Jūratė Onaitytė - viena ryškiausių Lietuvos teatro ir kino aktorių, pelniusi pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jos talentas, atsidavimas profesijai ir gebėjimas įkūnyti įvairius personažus pavertė ją ikona Lietuvos kultūroje. Šiame straipsnyje panagrinėsime J. Onaitytės gyvenimą, kūrybinį kelią, svarbiausius vaidmenis ir apdovanojimus, atskleisdami jos asmenybės bruožus ir požiūrį į aktorystę.
Biografijos Pradžia ir Studijų Metai
Jūratė Onaitytė gimė 1954 m. vasario 11 d. Vilniuje. Dar vaikystėje pajutusi potraukį aktoriaus profesijai, ji atkakliai siekė savo tikslo. Baigusi aštuonias klases, vasarą, kai jos bendramoksliai linksmai leido laiką, ji sodybos verandoje konspektavo K. Stanislavskio raštus. Valios ir darbštumo būta netgi per daug: aktorė juokavo, kad tikrąjį jos darbo stažą sunku būtų apskaičiuoti, mat šis siektų bene penktą mokyklos klasę.
1976 m. J. Onaitytė baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją (dabar Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kur studijavo vaidybą. Jos profesijos mokytojai buvo Gintas Žilys, Vlada Mikštaitė, Nadiežda Ogaj, Algė Savickaitė. Studijų metai, pasak aktorės, buvo „pragariškas metas“, reikalavęs daug darbo, atsidavimo ir bemiegių naktų. J. Onaitytė prisimena, kad miegodavo vos po keturias valandas per parą, tačiau siekė išmokti visko, kas susiję su aktoryste.
Karjera Teatre
Nuo 1976 m. J. Onaitytė dirba Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kuris jai tapo antraisiais namais. Per savo ilgametę karjerą teatre ji sukūrė daugiau nei pusšimtį vaidmenų, dirbo su žymiausiais Lietuvos teatro režisieriais: Jonu Vaitkumi, Gyčiu Padegimu, Jonu Jurašu, Gintaru Varnu, Oskaru Koršunovu ir kitais.
J. Onaitytės talentas atsiskleidė įvairiuose vaidmenyse, nuo klasikinių iki šiuolaikinių pjesių. Jos sukurtas Hedos Gabler vaidmuo H. Ibseno pjesėje (rež. G. Varnas, 1998) tapo tikru triumfu ir pelnė aktorei pripažinimą bei apdovanojimus.
Taip pat skaitykite: UAB "NT Market" straipsnis
Svarbiausi vaidmenys teatre:
- 2015 m. - Agutta. Solė ir močiutės. Rež. Agnė Dilytė, Nacionalinis Kauno dramos teatras
- 2014 m. - Motina. Romain Gary, Aušros pažadas. Rež. A. Sunklodaitė, Nacionalinis Kauno dramos teatras
- 2014 m. - Ilžė. A. Jankevičius, Gentis. Rež. A. Jankevičius, Nacionalinis Kauno dramos teatras
- 2012 m. - Inesa. Yasmina Reza, Trys gyvenimo versijos. Rež. Agnius Jankevičius, VDU teatras
- 2011 m. - Ponia de Montrej. Yukio Mishima, Markizė de Sad. Rež. Artūras Areima, Kauno valstybinis dramos teatras
- 2010 m. - Antroji Antigonė, Euridikė. Marija Sluckaitė, Antigonė Sibire.
- 2009 m. - Kiki. Bernard‘as Marie Koltesas. Sugrįžimas į dykumą. Režisierius Artūras Areima.
- 2008 m. - Ponia Roza. Romainas Gary. Gyvenimas dar prieš akis. Režisierė Eglė Mikulionytė.
- 2008 m. - Berta. Marco Camoletti. „Boeing Boeing“. Režisierius Simonas Aškelavičius.
- 2006 m. - Motina. Raineris Werneris Fassbinderis Karčios Petros fon Kant ašaros. Režisierius Rokas Ramanauskas.
- 2006 m. - Birutė. Marius Macevičius. Antoškos kartoškos. Režisierė Ramunė Kudzmanaitė.
