Islandija, ugnikalnių ir ledynų šalis, 2010 metais išgyveno ne vieną iššūkį. Eijafjalajokudlio ugnikalnio išsiveržimas paralyžiavo oro susisiekimą Europoje ir paveikė vietos gyventojų gyvenimą. Tuo pat metu šalis bandė atsigauti po finansinės krizės, kuri palietė daugelį islandų. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip šie įvykiai paveikė Islandijoje gyvenančius lietuvius ir kaip jie prisitaikė prie naujų sąlygų.
Ugnikalnio išsiveržimo poveikis
2010 metais Eijafjalajokudlio ugnikalnio išsiveržimas tapo tikru išbandymu Islandijai. Nors visas pasaulis jau baigia užmiršti ugnikalnio Ejafjadlajokudlio išsiveržimą, gyvenantieji pietų Islandijoje netoli jo apie save, deja, to pasakyti negali. Dėl ugnikalnio išsiveržimo apylinkės buvo smarkiai nuniokotos nuošliaužų ir tirpstančio ledo vandens. Ugnikalniui išsiveržus žmonės buvo evakuoti iš šio regiono. Grįžę namo jie rado visus laukus nusėtus vulkaninės kilmės pelenais. Per ilgas darbo savaites pelenai buvo išvalyti, tačiau šiuose laukuose jie nebegali ganyti gyvulių - mat žolėje vis dar liko pelenų nuosėdų, ir tai pavojinga gyvūnams. Nors šalies valdžia stengiasi padėti fermeriams, šie tikina, kad didžiausia žala, kurią jie patyrė - emocinė. Nuostolius patyrė ne tik fermeriai. Ne ką mažiau šalis prarado ir turizmo sektoriuje. Skelbiama, kad vien pietų Islandija dėl sumažėjusių turistų skaičiaus prarado apie 15 mln. Tai, ką mes kūrėme dešimt metų, buvo sunaikinta per kelias sekundes.
Kalnų gidas Arsaellas Haukssonas sakė, kad po šio išsiveržimo jis du mėnesius sėdėjo be darbo, negalėdamas vesti turistų į ugnikalnių teritorijas. Jis iki šiol atsimena įspūdžius, patirtus išvydus ugnikalnio išsiveržimą. „Tai buvo neįtikėtina“, - sako vyras, atsimindamas kylančius didžiulius pelenų debesis ir garso bangas, sklindančias nuo ugnikalnio.
Tačiau yra ir šviesioji pusė. Turistai pamažu grįžta į regioną ir juos vilioja būtent galimybė pamatyti, kaip atrodo šis ugnikalnis. Tačiau mokslininkai negali nuraminti čia gyvenančių žmonių, kad viskas jau baigėsi. Jie nėra tikri, kad išsiveržimai greitu metu nepasikartos. Didžiausią grėsmę kelia netoliese esantis Katlos ugnikalnis, kuris dažniausiai išsiverždavo netrukus po Ejafjadlajokudlio. Tiesa, kol kas nėra ženklų, jog tai galėtų atsitikti artimiausiu metu, tačiau niekas negali pasakyti, kada ugnikalnis suaktyvės.
Lietuvių patirtys prie ugnikalnio
Atvykti į Islandiją grupei skirtingose šalyse gyvenančių lietuvių pasiūlė imigrantų integravimo į visuomenę per meną programos „Grundtvig“ vadovai. Į kultūrų susiliejimo šventę buvo pakviesti savo galerijas Lietuvoje, Latvijoje ir Norvegijoje įkūrę lietuviai, o juos globojo Islandijos lietuvių bendruomenė.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Osle galeriją turintis vilnietis Virgilijus Matula, jo žmona Jūratė ir dar pora pakeleivių į Šiaurės Atlante esančią salą gegužės viduryje skrido iš Norvegijos sostinės. Dar būdami Osle lietuviai manė, kad kelionės teks atsisakyti - išvakarėse dėl suaktyvėjusio ugnikalnio buvo atšaukti visi skrydžiai. Tačiau skrydžio dieną atsirado prošvaistė - vėjas pelenus ėmė nešti į kitą pusę. Garsųjį ugnikalnį keleiviai išvydo, kai lėktuvas priartėjo prie Islandijos - iš toli jis pasirodė visai taikus, tarsi dievų kurstomas aukuras.
