikystės neatsiminė dėl ilgo laiko, o jis pats manė, kad tai - nemalonių seksualinių potyrių prisiminimų slopinimo rezultatas. Vėliau mokslininkai manė, kad iki septynių metų amžiaus vaikų smegenys negeba formuoti prisiminimų. Ši hipotezė nebuvo patvirtinta, tačiau tai nesukliudė jai įsitvirtinti ir beveik šimtmetį psichologai manė, kad vaikystės atsiminimai ne dingsta, o tiesiog nepakankamai tvirtai „įrašomi“.
Devintojo dešimtmečio pabaigoje vaikų pradėjo vykti vaikų psichologijos reformacija, iš naujo imta tirti daug sampratų, ir be visa kita, psichologai pradėjo tyrinėti mažų vaikų atmintį. Atliekami eksperimentai rodė, kad ir trimečiai, ir jaunesni atsimena daug praeities įvykių. Garsusis 1991 metų tyrimas pademonstravo, kad puspenktų metų amžiaus vaikai neblogai atsiminė apsilankymą Disney World ir po pusmečio, ir po pusantrų metų. Paaiškėjo, kad netgi šešių mėnesių kūdikiai, praėjus dviems trims savaitėms po paskutinio kontakto, atsimena, kaip elgtis su žaisliuku. Vėliau nustatyta, kad sulaukę maždaug šešių metų, vaikai pamažu pradeda pamiršti, kas su jais nutiko anksčiau. Psichologės Dana Van Abbema ir Patricia Bauer parodė, kad jeigu 5,5 metų vaikai atsimena daugiau nei 80% įvykių nutikusių, kai jiems buvo trys metai, tai 7,5 metų amžiaus vaikai prisimena jau mažiau nei 40%.
Šis darbas parodė, kad anksčiau vaikystės amnezija buvo aiškinama neteisingai: pirmaisiais gyvenimo metais vaikai gali formuoti prisiminimus ir jais naudotis. Tačiau paskui tuos įvykius pamiršta ir, panašu, tai įvyksta visai ne taip, kaip suaugusiems, kai šie nebepamena senų įvykių.
Tada iškelta prielaida, kad ilgalaikių atsiminimų formavimuisi reikia kalbos ir savojo „aš“ suvokimo - tai yra, to, ko mažiems vaikams trūksta. Kaip aiškina psichologas Stevenas Reznickas, norint atsiminti, tarkime, jaunesniojo brolio ar sesers gimimą, vaikas jau turi suvokti „brolio/sesers“, „ligoninės“, „vaikiškos lovelės“ ir panašias sąvokas - tai yra, operuoti daugmaž tokiomis pat kategorijomis, kokiomis operuos ir po daugelio metų, prisimindamas šį įvykį. Tokių sąvokų žodynas susikaupia ne per pirmuosius penkis gyvenimo metus.
Tačiau visiškai paaiškinti vaikystės amneziją nepakankamas gebėjimas kalbėti negalėjo - juk atsiminimus turi daug gyvūnų, nemokančių nei kalbėti, nei turinčių išplėtotą savivoką. Negana to, buvo nustatyta, kad kai kurie gyvūnai, pavyzdžiui, pelės ir žiurkės, praranda jauname amžiuje susiformavusius prisiminimus. Tad, mokslininkai ėmėsi ieškoti fundamentalesnio, biologinio atminties paradokso paaiškinimo, kuris tiktų ir žmogui, ir kitiems „protingiems“ gyvūnams.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
Per pirmuosius du gyvenimo dešimtmečius žmogaus smegenys kinta labai aktyviai. Iki pat paauglystės pradžios smegenyse vyksta nuolatinis elektrinių smegenų signalų kelių vystymasis, - grubiai tariant, jos tampa vis pralaidesnės. Šiuo metu tarp neuronų taip pat randasi daugybė naujų jungčių - vaikai jų turi daugiau, nei senukai, todėl vaikystėje taip greitai ir tiek daug išmokstame.