- 2005 m. - Ponia Haberzat. Dea Loher. Nekalti. Režisierius Gintaras Varnas.
- 2004 m. - Katerina Ivanova. Fiodoras Dostojevskis. Nusikaltimas ir bausmė. Režisierius Gintaras Varnas.
- 2002 m. - Jokastė. Sofoklis. Oidipas Karalius. Režisierius Oskaras Koršunovas.
- 2000 m. - Žozefina. Eugène'as Ionesco. Vaikštantis erdvėmis. Režisierius Saulius Varnas, Algirdas Latėnas.
- 1999 m. - Kristina. Eugene'as O`Neillas. Gedulas tinka Elektrai. Režisierius Gintaras Varnas.
- 1998 m. - Heda Gabler. Henrikas Ibsenas. Heda Gabler. Režisierius Gintaras Varnas.
- 1997 m. - Žorž Sand. Jarosławas Iwaszkiewiczius. Vasara Noane. Režisierius Donaldas Duškinas.
- 1996 m. - Leonora. Markas Zingeris. Aplink fontaną. Režisierius Gytis Padegimas.
- 1994 m. - Izė. Paulas Claudelis. Vidudienio dalybos. Režisierius Gytis Padegimas.
- 1993 m. - Olivija. Williame'as Shakespeare'as.Dvyliktoji naktis. Režisierė Karen Johnson.
- 1991 m. - Varia. Antonas Čechovas. Vyšnių sodas. Režisierius Julius Dautartas.
- 1990 m. - Ana Regina, Tūta. Aušra Marija Sluckaitė. Smėlio klavyrai. Režisierius Jonas Jurašas.
- 1989 m. - Ragana Gendalfa. Johnas Ronaldas Reuelis Tolkienas. Bilbas Beginsas. Režisierė Neris Karpuškaitė.
- 1987 m. - Guliumkan. Čingizas Aitmatovas. Golgota.
- 1987 m. - Valentina. Jelena Razumovskaja. Artimiausieji žmonės. Režisierė Neris Karpuškaitė.
- 1986 m. - Kristina. Juozas Grušas. Herkus Mantas. Režisierius Vytautas Balsys.
- 1985 m. - Adolfija. Juozas Marcinkevičius. Erelnyčia. Režisierius Vytautas Balsys.
- 1985 m. - Kei. Johnas Boyntonas Priestley. Laikas ir Konvėjai. Režisierius Gytis Padegimas.
- 1982 m. - Emilė. Thorntonas Wilderis. Mūsų miestelis. Režisierius Gytis Padegimas.
- 1982 m. - Ingė. Violeta Palčinskaitė.Kristiano Anderseno rožė. Režisierius Gytis Padegimas.
- 1981 m. - Agnė. Peteris Petersonas. Bastardas. Režisierius Peter Peterson.
- 1981 m. - Teklė. Augustas Strindbergas. Kreditoriai. Režisierius Gytis Padegimas.
- 1980 m. - Eglė. Vincas Krėvė. Šarūnas. Režisierius Jonas Vaitkus.
- 1980 m. - Hildė. Henrikas Ibsenas. Statytojas Solnesas. Režisierius Jonas Vaitkus.
- 1978 m. - Kamilė. Juozas Grušas. Unija. Režisierius Jonas Vaitkus.
- 1978 m. - Elzė. Saulius Šaltenis. Duokiškio baladės. Režisierius Eimuntas Nekrošius.
- 1978 m. - Vera. Maksimas Gorkis. Paskutinieji. Režisierius Jonas Vaitkus.
- 1977 m. - Džeinė. Pamela Travers. Merė Popins. Režisierius Gintas Žilys.
- 1977 m. - Renskis. Alfredas Jarry. Karalius Ūbas. Režisierius Jonas Vaitkus.
- 1976 m. - Anaita. Zorairas Chalapianas. Lopšinė. Režisierius Jonas Vaitkus.