Visai kitokia jėga Ejafjadlajokudlis atsiskleidė, kai lietuviai prie jo priartėjo per keletą kilometrų. Islandams ugnikalniai - ne naujiena. Šalyje ir dabar lava spjaudosi bent keletas jų. „Tačiau šitas yra šalia niekad neištirpstančio ledyno. Kai ledyną ima kaitinti išmetama lava, susidaro dulkių ir pelenų debesys, kurie pakyla labai aukštai - todėl šis ugnikalnis ir sujaukė daugybės europiečių gyvenimą“, - pasakojo V.Matula.
Turizmo sektorius ir pelenų suvenyrai
Šiuo gamtos reiškiniu islandai puikiai pasinaudojo - krizės ir nedarbo purtomoje šalyje staiga padaugėjo turistų, ypač amerikiečių ir norvegų. Parduotuvėse maždaug už 40 litų pardavinėjami maži suvenyriniai pelenų buteliukai, rengiamos turistinės kelionės iki garsiojo ugnikalnio, nuo sostinės Reikjaviko nutolusio daugiau nei per 100 kilometrų. Vieni vyksta autobusais, kiti, norintys privažiuoti arčiau, - visureigiais, treti iš aplinkinių ūkininkų nuomojasi arklius. Pigiausia vienos dienos ekskursija kainuoja mažiausiai 600 litų. O už 2 tūkstančius litų galima pažvelgti į ugnikalnį iš sraigtasparnio.
Lietuviai, kurių grupę sudarė keliolika žmonių, išsinuomojo autobusiuką ir savarankiškai išvyko apžiūrėti apylinkių, kurias ugnikalnis išgarsino visoje Europoje. Nurodymų ar ženklų, kiek galima priartėti prie grėsmingo gamtos reiškinio, lietuviai nepastebėjo. Tik grupines išvykas rengiančiose agentūrose pabrėžiama: ekskursijų vadovai pasilieka teisę atšaukti kelionę, pakeisti maršrutą, atsižvelgdami į saugumo tarnybų nurodymus. Išsiruošusiems prie ugnikalnio lietuviams padėtis sparčiai keitėsi: vieną dieną pelenų šleifą vėjas nešdavo į vieną pusę, kitą - jau kita kryptimi. Vieną dieną ugnikalnis būdavo palyginti taikus, kitą - spjaudydavosi didžiuliais akmenimis.
Pavojinga kelionė į pelenų debesį
„Būdami netoli, girdėjome garsą - tarsi patrankos šūvį, tarsi griaustinį. Po kurio laiko dulkių ir pelenų stulpas padidėjo gal du ar tris kartus - supratome, kad ugnikalnis spjovė. O vėliau sužinojome, kad tądien į kelių kilometrų aukštį lėkė trijų tonų akmenys“, - pasakojo lietuviai. Iki soties pasigrožėję ugnikalnio vaizdais iš toli, lietuviai nutarė patraukti arčiau besileidžiančio pelenų šleifo. Asfaltuotas kelias vedė tiesiai į pelenų debesį.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
„Buvo saulėta ir karšta diena. O kai įvažiavome į debesį, patekome į naktį, tamsesnę nei pati tamsiausia naktis. Ore skrajojantys pelenai autobuso šviesas praleido vos keletą metrų“, - pasakojo V.Matula. Iš pradžių smalsiai stebėjusi, kas darosi, po kurio laiko bičiulių draugija ėmė nerimauti. Kelią nuklojo kelių centimetrų pelenų sluoksnis, tad vairuotojui pasidarė sunku orientuotis, kur kelkraštis. Autobusas galėjo lengvai nuslysti nuo kelio. Jeigu jis būtų nuslydęs, būtų buvę sunku išvažiuoti, nes kelkraštis baigėsi nemenku nuolydžiu. „Niekas nebūtų ryžęsis lipti iš autobuso - lauke buvo galima ištverti tiktai su dujokauke“, - pasakojo V.Matula.
Lietuviai ėmė nerimauti ir kad neužsikimštų automobilio oro filtras - tuomet kompanija būtų ilgam užstrigusi pragarą primenančioje vietoje. Tarp keleivių kilo ginčų - vieni ragino apsisukti ir grįžti. Tuo labiau kad aklinai uždarytame autobuse ėmė stigti oro. O kitiems norėjosi daugiau adrenalino.
