Ko gero, daugelis prisimena pasakas, kurias sekė mamos, močiutės, seneliai ir tėveliai. Tie kūriniai gimė rašytojų galvose, o pagrindiniai jų skaitytojai - vaikai. Kai kurios iš tų istorijų sekamos ir prisimenamos iki šių dienų, tačiau šiais laikais atsiranda vis daugiau naujų kūrinių, skirtų vaikams, kuriuos kuria šiuolaikiniai rašytojai. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip gimsta knyga, kokie žmonės dalyvauja šiame procese ir kokie iššūkiai kyla kūrėjams.
Knygos Gimimo Istorija
Pirmųjų leidybos užuomazgų reikėtų ieškoti senosiose kinų, egiptiečių, šumerų ir kitose civilizacijose. IV-III amžiuje pr. Kr. jau buvo ir šiokių tokių knygų prekybos verslo užuomazgų. Organizuotas perrašymas iš rankraščių suklestėjo Romoje, pirmaisiais mūsų eros metais. Žlugus imperijai knygų dauginimo poreikis gerokai sumenko. Tuo metu knygas daugiausiai perrašinėdavo vienuoliai. Į naują lygmenį Europos leidyba pakilo XV amžiuje, kai J. Gutenbergas išrado spaudą renkamaisiais spaudmenimis. Amžiaus pabaigoje ši veikla gerokai suklestėjo, o knygų leidyba virto atskira pramonės šaka. Pirmoji lietuviška knyga yra Martyno Mažvydo Katekizmas. Lietuvoje knygų poreikis šiek tiek vėlavo. Leidyba suklestėjo tik XVI amžiaus pabaigoje. Tuo metu Vilniuje įsivyravo katalikų, reformatų ir stačiatikių nesantaika ir kiekviena religija savo tikslams ėmė naudoti spausdintus tekstus. Aršus konkuravimas gerokai paskatino leidybos raidą Lietuvoje. Didžiausia leidėja 1575-ais metais buvo katalikiškos Vilniaus akademijos spaustuvė. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę prasidėjo ir nauja leidybos era. Atsirado pirmosios lietuviškos leidyklos, daugelis jų gyvuoja iki šiol. Išsivadavus nuo cenzūros mūsų šalyje pradėtos spausdinti anksčiau draustos knygos, poreikius formavo ir nauja švietimo sistema. Leidyklų skaičius ėmė sparčiai augti.
Nuo Minties Iki Rankraščio: Rašytojo Kelias
Knygos gimimas prasideda nuo mažos mintelės, kuri užgimsta rašytojo galvoje. Tai gali būti įkvėpimas iš vaikystės prisiminimų, skaitytojų patarimų ar perskaitytų knygų. Rašytojas Tomas Dirgėla teigia, kad jam rašyti vaikams paskatino bičiulio Vytauto V. Landsbergio klausimas: „Tomai, ar tu esi galvojęs parašyti ką nors vaikams?“ Šis pastūmėjimas lėmė pirmosios knygos „Apie raganą Šiokią Tokią“ atsiradimą.
T. Dirgėla pasakojo, kad rašyti vaikams specialiai neplanavo, tačiau viskas susiklostė natūraliai - iš meilės kūrybai ir vaikams. „Besimokydamas ketvirtoje klasėje pradėjau rašyti visokius eilėraščius ir atradau meilę kūrybai. Kai buvau paauglys, atsirado meilė vaikams, nes daug laiko praleisdavau su savo jaunesne pussesere - kartu žaisdavome, pasiimdavau ją iš darželio, skaitydavom knygas. O paskui, jau pradėjus studijuoti, tie du dalykai - meilė kūrybai bei meilė vaikams - tarytum savaime susijungė ir tuomet man kilo mintis, jog reikėtų pabandyti ką nors parašyti vaikams. Galvojau, kad pamėginsiu po mėnesio, gal po kelių mėnesių, o gal po metų, kuomet turėsiu daugiau laiko ką nors parašyti. Bet vieną sykį mano bičiulis Vytautas V. Landsbergis manęs paklausė: „Tomai, ar tu esi galvojęs parašyti ką nors vaikams?“ Ir tai buvo toks pastūmėjimas, kurio reikėjo. Tuomet atsirado mano pirmoji knyga „Apie raganą Šiokią Tokią“, taip pradėjau rašyti vaikams“, - pasakojo T. Dirgėla.
