Jėzaus Kristaus gimimo istoriškumas yra nuolatos keliamas klausimas. Vieni svarbiausių klausimų - kada gimė Išganytojas? Ar bibliniai pasakojimai atitinka istorinę tikrovę? Naujausi Italijos mokslininkų tyrinėjimai tvirtina, kad Jėzaus gimimo data beveik sutampa su sutartine krikščioniškos eros pradžia. Šiame straipsnyje panagrinėsime Jėzaus gimimo istoriją, remdamiesi bibliniais tekstais, istorinių šaltinių duomenimis ir moksliniais tyrimais.
Istorinės ir kalendorinės aplinkybės
Dr. Liberato De Caro (Liberatu de Karu) iš Nacionalinės mokslinių tyrimų tarybos Kristalografijos instituto Baryje (Italijoje), vadovaujantis tyrimui apie Jėzaus gyvenimo chronologiją, teigia, kad yra pagrįstų istorinių, kalendorinių ir astronominių priežasčių, dėl kurių Kristaus gimimas įvyko 1 m. pr. m. e. žiemą. Šis tyrimas yra vaisingas bendradarbiavimas su Salerno universiteto Humanitarinių studijų katedros profesoriumi Fernando La Greca.
Mėnulio kalendorius ir piligriminės šventės
Svarbu prisiminti, kad hebrajų kalendorius yra mėnulio kalendorius. Dvylika mėnulio mėnesių trunka 11 dienų trumpiau nei saulės metai, taigi 11 dienų padaugintų iš trijų sudaro maždaug mėnesį. Todėl, norint suderinti hebrajų kalendorių su metų laikais, maždaug kas trejus metus, baigiantis metams reikia pridėti 13-ąjį mėnesį, kuris nusikelia į ankstyvą pavasarį. 13 mėnesių metai vadinami „emboliniais metais“.
Luko evangelijoje esantis chronologinis įrašas, kad Elžbieta buvo nėščia šeštą mėnesį, Apreiškimo metu, yra susijęs su piligriminių švenčių Jeruzalėje tvarka. Vykdavo trys piligriminės šventės: viena per Paschą, kita per [žydų] Sekmines (50 dienų po Paschos), o trečioji - per Palapinių šventę (praėjus šešiems mėnesiams po Paschos). Todėl didžiausias laikotarpis, kuris galėjo praeiti tarp dviejų iš eilės piligrimysčių, buvo šeši mėnesiai - nuo Palapinių šventės iki kitos Paschos - arba septyni mėnesiai pagal embolinius metus. Lukas pažymi (Lk 2, 41), kad Juozapas ir Marija, laikydamiesi Mozės įstatymo, vykdavo į piligrimines keliones į Jeruzalę per tris anksčiau minėtas šventes.
Jei tarp angelo pranešimo Zacharijui [kad Elžbieta pagimdys Joną Krikštytoją] ir Apreiškimo būtų buvusi piligriminė šventė, Juozapas būtų nuvykęs į Jeruzalę ir iš kunigo Zacharijo sužinojęs apie netikėtą jo žmonos Elžbietos, Marijos giminaitės, nėštumą, nes ji jau buvo senyvo amžiaus, kad galėtų susilaukti vaikų. Kadangi Marija Apreiškimo metu nežinojo apie Elžbietos nėštumą, neišvengiamai darytina išvada, kad jokios piligrimystės neįvyko bent penkis mėnesius iki to momento, nes Elžbieta jau buvo šeštą mėnesį nėščia.
Taip pat skaitykite: Apie Kalėdų tradicijas
Visa tai reiškia, kad Apreiškimas turėjo įvykti praėjus bent penkiems mėnesiams po piligriminės šventės. Kadangi tarpai tarp Velykų ir Sekminių, o tarp pastarųjų ir Palapinių šventės yra trumpesni nei penki mėnesiai, vadinasi, laikotarpis, į kurį reikėtų perkelti Apreiškimą, yra laikotarpis tarp Palapinių šventės ir Velykų, o angelo apsilankymas pas Mariją būtinai turėjo įvykti prieš pat Velykas. Žydų Pascha pradėdavo liturginius metus ir būdavo per pirmąją pavasario pilnatį - paprastai kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje. Jei pridėsime devynis nėštumo mėnesius, gausime gruodžio pabaigą, sausio pradžią. Vadinasi, Kristaus gimimas iš tikrųjų galėjo įvykti tuo metų laikotarpiu, kurį per amžius perdavė Vakarų ir Rytų Bažnyčių Tradicija.
