Šis straipsnis skirtas Jovitos atminimui, jaunos moters, kurios gyvenimas tragiškai nutrūko gimdymo metu. Straipsnyje apžvelgiama Jovitos gimdymo istorija, pradedant asmeniniais išgyvenimais ir baigiant skaudžia netektimi, kuri sukrėtė artimuosius ir bendruomenę.
Jovitos Laiškas: Gimdymo Sunkumai ir Džiaugsmai
Jovita, pasidalinusi savo gimdymo istorija, atvirai rašė apie patirtus sunkumus ir džiaugsmus. Jos laiškas atskleidžia moters perspektyvą apie gimdymą, kuris ne visada klostosi taip, kaip svajota.
Pirmas Gimdymas: Trumpa Virkštelė ir Antras Gimimas
Pirmagimė turėjo gimti rugsėjo 9 dieną. Rugsėjo 8 dienos ryte prasidėjo nereguliarūs sąrėmiai, bet buvo skausmingi, todėl Jovita nuvyko pasitikrinti į ligoninę, kur pamatavo tonus, patikrino padėtį bei liepė grįžti su daiktais, nes turėtų gimdyti.
Buvo nuostabi saulėta diena, todėl Jovita labai apsidžiaugė tokia naujiena. Pirmieji reguliarūs sąrėmiai jau ligoninėje nebuvo nieko ypatingo, todėl atsisakė nuskausminamųjų ir linksmai striksėjo ant kamuolio bei juokėsi kartu su vyru. Nuleido vaisiaus vandenis, atsirado po kiek laiko stangos ir tuomet prasidėjo visas smagumas. Niekad nemaniau, kad rėksiu, bet rėkiau ir labai. Viskas, ko išmokau kursuose, kaip kvėpavimas, stūmimo pobūdis ir pan., liko kažkur užmarštyje. Gydytojai rėkia, kad nestumiu, ir kad atsipalaiduočiau, o aš iš visų jėgų stumiu, o apie kokį atsipalaidavimą galima iš viso kalbėti, kai sąrėmis po sąrėmio, kaklelį drasko ir skausmas begalinis ir be jokio atokvėpio.
Staiga minutei viskas sustojo. Matau prieš akis daug žmonių ir esu įsitikinusi, kad mes visi švenčiame naujuosius metus, tik pasidarė keista, kad aš nieko nepažįstu, bet šiaip gan linksma ir visai nieko kompanija, tai galim švęsti. Tuomet skausmas vėl grąžino į realybę: kokie naujieji metai, aš juk gimdau! Nuspręsta, kad nieko su manim nebus ir reikės vakuumo. Pasirašiau dokumentus, tuo metu būčiau pasirašiusi bet ką, ir sielą velniui pardavusi. Nors iš nušaukit mane. Tačiau paprašiau gydytojos dar poros bandymų, nes tonai buvo normalūs. Stūmiau taip, kad atrodė, jog visos žarnos išlįs ir man pasisekė!
Taip pat skaitykite: Saugus sportas po gimdymo
Tiesa, faktą, kad pagimdžiau, supratau irgi tiktai iš aplinkinių veidų mimikų, nes jau su dievais kalbėjausi: visi tapo laimingi, vyras verkia ir šypsosi, supratau, kad kažką gero pavyko padaryti. Bet tikrai nejutau jokios euforijos, tik pradėjau purtytis kaip plekšnė ant kranto.
Gydytojai pranešė, kad vaikas sveikas, bet jo virkštelė labai trumpa - apie 25 cm. Tuomet man tai nieko nereiškė, bet kai pradėjau skaityti užsienio literatūrą apie virkšteles, paaiškėjo, kad trumpa virkštelė yra reta, bet pavojinga gimdymo komplikacija, kuri gali baigtis ir kūdikio uždusimu, ir motinos mirtimi.
Jovita pasidalino, kad tik po gimdymo suprato, kokia reta ir pavojinga komplikacija buvo trumpa virkštelė. Ji jautėsi tarsi antrą kartą gimusi kartu su dukrele.
