Tėvams dažnai kyla iššūkių, susijusių su vaikų netinkamu elgesiu. Šiame straipsnyje aptarsime 2 metų vaikų elgesio ypatumus, galimas priežastis ir veiksmingus būdus, kaip reaguoti į netinkamą elgesį, pabrėždami teigiamus auklėjimo metodus ir savireguliacijos ugdymą.
Netinkamas elgesys: iššūkis kiekvienai šeimai
Kiekvienas tėvas yra patyręs situacijų, kai vaiko elgesys sukelia gėdą ar sumišimą. Nesvarbu, ar tai būtų atsisakymas rengtis, nenoras palikti žaidimų aikštelę, muštynės su kitais vaikais ar svetimo daikto pasisavinimas, netinkamas elgesys yra neišvengiama vaikystės dalis. Kartais, jei namuose tėvai leidžia vaikui viską, problemos išryškėja tik ugdymo įstaigose, kur auklėtojos ar mokytojos atkreipia dėmesį į netinkamą vaiko elgesį.
Ribų nustatymas: pirmas žingsnis
Norint veiksmingai valdyti vaiko elgesį, būtina nustatyti aiškias ribas. Pirmiausia tėvai turėtų suskirstyti vaiko elgesį į tris kategorijas:
- Elgesys, kuris niekada nebus toleruojamas (pvz., kitų mušimas, daiktų gadinimas).
- Elgesys, kuris kartais bus leidžiamas (pvz., saldumynų valgymas prieš pietus).
- Elgesys, kuris nėra reikšmingas (pvz., vaikas nesusitvarko žaislų).
Šis suskirstymas padeda tėvams nuosekliai reaguoti į įvairias situacijas ir aiškiai komunikuoti savo lūkesčius vaikui.
Namų taisyklės: bendradarbiavimas ir aiškumas
Svarbu, kad šeima kartu susėstų ir susirašytų namų taisykles. Jei taisyklės neegzistuoja, vaikas gali paprasčiausiai nežinoti, koks elgesys yra tinkamas, o koks ne. Taisyklių skaičius neturėtų viršyti dešimties, kad vaikui būtų lengviau jas įsiminti ir suprasti. Vaikai taip pat turėtų turėti teisę dalyvauti nustatant taisykles, pavyzdžiui, išsakyti savo norus, kad tėvai ant jų nerėktų.
Taip pat skaitykite: Svarbi informacija apie lytinių organų pokyčius nėštumo metu
Prieš lankantis viešose vietose, pravartu aptarti elgesio taisykles. Pavyzdžiui, prieš einant į parduotuvę, susitarti, ką ir kiek pirksite. Svarbu, kad reikalavimai vaikui būtų adekvatūs jo amžiui ir vystymosi raidai.
Netinkamo elgesio priežasčių analizė
Norint koreguoti vaiko netinkamą elgesį, reikia išsiaiškinti, kokio tikslo vaikas siekia tokiu elgesiu ir ar jam pavyksta pasiekti savo tikslą. Dažniausiai vaikai elgiasi netinkamai, siekdami:
- Dėmesio.
- Valdžios.
- Keršto.
- Nevykėliškumo (noras sulaukti užuojautos).
Žinant, kokio tikslo siekia vaikas, galima patenkinti jo poreikius iki tol, kol jis pradės elgtis problematiškai. Pavyzdžiui, jei vaikas siekia dėmesio, jam reikia skirti daugiau laiko ir dėmesio. Jei vaikas nori daugiau valdžios, galima leisti jam priimti daugiau savarankiškų sprendimų, pvz., rinktis, kuriuos drabužius vilktis ar kuriuos namų darbus atlikti pirmiausia. Taip vaikas jausis labiau kontroliuojantis savo gyvenimą ir mažiau priešinsis.
Vaikai rodo nevykėliškumą, kai tokiu elgesiu siekia dėmesio ir užuojautos. Pavyzdžiui, vaikas vis kartoja „aš nemoku, aš negaliu, man neišeis“, o tėvai jį guodžia ir siūlo savo pagalbą.