Jėzaus gimimo metai: Erodas Didysis ir Mėnulio užtemimai
Kalbant apie Jėzaus gimimo metus, reikia pasakyti, kad egzistuoja ilga patristinė tradicija, kuri sutampa su tradiciniu krikščioniškosios eros pradžios datavimu. Tačiau po E. Schürer (Šiurerio) tyrimų XIX a. pabaigoje daugelio istorikų nuomonė pasikeitė.
Evangelijose (Mt 2, 1) pasakojama apie vadinamąsias Erodo Didžiojo nekaltųjų vaikelių žudynes, įvykdytas siekiant pašalinti naujagimį Jėzų. Taigi tais metais, kai gimė Jėzus, Erodas dar turėjo būti gyvas. Pasak istoriko Juozapo Flavijaus, Erodas Didysis mirė po mėnulio užtemimo, kuris buvo matomas Jeruzalėje. Todėl astronomija tampa naudinga jo mirties, taigi ir Jėzaus gimimo metams nustatyti.
E. Schüreris, kuris nebuvo astronomas, ieškodamas informacijos to meto astronomijos almanachuose, rado Mėnulio užtemimą, matomą iš Jeruzalės 4 m. prieš Kr. kovo mėnesį. Iš šių astronominių duomenų ir kitų istorinių aplinkybių E. Schüreris išvedė Erodo mirties datą 4 m. pr. m. e. Nuo to laiko buvo suabejota Dionizo Mažojo maždaug prieš 14 amžių atliktu krikščioniškosios eros pradžios apskaičiavimu, ir šiandien manoma, kad Jėzus turėjo gimti bent 5 m. pr. m. e.
Tačiau tiksli astronominė galimų Mėnulio užtemimų, susijusių su Erodo Didžiojo mirtimi, analizė dabar yra įmanoma dėl astronomo B.E. Schaeferio (B. E. Šeferio) tyrimų ir išsamesnio fizikinių mechanizmų, ribojančių tokių astronominių reiškinių matomumą plika akimi, aprašymų. Jie rodo, kad labai maža tikimybė, jog 4 m. pr. m. e. užtemimą būtų užfiksavę kokie nors stebėtojai. XIX a. pabaigoje, kai E. Schüreris atliko savo tyrimus, nebuvo žinoma, kad toks dalinis užtemimas, koks buvo 4 m. pr. m. e., nebūtų matomas plika akimi… 4 m. pr. m. e. Mėnulio užtemimo nematomumas plika akimi buvo įrodytas tik XX a. 9-ajame dešimtmetyje.
Taip pat skaitykite: Švč. Jėzaus Širdies parapijos veikla
Remiantis tiksliausia šiandien įmanoma Mėnulio užtemimų matomumo plika akimi analize, vieno iš jų, tikrai užfiksuoto Judėjoje prieš 2000 metų, paieška, pateikta santykyje su kitais chronologiniais ir istoriniais elementais, randamais Juozapo Flavijaus raštuose ir romėnų istorijoje, veda prie vienintelio galimo sprendimo. Būtent Erodo Didžiojo mirties, įvykusios 2-3 m. e. m., datavimo, suderinamo su sutartine krikščioniškosios eros pradžia, t. y. kad Kristaus gimimas įvyko 1 m. pr. m. e.
Evangelijų pasakojimai ir jų interpretacijos
Evangelijos pagal Matą ir Luką pateikia skirtingus pasakojimus apie Jėzaus gimimą. Mato evangelijoje akcentuojamas išminčių apsilankymas ir Erodo įsakymas išžudyti kūdikius. Luko evangelijoje aprašomas angelo apsireiškimas Marijai, piemenų apsilankymas ir Jėzaus gimimas Betliejuje.
Betliejus ar Nazaretas?
Evangelistas Lukas pradeda pasakoti apie Jėzaus gimimą sakiniu: „Anomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus.“ Jo Kalėdų nakties istorija yra, ko gero, apskritai pats populiariausias Naujojo Testamento tekstas. Ir jau pirmasis jo sakinys atskleidžia problemą, kuri persmelkia ir visą pasakojimą - istoriniu požiūriu tai yra visiškas prasimanymas.
Daugiau joks šaltinis, išskyrus Luko evangeliją, nepaliudija, kad Jėzaus gimimo laikotarpiu Augustas būtų bandęs surašyti visos Romos imperijos mokesčių mokėtojus. Ar Lukas paprasčiausiai išsigalvojo istoriją apie gyventojų surašymą? Ne visai. Maždaug po dešimties metų iš tiesų visi regiono gyventojai turėjo būti surašyti, ir gali būti, kad būtent taip, kaip nurodo Lukas Kalėdinėje istorijoje - toje vietoje, iš kurios yra kilę.