Kaip sako Bauer, žymi atminties vystymosi ekspertė, už šį gebėjimą mokytis tenka sumokėti. Kadangi pirmaisiais gyvenimo metais atsiminimus kuriančios ir saugančios smegenų sritys tebesivysto, jos negali atsiminimų formuoti taip pat, kaip tai atlieka suaugusiųjų smegenys. Taigi, nors pirmųjų trijų - pusketvirtų gyvenimo metų įvykiai atmintyje ir išlieka, jų „įrašai“ mažiausiai stabilūs ir augant lengviausiai pamirštami.
Prieš keletą metų Toronto vaikų ligoninės neurobiologas Paulas Franklandas išsiaiškino dar vieną vaikiškos atminties savybę: įvykiai joje išsitrina ne tik dėl nestabilumo, bet ir dėl naujų įgūdžių. Eksperimentuodamas su pelėmis, Franklandas pastebėjo, kad gyvūnų atmintis suprastėdavo tada, kai jie buvo apgyvendinami narvelyje su bėgtakiu. Yra žinoma, kad bėgimas rate stimuliuoja graužikų neurogenezę - naujų neuronų susidarymą - hipokampe, įsiminimui svarbioje smegenų dalyje. Mokslininkai spėja, kad nors suaugusiųjų neurogenezė ir padeda mokymuisi ir įsiminimui, jos vykimui gali būti būtina ir prarasti informaciją iš atminties: paprasčiau tariant, nauji neuronai gali pažeisti ryšius tarp senų ir trukdyti pasiekti išsaugotus prisiminimus. Lygiai taip stipresnė neurogenezė ankstyvajame amžiuje tikriausiai sukelia vaikystės amneziją.
Siekdamas patikrinti šią hipotezę, Franklandas su kolegomis patikrino, kas nutinka, peles (jaunikles ir suaugusias) perkėlus iš įprasto jų plastikinio konteinerio į metalinį narvelį, kurio dugno teka silpna elektros srovė. Kaip ir buvo galima tikėtis, pelėms greitai susiformavo asociacija „naujas narvelis - skausmas“: perkeliamos į naują būstą, imdavo drebėti iš baimės. Mokslininkai pastebėjo, kad išmoktos asociacijos jauniklių ir suaugusių pelų galvose išlikdavo nevienodai ilgai, - pirmosios jau po paros apie ją pamiršdavo, antrosios atsiminė visą eksperimento laiką. Tačiau jeigu suaugusios pelės po nukrėtimo elektra pabėgiodavo rate, tai yra, pradėdavo neurogenezę, - jos tapdavo tokios pat užmaršios, kaip ir jaunikliai. Analogiškai veikė prozakas - antidepresantas, irgi stimuliuojantis neurogenezę. Ir atvirkščiai, tyrėjams sutrikdžius jauniklių neurogenezę (vaistais arba genetinėmis manipuliacijomis), paaiškėjo, kad kad jiems formuodavosi stabilesni, ilgalaikiai atsiminimai.
Į pelių smegenų ląstelių DNR įdiegęs specialų dažantį baltymą, „nušviečiantį“ jose atsiradusius naujus neuronus, Franklandas išvydo, kad jos ne pakeičia jau esančius neuronus, o veikiau įsitaiso egzistuojančioje struktūroje. Tad, vaikystės atsiminimai ne galima sakyti, ne ištrinami, o restruktūrizuojasi taip, kad juos pasiekti darosi sudėtingiau - štai todėl atgaivinti juos darosi sunkiau. „Manom, tai kartu ir prieinamumo ir semantikos klausimas, - svarsto Franklandas. - Jeigu atsiminimų neįmanoma pasiekti, jie iš esmės žūva“.
Vienų tyrėjų nuomone, pvz. Ceci teigimu, žmogus pasiekia savo atsiminimus tuo pačiu būdu, kaip juo išsaugo - per kalbą. Kadangi kūdikiai ir mažyliai nekalba, jie neturi įrankio, kuriuo būtų įrašomos jų patirtys. Naujausi neurologiniai tyrimai rodo, jog kūdikystėje išsaugojimo procesą gali veikti dideli naujos informacijos kiekiai, kurie „išstumia“ pirmuosius atsiminimus. Taigi, šios srities mokslininkų nuomone, kūdikiai kuria prisiminimus, tik jų vėliau neprisimena.
