Įžanga
Niccolo Paganini - XIX a. italų smuikininkas, gitaristas ir kompozitorius, gimęs Genujoje. Jis buvo žymiausias to meto smuikininkas virtuozas ir laikomas vienu iš šiuolaikinės smuiko technikos pradininkų. Šis straipsnis apžvelgia jo gimimo datą, gyvenimą, kūrybą ir palikimą.
Gimimo Data ir Šeima
Nikolo Paganinis gimė 1782 m. spalio 27 d. Genujoje, Italijoje. Jis buvo trečias iš šešių vaikų Antonio ir Terezos Paganinių šeimoje. Jo tėvas, Antonio Paganinis, buvo nesėkmingas pirklys, kuris uždirbdavo pinigų grodamas mandolina.
Vaikystė ir Muzikiniai Pagrindai
Būdamas penkerių metų, Nikolo pradėjo mokytis groti mandolina iš savo tėvo, o septynerių - perėjo prie smuiko. Jo muzikinis talentas buvo greitai pripažintas, todėl jis gaudavo daugybę stipendijų smuiko pamokoms. Paganinis mokėsi pas vietinius smuikininkus, tačiau jo greitas progresas greitai viršijo jų sugebėjimus. Smuikininko tėvas buvo tiesiog apsėstas muzikos. Jis nesėkmingai bandė mokyti muzikos vyresnįjį savo sūnų Karlą. Iki šiol sklando istorija, kad būsimojo virtuozo motina kartą sapne pamatė angelą, kuris jai pasakė, kad jų sūnaus Nikolo laukia puiki muzikanto karjera. Tėvas jį kankindavo ilgam uždarydamas rūsyje be maisto ir liepdamas griežti smuiku. Kartą nuo pervargimo jaunasis Nikolo net buvo patekęs į komą. Buvo manyta, kad vaikas miręs, todėl buvo nupirktas karstas ir ruošiamasi laidotuvėms. Net ir vėliau, kai smuikininko šlovė pradėjo plisti, jo tėvas liko griežtas - vaikas turėjo groti iki penkiolikos valandų per dieną. Jei tėvas manydavo, kad sūnus nepakankamai stengėsi, jis ribodavo maistą arba net visai neduodavo valgyti.
Ankstyvoji Karjera
Kai Nikolai Paganiniui buvo vos aštuoneri, jis parašė pirmąją sonatą smuikui. Sulaukęs devynerių - pirmą kartą pasirodė viešai ir atliko savo „Variacijas“ prancūzų patriotinės dainos tema. Trylikos - gastroliavo Lombardijoje. Nepaisant sėkmės, tėvas ir toliau geležine ranka kontroliavo sūnaus gyvenimą, priversdamas, kaip ir anksčiau, jį groti po dešimt ir daugiau valandų per dieną. Jaunuolis norėjo atsikratyti tėvo priklausomybės. Lukoje jis sėkmingai dalyvavo tuo metu vykusiame „Santa Croce“ festivalyje, po kurio apsigyveno šiame mieste. Kitais metais aštuoniolikmetis Nikolo buvo paskirtas pirmuoju Lukos Respublikos smuikininku. 1805 m. Lukos respubliką aneksavo Napoleono Prancūzija, o regionas buvo perduotas Napoleono seseriai Elizai Baciocchi, kuri buvo ištekėjusi už Lukos valdovo Felice Baciocchi. Paganinis tapo rūmų smuikininku ir privačiai mokė Elizos vyrą muzikos. Kompozitorius Elizai Baciocchi 1804 metais netgi skyrė kūrinį „Meilės scena“, kuri parašė tik dviem „mi“ ir „lia“ stygoms. Šis kūrinys publikai labai patiko, o pati princesė paprašė maestro sukurti kūrinį vienai stygai.
