Įvadas
Abstrakčios kūrinių struktūros dažnai kelia susižavėjimą, smalsumą, sumišimą ar atmetimą. XX a. pradžioje atsiradusi moderniojo meno srovė vis dar nepalieka abejingų, nes taip ir nebuvo vienareikšmiškai suprasta. Pabandyti suvokti abstrakcionizmo filosofiją kaskart skatina abstrakcionistinių kūrinių parodos. Deja, Lietuvos meno istorijoje liko abstrakcionizmo pažinimo spragų.
Ekspresionizmo ištakos ir raida
Ekspresionizmas, kaip meno kryptis, atsirado XX amžiaus pradžioje, reaguodamas į gilėjančią dvasinę krizę ir socialinius pokyčius Europoje. Šis stilius, pasižymintis subjektyviu tikrovės atspindėjimu, emocijų ir vidinių išgyvenimų pabrėžimu, greitai išpopuliarėjo įvairiose meno srityse, įskaitant tapybą, literatūrą, teatrą ir kiną.
Ekspresionizmas pasaulyje
Vokietija laikoma vienu iš pagrindinių ekspresionizmo centrų, kur susiformavo tokios įtakingos menininkų grupės kaip "Die Brücke" (Tiltas) ir "Der Blaue Reiter" (Mėlynasis raitelis). Šių grupių nariai, tokie kaip Ernstas Ludwigas Kirchneris, Erichas Heckelis, Karlas Schmidtas-Rottluffas, Vasilijus Kandinskis ir Franzas Marcas, siekė išreikšti savo vidinį pasaulį per drąsius spalvų derinius, deformuotas formas ir ekspresyvius potėpius.
Ekspresionizmas Lietuvoje
Lietuvoje ekspresionizmas pasireiškė kiek vėliau, tačiau taip pat rado savo atgarsį. Istoriškai susiklostė, jog šalyje labiau vertinami ekspresyvūs, dažniausiai figūratyviniai darbai, kuriuose ieškoma paslėptos nuojautos, esą menininkas kaip orakulas kūriniais turėtų kažin ką pranašauti, išsakyti, perspėti. Lietuvos tapybos pavyzdžiu iki šiol išlieka Kauno meno mokykla, o ypač XX a. 3-4 dešimtmečiais gyvavusi ekspresionistinė tapytojų grupė „Ars“.
"Ars" grupės įtaka Lietuvos tapybai
Kauno meno mokykla ir ypač XX a. 3-4 dešimtmečiais gyvavusi ekspresionistinė tapytojų grupė „Ars“ turėjo didelę įtaką Lietuvos tapybai. Šios grupės nariai, tokie kaip Adomas Galdikas, Petras Kalpokas, Vladas Didžiokas ir kiti, siekė atnaujinti Lietuvos dailę, įnešdami į ją naujų formų ir idėjų. Jų kūryboje galima įžvelgti tiek Vakarų Europos ekspresionizmo įtaką, tiek ir savitą lietuvišką braižą.
Taip pat skaitykite: Kaip spręsti kūdikių virškinimo problemas
Avangardinės tapybos kryptis Lietuvoje
Tuo pat metu Vilniuje kūrusio Vytauto Kairiūkščio kubizmo bei konstruktyvizmo tendencijos lėmė, kad Lietuvoje atsirado avangardinė tapybos kryptis, tačiau jai atstovavo tik pats V. Kairiūkštis.
Abstrakcionizmas kaip pasipriešinimas
Abstrakcionizmo netoleravo nei hitlerinė Vokietija, nei sovietų valdžia. Todėl taip susiklostė, kad menininkai, kuriantys griežtesniu, konstruktyvesniu stiliumi, tapo savotiškais autsaideriais, o abstraktus menas suvoktas kaip pasipriešinimas.
Jei vidurinės kartos kūrėjai, t. y. G. Gintautas Vaičys, sovietmečiu valdžios laikyti labai ydingu menu. Tuo metu savo abstraktų meną norintiems parodyti dailininkams teko gudrauti. Tarkim, pirmuoju Lietuvos abstrakcionistu tituluojamas Vytautas Povilaitis XX a. 6 dešimtmečiu kurtas abstrakcijas pavadino projektu tekstilei.
Reikia pastebėti, kad iš tiesų tokiam oficioziniam menui dažniausiai prieštaravo dailininkai, atėję iš kitų meno sričių - dailės pedagogikos, scenografijos, tekstilės. Menininkai opozicionieriai, nesutikę taikstytis su idealizuotu socialistinio realizmo stiliumi, savanoriškai pasirinko atstumtųjų dalią. Pavyzdžiui, tekstilės studijas baigusi, bet privalomų teminių užsakymų nenorėjusi vykdyti Kazė Zimblytė. Sovietmečiu kurti darbai - lygiais tonais nupurkštos, įvairių stilių piešiniais išmargintos juostos lyg aitvarai plazdėjo jos vienkiemio pievose. K. Zimblytės kūrinių į oficialias parodas nepriimdavo, o valstybinės institucijos nepirkdavo.