Tyrimai rodo, kad žmonės iš ankstyvos vaikystės gali atsiminti ką nors, pateikus užuominą - tam tikru laiku išvilioti prisiminimą, susijusį su kokiu nors žodžiu, objektu (pavyzdžiui, namais) ar vieta. Tačiau vargu ar galima tikėtis, kad šie epizodai liks neiškraipyti - negana to, iš dalies juos, tikėtina, sugalvojame patys. Tai patvirtina daug kognityvinės psichologės, žmogaus atminties ir netikrų atsiminimų ekspertės Elizabeth Loftus. Pavyzdžiui, ji aprašo savo eksperimentą, kuriame 14 metų amžiaus berniukui Chrisui pasiūlė prisiminti smulkmenas keturių įvykių, nutikusių, kai jis buvo mažas. Vienas iš jų (kaip jis pasiklydo prekybos centre, kur jį rado pagyvenęs džentelmenas ir grąžino šeimai) buvo visiškai išgalvotas, tačiau tai nesukliudė Chrisui „prisiminti“ daugybę šio įvykio smulkmenų - kaip jis verkė, koks šaunus buvo jį išgelbėjęs pensininkas, kaip mama jį apkabino. Berniukas buvo įsitikinęs, kad atsimena šį epizodą geriau, nei kitus įvykius, nutikusiu iš tikrųjų. Be to,atlikus analogišką eksperimentą su savanorių grupe, ketvirtadalis jų irgi „atsiminė“ išgalvotą įvykį prekybos centre, kuriame patys dalyvavo.
Mokslas iki šiol vaikystės amnezijos fenomeno galutinai paaiškinti negali, o ir daugelis psichologų tvirtina, kad pats terminas pasenęs. Geriausi dabartiniai aiškinimai vis viena yra veikiau hipotezės, nei patvirtinti faktai. Mokslininkai šia sritimi domisi vis labiau ir gali būti, artimiausioje ateityje rasis naujų paaiškinimų, kodėl taip blogai pamename vaikystę (o gal ir būdų šiuos paslėptus prisiminimus „iškrapštyti“ iš smegenų). Ir visgi svarbu suprasti, kad nors vaikas pirmuosius savo metus kažin ar atsimins, jie paveiks jo asmenybės ir elgesio formavimąsi - paradoksalu, bet tai, ką pamirštame apie praeitį, veikia mūsų ateitį.
Kaip lavinti vaikų atmintį
Nuo pat gimimo momento jūsų kūdikis pradeda plėtoti savo atminties gebėjimus. Garsas, kvapas, skonis, prisilietimai, pamažu ir rega pradeda veikti jo smegenų centrus ir palieka juose žymes. Anot dr. Net ir menkiausi blogi (ar geri) prisiminimai liks vaiko atmintyje, nes mažyliai yra linkę apibendrinti (generalizuoti). Jei kažkas atsitiko vieną kartą, jie galvoja, kad tai tikrai gali nutikti ir dar kartą.
Vaikų atmintį ne tik verta, bet ir būtina lavinti. Atmintis yra svarbi sąlyga vaiko gebėjimams vystytis. Yra kelios atminties rūšys: regimoji, girdimoji, emocinė ir judesio. Vaikų atmintis labiausiai lavinama žaidžiant, tačiau, ne kompiuterinius žaidimus. Geriausiai atmintis lavėja užsiimant su vaiku aktyvia veikla: bėgiojant, laipiojant, šokant, dainuojant ir pan. Tokiu būdu lavinamas gebėjimas susikaupti, girdimoji ir regimoji atmintis. Taip pat patartina dėlioti dėliones, mažylio klausinėti „Kas čia?“, dėlioti daiktus pagal formas, spalvas, funkcijas, kategorijas. Ugdant vaikų atmintį svarbu naudoti įvairius paveikslėlius, iliustracijas, informaciją pateikti vizualiai, kadangi vaikų geriau susiformavusi atmintis, paremta emocijomis ir vaizdiniais, nei žodžiais ir simboliais.
Štai keletas patarimų, kaip galite padėti savo vaikui lavinti atmintį:
- Leiskite išbandyti pačiam.