Antras Gimdymas: Netektis ir Klausimai Be Atsakymų
Gimdymo sunkumai užsimiršta, todėl drąsiai nusprendžiau pastoti po metų žindymo dar kartą. Visa nėštumo eiga buvo sklandi ir lengva, išskyrus pabaigą: buvo sunku vaikščioti ir pilvas atrodė man per didelis.
Gydytoja informavo, kad pas mane gan didelis vaisiaus vandenų kiekis, arti maksimalios normos, bet jos neviršija, todėl patarė daugiau ilsėtis, o visi tyrimai geri. Išnešiojau iki pilnos 37 savaitės ir jaučiausi saugumo zonoje: jeigu ir gimtų, būtų pilnai išnešiotas kūdikis. Antradienio rytą gydytoja pamatavo tonus, pilvo apimtį ir pasakiusi, kad viskas gerai, išleido namo iki kito vizito. Kitą rytą atsikėlusi niekaip nejaučiau judesių, nors rytas - pats intensyviausias judėjimo metas, tad išvažiavom su vyru į ligoninę pasitikrinti. Tikrai nieko blogo neįtariau, maniau, prieš pabaigą gali sulėtėti judesiai.
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
Ligoninėje prijungė patikrinti tonus, bet nieko nerado, todėl skubos tvarka nusiuntė daryti echoskopiją. Tuomet jau žemė pradėjo slysti iš po kojų ir ašaros pradėjo kauptis. Gydytoja pradėjo ultragarsinį tyrimą ir pagavo širdies plakimą - koks palengvėjimas, vaikas gyvas!!!!!! BET echoskopas parodė nenormaliai didelį vaisiaus vandenų kiekį ir sutrikusią širdies veiklą, todėl iš karto pasakė, kad skubiai reikia kūdikį ištraukti, nes rizika labai didelė.
Mano širdis vėl kulnuose. Kaip taip gali būti? Vakar viskas buvo gerai, o staigiai viskas tapo blogai? Prieš savaitę normalus vandens kiekis, o po savaitės patologinis? Visa drebėdama su gydytojų palyda keliauju į gimdyklą.
Gydytojai nusprendė skatinti gimdymą ir leisti gimdyti natūraliai, o tonams krentant atlikti ekstra cezario pjūvio operaciją. Nuleido vandenis ir pradėjo skatinimą. Vaisiaus tonai tapo ritmiški, viskas atsistatė, todėl vėl visi su šypsenom laukiam eigos. Sąrėmiai stiprėja ir dažnėja, vaisiaus širdis gerai plaka. Mes su vyru laimingi, kad pagaliau išvysime mažylę ir dar vakare galėsim supažindinti seses. Deja, gimdos kaklelis nebuvo toks lankstus, todėl suleido vaistų nuo skausmo, kurie, anot gydytojų, suminkština kaklelį, kad gimdymo veikla suaktyvėtų. OK, man svarbu, kad kuo geriau būtų ir nebebijau jokių skausmų.
Tik staiga po penkių minučių vaisiaus tonai pradėjo kristi labai greitai ir niekaip neatsistatė todėl skubiai buvau perkelta į operacinę. Mano širdis vėl kulnuose, aš jaučiu šoką, bet pagalvojau, kad tik greičiau ištrauktų ir jau nesvarbu, kokiu būdu, gali mane pjauti, kaip tik reikia. Operaciją atliko itin greitai, jaučiau viską: ir pjūvį, ir ištraukimą, nes niekas net nelaukė pilnos nejautros. Kūdikis neverkė. Pradėjau klausinėti, kodėl neverkia, nors jaučiau, kad jau ištrauktas, bet atsakymas buvo vienas: suleisti raminamųjų, gimė mergytė.
Toliau atsijungiau ir kai atsigavau, mane informavo, kad reanimuoti mažylės nepavyko, ir kad virkštelė labai trumpa (IR VĖL???????) bei susisukusi.
