Visame pasaulyje populiarėja mažų šunų veislės, tokios kaip Jorkšyro terjerai. Tai lemia keli veiksniai: mažesnė kaina, geresnis prisitaikymas prie miesto gyvenimo, lengvesnis transportavimas ir ilgesnis gyvenimo trukmė. Šiame straipsnyje aptarsime Jorkšyro terjerų gimdymą ir priežiūrą, atsižvelgdami į veislės ypatumus ir galimas problemas.
Mažų šunų populiarumo augimas
Maži šunys visada buvo populiarūs tokiose šalyse kaip Japonija, Brazilija ir Filipinai. Tačiau dabar nedidelių keturkojų skaičius auga ir ten, kur mėgstamesni buvo dideli šunys. Remiantis didžiausio JAV veterinarinių klinikų tinklo „Banfield Pet Hospital“ duomenimis, mažų šunų dalis per pastarąjį dešimtmetį išaugo 6 proc., o vidutinių ir didelių šunų sumažėjo atitinkamai 8,6 ir 17 proc. Britų kinologų klubo duomenimis, vidutinis naminis šuo per 25 metus sumažėjo maždaug 2,5 cm, o tarp veislių, kuriose būna kelios dydžių grupės, pastebėtas augantis miniatiūrinių potipių populiarumas. Be to, pirmenybė teikiama jau egzistuojančioms nedidelių šunų veislėms, pastebima, kad jų atstovai dar labiau mažėja.
Yra keletas būdų, kaip sukurti "miniatiūrines" ar "žaislines" veisles, kurių kiekvienas turi savo privalumų ir trūkumų. Pavyzdžiui, poruojami vis mažesni individai. Tam tikru laipsniu giminingų šunų veisimas orientuojantis į specifinę savybę žinomas kaip linijinis veisimas. Grynakraujų šunų gerbėjai dažnai tam teikia pirmenybę, kadangi toks veisimo būdas leidžia išlaikyti veislės genetiką, tačiau jis taip pat keičia pagrindinę veislės išvaizdą ar "genetinį parašą“, sukurdamas vis akivaizdžiau matomus skirtumus nuo kitų veislės atstovų. Be to, toks metodas gana lėtas ir siekiant norimo efekto gali prireikti kelių šunų kartų. Veisiant linijiniu būdu, vis dar išlieka nepageidaujamų didesnių šunų tikimybė ir nedidelių šunų vadose.
Kitas metodas apima kitų, mažesnių veislių įvedimą, taip siekiant greitesnio miniatiūrizavimo. Tai tinkamas metodas tiems, kurie nori pagreitinti dydžio mažinimo procesą, kadangi mažesni šunys tikėtini jau po vieno poravimo. Tačiau mažesnė veislė gali įnešti ir naujų ligų. Pavyzdžiui, marmurinė spalva yra savybė, būdinga daugeliui aviganių veislių. Paskutiniu metu ji įveista į daugybę veislių, kurios anksčiau jos neturėjo, tad galime pamatyti marmurinių amerikiečių kokerspanielių, buldogų ar čihuahua. Homozigotinis marmurinės spalvos genas „neša“ kurtumą ir mikroftalmiją, taip pat drauge gali temptis ir kitų paveldimų problemų. Ganymo veislės taip pat turi ABCB1 (dar žinomą kaip MDR1) genetinę mutaciją, susijusia su jautrumu daugeliui vaistų, pavyzdžiui, ivermektinui.
Gyvūnai, sukurti poruojant du skirtingų veislių atstovus, kartais vadinami "dizainerių veislėmis", o jų veisėjai bei augintojai dažnai teigia, kad paveldimos ligos šių šunų nekamuoja, kadangi jie nėra grynaveisliai. Tačiau maždaug 40 proc. mišrūnų „nešiojasi“ mažiausiai vieną rizikos faktorių, galintį sukelti genetinę ligą, tad jei atitinkamų veislių kilmė panaši, tokios problemos galimos ir jų mišrūnams. Be žinomų genetinių ligų mutacijų, yra daugybė problemų, kurios, atrodo, turi paveldimą komponentą, tačiau tiksli jų priežastis dar nenustatyta.
Taip pat skaitykite: Kada taikoma vakuumo pagalba gimdyme?
