Kristaus Gimimo šventė (Kalėdos) - tai vienas iš Bažnyčios esminių įvykių, svarbi krikščionių šventė, turinti gilias tradicijas ir papročius. Siekiant pagonis atitraukti nuo Saulės gimimo šventės (Sol invictus), IV a. pradžioje Romoje Kristaus gimimo data pradėta švęsti gruodžio 25 dieną. Kazimiero Būgos nuomone, Kalėdų vardas Lietuvoje buvo žinomas jau XII amžiuje. Tyrinėtojai jį kildina iš lot. calendae, gauto per rytų slavus.
Jėzaus Kristaus Gimimo Istorinis Kontekstas
Jėzaus Kristaus gimimo istoriškumas nuolatos kelia klausimų, įskaitant ir gimimo datą. Naujausi Italijos mokslininkų tyrinėjimai tvirtina, kad Jėzaus gimimo data beveik sutampa su sutartine krikščioniškos eros pradžia. Jų tyrimai parodė, kad yra pagrįstų istorinių, kalendorinių ir astronominių priežasčių, dėl kurių Kristaus gimimas įvyko 1 m. pr. m. e. žiemą.
Hebrajų Kalendorius ir Piligriminės Šventės
Tyrimo vadovas dr. pabrėžia, kad hebrajų kalendorius yra mėnulio kalendorius. Todėl, norint suderinti hebrajų kalendorių su metų laikais, maždaug kas trejus metus, baigiantis metams reikia pridėti 13-ąjį mėnesį, kuris nusikelia į ankstyvą pavasarį. Taip pat svarbu prisiminti, kad istorinė Jėzaus gyvenimo įvykių rekonstrukcija nėra pagrindinė priežastis, dėl kurios buvo parašytos Evangelijos. Nepaisant to, jose pateikiama labai įtikinama chronologinė informacija.
Evangelijose (Mt 2, 1) pasakojama apie vadinamąsias Erodo Didžiojo nekaltųjų vaikelių žudynes, įvykdytas siekiant pašalinti naujagimį Jėzų. Taigi tais metais, kai gimė Jėzus, Erodas dar turėjo būti gyvas. Pasak istoriko Juozapo Flavijaus, Erodas Didysis mirė po mėnulio užtemimo, kuris buvo matomas Jeruzalėje.
Iš tikrųjų vykdavo trys piligriminės šventės: viena per Paschą, kita per [žydų] Sekmines (50 dienų po Paschos), o trečioji - per Palapinių šventę (praėjus šešiems mėnesiams po Paschos). Todėl didžiausias laikotarpis, kuris galėjo praeiti tarp dviejų iš eilės piligrimysčių, buvo šeši mėnesiai - nuo Palapinių šventės iki kitos Paschos - arba septyni mėnesiai pagal embolinius metus.
Taip pat skaitykite: Švč. Jėzaus Širdies parapijos veikla
Apreiškimas ir Jėzaus Gimimo Data
Visiškai tikėtina prielaida, kad jei tarp angelo pranešimo Zacharijui [kad Elžbieta pagimdys Joną Krikštytoją] ir Apreiškimo būtų buvusi piligriminė šventė, Juozapas būtų nuvykęs į Jeruzalę ir iš kunigo Zacharijo sužinojęs apie netikėtą jo žmonos Elžbietos, Marijos giminaitės, nėštumą, nes ji jau buvo senyvo amžiaus, kad galėtų susilaukti vaikų. Jei, pavyzdžiui, likus trims mėnesiams iki Apreiškimo būtų įvykęs piligriminis žygis, Zacharijas ir Juozapas jau būtų susitikę Jeruzalėje, o grįžus į Nazaretą Marija būtų žinojusi apie savo vyresniosios giminaitės nėštumą. Tačiau Apreiškimo metu Marija nieko nežinojo. Visa tai reiškia, kad Apreiškimas turėjo įvykti praėjus bent penkiems mėnesiams po piligriminės šventės. Žydų Pascha pradėdavo liturginius metus ir būdavo per pirmąją pavasario pilnatį - paprastai kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje. Jei pridėsime devynis nėštumo mėnesius, gausime gruodžio pabaigą, sausio pradžią.
