Įvadas
Vincas Krėvė-Mickevičius - išskirtinė asmenybė lietuvių literatūroje, palikusi ryškų pėdsaką prozoje, dramaturgijoje ir visuomeninėje veikloje. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti jo gyvenimą, kūrybą ir indėlį į lietuvių kultūrą, pradedant jo gimimo data.
Ankstyvasis Gyvenimas Ir Studijos
Vincas Mickevičius, vėliau pasirinkęs Krėvės slapyvardį, gimė 1882 m. spalio 19 d. Subartonyse, Alytaus apskrityje, Dzūkijos regione. Jo tėvai, Juozas Mickevičius ir Marė Kindaraitė-Mickevičienė, buvo ūkininkai. Iš motinos Vincas paveldėjo jautrumą, o iš tėvo - stiprų charakterį, užsispyrimą ir valdingumą.
Pradžioje mokęsis pas kaimo mokytoją, vėliau - Merkinės mokykloje, V. Krėvė tęsė mokslus Vilniuje ir Peterburge, kur išlaikė 4 gimnazijos klasių egzaminus. 1898 m. įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, tačiau po dvejų metų ją paliko. 1904 m. Kazanėje gavo brandos atestatą ir pradėjo studijas Kijevo universiteto Filologijos-filosofijos skyriuje, studijuodamas slavistiką. 1905 m., universitetui užsidarius, studijas tęsė Lvovo universitete, kur 1908 m. įgijo filosofijos daktaro laipsnį. Už darbą „Indoeuropiečių protėvynė“ pelnė aukso medalį ir buvo pakviestas ruoštis profesūrai.
Pedagoginė Ir Mokslinė Veikla
1909 m. V. Krėvė išvyko į Užkaukazę, kur Baku miesto realinėje mokykloje dėstė rusų kalbą ir literatūrą, skaitė paskaitas apie budizmą. Vasaromis grįždavo į tėviškę rinkti liaudies dainų ir padavimų. 1911 m. prisidėjo prie Baku liaudies universiteto steigimo.
1920 m. grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Kaune ir 1922 m. buvo paskirtas Lietuvos universiteto ordinariniu profesoriumi, organizavo Slavų literatūros ir kalbų katedrą. 1925-1937 m. buvo Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas. Įsteigė ir 1920-1923 m. redagavo literatūrinį žurnalą „Skaitymai“.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
V. Krėvės iniciatyva 1924 m. įsteigtas savaitinis žurnalas „Lietuvis“. Redagavo tęstinius leidinius: 1924-1931 m. - „Tauta ir žodis“, 1930-1931 m. - „Gaisai“, 1930-1940 m. - „Darbai ir dienos“, 1930-1935 m. - „Mūsų tautosaka“, 1940 m. - „Dienovidis“ ir kt. Dalyvavo Lietuvių meno kūrėjų bei Lietuvių rašytojų draugijų veikloje. Pastarajai vadovavo 1938-1940 m.
Tautosakos Rinkimas Ir Publikavimas
V. Krėvė rinko liaudies kūrybą, ją publikavo, vadovavo VDU tautosakos komisijai. Šalia kūrinių: „Šarūnas“ (1911 m.) „Žentas“ (1922 m.), „Skirgaila“ (rusų k., 1922 m.), „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912 m.), „Raganius“ (1939 m.), apsakymų rinkinio „Šiaudinėj pastogėj“ (1922 m.), parengė tautosakos rinkinius: „Dainavos krašto liaudies dainos“ (1924 m.), „Sparnuočiai liaudies padavimuose“ (1933 m.), „Patarlės ir priežodžiai“ (3 t., 1934-1937 m.) ir kt. Buvo išleisti V. Krėvės „Raštai“ (10 t., 1921-1930 m.).
Santuoka
1913 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčioje susituokė su žydų kilmės buvusia mokine Rebeka Karak.
Politinė Veikla
Aktyviai dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime. Organizavo Klaipėdos sukilimą, prijungiant Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, važiavo į Vokietiją, su kariuomenės vadu Hansu von Sektu Berlyne derėjosi dėl ginklų ir šaudmenų įsigijimo.
1922-1924 m. (dvi kadencijas) buvo renkamas Lietuvos šaulių sąjungos (Lietuvių šaulių sąjungos) pirmininku. Vienas iš Tautininkų sąjungos ir partijos programos kūrėjų. 1924-1925 m. 1923-1924 m. m. bendradarbiavo su TSRS pasiuntinybe Lietuvoje, tikėdamasis, jog pavyks analogiškas, kaip Klaipėdoje, sukilimas Vilniuje, derėjosi dėl Sovietų Sąjungos pagalbos išvaduojant Lietuvos sostinę Vilnių iš Lenkijos okupacijos.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
1940 m. bolševikams užėmus valdžią Lietuvoje, birželio mėn. „Liaudies vyriausybėje“, prisiekęs l.e. Prezidento pareigas A. Merkiui, buvo paskirtas ministro pirmininko pavaduotoju ir užsienio reikalų ministru, vėliau ėjo Ministro pirmininko pareigas. Tačiau po 1940 m. liepos 1-osios nakties derybų su Sovietų komisaru V. Dekanozovu atsistatydino. 1940 m. rugpjūčio mėn., perkėlus Humanitarinių mokslų fakultetą iš Kauno į Vilnių, tapo Vilniaus universiteto profesoriumi. 1940 m. spalio 1 d. Liaudies švietimo komisariato paskirtas Lituanistikos instituto direktoriumi. 1941 m. buvo išrinktas pirmuoju Lietuvos Mokslų Akademijos prezidentu.