Atranka dėl chondrodisplazijos - dar vienas metodas, naudojamas miniatiūrizuojant šunis. Šis būdas pasirenkamas siekiant mažesnio aukščio ir daugeliui žmonių patrauklios išvaizdos. Chondrodisplazija yra šuns galūnių sutrumpėjimas, kurį sukelia nenormalus kremzlių ir kaulų vystymasis. Nors kai kurioms veislėms ši savybė būdinga (taksai, basetai, korgiai), kitos gali būti tik jos nešiotojos su retkarčiais išlendančiu pasireiškimu, taip pat šis požymis gali būti įvestas. Gaila, tačiau dauguma žmonių nežino ar negalvoja apie sveikatos problemas, kurias sukelia ilgesnis ir žemesnis kūnas. Artritas, tarpslankstelinių diskų liga, klubo sąnario displazija ir daugybė kitų problemų, kurios pastebimos chondrodisplazinėse veislėse, yra glaudžiai susijusios su jų išvaizda.
Be minėtų genetinių ligų ir ortopedinių problemų, susijusių su chondrodisplazija, miniatiūrizacijos tendencijos susijusios ir su kitomis bėdomis. Pirma, kažkokį šunų tipą pradėjus laikyti stilingu, jo paklausa išauga ir daugiau žmonių bando iš to pasipelnyti. Veisimui naudojant neetiškus metodus, galima neigiama įtaka parduodamų šuniukų sveikatai, o tokie šuniukai gali būti tiek su kilmės dokumentais, tiek be jų. Pavyzdžiui, kai kurie oficialūs veislynai gali būti registruoti šalyse, kuriose reikia mažiau sveikatos tyrimų. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į faktą, kad kilmės dokumentus išduodančių organizacijų yra ne viena (tad būtina atsižvelgti į jų reikalavimus veisimui ir nustatytus veislės standartus), galų gale didelė dalis siekiančių pasipelnyti iš gyvūnų veisia šunis be jokių dokumentų. Be to, daugintojai dažnai pardavinėja itin jaunus šuniukus ir net gali meluoti apie jų amžių, arba nesuteikia jiems būtinų maisto medžiagų, taip siekdami sustabdyti jų augimą.
Mažus šunis dažnai kamuoja specifinės sveikatos problemos. Nedideli šunys dažniau susiduria su neiškritusiais pieniniais dantimis bei periodonto ligomis (iškelta hipotezė, kad taip yra dėl mažos burnos ir susigrūdusių dantų). Burnos sveikata - ne vienintelė problema. Trachėjos kolapsas, beveik nepaliečiantis didesnių šunų, nėra retas tarp mažų ir miniatiūrinių veislių. Viena dažniausiai pasitaikančių šunų širdies ligų - miksomatozinė mitralinio vožtuvo liga - kur kas dažnesnė tarp mažų veislių. Mažų veislių šlubavimo priežastys taip pat skiriasi nuo didesnių. Pavyzdžiui, maži šunys užpakalinėmis galūnėmis dažniausiai šlubuoja dėl kelio girnelės išnirimo ir aseptinės šlaunikaulio galvutės nekrozės „Legg-Calve-Perthes“ (kai didesnis šunis kamuoja kryžminių raiščių plyšimai ir klubų displazija). Kita problema - nepageidaujami reiškiniai, susiję su įprastomis procedūromis. Nors veterinarijoje dauguma geriamų ir injekuojamų vaistų dozuojami atsižvelgiant į dydį, mažų šunų nepageidaujamos reakcijos į skiepus dažnesnės. Žaislinės veislės jautresnės su anestezija susijusioms komplikacijoms kaip hipotermija. Net dažniausiai pasitaikančios mirtingumo priežastys skiriasi tarp mažų ir didelių šunų.