Gali būti, kad evangelistas truputį pagudravo. Yra įtarimų, kad jis „paankstino“ vietinio gyventojų surašymo datą, kad paskutinį mėnesį nėščią Mariją ir jos vyrą „išsiųstų“ keliauti į Betliejų. Juozapas privalėjo ten iškeliauti, nes žydų karaliaus Dovydo atžala privalėjo būti kilusi iš šio nedidelio miestelio į pietus nuo Jeruzalės. Tiktai taip galėjo išsipildyti Senojo Testamento pranašystė, kad Mesijas ateis iš Betliejaus.
Taip pat skaitykite: Teologinė Jėzaus gimimo reikšmė
Panašu, kad iš tiesų tokia kelionė niekada neįvyko. Kūdikėlio ėdžiose istorija taip pat tėra legenda - Marijai ir Juozapui dėl perpildytų nakvynės namų nereikėjo glaustis jokiame tvartelyje ir savo naujagimio guldyti į ėdžias. „Jėzus greičiausiai gimė Nazarete“, - sako Berlyno Humboldto universiteto teologas Jensas Schröteris. Tai nedidelis kaimas šiaurės Galilėjoje, kur būsimasis pamokslininkas ir stebukladarys praleido ir savo vaikystę.
Piemenys ir angelai
Istorija apie piemenis, kuriems angelas pranešė apie Mesijo gimimą ir kurie nuvyko jo pasveikinti į prakartėlę, yra visiškas išsigalvojimas. „Galimų jos prototipų galima rasti romėnų literatūroje, - sako J. Schröteris. - 4-ojoje Vergilijaus eklogėje pranašaujamas dieviško kūdikio gimimas, po kurio ateisiantis aukso amžius ir apie kurį praneš piemenys.“ Greičiausiai ten galvoje buvo turimas Romos imperatorius Augustas. Vėliau romėnų poeto Kalpurnijaus raštuose piemenys patys patiria apreiškimą apie ateinančią išganymo erą. Tai reiškia, kad jie yra dieviškos žinios adresatai, lygiai, kaip ir Luko atveju.
Bet ne tik piemenys Luko evangelijoje susiduria su angelais. Ir Marija iš dieviško pasiuntinio sužino apie būsimą nėštumą. Ir vyriausiajam kunigui Zacharijui angelas praneša, kad jo jau pagyvenusi žmona susilauks sūnaus - Jono, kuris vėliau pagarsėjo kaip Jonas Krikštytojas. „Buvo įsivaizduojama, kad Dievas su žmonėmis kalba per pasiuntinius, - sako J. Schröteris. - Graikiškas žodis „angelos“ būtent tą ir reiškia.“ Dar Senajame Testamente angelai pasirodo kaip žinių perdavėjai. Tai gali būti Persijos ir Mesopotamijos mitų įtaka, kur sparnuotos būtybės veikė kaip tarpininkės tarp dievų ir žmonių.
Nekaltas prasidėjimas ir kūdikių žudynės
Mitinės kilmės yra ir Biblijos tvirtinimas, kad Jėzus buvo pradėtas Šventosios Dvasios, o Marija jam gimstant dar tebebuvo nekalta mergelė. Senovės Artimuosiuose Rytuose ir Graikijoje egzistavo tradicija kaip herojų ir valdovų tėvus nurodyti dievus. Evangelistas Matas, aprašydamas mergelės gimdymą, „išpildo“ ir pranašo Izaijo pranašystę, kurią pats suprato ne visai teisingai. Hebrajiškame originale kalbama apie „jauną moterį“, ir tik graikiškame hebrajiško teksto vertime vietoj jos atsiranda „mergelė“. Būtent taip tekstą suprato ir Matas.
Matas, kaip ir Lukas, rašo, kad Jėzus gimė Betliejuje - kitaip nei evangelistai Morkus ir Jonas, kurie apie jo gimimą nepateikia jokių žinių. Negana to, jis aprašo asmenis ir įvykius, kurie šiandien yra neatskiriami nuo Jėzaus gimimo istorijos. Tai išminčiai iš Rytų, kūdikių žudynės Betliejuje ir Jėzaus šeimos pabėgimas į Egiptą. Tačiau greičiausiai tai neturi nieko bendro su istorine tikrove.
Jokie istoriniai šaltiniai nenurodo, kad Erodas Didysis, valdęs Izraelį kaip karalius - Romos vietininkas, kada nors būtų surengęs kokias nors kūdikių žudynes. „Ši vieta turėjo parodyti naujagimio Jėzaus pažeidžiamumą, lygiai, kaip ir Mozės Senajame Testamente, kurio pavyzdžiu Matas vadovaujasi jį vaizduodamas“, - aiškina J. Schröteris. Ir pabėgimas į Egiptą greičiausiai buvo evangelisto išsigalvojimas. Tikriausiai Matas norėjo šitaip „išpildyti“ kitą Senojo Testamento pranašystę.