Aklinoje tamsoje per pelenų košę ant žemės ir ore autobusas įveikė gal dešimt kilometrų, kol priešpriešiais sutiko vieną automobilį su signalinėmis šviesomis - tuomet suktis atgal suskato ir didžiausi drąsuoliai. Kelionė po ugnikalnio pelenų šleifu baimės įvarė visiems. Kai įvažiavus į švarią zoną vairuotojas atidarė ventiliacijos angas, keliautojus pakrikštijo didžiulis pelenų gūsis.
Gyvenimas šalia ugnikalnio
Ugnikalnio apylinkių žemė buvo visa nusėta pelenais. Kadangi sukinėjosi ir vėjas, jų buvo kliuvę daug kur. Žengiant žingsnį nuo žemės pakildavo pilki dulkių debesys. Apylinkėse įsikūrę baltų namų kaimai gyvena pagal gamtos stichijos valią. Kai vėjas atsisuka į jų pusę, stoja pelenų naktis. Tačiau žmonės kenčia, niekur nebėga ir laukia, kol vėjas jų pasigailės.
„Ne tik ugnikalnio apylinkių gyventojai, bet ir visi islandai verti medalio - kaip galima gyventi žemėje, kurioje neauga medžiai?“ - salos peizažu stebėjosi lietuviai. Kenčia gyvūnai, ypač paukščiai. Dėl pelenų jiems susimaišo diena ir naktis, tačiau ir jie niekur nesitraukia.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
Netikėtas pelenų debesis Reikjaviko link
Koks neprognozuojamas ugnikalnis, lietuviai suprato kitą dieną. Išsivadavę iš tamsos karalystės, jie nuvažiavo Reikjaviko link gal 30 kilometrų ir apsistojo viename miestelyje. O jau kitą dieną, pasikeitus vėjo krypčiai, jį buvo užklojęs pelenų debesis. Tik po šio įvykio susirūpino ir Reikjaviko gyventojai - iki tol grėsmė jiems atrodė tolima.
„Reikjavike daugiau kalbama ne apie Ejafjadlajokudlį, o apie tai, kad gali atgyti šalia jo esantis daug didesnis ugnikalnis - islandai tai jau yra patyrę. Sako, jis būsiąs net keliasdešimčia kartų stipresnis. Prognozuojama, kad jis išsiverš rudenį. Nors ką gali žinoti - gal jis prabus rytoj?“ - svarstė V.Matula.
Ugnikalnis kaip galimybė užsidirbti
Gamtos išdaigos kol kas džiugina islandus - tai jiems padeda pritraukti pinigų. „Krizės ištiktoje šalyje daug žmonių neteko darbo. Važiavau taksi, kurį vairavo buvęs banko tarnautojas, kaip supratau, neeilinis. Vyras džiūgavo, kad padaugėjo turistų“, - pasakojo V.Matula.
Norvegijoje jau keletą metų gyvenantiems ir prie didelių kainų pripratusiems lietuviams Islandijoje viskas pasirodė labai pigu - panašiai kaip Lietuvoje, o kai kas - ir pigiau. Pavyzdžiui, nakvynė gerame viešbutyje kainavo 45 eurus. Patys islandai jiems pasirodė ne kaip šiauriečiai, o labiau pietietiški - šilti, atviri, aktyviai reaguojantys. Itin gerai lietuvius nuteikė šeimų šventė ir eitynės, vykusios jų viešnagės metu.
Islandijos finansinė krizė ir lietuvių patirtys
Eijafjalajokudlio ugnikalnio išsiveržimas Islandijoje 2010-aisiais sustabdė pasaulį ir Europą, kad dėl vulkano pelenų buvo nutraukti skrydžiai. Tačiau Islandija susidūrė ir su kita problema - finansine krize. Lietuvos premjeras Andrius Kubilius vienu metu mėgo gąsdinti žmones: „Jeigu Vyriausybė nesiims priemonių, kurių imasi, Lietuvą gali ištikti Islandijos likimas.“ Jau tada buvo galima pamanyti, jog Lietuvai nederėtų lygintis su viena turtingiausių pasaulio valstybių buvusia Islandija. Tačiau premjero žodžiai skambėjo grėsmingai. Juk viso pasaulio žiniasklaida dar 2008-ųjų rudenį pranešė apie Islandijos bankrotą. Bet ką reiškia valstybės bankrotas paprastam žmogui? Ir kodėl dabar Islandijoje apie krizę dažniau šneka pareigūnai, o ne paprasti žmonės?
