Karščiavimas gimdymo metu, neklasifikuojamas kitur, yra būklė, kai moteriai, gimdant, pakyla kūno temperatūra virš normos, dažniausiai virš 38 laipsnių Celsijaus. Ši liga yra svarbi, nes ji gali rodyti galimą infekciją arba uždegiminį procesą, kuris gali paveikti ne tik motiną, bet ir naujagimį. Gimdymo metu moters organizme vyksta dideli hormoniniai ir fiziologiniai pokyčiai, kurie gali turėti įtakos kūno temperatūrai. Pavyzdžiui, gimdos susitraukimai ir infekcijos gali sukelti uždegimines reakcijas, kurios, savo ruožtu, gali sukelti karščiavimą.
Karščiavimo priežastys gimdymo metu
Karščiavimo priežastys gimdymo metu gali būti įvairios. Dažniausiai tai yra infekcijos, tokios kaip endometritas (gimdos gleivinės uždegimas), šlapimo takų infekcijos arba pneumonija. Be to, karščiavimą gali sukelti ir kitos priežastys, pavyzdžiui, amniono skysčių infekcija, chirurginės komplikacijos, taip pat ir hormoniniai pokyčiai, susiję su gimdymu.
Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas
Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas, defluxio, seu effluvium liquoris amniotici praeterminalis, - vaisiaus vandenų pūslės plyšimas neprasidėjus gimdymo veiklai. Šios patologijos dažnis - 7-12 proc. Rizikos veiksniai: infekcija, polihidramnionas, daugiavaisis nėštumas, gimdos kaklelio nepakankamumas, placentos atšoka, trauma, lytiniai santykiai, vaisiaus raidos anomalijos, invazinės diagnostinės procedūros (amniocentezė, kordocentezė ir kt.), medžiagų apykaitos ligos (Ehlers-Danlos sindromas).
Vaisiaus vandenys nuteka, kai susilpnėja vaisiaus vandenų pūslės dangalų tvirtumas. Didėjant nėštumui, dangalai tempiasi, jų ląstelės plokštėja. Vaisiaus dangalus silpnina bakterijų kolagenazės ir proteazės, motinos proteazės ir elastazės, spermos proteazės.
Nėščioji skundžiasi įvairaus gausumo vandeningomis išskyromis iš makšties. Apžiūrint makšties skėtikliais, matoma, kad vaisiaus vandenys teka pro gimdos kaklelio kanalą. Esti teigiamas kristalizacijos testas, užpakalinio makšties skliauto turinio pH būna 7,0-7,25 (teigiamas nitrazino testas). Paimama medžiagos makšties tepinėliui ir makšties išskyrų bakteriologiniam pasėliui, infekcijai ir jos sukėlėjui nustatyti. Tiriant ultragarsu, nustatomas sumažėjęs vaisiaus vandenų kiekis. Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika, todėl būtina stebėti nėščiosios būklę: temperatūrą, pulsą 2-4 kartus per dieną, leukogramą, CRB - kasdien, įtarus šlapimo takų infekciją - atlikti šlapimo tyrimą, pasėlį. Stebimas makšties išskyrų pobūdis, gimdos aktyvumas. Labai svarbu stebėti ir vaisiaus būklę: judesius, atlikti KTG, biofizinį profilį, doplerometriją.
Taip pat skaitykite: Simptomai ir gydymas: bakterinė infekcija
Priešlaikinį vaisiaus vandenų nutekėjimą reikia diferencijuoti nuo makšties uždegimo, bakterinės vaginozės, šlapimo takų infekcijos, šlapimo nelaikymo, hydrorrhoea gravidarum.
Kai vaisius išnešiotas, nutekėjus vaisiaus vandenims, gimdymo veikla per 24 val. Prasideda 80-90 proc. moterų, o kai neišnešiotas - 50 proc. Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika, gali iškristi virkštelė ar smulkiosios vaisiaus dalys, galima placentos atšoka, vaisiaus plaučių hipoplazija. Komplikacijų riziką lemia nėštumo laikas, nutekėjusių vandenų kiekis, bevandenio laikotarpio trukmė.
