Šis straipsnis skirtas apžvelgti Lietuvos istorijos instituto mokslininkų darbus, atspindinčius įvairius Lietuvos istorijos, etnologijos ir kultūros aspektus. Straipsnyje remiamasi Lietuvos istorijos instituto išleistais leidiniais, siekiant atskleisti autorių įvairovę ir tyrimų tematiką. Aptariami leidiniai apima laikotarpį nuo XVII amžiaus iki XXI amžiaus, atspindintį platų spektrą temų, įskaitant Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istoriją, socialinius ir politinius konfliktus, kultūros paveldą ir literatūrą.
Lietuvos istorijos instituto leidiniai: apžvalga
Lietuvos istorijos institutas (LII) yra svarbus mokslo centras, vykdantis fundamentinius ir taikomuosius tyrimus Lietuvos istorijos, archeologijos, etnologijos, humanitarinių ir socialinių mokslų srityse. Institutas leidžia mokslinius žurnalus, monografijas, dokumentų rinkinius ir kitus leidinius, kurie yra svarbūs Lietuvos ir užsienio mokslininkams.
Moksliniai žurnalai
LII leidžia keletą mokslinių žurnalų, skirtų skirtingoms auditorijoms ir tematikoms:
- „Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos“ - žurnalas, leidžiamas vietoj nuo 1996 metų ėjusios etnologinių monografijų ir studijų serijos „Lietuvos etnologija“. Žurnale publikuojami straipsniai, skirti socialinės antropologijos ir etnologijos tyrimams.
- „Lithuanian Historical Studies“ (LHS) - anglų kalba leidžiamas, atviros prieigos, SCOPUS indeksuojamas, anonimiškai recenzuojamas mokslo žurnalas, skirtas Lietuvos istorijos tyrimų populiarinimui pasaulyje. Žurnale spausdinami straipsniai, analizuojantys krašto ir regiono istoriją nuo Viduramžių iki pat XXI amžiaus, žvelgiama į politinius, socialinius, religinius, ekonominius ir kultūrinius reiškinius.
- „Lietuvos istorijos metraštis“ - žurnalas, kuriame publikuojami straipsniai, skirti Lietuvos istorijos tyrimams.
Monografijos ir dokumentų rinkiniai
LII taip pat leidžia monografijas ir dokumentų rinkinius, skirtus įvairiems Lietuvos istorijos ir kultūros aspektams. Šie leidiniai yra svarbūs šaltiniai mokslininkams ir visiems, besidomintiems Lietuvos istorija.
Autorių įvairovė ir tyrimų tematika
LII leidiniuose dalyvauja įvairūs autoriai - nuo žinomų Lietuvos istorikų iki jaunų mokslininkų ir užsienio tyrėjų. Tai užtikrina įvairių perspektyvų ir požiūrių pateikimą, skatina mokslinį dialogą ir prisideda prie Lietuvos istorijos istoriografijos plėtros.
Taip pat skaitykite: Daugiau apie "Anarchijos vaikus"
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija
LII leidžia daug leidinių, skirtų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) istorijai. Šiuose leidiniuose nagrinėjami įvairūs LDK istorijos aspektai, įskaitant politinę istoriją, socialinę struktūrą, kultūrą ir teisę.
- „Kauno pavieto pakamario teismo knyga (1619-1624)“ - pirmą kartą skelbiama rankraštinė 1619-1624 m. Kauno pavieto pakamario teismo knyga, saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve (LVIA). Publikuojamas originalus tekstas, pateikiama asmenų ir geografinių vietovių rodyklė, taip pat žemėlapis.
- „Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. T. X: Šeduva“ - dokumentų rinkinys, skirtas Šeduvos magdeburginiam miestui. Knygoje publikuojami XVII a. vidurio - XIX a. pradžios įvairaus pobūdžio dokumentai: privilegijos, inventoriai, testamentai, žemės pirkimo-pardavimo aktai.
- „Romualdas Firkovičius. Vilniaus miesto architektūros ir istorijos paminklų dokumentinės medžiagos iš Lietuvos metrikos aprašas“ - 1975 m. Romualdo Firkovičiaus parengtas mašinraštis „Vilniaus miesto architektūros ir istorijos paminklų dokumentinės medžiagos aprašas. Lietuvos Metrika“.
Socialiniai ir politiniai konfliktai
LII leidžia leidinius, skirtus socialiniams ir politiniams konfliktams Lietuvos istorijoje. Šiuose leidiniuose nagrinėjamos įvairios konfliktų priežastys, eiga ir pasekmės.