Islandija iš tiesų bent jau dukart pasielgė taip, kas Lietuvoje iki šiol laikoma visišku tabu: perpus devalvavo Islandijos kroną ir kreipėsi pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą. Beje, nė vieno blogo žodžio apie Tarptautinį valiutos fondą ar jo drakonišką politiką Islandijoje taip pat neišgirdau ne tik iš valdžios atstovų, bet ir iš paprastų žmonių.
Paskolos naštos atsikratymas
„Rytoj vyksime į iškylą: jodinėsime arkliais, žaisime golfą ir gersime šampaną. Štai jums krizės Islandijoje vaizdas. Prieš krizę irgi darydavome tą patį. Tik šampaną, žinoma, dabar geriame pigesnį“, - tokiu paprasto žmogaus požiūriu į šalį išgarsinusį „bankrotą“ pirmoji šokiravo kelionės organizatorių pabendrauti su žurnalistais pakviesta menininkė Gudrun Lilja Gunnlaugsdottir.
Ar galima tuo tikėti? Gal tai - tiktai menininkės pokštas. Juk ji pati prisipažino, kad per krizę prarado namą, kuriame buvo ne tik jų kūrybinės dirbtuvės, bet ir gyvenamoji vieta. Bet G.L.Gunnlaugsdottir kažkodėl nesielvartauja dėl praradimo. „Mes tiesiog apskaičiavome ir nusprendėme, kad mokėti paskolą daugiau neapsimoka, todėl bankas pasiėmė namą, o mes atsikratėme paskolos naštos“, - ramiai paaiškino ji. Taip lengva? „Žinoma“, - juokdamasi atsakė menininkė. Ir jokio apmaudo nei jos balse, nei švytinčiame veide įžvelgti tikrai nepavyko.
Valdžios pagalba žmonėms
Tiksliai sužinoti, kaip savo problemas išsprendė ir liko patenkinta minėta islandė, prisipažinsiu, taip ir nesugebėjau. Tačiau vėlesnė patirtis šioje šalyje leido suprasti, jog moteris tikrai nepokštavo. Greičiau pasinaudojo Islandijoje įstatymais įteisintomis žmogaus interesus ginančiomis galimybėmis. Kad būtent tokiu keliu nuėjo Islandijos valdžia, netrukus išgirdome ir iš šios šalies ekonomikos ministro Gylfi Magnussono.
Jis skubėjo paaiškinti, kodėl krizės iš esmės nepajuto žmonės, kurių nemaža dalis, kaip ir Lietuvoje, paskolas būstui buvo paėmę ne nacionaline, o užsienio valiuta - eurais, JAV doleriais, Šveicarijos frankais, Didžiosios Britanijos svarais sterlingų ar Japonijos jenomis. Galima įsivaizduoti, kokia našta turėjo užgulti šių žmonių pečius perpus devalvavus Islandijos kroną. Tačiau ministras greitai išsklaidė vaizduotės piešiamą paveikslą.
„Islandijos parlamentas priėmė specialius įstatymus, kuriais remiantis paskolos turi būti restruktūrizuotos taip, kad nė vienas žmogus nebūtų verčiamas mokėti daugiau nei prieš krizę. Šia programa jau pasinaudojo daugiau kaip pusė visų namų ūkių“, - ramiai paaiškino ministras. Tiesa, kai kas vis dėlto kritikuoja Islandijos valdžią, kad ji daro nepakankamai. Štai šalia Ejafjadlajokudlio ugnikalnio įsikūrusios kaimo sodybos savininko sūnus dirba teisininku ir patarinėja vietos ūkininkams. Jis teigė, jog nėra teisinga, kad panašia programa negali pasinaudoti ūkininkai, paėmę paskolas savo ūkiams plėsti. Nors pats pripažino, jog dabar valdžia svarsto ir tokias galimybes.