Nutekėjus vaisiaus vandenims, akušerinę taktiką lemia nėštumo laikas, infekcijos požymiai ir vaisiaus būklė.
- 22-24 savaičių nėštumas: prognozė vaisiui nepalanki, sužadinamas gimdymas, skiriama antibiotikų terapija pagal antibiotikogramą.
- 25-34 savaičių nėštumas: tęsiamas nėštumas, jei nėra infekcijos ar vaisiaus hipoksijos požymių, skiriama tokolizė, vaisiaus plaučių brandinimas, antibiotikų terapija.
- Daugiau kaip 35 savaičių nėštumas: jei gimdymo veikla neprasideda per 12-24 valandas, gimdymas sužadinamas (kai yra chorioamnionitas, vaisiaus hipoksija, nėštumo patologija), skiriama antibiotikų terapija.
Priešlaikinis gimdymas
Priešlaikinis gimdymas, partus praematurus, - gimdymas nuo 22-osios nėštumo savaitės iki 37-osios nėštumo savaitės pabaigos (36 savaitės + 6 dienos, 259 nėštumo dienos). Naujagimio svoris - 500 g ir daugiau. Priešlaikinio gimdymo dažnis - 6-8 proc. Ši patologija yra dažniausia (75-80 proc.) perinatalinio mirtingumo ir sergamumo priežastis.
Skiriamos keturios rizikos veiksnių grupės: motinos ligos, nėštumo patologija, vaisiaus patologija bei socialiniai ir biologiniai veiksniai.
Taip pat skaitykite: Kaip gydyti įgimtas infekcijas naujagimiams?
Motinos ligos, dažniausiai turinčios įtakos priešlaikiniam gimdymui: lytinių ar šlapimo takų infekcija, ekstragenitalinė infekcija (gripas, toksoplazmozė, raudonukė, citomegalija ir kt.), lytinių takų anomalijos, gimdos kaklelio nepakankamumas, sunkios somatinės ligos (cukrinis diabetas, inkstų, širdies ligos), neurohormoniniai sutrikimai, motinos ir vaisiaus kraujo grupių bei Rh faktorių netapatumas, motinos trauma ar chirurginės intervencijos.
Nėštumo patologija: sunkios hipertenzinės būklės, daugiavaisis nėštumas, polihidramnionas, oligohidramnionas, placentos pirmeiga, atšoka, priešlaikinis vaisiaus dangalų plyšimas, chorioamnionitas, sunki anemija.
Vaisiaus patologija: įgimtos anomalijos, žuvęs vaisius, sulėtėjęs vaisiaus augimas.
Socialiniai ir biologiniai veiksniai: amžius (jaunesnis kaip 18 metų ir vyresnis kaip 35 metų), buvęs priešlaikinis gimdymas, dažni gimdymai (daugiau kaip 4), intoksikacija cheminėmis medžiagomis, rūkymas, nepalankios darbo sąlygos, nevisavertė mityba, smurtas, nepageidaujamas nėštumas.
Nėščioji skundžiasi pilvo apatinės dalies ir strėnų maudimu, padažnėjusiais gimdos susitraukimais, kraujingomis makšties išskyromis. Skiriama latentinė ir aktyvioji priešlaikinio gimdymo fazės. Aktyviajai fazei, partus praematurus incipiens, būdingi 3 ir daugiau reguliarūs gimdos susitraukimai per 30 minučių, skatinantys trumpėti (80 proc.) ir (ar) plėstis gimdos kaklelį (3 cm). Jei šių kriterijų nėra, klinikinė situacija laikoma latentine priešlaikinio gimdymo faze.
Taip pat skaitykite: Žarnyno infekcija vaikui: simptomai ir gydymas
Priešlaikinio gimdymo diagnostikai ir klinikinei taktikai numatyti būtina:
- nustatyti nėštumo laiką ir vaisiaus svorį, įvertinti bendrąją nėščiosios būklę;
- apžiūrėti makšties skėtikliais gimdos kakle• vizualiai įvertinti gimdos kaklelio būklę (ilgį ir išsiplėtimą);
- paimti gimdos kaklelio kanalo medžiagos tepinėliui, pasėliui;
- įtarus bakterinę vaginozę, nustatyti makšties išskyrų pH ir atlikti KOH testą.