Svarbu suprasti, kad vaiko elgesys iš niekur neatsiranda. Jį kažkas sukelia, o vėliau po vienokio ar kitokio elgesio jis sulaukia pasekmių. Sulauktos pasekmės gali arba paskatinti vaiką kartoti elgesį, arba jį nutraukti. Todėl svarbu išsiaiškinti, kas sukelia vaiko netinkamą elgesį (gal nuovargis, alkis ar kita lengvai pašalinama priežastis) ir nustatyti, kokias pasekmes vaikas gauna pasielgęs netinkamai. Netgi neigiamas dėmesys, pavyzdžiui, aprėkimas ar mušimas, gali būti vaikui patrauklus, nes tai vis tiek yra dėmesys.
Taip pat skaitykite: Kaip išrinkti vaikišką telefoną 3 metų vaikui?
Paskatinimai ir bausmės: balanso paieška
Elgesio pasekmės gali būti paskatinimai arba bausmės. Pirmiausia reikėtų pradėti nuo paskatinimų, o jei tai neveikia, tik tada imtis bausmių. Universalų paskatinimų vaikams nėra, nes kiekvienas vaikas yra individualus.
Paskatinimo priemonės
Tai būdai, kaip vaikas yra skatinamas už tinkamą elgesį, kaip jis yra giriamas, įvertinamas, apdovanojamas. Pats geriausias vaiko paskatinimas ir netinkamo elgesio prevencija yra laiko leidimas su vaiku, skiriant visą dėmesį tik jam, darant tai, ką nori vaikas. Papirkinėti vaiką daiktais ar pinigais nėra gera strategija. Geriau siūlyti laiko leidimą kartu: valgyti ledus, eiti į kiną, žaisti boulingą ir pan.
Formavimas - tai teigiamo elgesio pastiprinimas. Pastiprinamas net panašus elgesys į norimą.
Drausminimo priemonės
Tai būdai, kaip vaikas yra sudrausminamas, jei elgiasi netinkamai, pvz., kol nesusitvarko žaislų vakare, negali žiūrėti mėgstamo filmuko. Blogiausia, kai tėvai tik gąsdina nubausti vaiką, bet niekada neįvykdo to, ką pažadėjo. Dažniausiai vaikai iš žodžių nepasimoko, todėl reikia taikyti ir pasekmių metodą, kai po netinkamo elgesio seka neigiama pasekmė.
Slopinimas - neigiamo elgesio ignoravimas. Apsimesti, kad niekas nevyksta.
Taip pat skaitykite: Pavojai nėštumo metu: kritimai
Svarbu prieš pradedant vaikui taikyti drausminimo priemones, aptarti su juo, kokio elgesio tikitės iš jo ir kokiais būdais jis bus skatinamas ir kaip drausminamas.
Prieš paskirdami bausmę, vaiką perspėkite (pvz., „Gali nusiraminti ir toliau žaisti smėlio dėžėje, jei nenusiraminsi, eisime namo“).
Pertrauka: paskutinė priemonė
Jei vaikas piktybiškai elgiasi netinkamai (pvz., mėto daiktus, muša brolį, kandžiojasi ir pan.), galima naudoti pertrauką. Tai paskutinė priemonė, kurią reikia naudoti retai. Pasirinkite neutralią pertraukos vietą (pvz., prieangis, koridorius), kurioje nėra bausmės ar paskatinimo elementų. Nusiuntimas į savo kambarį netinka.
Pertrauka turi turėti aiškias taisykles. Pirmiausia su vaiku reikia sutarti, koks elgesys bus baudžiamas pauze, pvz., sudavei broliui, tau paskiriama pertrauka. Prieš paskiriant minutės pertraukėlę, reikia vaiką perspėti. Jei vaikas nustoja daryti netinkamą veiksmą, mes jį apdovanojame, jei nenustoja - nuvedame pasėdėti ant kėdės. Jei pertrauką skirsime per dažnai, ji nebeveiks. Vaikas turi sėdėti, kol mes pasakome „gana“. Jei vaikas pertraukos metu elgiasi netinkamai, bausmė tęsiama. Neskaičiuojame laiko iš naujo, o tik palaukiame, kol vaikas nurims. Kai nusiramina, vaiką paimame. Pauzė negali būti atšaukiama. Jei vaikas vis palieka kėdę, vadinasi, tai neveikia.