Kalbant apie Jėzaus gimimo metus, reikia pasakyti, kad egzistuoja ilga patristinė tradicija, kuri sutampa su tradiciniu krikščioniškosios eros pradžios datavimu. Tačiau po E. Schürer (Šiurerio) tyrimų XIX a. buvo suabejota Dionizo Mažojo maždaug prieš 14 amžių atliktu krikščioniškosios eros pradžios apskaičiavimu, ir šiandien manoma, kad Jėzus turėjo gimti bent 5 m. pr. m.
Erodo Mirtis ir Astronominiai Stebėjimai
Pasak istoriko Juozapo Flavijaus, Erodas Didysis mirė po mėnulio užtemimo, kuris buvo matomas Jeruzalėje. E. Schüreris, kuris nebuvo astronomas, ieškodamas informacijos to meto astronomijos almanachuose, rado Mėnulio užtemimą, matomą iš Jeruzalės 4 m. prieš Kr. kovo mėnesį. Iš šių astronominių duomenų ir kitų istorinių aplinkybių E. Schüreris išvedė Erodo mirties datą 4 m. pr. m. e.
Tačiau tiksli astronominė galimų Mėnulio užtemimų, susijusių su Erodo Didžiojo mirtimi, analizė dabar yra įmanoma dėl astronomo B.E. Schaeferio (B. E. Šeferio) tyrimų ir išsamesnio fizikinių mechanizmų, ribojančių tokių astronominių reiškinių matomumą plika akimi, aprašymų. Jie rodo, kad labai maža tikimybė, jog 4 m. pr. m. e. užtemimą būtų užfiksavę kokie nors stebėtojai. XIX a. pabaigoje, kai E. Schüreris atliko savo tyrimus, nebuvo žinoma, kad toks dalinis užtemimas, koks buvo 4 m. pr. m. e., nebūtų buvęs matomas plika akimi. 4 m. pr. m. e. Mėnulio užtemimo nematomumas plika akimi buvo įrodytas tik XX a. 9-ajame dešimtmetyje.
Remiantis tiksliausia šiandien įmanoma Mėnulio užtemimų matomumo plika akimi analize, vieno iš jų, tikrai užfiksuoto Judėjoje prieš 2000 metų, paieška, pateikta santykyje su kitais chronologiniais ir istoriniais elementais, randamais Juozapo Flavijaus raštuose ir romėnų istorijoje, veda prie vienintelio galimo sprendimo. Būtent Erodo Didžiojo mirties, įvykusios 2-3 m. e. m., datavimo, suderinamo su sutartine krikščioniškosios eros pradžia, t. y. kad Kristaus gimimas įvyko 1 m. pr. m. e.
Taip pat skaitykite: Teologinė Jėzaus gimimo reikšmė
Kalėdų Ikonografija
Nuo IV a. pradedamas vaizduoti ir Kristaus Užgimimas: tokių siužetų randame Romos katakombose, ankstyviausių išlikusių rankraštinių Evangelijų miniatiūrose ir net ant ąsotėlių, kur buvo įpilamas šventas aliejus. Ši ikona visada lengvai atpažįstama. Kalnų apsuptyje vaizduojama tai, kas įvyko Betliejaus oloje.
Žmonija tūkstantmečiais laukė Išganytojo atėjimo, todėl Kristaus gimimo ikonose vaizduojami tie, kurie atsiliepė į Dievo kvietimą: šventasis Juozapas, piemenys, retkarčiais gali būti vaizduojama šv. Elzbieta su kūdikiu Jonu Krikštytoju arba Senojo Testamento pranašai. Trys karaliai arba skubėdami bėga, rodydami pirštais kryptį, kur įvyko stebuklingas gimimas, arba nuolankiai, santūriai artinasi prie Betliejaus olos. Sceną užbaigia angelų figūros.
Kristaus Gimimo ikona pilna detalių: viena kompozicija jungia savyje ir Švč. Mergelę šalia ėdžių, ir Kristaus maudymo sceną, ir piemenų bei magų atėjimą, ir kt. Bet ikonografiniam kanonui šiuo atveju yra svarbesnis ne tam tikrų figūrų buvimas ar nebuvimas, o ritminis scenų išsidėstymas. Uolos, užpildančios visą ikonos plotą, atlieka jungiančio ornamento funkciją.