- „Lietuvos visuomenė 1939 - 1941 metais. Įtampos, konfliktai, transformacijos“ - monografijoje tiriama socialinių-politinių įtampų ir konfliktų Lietuvos visuomenėje dinamika Antrojo pasaulinio karo pradžioje.
- „Justinas Garbėnas Dienoraštis 1940-1946 m.“ - pradinių klasių mokytojo, lietuvių švietėjo ir politinio kalinio Justino Garbėno (1908-1993) dienoraštis atskleidžia Rytų ir Pietryčių Lietuvos (kitaip dar Vilniaus krašto) istoriją politinių lūžių laikotarpiu.
Kultūros paveldas ir literatūra
LII leidžia leidinius, skirtus Lietuvos kultūros paveldui ir literatūrai. Šiuose leidiniuose nagrinėjami įvairūs kultūros paveldo objektai, literatūros kūriniai ir jų autoriai.
- „Lietuvos archeologija T. 50“ - seniausio Lietuvoje archeologijos mokslo žurnalo tomas.
- „Pasakojimai apie Vilnių ir vilniečius VII“ - septintoji Pasakojimų apie Vilnių ir vilniečius knygelė.
- „Joachimas Lelewelis ir pagalbinių istorijos mokslų praeitis, dabartis, ateitis“ - daugiatemis straipsnių rinkinys, skirtas Joachimui Leleweliui ir jo pagalbiniams istorijos mokslams.
- „Švietimo apygardos mokyklų 1803 metų generalinės vizitacijos raportas“ - Pranciškaus Ksavero Mykolo Bohušo (Franciszek Ksawery Michał Bohusz, 1746-1820) po 1803 m. vizituotų Vilniaus švietimo apygardos mokyklų parengtas raportas ir jo lietuviškas vertimas.
Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos dienoraštis
Leidinys skirtas Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos 1730-1733 metų dienoraščiui. Publikuojant pirmosios Merkinės seniūno Antano Kazimiero Sapiegos dienoraščio knygos, apėmusios 1722-1729 metus, vertimą, buvo parengtas įvadas, kuriame pristatytas autorius ir fragmentiškai aptartas šaltinis: jo adresatas, įrašų struktūra, tematika. Todėl publikuojant antrąją Merkinės seniūno dienoraščio knygą, kurioje aprašytas 1730-1733 m., atkreipiamas dėmesys į dienoraščio kaip autoriaus tapatybės prezentacijos aspektą.
Kiti leidiniai
LII leidžia ir kitus leidinius, skirtus įvairioms temoms, įskaitant:
Taip pat skaitykite: „Anarchijos vaikai“: kas slypi už populiarumo?
- „Seminarium Duchowne w Sejnach: od duchownego w parafii po studia wyższe“ - knyga, pristatanti dvasininkų švietimo sistemą Seminarium Duchownym w Sejnach.
- „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiaurės rytinių regionų valdžios elitai (XIII-XIV a.“ - monografija, nagrinėjanti dviejų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiaurės rytų regionų - Polocko ir Vitebsko žemių - valdžios elitus.
- „Įtvirtintų gyvenviečių bendruomenės Rytų Baltijos regione 1100-400 CAL BC“ - monografija, nagrinėjanti įtvirtintų gyvenviečių bendruomenių atsiradimą ir plėtrą, šio ekonominės, socialinės ir kultūrinės priežastis.
- „Adam Michnik. Chamai ir angelai. Rinktinė“ - rinktinėje apžvelgiami svarbiausi Adamo Michniko tekstai apie demokratiją, politiką, istoriją ir moralę, kurie atliepia ir šiandienos aktualijas.
- "Kultura. Eskizai. Istorijos. Apžvalgos. Numeris skirtas lenkų - lietuvių santykiams" - pasakojimas apie XX a. lenkų ir lietuvių santykius bei lenkų politinio išeivio Jerzy Giedroyco pastangas juos normalizuoti bei stiprinti remiantis ULB politine koncepcija.
- „XVIII amžiaus studijos, T. 10: Vilnius - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė“.
Lietuvių poezijos antologija
Lietuvių poezijos antologija, sudaryta poeto Jono Aisčio ir beletristo A. Vaičiulaičio, yra istorinis lietuvių poezijos rinkinys nuo lietuvių literatūros pradžios iki šių dienų. Jis apima 400 metų laikotarpį individualinės poezijos, pradedant autorium, mirusiu 1545 m., ir baigiant gimusiu 1924. Niekad anksčiau jokia antologija nereprezentavo tiek amžių, tokio autorių skaičiaus ir tiek kūrinių. Lietuvių poezijos antologija apima 163 poetus su 828 eilėraščiais ir didesnių veikalų ištraukomis.
