Krikščionybė, viena iš trijų didžiųjų pasaulio religijų, yra monoteistinė religija, pagrįsta Jėzaus Kristaus gyvenimu ir mokymais, užrašytais Naujajame Testamente. Ši religija, labiausiai paplitusi pasaulyje, formavosi judaizmo kontekste ir per du tūkstantmečius iš mažos žydų sektos išaugo į įtakingą pasaulinę jėgą.
Ankstyvieji krikščionybės šaltiniai ir kontekstas
Krikščionybė atsirado I a. Judėjoje, Romos imperijos provincijoje, esančioje rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje, dabartinio Izraelio ir Palestinos teritorijoje. Religijos ištakos siejamos su Jėzumi Kristumi, kuris gimė Judėjoje valdant Oktavianui Augustui. Jėzus iš Nazareto, religinis reformatorius ir krikščionybės pradininkas, skelbė naują mokymą, kuris išsiskyrė iš kitų to meto religijų. Jis pabrėžė, kad visi žmonės prieš Dievą yra lygūs, valdovų valdžia kyla iš Dievo, o meilė artimui yra tokia pat svarbi, kaip meilė sau pačiam. Jis ragino žmones nusilenkti Dievui, negyventi nuodėmingai ir mylėti visa, kas gyva.
Jo mokymas apie atjautą, išgelbėjimą ir atsidavimą Dievui pritraukė daug sekėjų. Apaštalai, Jėzaus mokiniai, keliavo kartu su juo ir skleidė naująją religiją. Tačiau Jėzaus veikla nepatiko nei romėnams, nei judėjų dvasininkams, todėl apie 30 m. po Kr. Poncijui Pilotui įsakius, Jėzus buvo nukryžiuotas.
Po Jėzaus mirties jo mokiniai tęsė misiją, skleisdami jo mokymą ir burdami vis gausėjančią ankstyvųjų krikščionių bendruomenę. Pradžioje krikščionimis galėjo tapti tik žydai, bet vėliau nuspręsta tikėjimą skleisti tarp visų tautų.
Krikščionybės plitimas Romos imperijoje
Po Jėzaus nukryžiavimo jo mokiniai, ypač apaštalai Petras ir Paulius, ėmėsi skleisti krikščionybę po visą Romos imperiją. Apaštalas Paulius, būdamas Romos piliečiu, turėjo galimybę laisvai keliauti ir bendrauti su naujai besikuriančiomis krikščionių bendruomenėmis visoje imperijoje. Jo laiškai, vėliau tapę Naujojo Testamento dalimi, padėjo apibrėžti daugelį teologinių ir praktinių tikėjimo klausimų ir tapo esminiu ryšio kanalu, padėjusiu formuoti krikščioniškos teologijos pamatus.
Taip pat skaitykite: Kaip spręsti kūdikių virškinimo problemas
Roma manė, kad krikščionys griauna Romos imperijos pamatus, nes nedievino imperatoriaus ir nemokėjo mokesčių, todėl ėmė juos persekioti. Ypač žiauriai su jais buvo elgiamasi Nerono, Domiciano, Decijaus ir Diokletiano laikais, kai persekiojimai tapo sisteminga politika. Tačiau krikščionys net kankinami neišsižadėdavo savo religijos, nes tikėjo, kad kenčiantiems už ją atviri vartai į Dievo karalystę. Todėl visi persekiojimai išėjo priešingai: savo ištverme krikščionys įrodydavo, kad jų Dievas yra vienintelis ir tikrasis.
Konstantino vaidmuo ir krikščionybės įteisinimas
Imperatoriai suprato, kad krikščionybės nenugalės, todėl imperatorius Konstantinas 313 m. Milano ediktu suteikė bažnyčiai dideles laisves. Šis ediktas suteikė Romos imperijos gyventojams tikėjimo laisvę. Konstantinas, nors pats nebuvo krikščionis, bet vaikus jau auklėjo krikščioniškai, matė krikščionybės potencialą suvienyti imperiją.
325 m. Konstantinas sušaukė Nikėjos susirinkimą, kuriame susirinko krikščionių vadovai iš viso regiono. Jo metu buvo siekiama suvienodinti tikėjimo doktrinas ir užkirsti kelią teologiniams ginčams. Šio susirinkimo rezultatas - Nikėjos tikėjimo išpažinimas, tapęs vienu svarbiausių krikščionybės doktrininių pagrindų.
Krikščionybės paskelbimas valstybine religija
Imperatorius Teodosijus I 380 m. Tikėjimo ediktu paskelbė krikščionybę valstybine religija ir uždraudė pagonių susirinkimus. Šis sprendimas reiškė ne tik valstybės paramą, bet ir alternatyvių krikščioniškų sektų, laikytų erezijomis, slopinimą bei jų turto konfiskavimą.
Krikščionybės įtaka Vakarų Romos imperijai ir Europai
Krikščionybės įtaka buvo tokia didelė, kad užimtose Vakarų Romos imperijos teritorijose barbarai ėmė kurti jau krikščioniškas valstybes. Labai svarbus įvykis buvo frankų Merovingų dinastijos karaliaus Chlodvigo perėjimas į krikščionybę 498 m. Vėliau Frankų karalystė tapo krikščionybės skleidėja vakaruose.