Teologiniai Apmąstymai Ikonose
Ikonose visada atsispindėdavo ir teologiniai apmąstymai. Pvz., apie liturginę Kristaus Gimimo ikonų tematiką kalbėjo tiek šventieji tėvai, tiek ikonografijos tyrėjai. Kalėdinėse ikonose Kūdikio ėdžios kartais buvo vaizduojamos akmeninės dėžės formos ir buvo suvokiamos kaip altoriaus stalas, suvystytas Kūdikis stačiakampėje dėžėje nukreipia žiūrovą į Kristaus laidojimo sceną. Kristaus Gimimo ikonose nesunku įžvelgti citatų iš liturginių tekstų.
Išganytojo Gimimo Vieta
Kristaus Gimimo ikonografijai svarbi Išganytojo gimimo vieta. IV a. imperatorienė Elena pastatė šioje vietoje baziliką, nes urvą gausiai lankė piligrimai. Ola Kalėdinėje ikonografijoje buvo vaizduojama skirtingai. Kartais danga virš Kūdikėlio Kristaus vaizduojama labai simboliškai, tik įrėmindama pagrindinius veikėjus. Įdomu, kad ėdžios vaizduojamos „europietiškai“ dėl palestiniečių gyvenimo papročių neišmanymo. Tas būdinga tiek ankstyvosioms ikonoms, tiek ir vėlesnėms.
Taip pat skaitykite: Jėzus: istorija ar tikėjimas?
Švenčiausioji Mergelė, palenkusi galvą, stebi Kūdikėlio prausimą. Ankstyvosios krikščionybės paminkluose Ji vaizduojama sėdinti. Tai susiję su mokymu apie neskausmingą Kristaus gimimą. Šiuolaikinei tradicijai artimesnės tapo ikonos, kur Dievo Motina guli - taip pabrėžiamas Kristaus tikras kūniškas gimimas, jo istoriškumas. Tas pats reikšminis krūvis suteikiamas ir kitai ikonos scenai: dvi moterys maudo Naujagimį. Šis siužetas, labai retas ankstyvosios krikščionybės tradicijoje, vėliau plačiai paplito Bizantijoje.
Pribuvėjos ir Juozapas Sužadėtinis
Pribuvėjų figūros, rodos, turėtų paneigti neskausmingo gimdymo faktą, bet paradoksas tas, kad šis siužetas įvedamas būtent kaip šio fakto įrodymas. Jokūbo Protoevangelijoje randamas pasakojimas, kad šventas Juozapas buvo radęs pribuvėjas, jos paklausiusios apie Gimdyvę ir nepatikėjusios Kristaus gimimo stebuklingumu. Tada vienai iš jų, Salomėjai, nudžiūvusi ranka ir moteris pasveikusi tik tada, kai pagarbino Kūdikėlį.
Ankstyviausiuose Jėzaus Kristaus Gimimo ikonose vaizduojamas pranašas Izaijas, išpranašavęs, kad „…Mergelė laukiasi kūdikio; Ji pagimdys Sūnų ir pavadins Jį vardu Emanuelis“ (Iz 7.14). Kartais tarp šventojo Juozapo Sutuoktinio ir su juo besikalbančio senolio matome nedidelį krūmą - tai aliuzija į Jesės giminę (Iz 11.1), iš kurios buvo kilusi Dievo Motina, pagimdžiusį Vaisių - Kristų. Taip pat Jesės medžio vaizdavimas siejamas su liturginėmis temomis, kurios skamba Bažnyčioje prieš Kalėdas, minint Išganytojo gimines pagal Jo žmogiškąją prigimtį. Šie elementai, susiję su Senojo Testamento pranašystėmis, leidžia pilniau išskleisti Kristaus Gimimo kompozicijos dogmatiką.