Mažų ir žaislinių veislių problemos dar labiau išauga tarp vadinamųjų teacup (lietuviškai tinkamo pavadinimo tam neturim, galima būtų sakyti „telpantis į arbatos puodelį“) kalibro versijų. Jų maži, trapūs kauliukai drauge su šunų troškimu laikytis netoli šeimininkų gali būti laikomi puikiu nelaimės receptu. Lūžiai galimi dėl, atrodo, nekaltų dalykų - kritimo, šuolio, net šiurkštesni žaidimo. Teacup atstovai taip pat linkę į tokias bėdas kaip hidrocefalija ar neužsidariusi fontanelė (nedidelis plotas kaukolėje, nedengiamas kaulo). Dėl itin mažo dydžio miniatiūriniai ir žaisliniai šunys taip pat dramatiškiau paveikiami reiškinių, kurie didesniems šunims ne tokie svarbūs. Jie dažniau kenčia nuo dehidratacijos viduriuojant, tad jiems būtina skubesnė veterinarinė pagalba. Žaislinius (toy) ir teacup šunelius taip pat gali tekti šerti kelis kartus dienoje dėl jų polinkio į hipoglikemiją. Taip pat reikia atsiminti, kad mažam šuniui duodamas gabalėlis "žmonių maisto" prilygsta viso mėsainio sušėrimui dideliam šuniui - dėl to jiems išauga nutukimo, maisto medžiagų trūkumo ir disbalanso tikimybė. Mažo šuns suėstas 30 g sūrio gali sudaryti net trečdalį dienos energijos normos, nors priimtina, kad atliekos nuo stalo negali sudaryti daugiau kaip 10 proc.
Vadoje esantys keli mažesni šuniukai gali susidurti su silpnesniu normometrijos ir normoglikemijos palaikymu, taip pat gali turėti pastesnį gebėjimą žįsti. Neveiksmingas žindimas gali nulemti, kad šunytis suvartos mažiau priešpienio, užtikrinančio tinkamą šuniukų augimą ankstyvame amžiuje ir turintį įtakos temperatūros ir gliukozės reguliavimui. Netinkamas priešpienio vartojimas gali dar labiau sustiprinti vadoje esančių kelių mažesnių šuniukų problemas. Priešpienis taip pat vaidina pagrindinį vaidmenį didinant žarnyno dydį ir paviršiaus plotą ankstyvuoju šuniuko vystymosi laikotarpiu. Žarnyno augimo greičio sumažėjimas gali suprastinti šuniuko gebėjimą įsisavinti maistines medžiagas. Dėl visų šių priežasčių itin mažų šuniukų rizika nugaišti per pirmąsias 48 gyvenimo valandas yra gan didelė.
Taip pat skaitykite: Interviu: Ineta Stasiulytė apie gimdymą
Elgesys - esminis kiekvieno augintinio priežiūros aspektas, galintis labai paveikti žmogaus ir gyvūno ryšį. Elgesio problemos - viena dažniausių šunų atsisakymo priežasčių. Tyrimai aptiko atvirkštinį ryšį tarp šuns dydžio ir problemiško elgesio pasireiškimo. Analizuojant ryšį tarp nepageidaujamo šuns elgesio ir ūgio bei svorio, regresijos koeficientai 14 elgesio kategorijų (į svetimus, šeimininką ar šunis nukreipta agresija; varžymasis su šunimis; į svetimus ar šunis nukreipta baimė; ne socialinė baimė, jautrumas prisilietimas; su atskyrimu susijęs elgesys; prisirišimas ir dėmesio ieškojimas; treniruotumas; polinkis vytis; dirglumas ir energijos lygis) buvo neigiami, išskyrus treniruotumą ir į svetimus nukreiptą baimę. Tokios išvados kelia klausimą - ar toks elgesys paveldimas, ar jį sustiprina tai, kaip elgiamės su nedideliais augintiniais? Šiuo atveju žmogaus poveikis gyvūno elgesiui greičiausiai yra gana didelis. Gali būti, kad šeimininkų tolerancija tam tikriems elgesiams priklauso nuo šuns dydžio. Pavyzdžiui, didelis agresyvus ar ant žmonių šokinėjantis šuo akivaizdžiai kels susirūpinimą, o taip beslegiantis mažas šuo neatrodys toks problemiškas. Kai kurie nedidelio šuns veiksmai net gali būti vertinami kaip mieli. Nors daugelio nedidelių šunų elgesys susijęs su aplinkos įtaka ir auklėjimu, tikėtinas ir genetinis polinkis. Veisiant vien dėl dydžio, galima netyčia sustiprinti problemišką elgesį.