Pasaulinis Pripažinimas
1828 m. N. Paganinis paliko Italiją dėl turnė po Europą, kuri be pertrūkio truko 6 m. Jis - pirmasis Europos virtuozas. Savo veikla susikrovė milijoninį kapitalą. 1813 m. Milane pasirodė apie 40 kartų), o 1828 m. atnešė jam pasaulinę šlovę. Šumanu, Paryžiuje su - Listu ir Berliozu. Daug koncertavo ir kūrė muziką, kurią pats atlikdavo. Kelerius metus kūrė tik gitarai ir šiam instrumentui parašė apie 200 kūrinių. Vėliau pradėjo kurti naujo stiliaus kūrinius smuikui. Vienas iš žymiausių jo kūrinių yra „Caprice A minor, Op. 1 No. 24“ , įkvėpęs tokius įžymius kompozitorius kaip Johaną Bramsą ir Sergėjų Rachmaninovą. Iki 45-erių metų sėkmingai koncertavo daugiausia Italijoje (vien 1813 m. Milane jis pasirodė apie 40 kartų), o 1828 m. turnė po Europą, jam atnešė ne tik pasaulinę šlovę, bet ir naujas, naudingas pažintis. Tuo metu jis susipažino su garsiausiais to meto kompozitoriais: Vienoje - su Šubertu, Varšuvoje - su Šopenu, Leipcige - su Šumanu, Paryžiuje su - Listu ir Berliozu. Paganinio koncertai visada buvo pripildyti siurprizų, nuo kurių jautresnės ponios net apalpo. Jis viską apgalvodavo iki smulkmenų: „nutrūkstanti styga", „staiga išsiderinęs instrumentas", visa tai buvo jo išradingos programos dalimi. Paganinis buvo rimtas kompozitorius. variacijų, kaprisų smuikui, gitarai bei ansambliams. Kaprisai op. (italų k. nepriekaištingai atlieka sudėtingus kūrinius.
Taip pat skaitykite: Kaip spręsti kūdikių virškinimo problemas
Asmeninis Gyvenimas ir Kontroversijos
Nors jis niekada nebuvo vedęs, tačiau turėjo daugybę meilės ryšių. Smuikininkas trejus metus gyveno su viena kilnia dama nuošaliame dvare. Turėjo romaną su Angiolina Cavanna, kuri nuo jo pagimdė negyvą dukrą. Tuomet sklido kalbos, kad 1815 metų gegužės mėnesį buvo areštuotas už Cavannos sugundymą ir sulaikytas, kol nebuvo pasiekta taikos sutartis. Manoma, kad jis net turėjo trumpų romanų su dviem Prancūzijos imperatoriaus Napoleono seserimis. Smuikininkas palaikė ilgalaikius ryšius su šokėja Antonia Bianchi. Vienintelis Paganinio ir Bianchi vaikas, sūnus Achille Cyrus Alexander (1825 - 1895), gimęs ne santuokoje ir buvo pakrikštytas Palerme. Nikolas Paganinis buvo tiesiog pamišęs dėl savo vaiko. Pasakojama, kad kartą berniukas būdamas vos dvejų metukų susilaužė kojytę. Jei vaikas būtų buvęs vyresnis tai ši nelaimė nebūtų tokia sudėtinga dėl mažylio judrumo. Kas galėtų priversti vaiką nejudėti kelias savaites, kad koja galėtų sugyti? Tai padaryti sugebėjo tėvas. Paganinis paėmė vaiką ant rankų ir visą savaitę taip išsėdėjo mažai judėdamas, nevalgydamas, kalbino berniuką, glamonėjo, valgydino ir visaip stengėsi, kad tik šis kuo mažiau judėtų. Beprotiška meilė paskatino tėvą ryžtis tokiam poelgiui. Paganinis ir vėliau palaikė glaudžius ryšius su sūnumi, pasiimdamas jį į Europos koncertinius turus. Sūnus mokėjo anglų, vokiečių kalbas ir tėvo gastrolių metu svečiose šalyse vertėjavo. Jis iki mirties lydėjo tėvą gastrolėse. Tėvui mirus, Achille nuoširdžiai rūpinosi užsitęsusiais tėvo laidojimo reikalais. Paganinio palikimą sudarė 1,7 mln. frankų, neskaitant turtingos muzikos instrumentų kolekcijos, kurioje buvo meistrų Stradivarijaus, Amati, Bergonzi pagaminti smuikai ir kiti instrumentai. Testamente jis rašė: „Aš draudžiu rengti prabangias mano laidotuves, nenoriu, kad artistai atliktų requiem… Savo smuiką palieku Genujai, kur jis turi būti amžinai saugomas"… Kai kurie Paganinio kolekcijos smuikai retsykiais pasirodo pasaulio aukcionuose. Vienas didžiojo maestro instrumentų dabar saugomas Rusijoje. Tai geriausio Stradivarijaus mokinio Carlo Bergonzi pagamintas smuikas, kurį 2005 metais už 1,1 mln. JAV dolerių įsigijo Paganinio vardo tarptautinio smuikininkų konkurso organizatorius ir mecenatas Maksimas Viktorovas.