Išminčiai ir Betliejaus žvaigždė
Tai, kad gimus žymiam žmogui - tokiam kaip Jėzus - danguje įsižiebia žvaigždė, yra dar vienas Senovės Rytų mitologijos motyvas. Išminčių, kurie, sekdami jos šviesa, atėjo iki Betliejaus, taip pat greičiausiai nebuvo, tačiau Mato evangelijoje, pasak teologo, jie atlieka svarbią funkciją. „Jie turėjo parodyti, kad Jėzaus gimimas buvo svarbus visiems žmonėms, ne tik žydams“, - sako jis.
Evangelijos ir nenurodo tikslios Jėzaus gimimo datos, ji būtinai turi sutapti su pirmuoju šio dangaus fenomeno pasirodymu. Jau vokiečių astronomas Johannes’as Kepleris (1571-1630) apskaičiavo, kad šį evangelijų aprašytą reiškinį gali atitikti daugkartinis Saturno ir Jupiterio planetų suartėjimas 7 m. „prieš Kristų“. Kadangi Jėzus negalėjo būti atėjęs į šį pasaulį septynis metus „prieš savo gimimą“, kažkas turėjo padaryti klaidą. Tiesa, tai buvo ne Kepleris, bet vienuolis, vardu Dionyzas Mažasis, gyvenęs Romoje nuo 500 iki 545 m.
Nenuginčijama, kad 7-ais m. „prieš Kristų“ Saturnas suartėjo su Jupiteriu 3 kartus, o paskutinysis suartėjimas įvyko gruodžio 14 d. Šis keistas įvykis buvo apskaičiuotas Babilonijos astronomų; dar IX a. 7-ųjų m. Taigi ne stebuklas, kad išminčiai iš Rytų, t. y. astronomai, stebėjo žvaigždę ir vadovavosi savo apskaičiavimais.
Jėzaus gimimo reikšmė ir tradicijos
Jėzus yra Mesijas, išpranašautas senuosiuose žydų raštuose - tą savo evangelijų pradžioje norėjo įrodyti Lukas, o ypač - Matas. Todėl jie turėjo istorines aplinkybes pavaizduoti atitinkamoje šviesoje. Tačiau tuo jie nesiskiria nuo kitų savo amžininkų, todėl būtų neteisinga juos vertinti pagal šiuolaikinės istoriografijos kriterijus. Antikos laikais buvo populiaru įpinti mitinius elementus. „Pasakojimuose apie Jėzų įpinti legendų motyvai turėjo parodyti, kad į pasaulį atėjo ypatingas žmogus“, - sako J. G.K.
Kalėdų šventės ištakos
Pirmieji krikščionys nešventė Jėzaus gimtadienio. Jiems svarbiausias buvo jo nukryžiavimas ir prisikėlimas. Tikslios Jėzaus gimimo dienos šventimo tradicijos nebuvo. Švęsti gimtadienį ilgai buvo laikomas pagonišku. Gimtadienis kaip šventė paminimas 354 m. kalendoriuje. Jame ši diena yra gruodžio 25-oji.
Jėzaus gimtadienio šventimo priežasčių buvo keletas. Visų pirma, norėta pabrėžti Jėzaus žmogiškumą. Taip pat siekta atsiriboti nuo eretikų, kurie tvirtino, kad Jėzus neturėjęs tikro kūno. Be to, Kalėdos įgavo dar vieną - bundančio gyvenimo prasmę.
Kalėdiniai simboliai ir tradicijos
Kalėdų eglutė dabar simbolizuoja Išganytoju nepripažįstamą Kūdikėlį. Kalėdinė spalva yra raudona, simbolizuojanti ištikimybę. Kalėdų eglutė puošiama įvairiais medžiais: pušimis, kukmedžiais, kadagiais, palmių, paparčių lapais.
Prakartėlės atsirado viduramžiais. Jos vaizduoja Jėzaus gimimą oloje, apsuptą Marijos, Juozapo, piemenų, gyvulių ir angelų.
Šiandien Kalėdos vadinamos dovanų, vaikų ir šeimos švente. Dovanos susiję su šv. Mikalojumi ir tik naujaisiais laikais buvo perkeltos į Kalėdas. Kalėdos buvo laikomos ne šeimos, o klasikine bažnytine švente.
tags: #jezaus #gimimo #nuotraukos