Darbas Kine
Nors teatras J. Onaitytei yra ypač artimas, ji taip pat sukūrė reikšmingų vaidmenų kine. Jos kino karjera prasidėjo 1973 m. epizodiniu vaidmeniu A. Žebriūno „Velnio nuotakoje“, o po dešimties metų pasiekė aukštumas Algimanto Puipos kino juostoje „Moteris ir keturi jos vyrai“. Šis filmas tapo ryškiu įvykiu Lietuvos kino istorijoje ir kultūroje būtent dėl Moters, kurią įkūnijo J. Onaitytė. Ir Gytis Lukšas, pakvietęs J. Onaitytę į filmą „Duburys“ pagal Romualdo Granausko romaną (2009 m.) be bandymų, neprašovė. J. Onaitytė neslėpė, kad toks pasitikėjimas ją įkvepia.
Aktorė prisipažįsta jaunystėje maniusi, jog yra nefotogeniška ir netinkama kinui. Tačiau vaidmenys kine įrodė priešingai - jos gebėjimas išreikšti emocijas vienu žvilgsniu, taupiu judesiu pavergė žiūrovų širdis.
Svarbiausi vaidmenys kine:
- 2009 m. - Lenkauskienė. Duburys. Rež. Gytis Lukšas
- 2008 m. - Vilės teta. Anarchija Žirmūnuose. Rež. Saulius Drunga
- 1999 m. - Mama. Mama, tėtė, brolis, sesė. LMA Mokomoji kino, TV studija, Rež. Giedrė Beinoriūtė
- 1994 m. - Kaimynė. Procesas. Lietuvos KS
- 1992 m. - Moteris. Ir ten krantai smėlėti. Režisierius Algimantas Puipa.
- 1990 m. - Kunigaikštienė. Mėnulio pilnaties metas. Režisierius Arūnas Žebriūnas.
- 1988 m. - Ana. Siužeto posūkis. Režisierius P. Krylov.
- 1986 m. - Teroristė. Vilkolakio pėdsakai.
- 1983 m. - Moteris. Moteris ir keturi jos vyrai. Režisierius Algimantas Puipa.
- 1982 m. - Džin. Turtuolis Vargšas. Režisierius Arūnas Žebriūnas.
- 1978 m. - Moteris. Meilė. Režisierius Edmundas Zubavičius.
- 1987 m. - Blanša. Geismų tramvajus. Režisierius Juozas Sabolius.
- 1984 m. - Irena. Čia mūsų namai. Režisierius Saulius Vosylius.
- 1981 m. - Ana. Karlas ir Ana. Režisierius Gytis Padegimas. LTV
- 1979 m. - Pilė. Kaimynai. Režisierius Vidmantas Bačiulis. LTVA
Įvertinimai ir Apdovanojimai
Jūratė Onaitytė yra pelniusi daugybę apdovanojimų ir įvertinimų už savo kūrybą, kurie liudija jos talentą ir indėlį į Lietuvos kultūrą.
- 2015 m. - Fortūnos diplomas už Motinos vaidmenį spektaklyje Aušros pažadas (rež. A. Sunklodaitė)
- 2015 m. - Festivalis „Vaidiname žemdirbiams-2015“. Geriausias nepagrindinis vaidmuo už Ilžės vaidmenį spektaklyje Gentis
- 2014 m. - Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos apdovanojimas Nešk savo šviesą ir tikėk
- 1999 m. - Įsimintiniausia Kauno menininkė
- 1999 m. - Nacionalinės premijos laureatė
- 1998 m. - Kristoforo premijos laureatė
- 1998 m. - Fortūnos premijos laureatė
- Lietuvos nacionalinė premija (1999).
- Kristoforas (1999).
- Ordino Už nuopelnus Lietuvai Karininko kryžius (2003).
- Sidabrinė gervė (2009).
- Gedimino ordino Karininko kryžius (2020).
Jūratė Onaitytė apie Aktorystę ir Gyvenimą
J. Onaitytė yra ne tik talentinga aktorė, bet ir įdomi asmenybė, turinti savo požiūrį į aktorystę, gyvenimą ir vertybes.
Aktorė atskleidžia profesijos subtilybes: „Mūsų profesija išmoko būti stipriam ir nerodyti savo emocijų, kad ir kaip sunku. Turi taip sustyguoti save, kad ir gyvenime galėtum nerti į šaltą vandenį, kad ir kaip jo bijotum“.
