Kai kurie istorikai teigia, kad Atėnai išgyveno tikrąjį demokratijos aukso amžių V a. pr. Kr., kuomet kiekvienas pilietis dalyvavo polio valdyme. Nors toks "dalyvavimas" buvo grindžiamas vergvaldyste, o tikraisiais piliečiais tebuvo dešimt procentų visų gyventojų, V a. pr. Kr. yra vienas įdomiausių ir turiningiausių Senovės Graikijos istorijos laikotarpių. Šis amžius iškentė persų antpuolį, oligarchų, aristokratų, demokratų kovas ir vidines polių pjautynes. Jame gyveno tokie politikos veikėjai kaip Temistoklis ir Aristidas, filosofai kaip Sokratas ir Zenonas, tragikai kaip Sofoklis ir Eschilas. Pats žymiausias iš jų - Periklis, kurio vardu kai kurie istorikai vadina visą amžių. Šiame straipsnyje panagrinėsime Periklio gyvenimą, jo įtaką Atėnų klestėjimui ir jo palikimą.
Periklio Įtaka Atėnams
Perikliui priskiriama didžiausia dalis nuopelnų, kurie Atėnus padarė klestinčiu poliumi, sugebėjusiu kontroliuoti daugybę savo sąjungininkų, pirmauti prekyboje, turėti galingiausią laivyną ir puoštis. Kelias iki šių laimėjimų nebuvo paprastas, todėl svarbu panagrinėti Periklio gyvenimo istoriją ir platesnį istorijos kontekstą, pradedant nuo Solono bei Klistenio reformų. Taip pat būtina išplaukti į platesnius vandenis, paliesti Persiją ir kitas valstybes, o tuo pačiu "lįsti" gilyn į Atėnų visuomenę, nagrinėti pagrindinius jos bruožus, atsirandančias naujas politinės bei filosofinės minties sroves. Be šio konteksto neįmanoma perprasti kai kurių susiklosčiusių aplinkybių, situacijų, istorinių veikėjų, įskaitant ir patį Periklį, pasirinkimo ir elgesio.
Panašumai Tarp Antikos ir Šių Dienų Politikų
Įdomu pastebėti, kad tuometiniai politikai susidurdavo su panašiomis problemomis, kaip ir šių dienų politikai. Pavyzdžiui, klausimas, ar nevertas didesnio pagyrimo tas, kuris užkerta kelią tokiai padėčiai, ar būtina pirma patirti smūgį, kad įgytum teisę gintis, kamuoja ir šių laikų galinguosius, svarsčiusius Irako puolimą. Panašiai JAV argumentuoja, jog puldamos tik nori aplenkti galimą išpuolį prieš pačias Valstijas. Pasirodo, ir Periklį, ir G. W. Bush'ą, ir visus kitus didžiuosius strategus kamuoja tos pačios problemos, nepaisant, kuriame amžiuje ir kurioje vietoje jie gyvena.
Sofoklio Gyvenimas ir Kūryba Periklio Epochoje
Sofoklis, gimęs 495 m. pr. Kr. netoli Atėnų, Kolone, kurio vardą poetas vėliau įamžino Edipo tragedijoje, gyveno Periklio epochoje. Turtingo ir garbingo ginklų fabrikanto sūnus Sofoklis buvo gražiai išauklėtas ir išmokytas. Nuo pat jaunystės per visą gyvenimą jis buvo ir liko menininkas, nors atėniečiai jam suteikė ir karo vado ir valstybės iždininko garbę. Gražios figūros ir veido, sveikas, ligų neliečiamas, visur saiką ir harmoniją išlaikąs Sofoklis buvo atėniečių garbinamas ir vadinamas net pačių dievų mylimuoju.
Sofoklio dramaturgija, įskaitant "Ajaksą", "Filoktetą" ir "Elektrą", remiasi Trojos mitais. Jis taip pat sukūrė tragedijas iš Tėbų mitų apie Edipą, įskaitant "Edipą Karalių", "Edipą Kolone" ir "Antigonę". Sofoklio tragedijų pasaulis yra sudarytas iš mitų, tačiau jo akis pastebi ne aischiliškus dievus ir titanus, bet žmones, ne gyvenimo didingumą, bet gyvenimo darnumą, harmoniją. Sofoklis prieina arčiau prie žmonių, giliau žvelgia į jų sielą ir randa ją nesudėtingą. Vienuose vyrauja pavydas ("Ajaksas"), užsispyrimas ("Filoktetas"), kerštingumas ("Elektra"), tironija ("Kreonas"), kituose stipri valia, gilus šeimos ir pareigos jausmas ("Antigonė"), geraširdiškumas, artimo meilė ("Tezėjas"), valdovo rūpestingumas ("Edipas"), tiesumas, teisingumas ir kiti palinkimai, kurių yra pripildyta kiekvieno širdis visais amžiais.