Bendravimo svarba
Turi būti tik viena komanda per kartą. Vaikams lengviau suprasti, kai liepiama padaryti tik vieną dalyką. Komanda turi būti trumpa ir aiški. Tėvai dažnai kalba per daug ir per sudėtingai. Vaiko prašome ramiu tonu. Nepateikite reikalavimų klausimų pavidalu. Pasakykime, ką vaikui daryti, o ne tai, ko nedaryti, nes vaikai dažniausiai „ne“ praleidžia pro ausis.
Tėvų vaidmuo: modeliavimas ir savirefleksija
Tėvai modeliuoja tinkamą elgesį vaikui. Vaikų problemos dažnai kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Ar kada nors bandėte paklausti, kam jums reikalingas vaikas? Paprastai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas.
Visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai. Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“.
Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu. O jeigu mes jų atsisakytume? „Jūsų vaikai nėra jūsų… Ir nors jie su jumis, jie jums nepriklauso. Jūs galite atiduoti jiems savo meilę, bet ne mintis, nes jie turi savąsias“. Šie teiginiai kelia susierzinimą bei nepritarimą: „Kaip tai ne mano vaikas? Aš gimdžiau, aš maitinau, auginau, rūpinausi… Tiek dėl jo aukojausi, kaip jis gali būti ne mano?“ Sunku tai priimti, bet toks susierzinimas kyla tik iš mūsų egoizmo. Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“.
Tėvai turi leisti vaikams augti. Savo santykius su vaiku paramstę intelektiniais sprendimais, pakliūvate į didelius spąstus, kurie vadinami santykiu TAI-TAI (dviejų objektų santykis). Jūs vaikui tampate TAI, t. y. objektu, iš kurio nepaliaujamai srūva nurodymai ir reikalavimai arba kuris teikia materialinę naudą. O vaikas jums taip pat tampa TAI - teisingai, be klaidų veikiančiu organizmu, nekeliančiu didelių reikalavimų ir rūpesčių. Kitas santykis tarp dviejų žmonių AŠ-TU (asmeniškas dviejų žmonių santykis). Šiuo atveju jau įmanoma pagarba, o jei pavyks - ir meilė.
Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas.
Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4-5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas.“ Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą.
Kaip „duoti vaikui sparnus“ jo neauklėjant? Atsakymas ir labai paprastas, ir labai sudėtingas: tėvai turi leisti vaikui augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlei jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą. Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais. Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus. Kokios yra mūsų vertybės? Kaip mes bendraujame tarpusavyje? Ką veikiame laisvalaikiu? Kaip rūpinamės vienas kitu? Kiek vienas kitą gerbiame? Visa tai bus „šviesa ir vanduo“ vaikui augti. Ką sau leidžiame ir ko neleidžiame? Įprastas moralizavimas ir pamokslavimas vaiko neveikia. Net jei prie vaiko stengsitės ypač teisingai elgtis ir kalbėti, bet viduje to nejausite, teks ir vėl jus nuliūdinti - vaikas mokysis iš to, kas slypi jūsų viduje. Šią tiesą dažnai patvirtina mūsų draugai ir pažįstami, kai ima stebėtis blogu vaiku: „Iš tokios geros šeimos, o taip baisiai elgiasi.“ Kartais ir patys tėvai gyvena apgaubti saviapgaulės: „Mes prie vaiko nesibarame.“ Tačiau koks skirtumas, ar baratės prie vaiko, ar ne. Vaikas vis tiek auklėjasi savitarpio nepasitenkinimo aplinkoje, papildomai dar išmokdamas, kad reikia nuo kitų slėpti savo jausmus ir apsimesti, kad nėra to, kas iš tiesų yra. Labai dažnai tėvai klysta manydami, kad vaikai nežino apie jų neištikimybę, skyrybų planus ar finansines problemas. Vaikai gal ir nežino (nors dažniausiai žino), bet jie jaučia emocinę atmosferą namie ir ima atitinkamai reaguoti: pykčiu, neklausymu, nepagarba ar kitokiu destruktyviu elgesiu.