Antologijos struktūra ir turinys
Antologija pradedama parinktų liaudies dainų skyrium, o baigiama naujausiais liaudies kūriniais - partizanų dainomis. Daugiausia kūrybos pavyzdžių duota Donelaičio, Baranausko, Maironio (iki 30 psl.). Mažiausias eilėraštis yra J. Chądzinskio - ištrauka iš Ver Luciscanum (1648) - tik dviejų eilučių.
Lietuvių poezijos raida
Antologijoje atsispindi lietuvių poezijos raida nuo bažnytinių giesmių iki moderniosios poezijos. Pirmieji knygos amžiai yra bažnytinės knygos amžiai. Beveik du amžius ir lietuvių rašytinė poezija buvo "bažnytinė", pradedant Rapagelioniu ir baigiant Šimelfenigiu. Vienintelės to meto "poezijos antologijos" buvo metai iš metų pakartojami, panaujinami, papildomi giesmynai. Vėlesnioji lietuvių poezija, pergyvenusi vergijos ir spaudos gadynės metus, nors kartais ir su dideliais liesų metų tarpais, eina lygiagrečiai su visos tautos gyvenimu, yra tikras tautos sielos atspindys, išreiškiąs gyvybingiausias aspiracijas ir subtiliausius širdies jausmus.
Redaktorių indėlis ir kritika
Sudarydami šią antologiją, redaktoriai turėjo nepaprastai sunkų uždavinį. Tremtyje, kur teprieinamas vos vienas kitas ankstesnis antologinis lietuvių poezijos leidinys, kur stinga be galo daug visų laikotarpių individualių rinkinių (o ką jau bekalbėti apio periodiką), iš pirmo žvilgsnio darbas atrodo neįmanomas.
Autoriai antologijoje eina chronologine tvarka. Tai vienas patogiausių metodų, leidžiant istorinę antologiją. Jis visiškai tinka aniems laikams, kai šimtmety tebuvo vienas ar keli poetai. Bet į paskutiniuosius metus toks metodas įneša savotiškos dislokacijos: ne tik išskirstomi generacijų ar grupių atstovai, bet ir paskleidžiama tam tikros anarchijos.
Taip pat skaitykite: Kelias į pripažinimą
Išvados apie antologiją
Kaip ir tinka istorinei antologijai, redaktoriai surinko į ją beveik visus poetus, kurie tik vienu ar kitu metu, daugiau ar mažiau reiškėsi spaudoje, pasirodė su atskirais rinkiniais ar savo darbus paliko rankraščiuose. Būdami dosnūs visiems laikams, redaktoriai tačiau dosniausi pasirodė dabarties poetams.
Oskaras Milašius ir Lietuvos nepriklausomybė
Lietuvių skaitytojai Oskarą Milašių (Oscar Milosz, 1877-1939) daugiausia pažįsta kaip poetą, rašytoją, dramaturgą, metafiziką. Straipsniai politinėmis temomis yra ne mažiau reikšminga jo veiklos dalis, kuriai rašytojas negailėjo nei laiko, nei dvasinių ir intelektinių jėgų. Šiame Hieronymus numeryje publikuojami patys pirmieji rašiniai, nepatekę į XII (paskutinį) raštų tomą, skirtą jo politinei publicistikai (Oeuvres complètes, 1990).
Milašiaus straipsniai apie Lietuvą
1917 m. gruodžio-1918 m. gegužės mėnesiais rašyti keturi nedideli straipsniai buvo paskelbti Milašiaus ir jo draugų bei bendraminčių leidžiamame žurnale L’affranchi. Dar tebevyko Pirmasis pasaulinis karas, bet šviesa jau brėško tunelio gale, Rytų ir Centrinės Europos tautos viena po kitos vadavosi iš jas pavergusių imperijų ir skelbė nepriklausomybę. Milašius pasinaudojo žurnalo teikiama galimybe prabilti apie Lietuvą, beveik nežinomą šalį.
Milašiaus požiūris į Rusijos revoliuciją
Rusijos revoliucija, kaip ir jos siaubingą plitimą palaikantis pasaulinis konfliktas, žmonijos istorijoje yra beprecedentis atvejis. Marksistinė ir ultramoderni Rusijos revoliucija, pačioje pradžioje nukreipta prieš carizmą - monarchiją, nepanašią į jokią kitą pasaulyje, nė į totorių Aukso ordą, iš kurios ji yra kilusi, maitinamą caro laikų obskurantizmo ir Azijoje siaučiančio bado, - vis dėlto iš esmės skiriasi nuo kitų revoliucijų.