Taip pat skaitykite: JK gimdymo namai
Kokia tiksli mirties priežastis, niekas tiksliai nežino, nors vaikutis sveikas ir išnešiotas. Kalta virkštelė? Kaltas per didelis vandens kiekis ar to priežastys? Ar to buvo galima to išvengti? Dabar galima tik spėlioti, bet juk niekas nebeatgaivins mažylės, o judėti pirmyn reikia. Tikrai pavydžiu toms moterims, kurios nesunkiai pagimdo ir labai norėčiau būti viena iš jų, o ne balansuoti tarp gyvenimo ir mirties.
Jovita patyrė didžiulį skausmą netekusi dukrelės. Ji kėlė klausimus, į kuriuos nebuvo atsakymų, paliekant ją su spėlionėmis ir liūdesiu.
Tragedija Pasikartojo: Jovitos Mirtis ir Sūnaus Leonuko Netektis
Po dvejų metų, 2023 m. balandžio 28 d., Jovita mirė po komplikacijų, patirtų gimdymo metu. Klinikinė mirtis ją ištiko dar balandžio 21 dieną. Be mamos liko naujagimis Leonas ir dvi vyresnės dukros.
2021 m. birželio 21 d. netekome ir Leonuko. Apie tai socialiniuose tinkluose pranešė berniuko tėvas Dovydas Tacionis. „Su skaudančia širdimi pranešame, kad šeštadienį mus paliko mūsų sūnelis Leonukas Tacionis, iškeliaudamas amžinybėn pas savo mamytę Jovitą.
Embolija Vaisiaus Vandenimis: Reta ir Fatali Patologija
Kaip jau rašė lrytas.lt, skaudi nelaimė įvyko dėl itin retai pasitaikančios patalogijos - embolijos vaisiaus vandenims, kurią gydytojai vadina fatališka.
„Embolija vaisiaus vandenims - tai labai reta, dažniausiai fatali patologija nėštumo ir gimdymo metu ar iškart po jo, kai vaisiaus vandenų sudedamųjų dalių patenka į motinos kraujotaką ir tai lemia ūmią anafilaksinio šoko tipo gyvybei pavojingą reakciją su grėsmingu širdies ir kvėpavimo nepakankamumu“, - portalui lrytas.lt pasakojo LSMU Kauno ligoninės filialo P.
Vyro Prisiminimai: Klausimai ir Skausmas
Velionės gimdyvės vyras Dovydas vos prieš kelias dienas palaidojo mylimą žmoną ir trijų vaikų mamą. Žodžius rinkti dar sunku, tačiau jis atviras - turi daugybę klausimų medikams, kodėl jie, atsižvelgdami į ankstesnių gimdymų patirtis, nesiuntė jos gimdyti į trečiojo lygio ligoninę.
Prisimindamas nėštumo laikotarpį, Dovydas pasakoja, kad žmona jautėsi gerai, reguliariai tikrinosi. Savo ruožtu tėvai dar pasidarė genetinius tyrimus, tačiau ir jų atsakymai buvo puikūs. Likus kelioms dienoms iki gimdymo termino, kuris buvo numatytas balandžio 23 d., gimdyvė apsilankė pas akušerę, kuri ją prižiūrėjo pirmojo nėštumo metu. Pamatavus tonusus ir atlikus apžiūrą gydytoja patvirtino, kad visi rodikliai geri, gimda dar neatsivėrusi.
Dovydas pasakoja, kad dar balandžio 20 dieną žmona pradėjo justi paruošiamuosius sąrėmius ir ištarė, kad, greičiausiai, naktį jau teks vykti į ligoninę gimdyti. „Nuėjome gulti, viskas buvo gerai ir jau paskui apie vidurnaktį sakė: „Man atrodo, jau ruošiamės“, nes kartojosi kas 7 minutes sąrėmiai, kaip su pirmais dviem vaikais buvo prieš pat gimdymą. Mes išvažiavome, viską patikrino, pasakė akušerė, kad gimda atsivėrusi 4 cm, viskas gerai, puiku, iki ryto turėtų pagimdyti“, - prisiminė Dovydas.