Pasak T. Dirgėlos, po pirmojo parašyto kūrinio jis suprato, jog knygų kūrimas vaikams iš tiesų yra ne tik smagi veikla, bet ir toks darbas, kurį pats rašytojas apibūdino „svajonių darbu“. „Kai parašiau pirmą knygą, prasidėjo susitikimai su skaitytojais mokyklose ir bibliotekose. Pajutau, kaip smagu bendrauti su vaikais. Tuomet supratau, kad šis darbas iš visų pusių yra labai smagus - tiek knygos rašymo procesas yra smagus, nes leidžia sugrįžti į vaikystę ir dar kartą pačiam pabūti pusiau vaiku, tuo pačiu kurti naujus pasaulius, siužetą - kūryba yra labai smagi. Taip pat smagi ir antra darbo dalis - susitikimai su vaikais, bendravimas su jais. Sudėjus šiuos du dalykus šį darbą galime pavadinti svajonių darbu“, - įsitikinęs T. Dirgėla.
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
Nors rašyti vaikams T. Dirgėlai yra smagu, ne mažiau įdomu ieškoti idėjų kūrybai. Rašytojo teigimu, daugelis idėjų rašymui kyla iš jo paties vaikystės prisiminimų, skaitytojų pasiūlymų bei knygų skaitymo. „Idėjos istorijoms gimsta iš kelių dalių. Pirmiausia - iš vaikystės. Iš vaikystės kyla prisiminimai, kas man patiko, kai buvau tokio amžiaus kaip mano skaitytojai. Iš to atsirado knygų serija apie detektyvus berniukus Domą ir Tomą, istorijoje yra ir detektyvė mergaitė Upė. Vaikystėje labai mėgau detektyvus, galima sakyti, jog vienu metu tiesiog buvau dėl jų pakvaišęs - ir žaisdavau, ir skaitydavau, ir žiūrėdavau detektyvinius filmus, serialus. Knyga „Lukas Šiaudelis deda iš viršaus“ apie berniuką krepšininką gimė iš meilės krepšiniui, kuri vaikystėje buvo labai labai didelė. Taigi, idėjos kyla iš tam tikrų prisiminimų vaikystėje, taip pat mano skaitytojų patarimų, į kuriuos kartas nuo karto atsižvelgiu - jie ir žinutes parašo ar susitikimų metu pasiūlo, apie ką rašyti naują knygą ar jau parašytos knygos tęsinį. Kitas turbūt svarbiausias dalykas yra knygų skaitymas. Visiems rašytojams knygų skaitymas, manau, yra lygiai tokia pati darbo dalis, kaip ir knygos rašymas. Iš perskaitytų knygų irgi atsiranda įvairių idėjų - iš vienos knygos vienos, iš kitos - kitos, o vėliau viskas susijungia į naują kūrinį“, - iš kur kūriniams semiasi idėjų, pasakojo T. Dirgėla.
Kad idėja virstų realybe, rašytojas skiria nemažai laiko rašymui. T. Dirgėla knygos rašymui per dieną skiria nuo 2 iki 4 valandų. „Tiesiog atsisėdu ir rašau įsijungęs kompiuterį. Nusistatau laikmatį 50-iai minučių ir rašau. Būna taip - 50 minučių rašau, padarau 10 minučių pertraukėlę, vėl 50 minučių rašau, vėl pertraukėlė. Per tas 50 minučių visada būnu išsikėlęs sau tikslą parašyti mažiausiai 500 žodžių arba kitaip sakant - vieną knygos skyrių. Rašymo procesas taip ir vyksta, o knyga gimsta per 2-4 savaites“, - pasakoja rašytojas.
Rašymo procese kyla įvairių iššūkių. T. Dirgėla prisipažįsta, kad jam kartais trukdo trys maži vaikai, kurie neina į darželį, taip pat karštis vasarą. „Mano trys maži vaikai neina į darželį, kas kartais patrukdo rašyti. Iš vienos pusės tai šiek tiek kliudo, iš kitos - būna labai naudinga. Iš vieno patrukdymo net atsirado viena mano knyga, pasakojanti apie tai, kaip vaikas vis trukdo rašyti - „Mano tėtis rašo knygą“. Šią vasarą rašymui labai trukdo karštis. O taip, kad nutiktų, jog rašyčiau rašyčiau ir staigiai užstrigčiau ar nežinočiau apie ką rašyti per tuos ketverius ar penkerius rašymo metus yra nutikę gal du ar tris kartus. Tačiau dažniausiai praeina keletas dienų ir galima rašyti toliau. Būtų sunku, jeigu rašydamas laukčiau visų taip vadinamųjų mūzų įkvėpimų. Tada visko galėtų nutikti, nes rašyčiau tuomet, kai mūza aplankiusi, o kai mūza dingsta - vėl nežinočiau ką rašyti, eičiau tų mūzų ieškoti po mišką vaikščiodamas, muzikos klausydamas. Tačiau kaip ir minėjau - tai yra mano darbas. Aš tiesiog atsisėdu, atsiverčiu kompiuterį, pradedu rašyti ir mūzų apsilankymo nelaukiu, dėl to įvairių užstrigimų berašant būna labai mažai“, - atviravo rašytojas.