Kai vaisiaus dangalai neplyšę, tiriama pro makštį, įvertinama gimdos kaklelio būklė paga. Kai vaisiaus vandenys nutekėję, pro makštį tiriama tik tada, kai yra aktyvi gimdymo veikla. Vaisiaus būklė vertinama skaičiuojant vaisiaus judesius, širdies veiklą klausant akušeriniu stetoskopu, užrašant netiesioginę vaisiaus kardiotokogramą, atliekant ultragarsinį vaisiau tyrimą. Ultragarsu galima įvertinti ir gimdos kaklelio ilgį, vidinių žiomenų atsidarymą.
Nėštumo tęsimo kontraindikacijos: vaisius žuvęs, yra vaisiaus apsigimimų, nesuderinamų su gyvybe, ryškiai sulėtėjęs vaisiaus augimas, yra vaisiaus hipoksija (išskyrus dėl gimdos hiperdinamijos), sunki preeklampsija ar eklampsija, sunki ekstragenitalinė patologija, gausus kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar atšokos, intrauterinė infekcija (motinos temperatūra didesnė kaip 37,8 °C, tachikardija, skausminga gimda, leukocitozė > 15×109/l, CRB > 8 mg/l, vaisiaus tachikardija), progresuojantis gimdymas.
Įvertinus nėščiosios ir vaisiaus būklę bei nesant kontraindikacijų tęsti nėštumą, skiriama lovos režimas, raminamųjų, gimdos susitraukimai slopinami tokolitikais, brandinami vaisiaus plaučiai. Tokolizės (gimdos susitraukimų slopinimo) tikslas - pratęsti nėštumą, kol subręs vaisius ar bus subrandinti vaisiaus plaučiai.
Tokolizei vartojami vaistai:
- Kalcio kanalų blokatoriai (nifedipinas): Nifedipinas mažina miometriumo kontraktiliškumą, efektyvus pirmiausia pasirenkamas tokolitikas. Šalutinis poveikis: gali būti galvos skausmas, karščio pylimas, hipotenzija, tachikardija. Dozavimas: pirmąją valandą skiriama 10 mg po liežuviu kas 15 min., kol suretės gimdos susitraukimai. Gydoma 60-160 mg dozėmis per parą.
- Prostaglandinų inhibitoriai: Dozavimas: pradinė dozė - 50 mg tabletėmis, vėliau po 25-50 mg kas 4-6 val. Dvi dienas. Vartojamos ir rektalinės žvakutės - 1-3 mg/kg kūno svorio. Neskirti po 34- osios nėštumo savaitės. Šalutinis poveikis: vaisiui priešlaikinis Botalo latako užakimas, vaisiaus vandenų mažėjimas, naujagimiui nekrozinis enterokolitas, intraventrikulinės hemoragijos. Kontraindikacijos: bronchinė astma, kraujavimas iš virškinimo trakto, vainikinių kraujagyslių ligos, oligohidramnionas, vaisiaus širdies ir inkstų anomalijos.
- Beta adrenomimetikai: Dozavimas: Partusisten, Gynipral infuzija į veną: 0,5-2,0 mg vaisto praskiesti 500 ml izotoninio tirpalo ir lašinti jo 10-20 lašų/min. Dozę galima didinti kas 5 min. po 5 lašus. Didžiausias greitis - 40-60 lašų/ min. Likus 30 min. iki infuzijos pabaigos, pradėti gerti vaisto po vieną tabletę kas 4-6 val. Šalutinis poveikis motinai: stiprus širdies plakimas, tremoras, pykinimas, galvos skausmas, nervingumas, nerimas, hipotenzija, hiperglikemija, plaučių edema. Šalutinis poveikis vaisiui ir naujagimiui: tachikardija, hipoglikemija, hiperinsulinemija, hiperbilirubinemija, laikinoji(tranzitorinė) hiperkalemija, hipokalcemijair hipotenzija. Kontraindikacijos skirti adrenomimetikus: nėščiosios širdies ligos ir ritmo sutrikimai, dekompensuotas cukrinis diabetas, sunki hipertirozė, ryški (nekontroliuojama) hipertenzija, plautinė hipertenzija, bronchinė astma, gydoma simpatomimetikais ar kortikosteroidais, lėtinės kepenų ar inkstų ligos, intrauterinė infekcija, kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar atšokos. Pastaba: prieš skiriant gydymą, rekomenduojama užrašyti EKG, ištirti motinos kraujo gliukozės kiekį, elektrolitus.