Kaip pasakoja velionės vyras, tąkart jis išvyko namo, bet į ligoninę po kurio laiko sugrįžo - žmonai vežė nosies lašus, kurie liko jo kišenėje: „Grįžau, paskambinau į duris ligoninėje ir pamačiau iš kabineto išlekiančią bėgomis į postą ar med. seselę, ar akušerės padėjėją. Galvojau, gal išbėgo kažką pasižiūrėti, bet, reiškia, kai aš grįžau į ligoninę ir atvežiau nosies lašus, ištiko tą minutę nelaimė, ta vadinama, kai man pasakė, klinikinė mirtis.“
Iki ryto su telefonu rankoje jis laukė bet kokios žinios apie savo žmoną ir sūnų. Pats rašė žinutes akušerei, skambino į ligoninę bendruoju numeriu, kuris jį sujungė su Akušerijos skyriumi. Pirmąjį kartą niekas neatsiliepė, paskambinus antrąjį kartą iš ligoninės personalo jis išgirdo atsakymą, kad nieko negali komentuoti ir bus susisiekta vėliau. „Man buvo šokas, supratau, kad kažkas yra negerai. Tada už kokios valandos ar daugiau sulaukiau skambučio, prisistato budinti gydytoja ir sako: „Įvyko, kaip manoma, nelaimė, embolija vaisiaus vandenimis“. Sakė, gaila, kad taip įvyko, bet jums, reiškia, 21 diena buvo nelaiminga“, - skaudžius žodžius prisiminė pašnekovas.
Po kurio laiko Dovydas sulaukė dar vieno skambučio iš Kauno brigados gydytojo, kuris taip pat paminėjo, kad, kaip manoma, įvyko embolija vaisiaus vandenimis, o medikai darė viską, ką galėjo, stengėsi: „Sakė, jeigu nebūtume darę visko, ką galėjome, šiai minutei jūs turėtumėte dvejus šermenis.“ Pranešta, kad naujagimis skubiai išgabentas į Kauno klinikas, gimdyvė ten išgabenta kiek vėliau - maždaug vidurdienį. Savaitę dar ruseno viltis, kad žmona išsikapstys, tačiau balandžio 28-ąją jos gyvybė užgeso.
Dovydas pasakoja, kad susisiekus su Alytaus ligoninės vadovybe sulaukė klausimo, kodėl gimdymui rinkosi Alytų, o ne trečiojo lygio ligoninę - Kauno klinikas. „Labai gaila, kad mums nebuvo duotas joks šansas nuvažiuoti nors vieną kartą apžiūrai, konsultacijai į Kauną. Palikti buvome nežinomybėje Alytuje, ko pasekoje įvyko ši skaudi nelaimė“, - graudinasi vyras.
„Reiškia, jau pamatę daktarai jos amžių, pamatę trečią gimdymą, pamatę, kad pirmas cezaris, antras irgi sunkokas gimdymas buvo, visi matė ir suprato, kad mes turėjome būti 21 dieną ar net anksčiau Kaune. Dabar jokio, apart to telefoninio, paaiškinimo daugiau nebuvo - nei išsamios analizės, kas, kaip, kokiu laiku, kada suteiktas deguonis buvo, kad pradėtas gaivinimas, kodėl jie delsė, ką jie darė. Kiekviena minutė buvo svarbi. Jau žmonos nebeturiu, viskas, bet dabar vaikelio būklė neaiški, nes lygiai taip pat pažeista neurologinė visa sistema. Kauno klinikos sako, kad vaikas ir mama yra vienas, jie patyrė deguonies badą, pusės valandos deguonies badą. Aš nesuprantu, kaip tą pusę valandos nebuvo deguonies“, - klausimus kelia jis.