T. Dirgėla akcentuoja, kad norėtų pakeisti nusistovėjusį požiūrį į rašytojus, kad jie gali kurti tik tylioje bibliotekoje, o vaikams taip siekia parodyti, kad rašymas ir skaitymas yra pramoga, jie gali ateiti pabendrauti su mėgstamu rašytoju.
Kūrybinė Komanda: Iliustratoriai, Redaktoriai Ir Dizaineriai
Parašytas rankraštis keliauja į leidyklą, kur prie jo dirba visa kūrybinė komanda. Iliustratoriai kuria paveikslėlius, kurie papildo ir pagyvina tekstą. Redaktoriai taiso klaidas, tobulina stilių ir užtikrina, kad knyga būtų suprantama vaikams. Dizaineriai rūpinasi knygos išvaizda, maketuoja puslapius ir kuria viršelį.
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
Rašytoja Ilona Bakšė vaikams pasakojo, kad knygutės kūrimas - tai ilgas, tačiau labai įdomus procesas, kuriame dalyvauja: rašytojai, dailininkai, redaktoriai, dizaineriai ir kitų įvairių profesijų žmonės.
Knygos Viršelis: Nuo Apsaugos Iki Reklamos
Šiandien viršelis padeda parduoti, tačiau jo tikslas istorijos tėkmėje labai pasikeitė. Šimtus metų viršelių pagrindinė funkcija buvo apsaugoti jautrius, dažniausiai rankomis rašytus puslapius. Žinoma, jie buvo kuriami estetiški: odiniai, kaustyti. Dauguma senovinių knygų iš tiesų atrodė beveik vienodai ir knygos viršelis mažai sakė apie jos turinį. Ypač ryškūs pokyčiai ėmė matytis devynioliktame amžiuje, kai atsirado naujų įrišimo būdų ir medžiagų. Jos tapo pigesnės ir paprastesnės. Prasidėjo masinė gamyba. Viršelio vaidmuo ėmė keistis. Praktinė paskirtis apsaugoti viduje esančius puslapius perdavė estafetę reklamos funcijai. Dabar gi pažiūrėję į knygą mes galime iš karto užsimanyti ją perskaityti, taip pat nujausti, kas laukia viduje. Pokario laikais knygų pramonė tapo itin konkurencinga ir knygų viršeliais iki šiol bandoma perteikti žinutę apie žanrą, nuotaiką ir pagrindines temas. Šiuolaikiniame pasaulyje knygos dizainas labai priklauso nuo atsakingų leidyklos žmonių skonio, kurį, neslėpkime, formuoja paklausa, tai yra mes - skaitytojai. Todėl įvairiose šalyse tos pačios knygos viršeliai gali gerokai skirtis. Net ir Lietuvoje skirtingi leidimai gali atrodyti visiškai kitaip. Kartais viršeliai pritaikomi tam tikrai auditorijai. Knygų viršelių dizainas interneto amžiuje tampa dar svarbesniu, nes informacijos gausoje ir milžiniškame sraute turi patraukti dėmesį.
Kelionė Į Spaustuvę Ir Pas Skaitytojus
Baigus visus paruošiamuosius darbus, knyga keliauja į spaustuvę. Spaustuvėje knyga atspausdinama, įrišama ir paruošiama kelionei į knygynus ir bibliotekas. Iš spaustuvės knygelės siunčiamos į bibliotekas, knygynus.
Susitikimas su skaitytojais yra paskutinis ir svarbiausias knygelės kelionės etapas. Rašytojai dažnai dalyvauja susitikimuose su vaikais, skaito ištraukas iš savo knygų, atsako į klausimus ir bendrauja su skaitytojais. T. Dirgėlai tenka dalyvauti susitikimuose su skaitytojais. Jo teigimu, vaikai yra labai smalsūs ir užduoda daug klausimų. Vieni iš jų - apie rašytojo kūrinius, kiti - labiau asmeniški. „Dažniausiai vaikų klausimai būna susiję su mano asmeniniu gyvenimu, o ne su mano knygomis, nors, aišku, ir apie knygas paklausia, bet kokie 70 procentų klausimų būna susiję ne su knygomis. Anksčiau, gal prieš kokius trejus metus, manęs klausdavo, kada parašysiu naują knygą apie Harį Poterį arba kada bus nauja knyga apie Minecraftą. Paskui vaikams tenka aiškinti, kad ne aš tas knygas rašiau (juokiasi). O kalbant apie klausimus iš asmeninio gyvenimo pusės, tai jų būna pačių įvairiausių. Pradedant nuo „ar turite vaikų“, ar buvote geras mokinys“, „kas nutiko jūsų plaukams, kad jų šonuose trūksta“, „kodėl nešiojate Hario Poterio akinius“, „ką mėgstate veikti laisvalaikiu“ ir kiti įvairiausi klausimai“, - patirtimi iš susitikimų su skaitytojais dalijosi T. Dirgėla.