Prie ėdžių kanoniškai yra vaizduojami jautis ir asilas. Tai remiasi pranašo Izaijo žodžiais: „Jautis pažįsta savo savininką ir asilas žino savo šeimininko ėdžias; tik Izraelis nežino, mano tauta nesupranta“ (Iz 1.3). Šventas vyskupas Grigalius Nisietis aiškina šitaip: jautis simbolizuoja judėjus, o asilas - stabmeldžius.
Ypatingas Kristaus Gimimo ikonų personažas - šventas Juozapas Sužadėtinis. Daugelyje ankstyvųjų ikonografinių paminklų jis sėdi šalia ėdžių arba kiek atokiau, pasirėmęs lazda. Atrodo, kad jis tarsi nepastebi to, kas vyksta aplinkui, nes jo sielą užima didžiausio įvykio paslaptis. Palaipsniui įsitvirtina šv. Juozapo vaizdavimas kompozicijos apatiniame kairiajame kampe, jis sėdi, apimtas apmąstymų. Tokia jo poza tampa klasikinė ir siejama su jo abejonėmis po Apreiškimo Švč. Švento Juozapo dvejonės ikonoje antropologizuotos - šalia jo matome senolio, apsirengusio ožio kailiu, figūrą. Šis personažas iki šiol kelia daug klausimų.
Piemenys, Išminčiai ir Angelai
Piemenys, pirmieji sužinoję apie Išganytojo gimimą, - tai paprastos, tyros sielos. Tačiau Pats Dievas išaukštino piemens figūrą, sakydamas apie Save: „Aš - Gerasis Ganytojas” (Jn 10.11). Ikonose vaizduojami paprastai du piemenys (jaunas padeda eiti senyvajam), kartais - trys. Čia pat vaizduojami ir jiems Kristaus Gimimą skelbiantys angelai (Lk 2, 8-16). Vienas iš piemenų dažnai groja dūdele.
Tam tikra prasme išminčiai (Mt 2.1-12) yra priešingybė piemenims. Joks žmonijos mokslas neliko jiems nežinomas, jie ištyrė Dieviškąją Išmintį, išlietą gamtoje, tiek, kiek tik buvo įmanoma pagonims. Apokrifuose nurodoma, jog išminčiai buvo trys persų karalaičiai, kurie mokėsi astrologijos iš pranašo Bileamo. Jis paliko jiems savo knygas ir liepė stebėti dangų, kol pasirodys žvaigždė iš Jokūbo (Sk 24, 17). Išminčiai, atėję pagerbti Kristų, - vienas iš labiausiai paplitusių ankstyvosios krikščionybės ikonografinių siužetų. Dievo Motina vaizduojama sėdinti, laikanti Kūdikį ant rankų, o Jis kartais ištiesia ranką link išminčių atneštų dovanų. Patys išminčiai primena tai svečius, tai maldautojus: ikonų meistrai visada stengdavosi perteikti jų begalinį tikėjimą ir pagarbą.
Rytų karaliai, atėję pagerbti Išganytoją, tai pirmieji iš „pagonių [kraštų] Bažnyčios“. Šventasis vyskupas Grigalius Palama nurodo į Izaijo pranašystę (Iz 19, 1; 23; 24), kad tomis dienomis Dievą kartu garbins Izraelis, egiptiečiai ir asirai. Šventasis rašo, kad ši pranašystė „…išsipildo, nes išminčiams vos pagarbinus Kūdikėlį, šventajai šeimynai tenka bėgti į Egiptą; dėl to, Jis išlaisvino egiptiečius nuo stabų“, o grįžęs iš ten Jis apsigyveno Izraelyje tarp išrinktos tautos, vertos Jo paveldėjimo.
Išminčių vaizdavimas ikonose paprastai atitinka tris amžiaus archetipus: senolį, brandaus amžiaus vyrą ir jaunuolį. Taip pabrėžiama, kad Dievo apreiškimas suteikiamas, nepriklausomai nuo žmogaus amžiaus. Išminčiai dovanoja Dievui auksą, smilkalus ir mirą, t. y., anot švento Jono Auksaburnio, savo mokslus, meilę ir paklusnumą. Šventas Augustinas ir šventas Grigalius Didysis, Romos popiežius, komentuoja išminčių dovanas taip: auksas dovanojamas Kristui kaip Karaliui, smilkalai - kaip Dievui, o mira - kaip mirtingajam Žmogui.