Abstrakcionizmo variacijos
Abstrakcionizmo filosofija prasideda nuo menininkų siekio išsakyti mintis kita, neįprasta forma. Kitas žingsnis - perprasti abstrakcionizmo variacijas. Jos svyruoja nuo realybės abstrachavimo, arba abstraktaus ekspresionizmo, iki visiško daiktiškumo panaikinimo. Pirmasis variantas yra labiau įprastas ir suvokiamas. Dauguma kūrėjų pripažinti menininkai, pavyzdžiui, buvusios grupės „Angis“ nariai. O grynųjų vidurinės kartos abstrakcionistų, kurie atsisakė nuorodų į vaizdus ir naudoja spalvines dėmes kaip minties išsakymo būdą, yra mažiau: Rolandas Karalius, Antanas Andziulis. Kartais menininkai mintį išsako tiesiog linija, tiksliau, daug linijų. Tokį savotišką autorinį opartą kuriantis Antanas Obcarskas pripažįsta, kad abstrakcionizmo Lietuvoje dažnai nesupranta net patys menininkai.
Taip pat skaitykite: K. Petrausko indėlis į Lietuvos kultūrą
Gintauto Vaičio kūrybos kelias
Grįžkime prie G. Vaičio kūrybos. Svarbu paminėti, kad jo bedaiktė tapyba per visą kūrybos laikotarpį patyrė stilistinių pokyčių. Ir tai gali tapti raktu į jo abstrakčios tapybos skaitymą! Dailininką visuomet domino globalios ekologinės bei atminties temos. Emocijas ir apmąstymus šiomis temomis jis siekė paversti tapybos objektu. Asmeninės mintys redukuotos iki spalvinių ir linijinių konstrukcijų.
G. Vaičio abstrakcionizmas prasidėjo nuo dvimačių geometrinių formų, kuomet kūriniai buvo monochromiški - raudoni, mėlyni, žali, geltoni. Linija, geometrizuotos figūros įrėmino dailininko emocijas, lyg sustabdytuose kadruose uždarė dinamišką minčių plėtotę. Dėl ekspresyviai išmėtytų geometrinių formų tada G. Kiek vėliau dailininkas ėmėsi gofruotų tiesių linijų. Emocingi vaizdai tarsi išsilygino, mintys tapo ramesnės ir taip menininko konstruktyvizmas įgavo naują išraišką. Pradėjęs tapybą konstruoti iš lygiai sudėliotų, liniuote subrūkšniuotų stačiakampių trafaretų, tvarkingomis linijomis sukūrė optinį tapybos vaizdą, forma panašų į gofruotą kartoną. Pasirinkęs liniuotą įvykių vaizdavimą G. Vaičys tapo mažiau maištingas. O G.
Vieni paskutiniųjų ramia liniuota stilistika sukurti darbai yra 2014-2015 m. laikotarpio („Dedikacija Markui Rothko“, 2014; „Bizantija“, 2014; „Poliarizuota RED“, 2014; „Pavasaris“, 2014; „Auksas I, II“, 2014; „Baltas“, 2014; „Laiškas nuo Nemuno I, II“, 2015; „Vasario 16“, 2015). Šviesūs, suliniuoti, tvarkingais spalviniais segmentais padalyti darbai atrodo monumentalūs ir didingi. Tokiomis abstrakcinių konstrukcijų formomis G.
2019 m. dailininkas pakeitė linijinių struktūrų atlikimo techniką ir gofruotas formas pradėjo netvarkingai mėtyti paveiksle. Be to, įvesdamas daugiau spalvų menininkas paveiksluose nebepaliko vietos monochromiškumui, o spalvingas struktūruotų formų išmėtymas įvedė teisingos sumaišties. Kurdamas darbų pavadinimus G. Vaičys („Pavasaris Mozūrijoje“, 2019; „Šokis saulei II“, 2019; „Šerkšnas saulėje“, 2019; „Lapkričio sonata“, 2019 ir t. t.) rodo, kad šįkart jam labiau rūpi perteikti momento emociją. Žaismingumas, minties lengvumas užkariauja G. Gintauto Vaičio darbai.
Šioje vietoje norisi grįžti prie A. Vaidilos minčių apie slidžią ribą tarp abstraktaus paveikslo ir plokštumos sutvarkymo paprastomis spalvų, linijų sąšaukomis. Kaip atskirti, ar tai nėra tik interjero „spalvingas akcentas“?.. Jei abstraktaus paveikslo suvokimą siejame su G. Vaičio kūryba, jo pažinimo raktas - emocija. Ją sukuria atlikimo technika ir paveiksle slypintis neapčiuopiamas turinys. G. Vaičio kūriniai, kad ir kokie - dramatiški, ramūs ar tiesiog džiaugsmingi (kaip linijų ir spalvų dėliojimas kūriniuose iš ciklo „Spalvos ir struktūros“, 2020), visada įtraukia medituoti.
Taip pat skaitykite: Antro nėštumo pilvo formavimosi ypatumai