- Priminkite naudodami paveikslėlius.
- Sukurkite vaikui patikimą rutiną. Vaikiški eilėraščiai ir dainelės paskatina vaikų numatymo jausmą. Kai jie pradeda guguoti kartu ir užpildo jūsų daromas pauzes, matome atminties apraiškas. Šiame amžiuje ne tik kalba padeda vystyti atmintį, bet ir gebėjimas pasakoti istorijas. Pasakojime sukuriamas kontekstas, kuriame yra kažkas labai įsimintino. Psichologo prof.
- Rekonstruokite praeitį. Kurkite melodijas ir rimus. Naudokite ir jis nepraras to. Tai galioja saugumo taisyklėms, spalvoms ir raidėms. Įtraukite šias sąvokas į kasdieninį bendravimą. Prašykite, kad atpažintų raides gatvės ženkluose ar surinktų močiutės telefono numerį. Mokslininkai nustatė, jog nors ir atminties apimtis ribota, mokant vaikus pasakoti istorijas galima sustiprinti jų laiko suvokimo vystymąsi. Ornstein paaiškina, jog kalbėdami su vaikais apie praeitį, formuojame stiprų ateities pamatą.
- Kaip padėti pasakoti istorijas? Užveskite pokalbį apie vaiko patirtį. Tai neturi būti labai didelis įvykis, pvz. kelionė į Disneilendą. Geriausia remtis kasdieninėmis sąlygomis, pvz. Klauskite konkrečių klausimų, pvz. Padėkite istorijai vystytis ir susitelkite į vaiko interesus, ne savo. Galite klausti - ar tu jiems papasakojai apie parko čiuožyklą? Ką kiti vaikai pasakojo apie čiuožyklą?
- Pasiruoškite iš anksto. Sukurkite viskam vietą. Vizualizuokite. Pasiūlykite įsivaizduoti, kad stovi pasiruošęs būreliui. Kuo jis yra apsirengęs, kokių daiktų reikės darbui. Teikite įsimintinas užuominas. Padėkite vaiko batus prie žiurkėno.
Taip pat svarbu paminėti, kad yra įvairiausių žaidimų atminčiai lavinti. Vienas iš jų yra Memo žaidimas, kuris žaidžiamas tokiu principu: ant stalo išdėliojamos užverstos porų kortelės. Žaidėjai verčia po dvi korteles ir ieško tokios pačios poros. Kitas žaidimas atminčiai lavinti: prieš vaiką išdėliokite 5-6 daiktus ar žaislus (pradžioje gali būti ir mažiau, atsižvelgiant į vaiko amžių), duokite jam 10-20 sekundžių, kad įsimintų eilės tvarką, po to vaikui nusisukus, sumaišykite daiktų eiliškumą. Atsisukęs vaikas turi viską sudėti eilės tvarka kaip buvo. Pasunkinimui galite visai nuimti kelis daiktus ir vietoje jų įdėti kelis naujus. Taip pat tinkamas žaidimas atminčiai lavinti yra toks: pirmasis žaidėjas pradeda žaidimą tokiu sakiniu, pvz. „Aš ėjau į parduotuvę ir pirkau… ledų“, kitas žaidėjas turi pakartoti prieš tai buvusį sakinį ir pridėti naują žodį, pvz. „Aš ėjau į parduotuvę, pirkau ledų ir sulčių“. Žaidimas tęsiamas tol, kol kuris nors žaidėjas nebepamena kurio nors žodžio.
Vaikų atminčiai vystytis labai svarbus poilsis - ikimokyklinukai turėtų miegoti 9-10 val. Taip pat svarbi subalansuota mityba, kurioje būtų gausu baltyminių produktų, pakankamas vitaminų (dažniausiai B grupės) ir mineralų (ypač magnio) kiekis. Smegenims labai naudinga žuvis, kurią reikėtų valgyti mažiausiai 3 kartus per savaitę. Taip pat informacijai prisiminti įtakos turi aplinka, nuotaika, susikaupimas, todėl namuose turėtų būti rami, nekelianti streso.