Emigracija Į Ameriką
1944 m. liepos mėn., vengdamas bolševikų represijų, su šeima pasitraukė į Austriją. DP (perkeltųjų asmenų) Glasenbacho stovykloje įkūrė lietuvių gimnaziją, buvo jos direktorius. Redagavo žurnalą „Į Tėvynę“. 1946 m. sausio 18 d. nutarimu Nr. 31ª „Dėl profesorių Mykolo Biržiškos ir Vinco-Krėvės Mickevičiaus pašalinimo iš Lietuvos Mokslų Akademijos tikrųjų narių“ buvo pašalintas iš akademijos.
1947 m. balandžio mėn. persikėlė į Ameriką, apsigyveno Filadelfijoje, Pensilvanijos universitete dėstė rusų, lenkų, lietuvių kalbas bei lietuvių literatūrą. Mirė 1954 m. liepos 7 d. Marple gyvenvietėje netoli Filadelfijos, ištiktas širdies smūgio. 1992 m. V. Krėvės palaikai buvo parvežti į Lietuvą ir palaidoti gimtinėje.
Kūrybos Bruožai Ir Svarba
Vincas Krėvė-Mickevičius - savaimingas, galingas ir išskirtinas lietuvių literatūros žmogus. Vienodas bangavimas kėlė šį rašytoją draminės išraiškos ir poetinio epo sūkuriuose, supo istorinių Dainavos šalies svajojimų padebesiais, panėrė naujon dainon ir dar nesakyton pasakon, čiurleno jam Dzūkijos šiaudinėse pastogėse gyvųjų sielų lyrika, įsakė grimzti į filosofinį išsprendimą. Krėvės kūrybai būdingas universalumas, dėmesys žmogaus individualybei, laisvei, maištui prieš visuomeninius idealus. Jo kūryboje atsispindi XIX amžiaus pabaigos Dzūkijos kaimo žmonės, senovės Lietuvos kunigaikščiai ir filosofuojantys Rytų išminčiai.
Literatūrologas Albertas Zalatorius teigia, kad Krėvės kūrybos laikas ir erdvė labai plati, nutįsta nuo „Avestos“ ir „Bundachišno“ kosmogonijų, nuo pasaulio sukūrimo iki pokarinių DP stovyklų Austrijoje, o veikėjų galerija - nuo dzūkų piemenuko iki karaliaus Erodo, Kristaus ir induistų brahmano.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
Pagrindiniai kūriniai:
- Dramos: „Šarūnas“ (1911), „Skirgaila“ (1925).
- Padavimų rinkinys: „Dainavos šalies senų žmonių padavimai“ (1912).
- Apsakymų rinkinys: „Šiaudinėj pastogėj“ (1922).
- Apysaka: „Raganius“ (1939).
- Tautosakos rinkinys: „Dainavos krašto liaudies dainos“ (1924).
Vinco Krėvės Ir Vilnius
Vilnius buvo mėgstamiausias Krėvės miestas. Kaip rašo literatūrologas A. Zalatorius monografijoje apie V. Krėvė rinko ir tyrinėjo folklorą. Profesoriaudamas Vytauto Didžiojo universitete, 1934 m. dainų rinkti buvo išvykęs į lenkų okupuotą Vilniaus kraštą. 1939 m. V. Krėvė su B. Sruoga lankėsi Vilniuje ir savo atsiminimuose vaizdžiai aprašė kelionės įspūdžius. Jo dramos „Skirgaila” veiksmas vyksta Vilniaus Aukštutinėje pilyje, esama užuominų apie Vilnių Padavimuose, bet tai ne rašytojo matytasis, o iš istorinių šaltinių atklydęs Vilnius. Laiške, rašytame iš Baku, Krėvė rašė: „Dėl manęs nėra Lietuvos be Vilniaus, ten mano tėviškė, ten mane širdis traukia”.
1997 m. minint V. Krėvės gimimo 115-ąsias metines, Vilniaus universiteto profesoriams skirtame name, bute (Tauro g. 10-1), kuriame nuo 1940 m. iki 1944 m. gyveno V. Krėvė, atidarytas memorialinis muziejus. Čia pastatytas dailininko J. Naruševičiaus rašytojo biustas.
Atminimo Įamžinimas
Vinco Krėvės atminimas įamžintas įvairiomis formomis:
- 1966 m. Subartonių kaime įkurtas rašytojo memorialinis muziejus.
- Merkinės vidurinei mokyklai suteiktas V. Krėvės vardas (1989 m.).
- Vilniuje, Tauro g. 10, atidengta paminklinė lenta čia gyvenusiems rašytojams, tarp jų ir V. Krėvei (1992 m.).
- Bute Vilniuje, Tauro g. 10-1, atidarytas memorialinis muziejus (1997 m.).
- Lietuvos mokslų akademija įsteigė Vinco Krėvės literatūrinę premiją (1997 m.).
- VDU Humanitarinių mokslų fakultete įkurtas V. Krėvės centras (2002 m.).
- Vinco Krėvės vardu pavadintos gatvės įvairiuose Lietuvos miestuose.