Kristaus Gimimo ikonose būtinai vaizduojami Dievą šlovinantys Angelai. Viršuje, dangaus segmente, matome žvaigždę, kartais iš jos driekiasi spindulys. Dažnai kelios personažų grupės sutelkia dėmesį į šią žvaigždę: išminčiai į ją rodo kaip į savo vedlę pas Kristų, ganytojai ja stebisi, o angelai aplink ją gieda. Žvaigždė, kur ji bebūtų pavaizduota - virš ėdžių ar danguje, - apjungia kompoziciją.
Svarbiausias Kristaus Gimimo ikonografijos bruožas - primityvumas ir paprastumas, o kartu - daugybės smulkmenų įvedimas, liturginių ir biblinių tekstų vaizdinis citavimas. Kristaus Gimimo ikonos kuriamos ryškiomis spalvomis, taip parodant matomo ir nematomo pasaulių džiugesį ir triumfą dėl gimusio Išganytojo.
Kalėdų Papročiai Lietuvoje
Liaudis sieja su senoviniu papročiu šventės išvakarėse per kaimą vilkti ritualinę kaladę, kuri kryžkelėje sudeginama. Tikėta, kad taip sunaikinamas visas buvusių metų blogis ir užsitikrinamas gausus kitų metų derlius. Dar XX a. pradžioje Kalėdos buvo suvokiamos kaip senųjų metų palydos ir naujųjų sutikimas. Švęsta tris dienas. Pirmoji diena buvo itin šventa. Po pamaldų likusi dienos dalis buvo praleidžiama šeimoje. Tikėta, kad „kas tąryt anksčiau atsikels, greičiau vasaros darbus apsidirbs, o kas per Kalėdas ilgiau miegos, tas vasarą kalėdos“. Lietuvininkai per Kalėdas valgė šiupinį su kiauliena, šventiniam stalui pateikdavo visa, ką turėjo skaniausio.
Antrąją dieną kieminėdavosi, vaišindavosi. Tilžės, Ragainės ir kitose apylinkėse jauni vyrai, pasipuošę širmus žirgus, jodinėdavo po kaimus, lankydavo gimines, visiems linkėjo geros sveikatos ir gausaus javų derliaus. Sutikę kitą raitelių grupę, eidavo imtynių nenulipę nuo žirgų. Kartais persirengę, kad neatpažintų, mėgindavo įjoti į trobą.
Carlo Cappellerio teigimu, XIX a. viduryje lietuvininkų jaunimas įvairiai pramogaudavo - šokdavo, dainuodavo, žaisdavo žaidimus, tačiau vakarėliuose nebuvo nei grojama, nei geriama. XX a. pradžioje Kuršių nerijos jaunimas iki aušros šokdavo gyvenvietės salėje, kur buvo grojama smuiku ir armonika. Vienas populiariausių žaidimų buvo Gervės (genelio) kepimas, kai mergina ir vaikinas turėjo pasibučiuoti, o, žaidėjų nuomone, blogai pasibučiavusiams suduodavo susuktu rankšluosčiu per nugarą.
Kalėdų trečioji diena, vadinta Ledų diena, švęsta, kad vasarą ledai javų neišmuštų. Kuršių nerijoje šią dieną moterys nedirbo, jos lankė viena kitą, vaišinosi kava, pyragaičiais.
Šimelio Šokdintojai
Mažojoje Lietuvoje nuo Kalėdų antrosios dienos iki Trijų Karalių (sausio 6 d.) vaikščiojo persirengėliai, vadinamieji Šimelio (Šyvio) šokdintojai. Kartais jie apsilankydavo per Kalėdas ar Kūčias. Persirengėlių grupės personažai buvo šyvis, meška, meškininkas, ubagė, žydas, gandras, ožys ir kaminkrėtys.