Prisiminimų tikslumas ir iškraipymai
Nors ankstyvieji prisiminimai dažnai būna persmelkti sentimentų, pasirodo, dažniausiai jie būna gana tikslūs - ypač jei įvykiai, kuriuos prisimename, yra baisūs ar skausmingi. „Bet kokio amžiaus žmonių prisiminimai gali būti iškreipti“, - teigia C. Peterson. „Tai būdinga ne tik ankstyviesiems prisiminimams. Tyrimais nustatyta, kad žmonės dažnai pamiršta įvykius gana greitai po to, kai jie nutiko, ypač jei tie įvykiai buvo įprasti. Žurnale „Psychological Science“ paskelbtame 2020 m. tyrime mokslininkai nustatė, kad žmonės realaus pasaulio įvykius prisimena rečiau, kai nuo jų praeina daugiau laiko. Praėjus daugiau laiko prisiminimai taip pat tampa mažiau detaliais. Tačiau komanda taip pat pastebėjo, kad kai dalyviams pavykdavo sėkmingai prisiminti įvykį, jie 93-95 proc.
2011 m. žurnale „Child Development“ paskelbtame tyrime C.Peterson su kolegomis apklausė 4-13 metų amžiaus vaikus apie jų pirmuosius prisiminimus - ir po dvejų metų juos apklausė dar kartą. Tyrėjai nustatė, kad „labiau tikėtina, jog išliks emocijų kupini įvykiai“. C. Peterson tyrimų metu taip pat nustatytas stiprus ryšys tarp emocijų ir tikslaus įvykių prisiminimo. Tai patvirtina 2015 m. atliktas tyrimas, kuriame tyrėjai apklausė ikimokyklinio amžiaus vaikus apie susižalojimą, dėl kurio jiems prireikė gydymo ligoninėje. Vėliau, praėjus dešimtmečiui, jie tyrė, ką paaugliai prisiminė apie vaikystėje patirtą traumą. „Paaugliai nepaprastai tiksliai prisiminė šių labai ankstyvų emocingų ir svarbių įvykių detales, - nurodo C.Peterson.
Kai kuriais atvejais žmonėms - ypač vaikams - gali susiformuoti klaidingi prisiminimai arba ryškūs prisiminimai apie įvykius, kurių niekada nebuvo. Vokiečių psichiatro Michaelio Lindeno 2013 m. išleistoje knygoje „Hurting Memories and Beneficial Forgetting“ (liet. „Skaudūs prisiminimai ir naudingas užmiršimas“) teigiama, kad dideli socialiniai lūkesčiai gali lemti klaidingų prisiminimų atsiradimą vaikams, kurie išmoksta reaguoti taip, kaip iš jų tikimasi.
2011 m. žurnale „Medical Hypotheses“ paskelbtame tyrime bandyta nustatyti, kodėl atsiranda klaidingi prisiminimai. Tyrėjai teigė, kad „klaidinguose prisiminimuose ryškus emocinis skatinimas“, ir pridūrė, kad „emocijos gali užgožti arba išstumti abejonę dėl klaidingo prisiminimo“. Tyrimo autoriai taip pat pažymėjo, kad „įtaigumas“ (angl. Daugelio žmonių ankstyvieji prisiminimai yra banalūs, paviršutiniški arba abstraktūs, rašo „Live Science“.
2017 m. C.Peterson paskelbė tyrimą, kuriame 4-9 metų amžiaus vaikai iš pradžių prisiminė savo pačius ankstyviausius prisiminimus, o po aštuonerių metų jų vėl buvo klausiama apie juos. „Turėdami keletą labai bendrų užuominų, jie prisiminė daugumą - bet ne visus - įvykius, tačiau konkretus paminėtas turinys dažnai skyrėsi“, - sakė C. Vaikai, kurie pirmos apklausos metu buvo 6 metų ir vyresni, antrosios apklausos metu pasakojo apie įvykius per daug neprieštaraudami jaunesnėms savo versijoms, tačiau skyrėsi tai, apie ką jie pasirinko kalbėti, pastebėjo C. „Pavyzdžiui, pasakodami apie konkrečią išvyką su stovyklavimu, jie dažnai apibūdindavo skirtingus komponentus. Galiausiai, pasak C.