Dovydas sako norintis sužinoti, dėl kokių priežasčių medikai priėmė sprendimą ir leido užtikrinti, kad trečiąjį kartą bus saugu gimdyti Alytuje, nes pirmoji dukra gimė atlikus cezario pjūvį, antrasis gimdymas buvo natūralus, bet sudėtingas, be to, žmonai jau buvo beveik 35 metai: „Labai norėtųsi išsamesnio tyrimo, analizės, kaip, kas dėliojosi, kokiu metu išvežė, kas dalyvavo, kas atliko anesteziologinį darbą, kas operavo, kada prijungė deguonį, kada gaivino, kas padaryta buvo, kas priėmė sprendimus, dėl ko lėkė Kaunas (į Alytų - aut. past.), o ne vežė į Kauną?“
Vyras sako nesuprantantis ir to, kodėl medikai nebūna pasiruošę atlikti skubaus cezario pjūvio, jeigu viskas vyksta ne pagal planą. „Aišku, visi sakys dabar, kad labai greitai viskas įvyko, bet mes matome greitumo pasekmes - žmona po žeme, vaikas reanimacijoje“, - apmaudo neslepia jis.
Pasiteiravus, kokia šiuo metu naujagimio būklė, vyras atviras - pusė valandos deguonies badas pažeidė neurologinę sistemą, niekas nė nedrįsta prognozuoti, kokias pasekmes tai paliks: „Širdelė kaip ir dirba, inkstai dirba, maistą per zondą pasisavina, kvėpuoti pradėjo pats, be pagalbinio deguonies aparato, intubaciją deguonies jam išėmė iš plaučių, ventiliaciją plaučių atjungė. Bet jis yra vangus, neturi žindymo reflekso. Nėra to, kas turėtų būti pilnai išnešiotam vaikui. Daktarai sako, kad viskas yra labai trapu ir laikas parodys, kokios tos pasekmės bus. Kad jos bus, sako, tikrai, bet kokios dar labai anksti spręsti, sako, nenorime jūsų labai gąsdinti, bet nenorime sakyti, kad viskas bus gerai, nes matome, kad nėra gerai tai, kas turėtų būti.“
Sūnus vis dar Kauno klinikų reanimacijoje, o namuose laukia dvi dukros - Dovydas sunkiai tramdydamas ašaras užsimena, kad vyresniajai dukrai šis įvykis paliko didžiulę traumą, mažoji dukra vis paklausia, ar mama dar grįš, vėliau lyg ir supranta, kad jos sugrįžtančios nebesulauks, tada vėl laukia mamos, į rankas pasiėmusi jos nuotrauką.
„Labai skaudu, norėtųsi, kad tokie dalykai, tokia nelaimė nepasikartotų niekam ateityje. Liko dabar dvi mergaitės, naujagimis, kurio būklė neaiški, ir aš vienas su trimis vaikais. Ateitis labai paini ir miglota“, - atvirauja velionės vyras ir priduria, kad yra be galo dėkingas visiems, kurie palaiko tokiu sunkiu metu.
Dovydas išreiškė didelį skausmą ir sumišimą dėl įvykusios tragedijos. Jis kelia klausimus apie priimtus sprendimus ir galimybes išvengti nelaimės.
Ligoninės Komentarai: Medicininės Detalės ir Užuojauta
Susisiekus su Alytaus S. Kudirkos ligonine, jos teisininkė Bernadeta Navalinskienė patvirtino, kad į ligoninę gimdyvė atvyko savarankiškai, ne su GMP transportu, prasidėjus gimdymui, įprastos gimdyvei būklės.
„Įvertinus būklę, stacionarizuota gimdymui. Vystantis gimdymo veiklai, nutekėjus vaisiaus vandenims, po keleto minučių staiga prasidėjo dusulys ir pacientė prarado sąmonę. Įtarus grėsmingą komplikaciją, gimdyvė skubiai pervežta į operacinę cezario pjūvio operacijai atlikti. Po operacijos, abu pacientai buvo perkelti į reanimacijos ir intensyvios terapijos skyrių, paskui nedelsiant pervežti į Kauno klinikas. Alytaus ligoninės medikai padarė viską, kad gimdyvės ir naujagimio gyvybės būtų išgelbėtos, visi medicininiai veiksmai ir procedūros buvo atlikti maksimaliai greitai, ligoninės personalas viską atliko tinkamai“, - komentavo ligoninės teisininkė.