Milašiaus įžvalgos apie Lenkiją ir Lietuvą
Nuo pat pirmos pasaulinio konflikto dienos Antantės šalių vyriausybės, nuoširdžiai trokštančios atitaisyti praeities klaidas ir iš po despotiško Vokietijos jungo ištrūkusioms tautoms užtikrinti teisę laisvai tvarkyti savo likimą, didžiųjų Europos ir Amerikos dienraščių apstulbusiems skaitytojams skelbė žinią, kad egzistuoja nemažai praeityje buvusių laisvų ir galingų valstybių, tačiau dėl vienų godumo ir kitų nerūpestingumo jų vardas išsitrynė iš atminties abiem pasauliams atstovaujančių turtingųjų plutokratijų, kurias, be abejo, susilpnino gerovės ir kultūros perteklius.
Kęstutis Navakas ir Jurga Ivanauskaitė: netektys lietuvių literatūroje
Vasario mėnuo lietuvių literatūrai pažymėtas dvejų iškilių asmenybių netektimis: vasario 17-ąją minime rašytojos, žurnalistės, keliautojos, Tibeto gynėjos Jurgos Ivanauskaitės mirties metines (1961 m. lapkričio 14 d.-2007 m. vasario 17 d.), o vasario 16-ąją netekome poeto, eseisto, literatūros kritiko ir vertėjo Kęstučio Navako (1964 m. vasario 24 d.-2020 m.
Jurgos Ivanauskaitės kūryba ir asmenybė
J. Ivanauskaitės asmuo šiame kontekste švyti kažkaip ypatingai, net jos pavardę norisi surinkti kitokiu šriftu nei likusiųjų, o dar geriau - užrašyti ranka. Tokia netipiška ir kartu ryški buvo ši rašytoja, kurios įvairialypį palikimą pats laikas pradėti demitologizuoti tiek skaitytojams, tiek kritikams. Dėmesio centre ji nuo pirmųjų knygų, net nuo pirmosios publikacijos „Nemune“.
Kęstučio Navako atsiminimai apie Jurgą Ivanauskaitę
„Žinau, kad be jos čia bus daug liūdniau ir neįdomiau. Tačiau ji pati išmokė tai įveikti. Ji išmokė įveikti net mirtį, pasakydama ir parodydama, jog mirštantysis gali gyventi visavertį gyvenimą. Žinau, kad kada nors man tai labai padės“, - atsimindamas J. Ivanauskaitę knygoje „Jurga. Atsiminimai. Pokalbiai. Laiškai“ („Tyto alba“, 2008 m.) rašė K.
Knygos, skirtos vaikams ir paaugliams: viltis, baimė, meilė ir nesėkmės
Vaikams skirtuose kūriniuose dažniausiai tyrinėjama viltis, baimė, meilė ir nesėkmės. Šie jausmai - įprasta gyvenimo dalis, tad nenuostabu, jog nemažai tokių knygų puikiai tinka ir vyresniems skaitytojams. Nesvarbu, kiek jums metų, perskaityti „Mažąjį princą“ visada yra verta. Tai - laikui nepavaldi pasaka.
„Mažasis princas“
„Mažajame prince“ kalbama apie vaikystę, vaizduotę ir neišvengiamybę užaugti. Joje aptariama gyvenimo prasmė, žmogaus likimas, kritikuojamas paviršutiniškas suaugusiųjų gyvenimas. Knygoje susiduria pilotas bei mažasis princas. Ypač svarbią pamoką apie meilės prigimtį primena dalis apie rožę.
„Piteris Penas“
„Piteris Penas“ - klasikinė knyga, pranokstanti laiką. Ji kalba apie augimo kelionę, kurią patiria kiekvienas vaikas. Tai ypač aktuali žinutė ir paaugliams bei jauniems suaugusiems, kuriems atėjo metas palikti vaikystę. Kūrinio pradžioje veikėja Vendė svajoja neužaugti.
„Haris Poteris“
J. K. Rowling „Hario Poterio“ knygų serija skirta vyresnio amžiaus vaikams, tačiau burtininkų pasaulis sudomina ir nemažai suaugusiųjų. Tiesa, jie, atsivertę pirmąją knygą „Haris Poteris ir Išminties akmuo“, gali nusivilti dėl teksto paprastumo. Tačiau būtent čia slypi J. K. Rowling genialumas - jos veikėjai, temos ir istorija ilgainiui darosi vis sudėtingesni, imituojant personažų brendimą.