Šiuolaikinės Knygos Vaikams: Inovacijos Ir Iššūkiai
Šiuolaikinės knygos vaikams yra labai įvairios. Yra knygų, kurias galima ne tik skaityti, bet ir liesti, klausytis ar pažaisti su knygelėje gyvenančiu personažu. Tačiau šiuolaikiniai vaikai turi daug kitų pramogų, tokių kaip kompiuteriniai žaidimai ir televizija. Todėl rašytojai ir leidyklos turi stengtis, kad knygos būtų įdomios ir patrauklios vaikams.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
T. Dirgėla įsitikinęs, jog šiais laikais skaitymas tarp įvairaus amžiaus vaikų konkuruoja su kompiuteriu, šiuolaikinėmis technologijomis. „Manau, pirmiausia atsakomybę dėl knygų skaitymo turėtų prisiimti tėvai. Dažniausiai jie perduoda viską mokytojams - jeigu vaikas neskaito, tai jau mokytojas ar net bibliotekininkas kaltas, kodėl jų vaikas nemėgsta knygų. Iš vienos pusės galima suprasti, kad tėvai labai užsiėmę - bėgioja per darbus ir tie darbai galbūt niekada nesibaigia. Bet iš kitos pusės, jeigu esi tėtis arba mama, tai tame bėgime vis tiek privalai atrasti laiko savo vaikui. Aš manau, kad pirmiausia tėvai turi ne tik kalbėti vaikui, kad skaitymas yra labai geras ar naudingas dalykas, turėtų būti ir pavyzdys. Vaikui atrodytų gana keistai, jeigu tėtis ar mama kas vakarą ragintų jį atsiversti knygą, o patys sėdėtų priešais televizorių arba su telefonu, planšete rankoje. Aišku, galima ir per planšetę tą pačią knygą skaityti, bet akivaizdu, jog omenyje turiu visai ką kita - pirmiausia patys tėvai turėtų rodyti pavyzdį vaikams, kad jie patys skaito knygą, kad skaitymas jiems patiems yra įdomus ir paskui, manau, natūraliai vaiko požiūris gali pasikeisti. Taip pat reikia jau nuo ankstyvos vaikystės vaiką pratinti prie knygos. Iš pradžių, kai vaikas yra mažas, knygą jam reikia duoti kaip žaislą, nes tų knygų yra ir patiems mažiausiems - jas gali kandžioti, pilstyti vandeniu ir joms nieko neatsitiks. Manau, kad tėvai didelę klaidą daro, kai knygas supriešina su kompiuteriniais žaidimais. Iš vienos pusės vaikui skaitymas atrodo kaip bausmė ir automatiškai jam kyla mintis, jog tai knyga - blogas dalykas, neįdomu“.
Kūrybiškumo Paieškos Ir Rašytojo Įžvalgos
Viešosios vietos tampa vis patrauklesnės kūrėjams. Anot lyderystės bei vadovavimo ekspertės, lektorės Airidos Ruibytės-Butkuvienės, aplinka yra vienas tų veiksnių, darančių įtaką kūrybiniam procesui, tačiau universalių sprendimų nėra ir vertėtų įsiklausyti į save. Vieniems reikia garso, kitiems - ramybės, vieni nori šurmulio ir žmonių aplink, kitus įkvepia ramybė ir gamta. Svarbu sau priminti, kad pats turi galimybę nuspręsti ir susikurti palankią erdvę kūrybai. Kūrybine veikla užsiimantys žmonės kartais susiduria su vadinamuoju bloku, kai naujos idėjos neateina, sunku susikaupti. Tokiais atvejais ji rekomenduoja peržiūrėti savo kasdienę rutiną ir pagalvoti, kam yra skiriamas laikas ir energija. Reikėtų tarsi pasidaryti dienos nuotrauką ir pažiūrėti, ar laiką leidžiu energijai iškrauti, ar kaip tik jos prisikrauti. Kiek laiko per parą miegu, kiek leidžiu sau būti gamtoje, kaip ir kuo maitinuosi, ar skiriu dėmesio savo kūnui, o gal per daug laiko leidžiu socialiniuose tinkluose ir telefono ekrano?
Maistas, miegas, fizinis aktyvumas yra tai, į ką mes turime atsigręžti, kai pajaučiame vieną ar kitą kūrybinį bloką. Puikus būdas stebėti savo dieną ir pasižymėti viską, ką tą dieną veikiu.