Ji taip pat patikino, kad Alytaus ligoninės medikai dirbo kartu su Kauno klinikų specialistų komanda, kuri skubiai atvyko į Alytaus ligoninę. Galutinę diagnozę ir mirties priežastį nustatė (nustatys) Kauno klinikų specialistai: „Manytina, kad gimdyvei gimdymo metu įvyko komplikacija (embolija vaisiaus vandenimis), kurios nebuvo galima išvengti, atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo lygį ir gerąją medicinos praktikos patirtį.”
Pasiteiravus, kas žinoma apie gimdymo komplikaciją - emboliją vaisiaus vandenimis - B. Navalinskienė teigė, kad, remiantis medicinos mokslo duomenimis, tai ypač reta nėštumo ir gimdymo patologija, kurią sukelia vaisiaus vandenų komponentų patekimas į motinos kraujotaką. „Tuomet kyla greit progresuojantys moters gyvybinių funkcijų sutrikimai, kurie dažnai, net ir gydomi, lemia moters mirtį (mirtingumas siekia 90 proc.). Ši patologija neturi specifinių rizikos veiksnių, bet, remiantis didžiausią tiriamųjų skaičių turinčiomis studijomis, išskiriami dažniausiai pasikartojantys rizikos veiksniai, tokie kaip vyresnis motinos amžius, vyriškoji naujagimio lytis ir kt.“, - komentavo Alytaus S. Kudirkos ligoninės teisininkė ir pridūrė, kad profilaktinių priemonių arba galimybės nuspėti šio klinikinio sindromo eigą nėra.
Susisiekus su Kauno klinikų Komunikacijos tarnyba, vyriausioji specialistė Jovita Gudelevičiūtė pareiškė šeimai užuojautą ir patvirtino, kad gimdyvė mirė Kauno klinikose, o naujagimis vis dar tebegydomas įstaigoje. „Nuoširdžiai užjaučiame artimuosius dėl skaudžios netekties. Galime patvirtinti faktą, kad moteris mirė Kauno klinikose. Šiuo metu jos naujagimis gydomas Kauno klinikose“, - komentare teigė J. Gudelevičiūtė ir pridūrė, kad daugiau informacijos pateikti negali, nes neturi artimųjų sutikimo.
Atsisveikinimas ir Atminimas
Su Leonuku atsisveikinti buvo galima antradienį, birželio 24 d., Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje, adresu Jurgiškių g. 4, nuo 11 valandos. Tą patį vakarą, 18 valandą, buvo aukojamos šv. Mišios.
Žinia apie Jovitos ir Leonuko netektį sukrėtė daugelį. Artimieji prašė visų, atnešti po baltą rožės žiedą, pagerbiant šviesų Jovitos atminimą.
Pogimdyminė Depresija: Jolitos Patirtis
Straipsnyje taip pat aptariama pogimdyminė depresija ir Jolitos patirtis, kuri atskleidžia, kaip svarbu atpažinti ir gydyti šią būklę.
Simptomai ir Pagalbos Paieška
Jolita pasakoja, kad pogimdyminė depresija jai pasireiškė dar nėštumo metu, trečiame nėštumo trimestre. Tokios būsenos nebuvo patyrusi niekada gyvenime. „Beprotiškas nuovargis, noras verkti, sumišimas, jausmas, lyg būčiau nesavame kailyje - tokios būsenos nebuvau patyrusi niekada gyvenime, - dar nėštumo metu pasireiškusios pogimdyminės depresijos požymius vardija jauna mama. - Atrodė, kad gyvenu kitame pasaulyje, nesupratau, kodėl jaučiuosi nelaiminga - juk gimė vaikas, atsirado, kur gyventi.“
Moteris užsimena, kad pirmasis nėštumas užsitęsė, vaikelis gimė beveik 42 savaičių ir gimdymas neapsiėjo be komplikacijų. „Galima sakyti, pirmo gimdymo metu patyriau gimdymo traumą. Galvojau, kad gyvenime daugiau neturėsiu vaikų. Jaučiausi kaip nesava, nesupratau, kas su manimi vyksta, buvau pasimetusi, sumišusi, irzli, norėjosi verkti kiekvieną dieną. Tokia būklė tęsėsi ilgai ir vyko bangomis“, - skaudžią patirtį prisimena moteris.