Net jei atkrinta auklėjimo misija, vaikus auginti vis tiek sunku, nes turime būti atviri, sąžiningi, reiklūs sau ir gebantys tinkamai reaguoti į vaiko augimo poreikius. Kuo tai skiriasi nuo įprasto auklėjimo? Tuo, kad auklėdami įsivaizduojame, koks vaikas turi būti: kaip jis turi elgtis, kaip rengtis, su kuo draugauti, kaip mokytis, kur studijuoti ir pan. Leisti vaikui augti reiškia, kad tėvai turi vadovautis visai kitomis nuostatomis ir visai kitaip elgtis. Netrukdantys vaikui augti tėvai mato savo vaiką tokį, koks jis yra, žino jo realius poreikius ir gebėjimus, girdi, ką vaikas sako, jaučia, kaip jis jaučiasi ir labai savikritiškai vertina neigiamą vaiko elgesį. Geriausia, kai tėvai yra laisvi nuo savo savanaudiškų lūkesčių vaiko atžvilgiu, tačiau tai beveik neįmanoma! Galime bandyti sumažinti savo lūkesčius vaikui, nes taip auginamas vaikas netampa objektu, kurį reikia išlavinti ir išauklėti.
Kontrolės ir manipuliacijos pavojai
Per televizorių teko stebėti džiaugsmingą reportažą apie patobulėjusią vaikų sekimo sistemą mokyklose. Dabar tėvai galės ne tik žinoti, kokius pažymius jų vaikas gauna, bet ir gauti informaciją, kada jis atėjo ir išėjo iš mokyklos, kuriose pamokose buvo. Įdomu, kaip jaustųsi pati mama ar tėvas, jei jo artimieji ar vaikas galėtų žinoti, kada jis ateina į darbą, o kada išeina, kokia jo viršininko nuomonė apie jo darbo rezultatus, kokius darbo pažeidimus padarė šiandien ir už ką buvo nubaustas? Kartais tėvų norui kontroliuoti vaikus nėra ribų. Dar yra manipuliacijos, kai iš vaiko reikalaujama gerų rezultatų ar drausmės, skatinant arba baudžiant. Lazdos ir saldainio metodas gal ir buvo tinkamas Ivano Pavlovo šunims dresuoti, bet ar mes norime iš savo vaiko padaryti dresuotą gyvūną? Pavyzdžiui, už dešimtuką gauni 10 litų, už aštuntuką - 8 litus, už neigiamą pažymį - minus 5 litai.“ Puiki buhalterinė sistema? Tačiau ką iš tiesų perka tėvai? Prievartai priskiriamos ir bausmės (mušimas, rėkimas, laisvės apribojimas, nesikalbėjimas ir pan.). Psichologinei prievartai galima priskirti taip pat vertinimą ir lyginimą su kitais, lepinimą, apleistumą, net ir maksimalų vaiko užimtumą, kai vaikas nebeturi laisvalaikio, nes visas jo laikas skiriamas būreliams ir kokiems nors socialiai populiariems gebėjimams lavinti. O prievarta gimdo prievartą, pasipriešinimą, kovą.