Bankų žlugimas ir požiūris į jį
O kaip bankai? Juk Islandijoje bankrutavo kone visi didieji bankai. O Lietuvoje bankų stabilumas buvo vienas A.Kubiliaus vyriausybės prioritetų. Bankų žlugimo, bent jau Islandijoje, nei valdžia, nei paprasti žmonės tikrai nelaiko nacionaline katastrofa. Vyriausybė nusprendė eiti keliu, kurį jau anksčiau yra išbandžiusios Šiaurės šalys: probleminius bankus tiesiog perimti savo žinion, „išvalyti“, pertvarkyti, o vėliau privatizuoti. Tuo tarpu žmonės dabar dažniausiai tiesiog šaiposi iš „buvusių svajonių paversti Islandiją pasaulio finansų centru“. Jos ir yra laikomos pagrindine finansinės krizės priežastimi. Bet kokių nors esminių sukrėtimų, žlugus pagrindiniams šalies bankams, mano pašnekovai taip ir nesugebėjo prisiminti.
Krizė - kažkur anapus?
Dabar kokių nors krizės ženklų Islandijoje tikrai reikėtų gerai paieškoti. Miestų gatvėse akivaizdžiai dominuoja ne lengvieji automobiliai, o apynauji visureigiai. Kavinėse ir restoranuose pilna linksmai nusiteikusių žmonių. O šalies šiaurėje esančiame Dalviko miestelyje įsikūrusios bendrovės „Samherji“ žuvų perdirbimo gamyklos vykdantysis direktorius Gesturas Geirssonas iš kalbų apie krizę tik juokiasi. „Mūsų regione jokios krizės nėra. Ten, Reikjavike, galbūt jaučiama kokių nors „sproginėjančių burbulų“, bet pas mus nebuvo to neįtikėtino pakilimo, nėra ir krizės“, - sakė jis.
Nedarbas ir užsieniečiai
Ką reiškia neįtikėtinas pakilimas arba islandiška krizė? Geriausiai, ko gero, į tai būtų galima atsakyti pažvelgus į problemą, kuri dabar daugeliui islandų tikrai atrodo grėsmingai. Tai - 9 proc. siekiantis nedarbas. Istoriškai jis šalyje neviršydavo 1-2 proc. Tačiau paklaustas, ar islandai nesiskundžia, kad jų darbo vietas užima užsieniečiai, tarp kurių yra ir lietuvių, G.Geirssonas iš pradžių netgi nelabai suprato klausimo. Prieš tai jis pasakojo, kad moterys iš Taivano ir Filipinų - geriausios jo darbuotojos, užimančios labiausiai kvalifikuotų darbininkių vietas ir už valandos darbą gaunančios 10 eurų. Teko dar kartą perklausti, ar išties patys islandai krizės ir išaugusio nedarbo sąlygomis nenorėtų užimti šių atvykėlių vietų. Juk tikrai žinome daug Europos šalių, kuriose kyla tokių diskusijų. Tačiau G.Geirssonas patikino, kad nieko panašaus ne tik savo miestelyje, bet ir visoje Islandijoje negirdėjo.
Islandų atlyginimai ir gyvenimo būdas
Tačiau aš vis tiek netikiu. Toliau visų kamantinėju apie krizės poveikį paprastam Islandijos žmogui. „Galbūt šeima turi puikų namą ir važinėja dviem visureigiais, bet negali sumokėti paskolų. Tokių istorijų Islandijoje dabar taip pat netrūksta“, - paaiškino kelionę organizuoti padėjusios Islandijos bendrovės „Athygli“ atstovė Bryndis Nielsen. Tačiau manęs tai kažkodėl neįtikina. Juk esu įpratęs manyti, jog negalėdamas sumokėti paskolų netenki ir automobilių, ir namo.
Tiesa, per viešnagę Akureirio mieste šalies šiaurėje pavyko sutikti ir krizės poveikį patyrusį fotografą. „Smulkusis verslas tikrai nukentėjo. Turiu individualią fotografo įmonę, bet jau metus nemoku sau algos. Visas pajamas tenka skirti verslui išlaikyti ir išlaidoms padengti“, - aiškino vyras ir piktinosi, kad vyriausybė per daug taupo ir neskiria lėšų ekonomikai plėtoti. Šio islando paklausus, kaip jis gyvena metus be algos, krizės vaizdas vėlgi tapo šiek tiek kitoks. „Mano žmona - mokytoja. Mes gyvename iš jos algos. Bet šiais metais, ko gero, negalėsime sau leisti vykti atostogų į užsienį“, - savo vargus dėstė pašnekovas.