Taip pat skaitykite: Biografinis straipsnis: Jūratė Andrijauskienė
Anot J. Onaitytės, „Mūsų miestelyje“ mano vaidinta Emilė yra gimusi būtent per mano gimtadienį, tiksliau, aš gimiau per jos gimtadienį. Ši veikėja mane privertė iš žvaigdžių aukščio grįžti į žemę.
Apie pasiruošimą vaidmenims: „Kai ruošiausi vaidinti K. Donelaičio žmoną Reginą, gyvenau Tolminkiemio dvasia ir net išgirdau, kaip vieną vakarą Regina man sudejavo. „Visą vasarą gyvenau Maceinos eilėraščiais. Labai nesikankinau mokydamasi atmintinai, nes eilėraščiai išties dvasingi. Kuo daugiau gilinausi į juos, tuo jie man žavesni tapo. Truputį bijau, nes nesu skaitovė.
Vilnietei J. Onaitytei Kaunas, gimtasis jos tėvo miestas, pamažėl tapo savas. Teatras, šeima, čia gimusi dukra, anūkės pririšo ją prie šio miesto, o jo dramos teatrą be J. Onaitytės sunku įsivaizduoti.
Aktorė prisiminė, kaip baigę aštuntą klasę, jos bendramoksliai be rūpesčių vasarojo, ji sodybos verandoje konspektavo K. Stanislavskio raštus. Valios ir darbštumo būta netgi per daug: aktorė juokavo, kad tikrąjį jos darbo stažą sunku būtų apskaičiuoti, mat šis siektų bene penktą mokyklos klasę.
Paklausta, ar jūsų dukra norėjo pasirinkti aktorės kelią? - Ne, ji pasirinko kitą kelią. - Ji neaugo teatro užkulisiuose? - Tikrai neaugo, aš geriau paprašydavau ko nors, kad namie dukrą pažiūrėtų.
Taip pat skaitykite: Muzika ir Jūratė Miliauskaitė
J. Onaitytė išsiskiria paslaptingu santūrumu, kuris suturi ugnį ir slepia gelmę. Kinas pasigavo šį jos gebėjimą išreikšti tai vienu žvilgsniu, taupiu judesiu, nors aktorė jaunystėje save laikė visiškai nekinogeniška.
Aktorė teigia, kad vaidmenys yra jos turtas, patirtis, emocijos ir jausmai. Ji stengiasi kiekvieną vaidmenį priartinti prie savęs, ieškodama panašaus žvilgsnio ar kokios nors savybės.
J. Onaitytė mėgsta saviironiją ir žmones, turinčius humoro jausmą. Ji nebijo skubančių metų ir teigia, kad senėjimas yra natūralus procesas.
Aktorė stengiasi atrodyti pasitempusi ir nenori nuvilti savo žiūrovų. Ji tiki, kad visos situacijos ir įvykiai priklauso nuo požiūrio.
J. Onaitytė dalijasi toltekų išmintimi: „Norėdami sutarti su savimi, bent kelis kartus per dieną pažvelkite į save veidrodyje ir balsu kartokite: „Myliu save tokį, koks esu. Gyvenimas yra beribis. Mano pasaulyje - viskas gerai. Aš vertas meilės, sveikatos, kūrybos, gausos ir t. t.“
Aktorė niekada neturėjo svajonių vaidmens ir džiaugiasi savo kūrybiniu keliu. Ji teigia, kad visko, apie ką svajojo, patyrė.
J. Onaitytei sunku po spektaklio „sugrįžti“ į save. Ji mėgsta tai daryti palaipsniui ir palieka teatrą kone paskutinė, mėgsta pėstute eiti gatve.
Aktorė jaudinasi prieš kiekvieną spektaklį ir mano, kad tai yra natūrali emocija. Ji turi savo ritualų, kurių nenori viešai dalytis.
J. Onaitytė rimtai studijavo ir daug dirbo. Ji dažnai pavydėdavo studentams, kurie turi daug laisvo laiko.
Aktorė teigia, kad aktorystė nebuvo atsitiktinis atsiradimas reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Dar vaikystėje ji žinojo, kad būsiu aktorė.