Taip pat skaitykite: K. Petrausko indėlis į Lietuvos kultūrą
Krikščionybė buvo vienintelė jungtis, siejanti viduramžių Europos kultūrą su antika. Anksyvaisiais viduramžiais bažnyčios buvo vieninteliai kultūros ir švietimo židiniai (mokyklos, knygų perrašinėjimas, kronikų rašymas ir kt.), todėl viduramžių kultūra iki XI a., kai ėmė kurtis universitetai, dar vadinama vienuolynų kultūra. Krikščionybė sudarė sąlygas suklestėti architektūrai, skulptūrai, tapybai ir kitoms meno rūšims, kurios buvo jai reikalingos.
Visuomenėje krikščionybė atliko vienijamą vaidmenį. Vienintelis dalykas, kuris siejo Europos gyventojus ankstyvaisiais viduramžiais ir feodalinio susiskaldymo laikotarpiu, buvo religija. Dvasininkai dažnai per karą skelbdavo „Dievo taiką“, „Dievo paliaubas“ (tada karo veiksmai būdavo nutraukiami), taip pat jie ir patys vadovavo gynybai. Krikščionių bažnyčia rūpindavosi dvasiniu gyventojų išganymu, padėdavo ligoniams ir vargšams (steigdavo ligonines, šelpdavo vargšus, našlaičius ir t. t.).
Krikščionių bažnyčiai viduramžiais priklausė apie 1/3 žemių, visi krikščionys privalėjo mokėti bažnytinę dešimtinę. Stiprėjant ekonominei galiai stiprėjo ir Bažnyčios politinė galia. Tik popiežius galėjo suteikti karaliaus ar imperatoriaus titulą, atskirti nepaklusnius valdovus nuo Bažnyčios - ekskomunikuoti. Stiprindami savo valdžią popiežiai neretai tuo naudodavosi, kišdavosi į valstybių vidaus reikalus, į santykius tarp valstybių. Popiežiaus vasalais save pripažino Anglijos, Lenkijos, Švedijos ir Danijos karaliai. Politinę popiežiaus valdžią įtvirtino 756 m. Vidurio Italijoje (aplink Romos miestą) įkurta Popiežiaus valstybė.
Bažnyčios skilimas ir reformacija
Katalikų popiežius ir Konstantinopolio patriarchas siekė platinti „savo“ krikščionybę, todėl tarp jų ir kildavo konfliktai. Galiausiai kai nepaisydamas patriarcho popiežius 1054 m. paskyrė vyskupą Sicilijai, jie prakeikė vienas kitą ir atskyrė nuo bažnyčios (šis įvykis vadinams schizma).
XVI a. Šiaurės Europoje išplito reformacijos judėjimas. Nuo 1517 ėmė formuotis įvairios protestantų Bažnyčios. Sustiprėjus protestantizmui vyko religiniai ir politiniai karai, dalyje Europos valstybių įsitvirtino protestantizmas.
Taip pat skaitykite: Antro nėštumo pilvo formavimosi ypatumai
Krikščionybė Lietuvoje
Lietuvoje katalikybė pradėjo plisti XIII a. viduryje, o su stačiatikybe per rytų slavus lietuviai susidūrė dar anksčiau. Mindaugas 1251 su šeima ir artimiausia aplinka priėmė krikštą, o 1253 buvo vainikuotas krikščionišku karaliumi. 1387 vadovavo krikštui Aukštaitijoje Jogaila.
Pagrindiniai krikščionybės principai
Krikščionybė turi daugybę tikėjimų ir tradicijų, perduodamų iš kartos į kartą, kurios išliko beveik nepakitusios iki šių dienų. Nors skirtingos krikščionybės šakos kai kuriais klausimais skiriasi, didžioji dauguma, daugiau nei 1,3 milijardo tikinčiųjų, save laiko katalikais.
Pagrindiniai katalikybės tikėjimo principai:
- Šventasis Raštas: Biblija laikoma įkvėptu, neklystančiu ir autoritetingu Dievo žodžiu, kurį kiekvienas tikintysis turi skaityti ir apmąstyti.
- Jėzus Kristus: Jėzus laikomas Dievo sūnumi. Jo gimimas, mokymai, stebuklai, mirtis, prisikėlimas ir viešpatavimas danguje aprašyti Šventajame Rašte, kad padėtų žmonėms siekti tobulo Jėzaus pavyzdžio. Tikėjimas ir atgaila dėl nuodėmių yra vienintelis kelias į dvasinį apsivalymą per Kristaus auką.
- Krikštas vandeniu: Visos krikščioniškos denominacijos tiki krikštu vandeniu. Katalikai paprastai krikštija kūdikius - taip jie priimami į Bažnyčios bendruomenę ir nuplaunami nuo „pirminės nuodėmės“, su kuria, tikima, gimsta kiekvienas žmogus.
- Trejybė: Vienas iš pagrindinių Katalikų Bažnyčios mokymų yra Švenčiausioji Trejybė. Nors Biblijoje ji tiesiogiai neminima, šis tikėjimas teigia, kad vienas Dievas egzistuoja trimis asmenimis: Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Visi trys yra vienos prigimties ir amžini.
tags: #kada #gime #krikscioniu #religija