Dar įdomiau islandų paklausti, kiek dėl krizės sumažėjo atlyginimai. Kažkada esu girdėjęs net oficialius pranešimus, jog tikrai įtakingos šalies profsąjungos buvo sutikusios, kad atlyginimai būtų sumažinti iki 10 proc. Tačiau per viešnagę Islandijoje taip ir nesutikau nė vieno, gaunančio bent keliomis kronomis mažiau negu iki krizės. O oficiali statistika netgi rodo keliais procentais padidėjusį darbo užmokestį per pastaruosius 12 mėnesių. „Ne, atlyginimai nesumažėjo. Bet jie juk nepadidėjo tiek, kiek tikėjomės“, - kone standartine fraze į mano klausimą atsakinėjo pašnekovai.
Verslo požiūris į krizę
O dėl to, kad krizė labai užgulė smulkiojo verslo pečius, nenori sutikti Akureirio regiono verslo agentūros vykdantysis direktorius Magnusas Asgeirssonas. „Mes kaip tik apklausėme verslininkus. Vienas jų bendras nuotaikas apibūdino kone tiksliausiai: „Mes išjungėme apie krizę pranešinėjantį radiją ir dirbame toliau“, - juokėsi M.Asgeirssonas. Vėl sunku patikėti. Bet jo žodžius bematant patvirtina ir viena šios agentūros remiama pradedanti verslininkė. Ji netgi papasakojo savo konsultacinio verslo istoriją: draugei bankininkei praradus dabą, savo gerai mokamą darbo vietą turizmo agentūroje nusprendė palikti ir ji. Tam, kad abi išbandytų naujas verslo galimybes. Moteris net nemano labai rizikavusi.
Bankrotai - nežinoma sąvoka
Tačiau šis paveikslas - kažkoks fantastiškai idiliškas. Negali būti, kad „bankrutavusioje“ valstybėje net krizės reikėtų ieškoti su žiburiu. Bent jau tokios, kokią mes Lietuvoje įsivaizduojame. „Krizės ženklų tikrai galiu parodyti, - į pagalbą skuba B.Nielsen. - Štai šis Reikjaviko daugiaaukštis biuro pastatas, regis, iki šiol stovi tuščias. Jį statyti nutarta nekilnojamojo turto bumo laikais. Bet dabar nėra kam tų biurų nuomotis.“
Ką gi - vis šis tas. Tačiau gal ką nors konkrečiau gali pasakyti Islandijos darbdavių konfederacijos vadovai? „Tik 20 proc. Islandijos verslo nepajuto krizės“, - dramatiškai pradėjo šios konfederacijos vykdantysis direktorius Hanessas G.Sigurdssonas. Tačiau verta paklausyti toliau: „Dar 40 procentų verslininkų savo problemas jau išsprendė, o likę 40 procentų vis dar susiduria su jomis.“ Vėlgi pakankamai dramatiška. Bet tik tol, kol užduodamas klausimas apie bankrotus. „Bankrotų visai nėra - įmonės restruktūrizuojamos, bet jos nebankrutuoja“, - net kelis kartus perklaustas, ar mes teisingai supratome, tvirtino vienas Darbdavių konfederacijos lyderių.
Islandijos ir Lietuvos palyginimas
Taigi tikros krizės, bent jau mūsų supratimu, kalbant apie Islandiją, ko gero, geriausia būtų ieškoti ne pačioje šalyje, o kur nors žinynuose arba internete. Pavyzdžiui, ten, kur skelbiami įspūdingi valstybės skolos skaičiai, viršijantys 100 proc. šalies bendrojo vidaus produkto. Bet ir ten, pavyzdžiui, 6,5 procento ūkio nuosmukis 2009-aisiais toli gražu nesiekia nei Lietuvos, nei Latvijos, nei Estijos ūkio susitraukimo žemumų. Ir ne tik šalies vyriausybė, bet ir tarptautinės institucijos pripažįsta, jog Islandijos atsigavimas po krizės yra gerokai spartesnis, negu galima buvo tikėtis.
Kiek tokią situaciją lėmė vyriausybės veiksmai, o kiek - pačių islandų iniciatyva ir sugebėjimai, reikėtų rimčiau patyrinėti. Tik akivaizdu, kad Islandijos žmonės tikrai išsiskiria tiek išsilavinimu, tiek atviru mąstymu ir pozityviu požiūriu į gyvenimą. Kita vertus, lyginti Lietuvos ar Latvijos su Islandija taip pat negalima. Ši šalis ne tik prieš krizę buvo viena turtingiausių pasaulio valstybių. Visai kitokia ir ūkio struktūra. Pavyzdžiui, nuo krizės visiškai nenukentėjo nei nemažą dalį šalies ekonomikos sudaranti žvejybos pramonė, nei tiesiog Islandijos žemės gelmių dovanojami neišsenkantys atsinaujinančios energijos šaltiniai.