Daugybė šunų veislynų ir klubų miniatiūrizavimo problemas sprendžia potencialiems pirkėjams aiškindami, kad nereikia trokšti itin mažų šunų. Dėl to kinologinėms organizacijoms priklausantys veisėjai retai pasakos apie sumažintas veislės versijas (jeigu tokios nėra oficialiai nurodytos ir apibrėžtos standarte) kaip miniatiūrinis Jorkšyro terjeras. AKC teigimu, jie neregistruos ir netvirtins jokių teacup veislių, o britų kinologų klubas išleido pareiškimą apie mikrošunyčius, kuriame aptarė jų sveikatos problemas, nesąžiningą veisimo praktiką ir teigė, kad jie niekada nebus registruojami šiame klube. Nors žavios nuotraukos su miniatiūriniais šunimis skatina būsimus naminių gyvūnėlių savininkus tikėtis, kad jie bus idealūs kompanionai, išties toks stilingas augintinis gali turėti daugybę problemų.
Jorkšyro terjerų nėštumas
Reprodukcijos procesas šunims vyksta visiškai kitaip nei žmonėms. Daugelis šeimininkų negali atpažinti pasikeitusios augintinių būklės, nes net neįsivaizduoja, kiek mėnesių trunka šuns nėštumas ir kokie yra pirmieji jo simptomai. Nėštumas šuniui trunka apie 2 mėnesius, konkrečiai apie 58 - 63 dienas. Kartais iš pradžių jis yra visiškai besimptomis, todėl nėštumo būsena išlieka paslaptimi tol, kol neatsiranda padidėjimas apatinėje keturkojo pilvo dalyje.
Pirmasis šuns nėštumas yra įmanomas tik jam lytiškai subrendus. O kada tai įvyksta, priklauso nuo jo veislės. Gebėjimą daugintis anksčiausiai įgyja mažų ar vidutinių veislių šunys, pavyzdžiui, jorkai, taksai ar t. t. Pasiruošimas daugintis pasireiškia pirmąja ruja, kuri paprastai atsiranda nuo 7 iki 12 mėnesių amžiaus mažiems šunims. Vien lytinės brandos nepakanka norint susilaukti palikuonių. Pirmosios rujos metu kalės ne visada būna fiziškai subrendusios, kad galėtų susitvarkyti su motinystės ir gimdymo problemoms. Tokiose situacijose yra laukiama to momento, kai šuo pasieks vadinamąją veisimo brandą, tai yra kai ji galės atsivesti sveikus šunis be jokių kliūčių.
Atpažinti pasikeitusią keturkojo būklę nėra lengva. Jei kalė yra nėščia, simptomai ne visada pasireiškia iš karto, todėl savininką tai gali net nustebinti. Signalas, kad kalė laukiasi palikuonių, gali būti pilvo apimties apatinėje jo dalyje padidėjimas arba žymiai padidėjusios pieno liaukos. Tariamo nėštumo metu kalės elgesys yra panašus, kaip ir esant tikram nėštumui. Ji neša žaislus į savo būdelę ir taip pasiruošia mažylių atėjimui į pasaulį. Tai normalu, nes šuo, kaip ir žmogus, turi motinos instinktą. Pieno liaukos yra išsiplėtusios, kartais jose atsiranda pieno.
Taip pat skaitykite: Dvynių gimdymas
Šunų nėštumo laikotarpis yra daug trumpesnis nei žmogaus nėštumas. Tai trunka tik 2 mėnesius, tiksliau 58 - 63 dienas. Pasibaigus tam laikotarpiui, kalė atsiveda šuniukus. Tai yra pakankamas laikotarpis jiems išsivystyti ir būti sveikiems. Pirmąją nėštumo savaitę šuo yra apvaisinamas ir niekas daugiau kol kas nevyksta. Tačiau nėštumas yra skaičiuojamas nuo to momento. Trečią savaitę embrionai susikaupia gimdoje ir pradeda gaminti placentą, o ketvirtą savaitę embrionai pradeda augti ir primena mažus šunis. Kalės nėštumas pradedamas pastebėti tik penktą savaitę, nes tada jos pilvo apimtis padidėja. Tuomet ultragarsu galima patvirtinti jos nėštumo būklę. Šešta ir septinta savaitės yra intensyvus mažylių vystymosi laikas. Susidaro kailis ir formuojasi griaučių sistema. Patelė pradeda ruoštis šuniukų gimimui. Verta ją perkelti į vietą, kur vyks gimdymas.