Dėl brangių bilietų į koncertus daug kas Paganinį vadino šykštuoliu. O šis šykštuolis dalį bilietų išdalindavo nemokamai studentams muzikantams, o dalį uždarbio siųsdavo giminaičiams ar atiduodavo labdarai. Kad be reikalo neleistų pinigų sau (ir galėtų daugiau atiduoti kitiems), pirkdavosi padėvėtus drabužius.
Ligos ir Mirtis
Visą gyvenimą Paganinio sveikata nebuvo stipri. Matomai, atsiliepė vaikystėje griežti tėvo pedagoginiai eksperimentai, įgimtos ir įgytos ligos. Jo sveikata tapo prasta dėl apsinuodijimo gyvsidabriu, kuris buvo naudotas gydant sifilį. Dėl sveikatos jis nebegalėjo groti smuiku ir Paganinis išėjo į pensiją apie 1834 metus. 1838 m. - persikėlė į Nicą, kur jo būklė dar labiau pablogėjo. 1840 m. gegužės 20 d. Nicos vyskupas pasiuntė vietos parapijos kunigą atlikti sakramento. Jis mirė staiga nuo vidinio kraujavimo 1840 metais negavęs paskutinių apeigų.
Pomirtinis Likimas
Po Paganinio mirties prasidėjo istorija, kokios lig tol nežinojo muzikos metraščiai. Katalikų dvasininkai uždraudė laidoti muzikantą pašventintoje žemėje. Paganinio draugai taip pat dėjo daug pastangų, kad būtų pakeistas toks sprendimas, net rašė peticiją karaliui Karoliui Albertui. Ši kova vyko ketverius metus. Pagaliau 1844 metais leista slapta laivu pervežti jo palaikus į Genują. Tačiau tuo pomirtinė Paganinio odisėja nesibaigė. Dar karstas buvo iškasinėjamas ir perkeliamas į vis kitas vietas: 1853 metais į „Gijomo vilą“, 1876 m. - į Parmos kapines. Ir tik 1896 m. užsibaigė jo kelionė.
Palikimas ir Įvertinimas
Paganinio kūrybinis palikimas - 24 kapričio, 6 smuiko koncertai, sonatos ir kiti kūriniai smuikui ir gitarai. Dailininkai, įamžindami didįjį maestro tapė emocianalius jo portretus, su Paganinio atvaizdais buvo leidžiami pašto ženklai, kaldinami medaliai. Pavyzdžiui, tokius medalius sukūrė prancūzų skulptoriai medalistai David Anger (1788 - 1856) ir Antoine Bovy (1795-1877), skirtus Paganinio debiutui Paryžiuje atminti. Smuikininkas susilaukė pelnytos pagarbos dar būdamas gyvas: 1835 metais, dalyvaujant Paganiniui, buvo atidengtas jo marmurinis biustas, sukurtas Genujos skulptoriaus Paolo Oliverio.
Taip pat skaitykite: K. Petrausko indėlis į Lietuvos kultūrą
Taip pat skaitykite: Antro nėštumo pilvo formavimosi ypatumai