Islandų požiūris į valdžią ir krizę
Vis dėlto viešėdamas Islandijoje negalėjau atsikratyti įspūdžio, kad svarbiausias dalykas, kuo skiriasi Islandija, pavyzdžiui, nuo Lietuvos, matuojamas net ne ekonominiais matais. Vyriausybės ir apskritai politikų ten, beje, niekas ant rankų nenešioja. Geriausias pavyzdys - savotišku politiniu žemės drebėjimu arba perversmu politinėje arenoje laikomi neseniai vykę savivaldos rinkimai. Daug kur per juos tradicinės partijos buvo tiesiog sutriuškintos, o Reikjaviko meru tapo komikas Jonas Gnaras, savo Geriausią partiją įkūręs kaip visos Islandijos politikos parodiją.
Tačiau islandai ne tik taip moka reikšti protestą ir reikalauti teisių. Skamba neįtikėtinai, bet netgi visame pasaulyje nuskambėjusios garsiosios riaušės prie Islandijos parlamento 2009 metų sausį, pasirodo, kilo ne dėl krizės poveikio žmonių gyvenimui. Bent jau mano kalbinti islandai vienu balsu tvirtino, kad pagrindinė čia tikrai neįprasto žmonių pykčio protrūkio priežastis - valdžios nenoras dalytis informacija su visuomene, paaiškinti, kas iš tiesų įvyko šalyje ir kodėl.
Todėl tikriausiai nenuostabu, kad dabar Islandijos parlamente pristatytas išsamus nepriklausomas 2000 puslapių finansų krizės priežasčių tyrimas. Prie tyrimo prisidėjo ir užsienio ekspertai, o vaizdas, kaip šalis atsidūrė tokioje padėtyje, atkuriamas tiesiog žingsnis po žingsnio. Šis tyrimas - tikrai ne vien formalumas. Islandijos valdžia juo dabar tarsi vadovėliu vadovaujasi imdamasi priemonių, kad krizė daugiau nepasikartotų. O kai kurie svarbiausi krizės kaltininkai jau sulaukė antrankių. Kiti, kaip manoma, nesugebės pasislėpti net užsienyje. Bent jau islandai tuo tiki. Ir privertė patikėti mane.
Kiti ugnikalniai Islandijoje
Kaip visi žinome, Islandija yra daugybės ugnikalnių šalis, kurioje buvo užfiksuota gausybė įvairiausių išsiveržimų - nuo nedidelių lavos pliūpsnių iki tokių kraupių išsiveržimų, jog Europa būdavo paskandinta pelenų debesyse (Lietuva taip pat). Geofizikas Páll Einarsson tikina, kad keturi Islandijos ugnikalniai rodo padidėjusį aktyvumą ir ketina išsiveržti. Tie ugnikalniai yra Katla, Hekla, Bárðarbunga, ir Grímsvötn.
Katla
Katla yra Islandijos pavojingiausias ugnikalnis ir yra įsikūręs po Mýrdalsjökull ledkalniu. Katlos aukštis siekia 1512 m. Tai, pagal plotą, vienas didžiausių Islandijos ugnikalnių - jo kaldera yra 10 km skersmens. Katla yra vienas aktyviausių pasaulio ugnikalnių. Jos išsiveržimų metu staigiai ir smarkiai tirpsta ledas, kyla smarkūs potvyniai. Katlos ugnikalnis pateikia reikšmingų ir potencialiai pavojingų reiškinių kas 50 metų. Paskutinis svarbus įvykis užfiksuotas 2011 m. Tuomet išsiveržė keletas įspūdingų lavos srautų, bet jie buvo per maži, kad prasiveržtų pro Mýrdalsjökull ledyną. Kai jis neišvengiamai išsiveš, didžiulis pelenų kamuolys - panašus į tą, kuris buvo pagamintas Eyjafjallajökull 2010 metais užvaldys Šiaurės Europos oro erdvės, kurios nedelsiant bus uždarytos. Remiantis neseniai atliktu tyrimu, tokio dydžio išsiveržimai nutinka tik kartą per 44 metus, taigi turime šiek tiek laiko.
#