Jolitai pogimdyminė depresija diagnozuota nebuvo ir kad jai buvo pasireiškę ligos simptomai ji suprato tik po kurio laiko. „Man atrodė, kad taip jaučiasi visos moterys. Besilaukdama daug domėjausi - anglų kalba informacijos apie pogimdyminę depresiją daugiau nei lietuvių kalba. Kai perskaičiau apie šią ligą, supratau, kad taip jaustis nėra normalu ir kad visi punktai atitiko pogimdyminės ligos simptomatiką“, - sako moteris.
Jolita atvirauja, kad jai atrodė, jog nemyli savo vaiko iki jam sukako treji. „Aišku, aš jį beprotiškai mylėjau, bet pogimdyminė depresija leido man manyti, kad jo nemyliu. Jausmas, kad nemyliu, nenoriu savo vaiko, labai gąsdino. Jausmas, kad nemyliu, nenoriu savo vaiko, labai gąsdino. Nebuvo taip, kad vieną rytą atsikėliau ir sugalvojau, kad man yra pogimdyminė depresija.
Tai labai paveikė mūsų santykius, jie buvo kaip diena ir naktis iki vaiko gimimo ir po vaiko gimimo“, - su skauduliu prisimena moteris. Moteris pasakoja, kad diena po dienos, nuo pirmadienio iki penktadienio būdavusi viena, vyras grįždavo namo apie 19 val., o jie eidavo miegoti 21 val.
Jolita sako, kad iš pradžių nesuprato, jog serga pogimdymine depresija. Kai vaikui buvo maždaug pusmetis, nuvyko į įprastinę vaiko apžiūrą. „Pasakiau jam, kad mano vaikui jau pusė metų, bet jis kažkaip sugebėjo įtikinti mane, kad man yra pogimdyminė melancholija. Na, maniau, gydytojas patyręs, gal ji man praeis, tiesiog gerokai užsitęsė. Patikėjau, kad su manimi viskas gerai. Kai vaikui buvo daugiau nei metai, visa tai vis dar tęsėsi. Mačiau, kad nesusitvarkau, man liūdna, vaikas verkia.
Vaikščiojo su vaiku, nes neturėjo, kur palikti jo, nors tai labai sunkino situaciją. Lankėsi konsultacijose kas savaitę apie du mėnesius. Moteris prisipažįsta, jog jai labai nepatiko, kad psichologės nuolat keisdavosi: „Vos ne kas antrą sykį reikėdavo iš naujo kurti ryšį su nauja psichologe ir ne su visomis pavykdavo jį sukurti. Psichologinės konsultacijos man šiek tiek padėjo. Buvo naudinga vien išeiti iš namų ir su kuo nors pasikalbėti. Tai padėjo išvengti vaistų. Niekada nenorėjau vartoti antidepresantų dėl galimos priklausomybės, šalutinio poveikio. Norėjosi išlipti iš tos būsenos kitais būdais, nevartojant vaistų“.
Man labiausiai padėjo reguliarus atsitraukimas nuo motinystės, tiesiog pabuvimas žmogumi. Pabuvimas tyloje, išėjimas su draugėmis, kai nereikia nešioti, raminti nuolat verkiančio, zyziančio vaiko, tenkinti jo poreikių. Kai pailsėdavau emociškai ir fiziškai, galėdavau lengviau pakęsti vaiko būsenas, susitvarkyti su buitimi, netvarka.