„Narnijos kronikos“
C. S. „Narnijos kronikos“ - tai fantastinė serija apie anglų vaikus, kurie randa portalą į stebuklingą Narnijos šalį. Vaikams šis kūrinys - tai nuotykiai, kurie įžiebia jų vaizduotę: kovos kardais, kalbantys liūtai ir fantastinės būtybės. Suaugusiesiems - visa tai ir religinės alegorijos dozė.
„Hobitas, arba Ten ir atgal“
J. R. R. „Hobitas, arba Ten ir atgal“ gimė, nes J. R. R. Tolkienui buvo nuobodu. Anglų rašytojas, poetas ir filologas 1930 m. vertino vidurinių mokyklų egzaminus. Ant laisvo testo lapo jis užrašė sakinį: „Giliai po žeme, oloje, gyveno hobitas.“ Knygoje „Hobitas“ atskleidžiama gyvenimo esmė skatina rizikuoti ir išeiti iš komforto zonos.
Haruki Murakami kūryba: vienatvė, aistra ir praradimai
Haruki Murakami (Harukis Murakamis, gim. 1949) - vienas populiariausių šiuolaikinių japonų rašytojų, dėl kinematografinio stiliaus ir muzikalumo neretai vadinamas japoniškuoju literatūriniu Davidu Lynchu. Rašytojas apdovanotas daugeliu literatūros premijų, tarp jų - Franzo Kafkos apdovanojimu.
„Norvegų giria“
Nusileidęs Hamburgo oro uoste, 37-erių Toru Vatanabė išgirsta seną „The Beatles“ dainą ir mintimis grįžta į studentiškas dienas Tokijuje, į pasaulį, kupiną vienatvės, aistros, troškimų ir praradimų. Tada iš gyvenimo pasitraukė geriausias Toru draugas Kidzukis, o Kidzukio mergina Naoko tapo pirmąja Toru meile. Draskomas vidinių prieštaravimų, Toru turėjo rinktis tarp praeities ir ateities.
„Į pietus nuo sienos, į vakarus nuo saulės“
Dvylikametis Hadžime myli bendraklasę Šimamoto. Abu jie vienturčiai, vienišiai, tapę vienas kitam prieglobsčiu. Bet jų gyvenimai pasuka skirtingais keliais. Dabar trisdešimt šešerių Hadžime, regis, pagaliau rado laimę: jis turi nuosavą barą, žmoną, du vaikus. Tačiau po daugelio metų vėl sutikęs Šimamoto supranta vis dar ją mylįs.
„Pernakt“
Rudens naktis Tokijuje. Gaudžia rimstantis miestas. Jausmingas vidurnakčio džiazas. Pasiklydusios sielos kiaurą naktį braido gatvėmis, rymo kavinėse, repetuoja rūsiuose, lankosi viešnamiuose ir giliai, labai giliai miega… Nes „vidurnaktį laikas teka kitaip“. Nes sąmonė tarsi pritemusi.
Poezijos reikšmė ir dvasinis pasaulis
Ši antraštė kiek perdėta. Vis dėlto ji gal ir atitinka mūsų istorinę akimirką. Štai pažiūrėkime, išėjo arba išeina įžymių poetų karta. Jei apsiribosime tik lenkiškai rašiusiais poetais, mus paliko iš tikrųjų graži plejada - Czesławas Miłoszas, Zbigniewas Herbertas, Wisława Szymborska, Tadeuszas Różewiczius (o be lenkų - Josifas Brodskis, Seamusas Heaney’is, du garsūs švedai - Tomas Tranströmeris ir Larsas Gustafssonas, taip pat amerikietis C.
Poezijos vieta visuomenėje
Tie didieji poetai egzistavo dviejose erdvėse: privačios, intymios, gal svarbiausios lektūros srityje, bet ir visuomeniniame, viešajame, kaip sako anglosaksai, - public space - pasaulyje. Jie padėjo mums, skaitytojams, išgyventi ir suprasti baisingus XX amžiaus įvykius. Nepajėgė pakeisti pasaulio, bet sugebėjo sušvelninti paprastiems žmonėms suduotus smūgius.
Dvasinis pasaulis ir poezija
Manau, kad tikra poezija, verta to, kad dėl jos gyventum, skirtum jai daugiau dėmesio, lauktum akimirkos, kol jis ateis, ir kankintumeis, jei neateina (autoriui neišvengiama būsena, kai jis kuriam laikui visiškai netenka gebėjimo rašyti, kai vaizduotė užšąla kaip tvenkinys žiemą), negali egzistuoti be susitikimų su dvasiniu pasauliu, su dvasia.
tags: #anarchijos #vaikai #autoriai