Taip pat skaitykite: Kaip spręsti kūdikių virškinimo problemas
Sofoklis, skelbdamas idėjas, kurios tvarko dievų ir žmonių santykius, lieka toks pat idealistas, kaip ir Aischilas. Visus jo žmones ir dievus valdo rūstusis likimas, kuris skaudžiai baudžia žmones ne tik už jų pačių, bet ir už tėvų ar senelių nusikaltimus, siunčia nelaimes net tiems, kurie, rodos, nieko pikta nėra padarę. Dėl to Sofoklio žmonės daugiausia kenčiančios būtybės. Tačiau žmogaus kentėjimas, nors ir didelis, Sofokliui neatrodo gėdingas. Kentėjimas nuplauna, nuskaidrina žmogaus sielą. Kas kančiose susitaiko su likimo jam siunčiamomis nelaimėmis, atgaus ir dievų malonę.
"Edipas Karalius": Likimas ir Žmogaus Laimė
Tragedijoje "Edipas Karalius" Sofoklis giliausiai ir pilniausiai parodo baisiuosius Edipo kentėjimus, sukelia užuojautą kenčiantiems ir pasibaisėjimą žmogaus laimės nepastovumu. Tėbų karalių Lajų ir jo žmoną Jokastę orakulas kitados buvo įspėjęs, kad, jei gimsiąs jam sūnus, tai jis užmušiąs tėvą ir vesiąs motiną. Karalius nepatikėjo orakulu. Gimusį sūnų Edipą atidavė tarnui, kad nužudytų. Tarnui vaiko pagailo, ir atidavė jį sutiktam piemeniui. Vaikas pakliuvo pas Korinto karalių Polibą. Užaugęs Edipas nuėjo į Delfus teirautis savo likimo. Jis užmušiąs savo tėvą ir vesiąs motiną - paskelbė orakulas. Edipas pas savo tariamuosius tėvus negrįžo, kad išvengtų orakulo lėmimo. Pakeliui susitiko Lajų, nepažino, susiginčijo ir besigindamas jį nužudė. Atėjęs į Tėbus atspėjo baidyklės Sfinkso mįslę ir išvadavo nuo jos miestą. Dėkingi tėbiečiai išrinko jį karalium, o karalienė našlė atidavė jam savo ranką. Laimingai gyveno Edipas su savo žmona motina 15 metų. Bet dvilypis nusikaltimas - tėvažudystė ir kraujomaiša - reikalauja bausmės. Tėbus ištiko maras. Edipas kreipėsi į orakulą, kad nurodytų maro kaltininką. Kada paslaptis iškilo aikštėn, Jokastė pasikorė, o Edipas išsidūrė akis.
Tragedijos herojus - Edipas, kuris nuo pat jaunystės kovoja su likimu, nori jo išvengti. Edipas triumfuoja, nes nuo likimo pabėgo ir yra laimingiausias žmogus. Tačiau jo nelaimės prasideda nuo to, kad Edipui ima aiškėti, jog, kovodamas su likimu, jis yra įvykdęs likimo sprendimą. Tragedijos veiksmas prasideda nuo momento, kada maro ištikti tėbiečiai maldauja Edipą pagalbos, ir jis pažada surasti kaltininką. Šis kaltininko ieškojimas yra tragedijos ašis, pats veiksmas, varomas nuo pat pradžios nepaprastai nuosekliai.
Sofoklis tragedijoje "Edipas Karalius" moko, kad likimas skiria jam kentėti, kad parodytų, jog žmogaus laimė yra nepastovi, ji priklauso ne nuo žmogaus, bet nuo dievų. Edipas buvo laimingas: liko gyvas, turi šviesų protą, kuriuo pasiekia karaliaus sostą, tėbiečiai jį myli kaip tėvą, ir jis tėviškai juos valdo ir jais rūpinasi, žmona myli. Tačiau laimė žmogų apakina, jis išpuiksta, kitus ima niekinti, pasisekimus priskiria sau, ne dievams. Didelė laimė Sofokliui yra jau iškrypimas iš normalaus, harmoningo gyvenimo ir dėl to baustina. Tačiau kentėjimas nėra gėda. Kenčiantį Edipą užjaučia ir choras ir žiūrovas. Kentėjimas nuskaidrina žmogaus sielą ir daro jį malonų dievams.
"Edipas Kolone": Pasidavimas Dievų Valiai
Tragedijoje "Edipas Kolone" Edipas jau pasidavęs dievų valiai. Pats Dzeusas pašaukia jį mirti ir stebuklingu būdu paslepia jo kūną, kad jis būtų palaima Atėnams. Vadinas, tas nelaimingasis Edipas dabar virsta lyg šventuoju, kitų globėju.