Taisyklės ir ribos: būtina, bet ne viskas
Vaikų auklėjimas, drausminimai, bausmės dažnam tėvui kelia daugybę klausimų. Tarnybos psichologai patikina, kad taisyklės ir ribos vaikams svarbios ir reikalingos, tačiau vien draudimai ir bausmės nėra tinkama auklėjimo priemonė. Jas turi lydėti susitarimai, aiškios taisyklės ir tinkamas pavyzdys. „Drausmė, nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko emocijų valdymo. Anot psichologės, pasitaiko atvejų, kai vaikas nesilaiko drausmės, šeimoje priimtų taisyklių ir elgiasi netinkamai. Tuomet vaikas privalo pajausti savo elgesio pasekmes. „Drausminimo priemonė turi būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui: trumpesnis laikas prie kompiuterio, minutės pertrauka apgalvoti poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to pasekmė - pavėlavai grįžti namo, reiškia rytoj su draugais nesusitiksi. Z. Andrijauskienė atkreipia suagusiųjų dėmesį, kad dažniausiai vaikai sąmoningai nenori sukelti problemų, jie tiesiog mokosi, pažįsta pasaulį, tikrina ribas ir daro klaidas. „Ko gero, daugelis tėvų išgyvena kaltės jausmą, kai tenka drausminti ar nubausti vaiką. Taikant drausminimus, visada reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo charakterį, raidą ir brandą. „Kiekviena taisyklė, draudimas turi būti apgalvoti ir pagrįsti. Pasakyti vaikui „man nepatinka“, tai reiškia nepasakyti nieko. Kiekviena pastaba turi būti paaiškinta, kodėl derėtų elgtis kitaip. Galima su vaikais tartis ir diskutuoti apie tinkamą ir netinkamą elgesį, taisykles. Per didelės, vaiko amžiaus ir gebėjimo ištverti neatitinkančios bausmės ir drausminimai verčia vaiką patirti neteisybės jausmą ir net norą kerštauti. „Apie tai, ar drausminimai, bausmės vaikui duoda naudos, visuomenė dar tik pradeda kalbėti. Tam, kad jų netaikytume, reikia su vaikais labai daug kalbėtis, o mes nesame pratę to daryti. Kalbėtis reikia nuoširdžiai, daug ir apie viską - jausmus, emocijas, pasirinkimus. Atsižvelgiant į vaiko amžių, kartais ir kelis kartus reikia pakartoti ką jis darė ne taip ir kaip turėtų elgtis, kad suprastų, ko iš jo tikitės. „Pokytis po vieno pokalbio neįvyks, kartais net ir dešimties pokalbių gali neužtekti, todėl reikia nusiteikti ir suprasti, kad tai ilgas procesas. Psichologė sako, kad taisyklės, ribos, priimtinos elgesio normos turi galioti visiems šeimos nariams be išimties. Tai reiktų aptarti su vaiku, aiškiai suformuluojant ko iš jo tikimasi, koks elgesys nepageidaujamas. Psichologai tikina, kad taisyklių ir jų nepaisymo pasekmių žinojimas iš anksto užkerta kelią vaiko pykčiui prieš tėvus, kurie jį drausmina. „Jeigu su vaiku jau aptarėte galiojančias ribas bei taisykles, į nusižengimus, jų nepaisymą negalima žiūrėti pro pirštus. Pastebėjus nederamą vaiko elgesį, perspėjame, primename taisykles, susitarimus, tačiau padaręs nusižengimą vaikas turėtų sulaukti atitinkamos nuobaudos. Tėvų atlaidumą tokiu atveju, vaikas priims kaip signalą, kad taisyklės nieko vertos ir jų laužymas atsakomybės neužtraukia“, - sako Z. „Geras elgesys, tinkamas poelgis, mandagumas - nors ir savaime suprantami dalykai, tačiau taip pat turi sulaukti tėvų reakcijos. Nežiūrint amžiaus, tėvų paskatinimai, padėka, įvertinimas vaikui labai svarbūs, todėl padėkoti ir akcentuoti tinkamą elgesį, gražų poelgį turėtume įprasti. „Svarbiausia, tėvams mokėti valdyti savo emocijas ir elgtis adekvačiai“, - paklausta, kaip tinkamai drausminti vaiką, sako Tarnybos psichologė. „Tik tinkama, logiška bausmė gali būti pamokanti. Z. Aleksandravičienė sako, kad kritika, pakeltas balso tonas ir vaiką žeidžiantys epitetai - taip pat netoleruotinos auklėjimo priemonės: „Jos vaiką žeidžia, menkina savivertę ir siunčia signalą, kad šaukdamas esi viršesnis už kitus, o tokią „privilegiją“ suteikia vyresnis amžius. Pasak psichologės, fizinės bausmės ir psichologinis smurtas didina vaikų agresiją ir pyktį, ugdo autoriteto ir bausmės baimę, tačiau neugdo atsakomybės ir sąmoningumo. „Šeimoje augant vaikui, kartu kaip asmenybės turi augti ir tėvai. Išmokti kalbėtis ir išgirsti, suprasti, laiku sudrausminti ir nubrėžti reikiamas ribas - sunkus ir atsakingas darbas, tačiau jis ugdo vaiką ir brandina asmenybę.