Šyvį vaidindavo guvus ir šoklus vyras, tariamai sėdintis ant vietoje nenustygstančio žirgo. Rankose jis laikydavo lazdą su tariama žirgo galva, pats buvo iki juosmens uždengtas balta paklode su pritaisyta kanapine arklio uodega. Jei šyvis iš vietos peršokdavo per suolą ar stalą, būdavo apdovanojamas „avižomis“ - lašiniais, dešromis, pyragais. Šyvio palyda elgėsi šiems personažams įprastais būdais. Palinksminusi šeimininkus ir šeimininkės pavaišinta bei apdovanota grupė patraukdavo per kitas sodybas.
Tikėta, kad šyvio šokdinimas ir vaišių bei dovanų davimas leis šeimos mirusiųjų vėlėms ilsėtis ramybėje. Tyrinėtojų nuomone, šyvis - arklys, senovėje laikytas sugrįžtančios Saulės įvaizdžiu, turėjusiu pagreitinti gamtos atbudimą ir nulemti derlių.
Nuo Kalėdų iki Trijų Karalių žmonės nedirbo sunkesnių darbų, ypač vengė skalbti. Panašių draudimų kai kur Vokietijoje buvo laikomasi dar iki XX a.
Evangelinis Požiūris į Kalėdas
Tarp evangelinio tikėjimo krikščionių yra gan paplitęs prieštaringas kalėdinių švenčių, ypač - Kūčių papročių, vertinimas. Naujieji evangeliniai tikintieji neretai mano, kad tai nebiblinė tradicija, pagoniška ir galbūt net demoniška šventė. Mat Biblijoje tokia šventė nėra minima.
Visų pirma, pastebėtina, kad Naujajame Testamente (NT) krikščionims suteikiama laisvė švenčių atžvilgiu. Antai, apaštalas Paulius spręsdamas iškilusį ginčą tarp Romos tikinčiųjų dėl švenčių ir maisto, pateikė atsakymą, kuris palieka tikintiesiems pasirinkimo laisvę švenčių atžvilgiu pagal jų įsitikinimus ir išmanymą.
Kalėdų Data ir Jos Simbolika
Viso pasaulio krikščionys gruodžio 25-ąją dieną švenčia Jėzaus gimimo dieną. Kadangi iš Evangelijose pateiktų duomenų negalime atsekti Kristaus gimimo dienos, tad gruodžio 25-osios pasirinkimas yra sutartinis, koks, beje, būtų ir bet kokios kitos datos pasirinkimas. Vis dėlto gruodžio 25-oji nenukrito iš dangaus, ją reikia suprasti simboliniame kontekste. Ji yra susijusi su žiemos saulėgrįža (arba solsticija). Dabartiniame mūsų kalendoriuje gruodžio 21-osios arba 22-osios naktis yra pati ilgiausia, o diena - pati trumpiausia. Po to naktis po truputį trumpėja, o diena - ilgėja. Antikinio pasaulio kalendoriuje gruodžio 25-oji buvo tas momentas, kai šviesa įveikdavo tamsą ir diena pradėdavo ilgėti. Atrodo, kad ji nuo pat pradžių buvo susijusi su šviesos simbolika. Tam galėjo duoti pagrindo kai kurios Naujojo ir Senojo Testamentų eilutės, kurios kalba apie Dievo ap(si)reiškimą kaip apie šviesą žmonėms.
Kalėdų Šventės Esminiai Elementai Šiandien
Šiandien Kalėdos vadinamos dovanų, vaikų ir šeimos švente. Šis pavadinimas gana jaunas. Dovanos susiję su šv. Mikalojaus diena ir tik naujaisiais laikais buvo perkeltos į Kalėdas. Iki tol Kalėdos buvo laikomos ne šeimos, o klasikine bažnytine švente. XIX a. bažnyčiose buvo atliekamos jau tik kalėdinės liturginės apeigos, o tikras Kalėdų šventimas vykdavo namuose.
Esminėmis šventės dalimis yra tapę Kalėdų Senelis, saldumynai, keitimasis dovanomis, įvairiaspalviais papuošimais bei lemputėmis išgražintos eglutės. Visame pasaulyje kasmet tvyro šventinė nuotaika, viešose vietose bei daugelio žmonių namuose skamba tiek klasikinės, tiek modernios Kalėdinės melodijos.