J. Onaitytė kartais mėgsta pabūti atsiskyrusi nuo pasaulio, tačiau kitąkart jai reikia jaukaus šurmulio. Ji nemoka savęs tausoti ir bendraudama su bičiuliais išdalija save.
Aktorė turi širdžiai mielą kampelį Dzūkijoje, netoli Apsingės ežero.
J. Onaitytė mano, kad mūsų vidinis balsas yra išmintingiausias patarėjas, žinantis, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje.
Aktorės šeima - dukros šeima. Ji turi dvi mielas žavias anūkes.
J. Onaitytės neerzina buitis. Ji nėra pedantė, tačiau netvarkos nemėgsta.
Aktorė stengiasi kiekvieną darbą atlikti kruopščiai, išbaigtai. Nesvarbu, kuriu vaidmenį ar plaunu indus.
J. Onaitytė yra prieraiši ir jai sunku išsiskirti su žmonėmis, daiktais, namais.
Aktorė stengiasi mokytis iš savo klaidų, tik ne visada pavyksta.
Pokalbiai su Jūrate Onaityte
Aktorė dalijasi mintimis apie savo kūrybinį kelią, vaidmenis ir požiūrį į gyvenimą.
Apie vaidmenis ir darbą kine:
J. Onaitytė prisimena, kad sovietmečiu, kai ekrane reikėdavo rūkyti, rūkydavo tikras cigaretes. Ji stengdavosi to išvengti, nors tai būdavo labai madinga kine.
Aktorė pasakoja, kad jaunystėje būdavo kino bandymai, kurių ji labai nemėgdavo. Ji kartais pasiūlydavau kolegę vietoj savęs, nes jutau, kad gali geriau tai padaryti.
J. Onaitytė teigia, kad jai svarbu pojūčiai, todėl savo pačios plaukai visada geriau nei ant galvos užtempti perukai.
Aktorė mano, kad kostiumas, kuris padeda atskleisti personažo esmę, yra labai svarbus.
J. Onaitytė pasakoja, kad yra atsisakiusi vaidmens kriminaliniuose televizijos serialuose, nes jai atrodė, kad gaila laiko ir energijos, neverta.
Aktorė teigia, kad jai labai svarbu pasitikėti aktoriumi, o aktoriui pasitikėti režisieriumi. Tai yra pagrindas kūrybiškam darbui filmavimo aikštelėje.
J. Onaitytė prisimena, kad filmuojant „Moterį ir keturis jos vyrus“ turėdavote prabangą filmuoti vieną sceną visą dieną. Tada būdavo taupoma juosta ir dublių būdavo nedaug.
Aktorė mano, kad kai dublių per daug, gali dingti aktoriaus pirminis, impulsyvus, nesuvaidintas pojūtis.
J. Onaitytė pasakoja, kad A. Žebriūnas buvo gana atsainus aktorėms moterims ir ilgai diskutuodavo su vyrais aktoriais.
Aktorė teigia, kad jai buvo labai dėkinga režisieriui už jautrų supratimą, kuris stiprino pasitikėjimą vienas kitu.
J. Onaitytė sako, kad jos dukra neaugo teatro užkulisiuose, nes ji geriau paprašydavau ko nors, kad namie dukrą pažiūrėtų.
Apie požiūrį į gyvenimą ir kūrybą:
J. Onaitytė teigia, kad jai gelbsti vidinė energija ir ženklai, kuriuos ji mato ir vertina kaip pritarimą.
Aktorė mano, kad žmonės bent išoriškai turime atitikti jų lūkesčius.
J. Onaitytė sako, kad jai svarbu būti stilingai apsirengusiai, nes žiūrovai nori matyti jaunus, gražius, pasitempusius aktorius.
Aktorė prisimena, kad jaunystėje neturėjo laiko lakstyti į pasimatymus, nes vien specialybė atimdavo aštuonias valandas.
J. Onaitytė ironiškai prisipažino, kad jai smagu vaidinti beprotes, nes režisierius net ir norėdamas nenurodys, kokiu būdu jai išeiti iš proto.
Aktorė teigia, kad atidžiai įsiklausanti į jaunų kūrėjų idėjas ir dramatiški vaidmenys jai prigula tarsi antra oda.