Taip pat skaitykite: K. Petrausko indėlis į Lietuvos kultūrą
Plutarchas: Biografas ir Moralistas
Plutarchas (46-125 m.) - graikų rašytojas, istorikas, biografas, eseistas ir filosofas, gyvenęs Romos imperijos laikais. Jis apibūdinamas kaip atsidavęs savo polio gynėjas, mylintis šeimos tėvas, įžvalgus jaunuomenės auklėtojas, siekęs ją kreipti palaimos, slypinčios dorybėje, link. Plutarcho ryšys su žmona Timoksena ir vaikais buvo šiltas ir nuoširdus, neretai pats pasakoja apie rūpestį jais, auklėjimui skiriamą dėmesį. Jis pabrėžia, kad tarpusavio meile ir pagarba grindžiami vyro ir žmonos santykiai yra didžiausia vertybė, padedanti išpildyti poreikį mylėti.
Plutarchas gimė žymioje šeimoje Bojotijos mieste Chaironėjoje. Jį veikė viduriniojo platonizmo filosofija, Atėnuose buvo priimtas į Platono įsteigtą Akademiją, sekė jos mokytojo Amonijo mokymu, gavo ir Atėnų pilietybę. Tačiau didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Chaironėjoje nesiekė visam laikui persikelti į senąjį Graikijos kultūros židinį. Tvarkydamas polio reikalus ir kaip Delfų Apolono šventyklos žynys jis daug keliavo po visą Graikiją, porą kartų buvo nuvykęs į imperijos centrą Romą, kur bendravo su įtakingiausiais imperijos žmonėmis, keliavo po Italiją, lankėsi Mažojoje Azijoje (dab. Turkija), Aleksandrijoje. Tačiau net karjeros aukštumose, kai imperatoriaus Trajano laikais (98-117 m.) tapo konsularu, o Hadriano (117-138 m.) - Romos vietininku Graikijoje, savo pareigybių nemini ir toliau lieka gyventi mylimoje Chaironėjoje.
Plutarcho palikimas iš tiesų įspūdingas: mūsų dienas pasiekė apie šimtas veikalų, kurie sudaro maždaug trečdalį visų jo parašytų tekstų. Išlikę kūriniai dabar skirstomi į dvi grupes - Dorovės traktatus (lot. Moralia) ir Paralelines biografijas (gr. Βίοι Παράλληλοι). Dorovės traktatus sudaro 86 dialogo arba diatribės žanro tekstai, kurių temos labai įvairios. Tačiau labiausiai Plutarchą išgarsino pats brandžiausias jo veikalas - Paralelinės biografijos. Tai keturiasdešimt šešios biografijos, sugrupuotos poromis, viena biografija skiriama graikui, kita - romėnui, o keturios pavienės, be poros.
Paralelinės biografijos kuriamos tarsi etinis etiudas, rodantis deramą pavyzdį ugdant jauno žmogaus moralę. Plutarchas žymių žmonių biografijomis siekė auklėti jaunimą, romėniškoje terpėje diegė klasikines Graikijos vertybes, siekė sutaikyti romėnų bei graikų kultūras. Dauguma į porą sujungtų biografijų turi bendrą įžangą ir pabaigą: įžangoje nurodoma, kas sieja pasirinktus veikėjus, o pabaigoje - kas juos skiria. Gretinami panašaus būdo ar likimo vyrai.
Plutarchas sukuria savą gyvenimo aprašymo tipą: jo tikslas nėra pateikti konkrečius aprašomo žmogaus gyvenimo faktus, jis nesilaiko chronologijos, nesiremia "anketos klausimais", bet meniškai kuria ištisinį asociacijomis grįstą pasakojimą apie aprašomą žmogų. Be to, nemažai dėmesio skiriama veikalo kompozicijai: dramatiški, įtampos kupini epizodai kaitaliojami su neutraliais pranešimais, nutolusio pasakotojo apmąstymais. Aprašymų herojai - išskirtiniai veikėjai, valstybininkai, stebinę ir žavėję gyvenimo būdu, poelgiais.
Taip pat skaitykite: Antro nėštumo pilvo formavimosi ypatumai
Plutarcho gyvenimo aprašymai buvo labai mėgstami, darė įtaką tokių žanrų kaip biografinis romanas, biografinė apysaka raidai. Ir nors jo Biografijos kurį laiką buvo primirštos, susidomėjimas jomis atgyja XV a. pabaigoje, kai jos atvežamos į Italiją ir iš graikų kalbos išverčiamos į lotynų - to meto išsilavinusios Europos kalbą.