- Oksitocino receptorių antagonistai (Atosiban): Blokuoja oksitocino receptorius. Naudojamas lašinės infuzijos stacionare. Nepageidaujamas poveikis minimalus.
Palaikomoji tokolizė jokiais tokolitikais nerekomenduojama! Tokolizėstrukmė - ne ilgesnė nei 48 val. Maži neišnešiotinaujagimiai turi gimti tretines sveikatospriežiūros akušerijos ginekologijos paslaugasteikiančiuose stacionaruose. Nėštumo ir gimdymorizika, baigtis ir prognozė aptariami su nėščiąja ir jos vyru.
Šeimos gydytojas turi mokėti diagnozuoti gresiantį nėštumo nutrūkimą ir teikti pirmąją pagalbą prasidėjus priešlaikiniam gimdymui.
Vaisiaus hipoksija
Vaisiaus hipoksija vadinama deguonies stoka vaisiaus audiniuose. Jos dažnis - 5 proc. Ši patologija gali lemti perinatalinę mirtį, sąlygoti naujagimių mirtingumą. Pagal atsiradimo laiką skiriama antenatalinė, intranatalinė ir postnatalinė vaisiaus hipoksija.
Vaisiaus hipoksiją gali sąlygoti motinos, vaisiaus ir (ar) placentos bei virkštelės patologija. Motinos organizme deguonies homeostazė gali sutrikti, kai yra širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, ryški anemija (Hb mažiau kaip 70g/l), normovoleminė hipotenzija, vena cava sindromas, plaučių ligos, šokas, kraujavimas, apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis. Vaisiaus patologija, galinti lemti jo hipoksiją, yra širdies ydos, vaisiaus vandenė, hemolizinė liga, dvynių transfuzijos sindromas, pernešiojimas, raidos ydos, infekcija. Placentos ir virkštelės patologija, sąlygojanti hipoksiją, yra priešlaikinė placentos atšoka, kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar plėvinio virkštelės prisitvirtinimo, vasa previa, placentos nepakankamumas dėl nėščiųjų hipertenzinės būklės, cukrinio ar gestacinio diabeto, placentos infarkto, hipoplazijos, virkštelės tikrieji ir netikrieji mazgai, virkštelės apsuka apie vaisiaus kūno dalis, virkštelės suspaudimas gimdymo metu.
Vaisiaus hipoksija gali būti ūminė ir lėtinė. Pradinėje hipoksijos stadijoje būna vaisiaus tachikardija, padidėjęs kraujotakos greitis. Progresuojant hipoksijai, vyksta kraujo apytakos centralizacija gyvybiškai svarbiuose vaisiaus organuose: smegenyse, širdyje. Sumažėja deguonies raumenyse, žarnyne, inkstuose ir kt. Deguonies trūkumas žarnyne dirgina nervus vagus ir sukelia hiperperistaltiką. Vaisiaus vandenyse atsiranda mekonijaus, kuris nudažo vandenis žalsva spalva. Sunkios hipoksijos atveju atsipalaiduoja vaisiaus išangės sfinkteris. Dėl hipoksijos, metabolinės acidozės ir išsekusio angliavandenių rezervo pakinta daugelio organų ir sistemų funkcijos bei morfologija.
Hipoksijos požymiai yra sulėtėję ar išnykę vaisiaus judesiai, auskultuojant girdimi padažnėję (daugiau kaip 150 k./min.) ar suretėję (mažiau kaip 100-110 k./min.) vaisiaus širdies tonai. Vaisiaus kardiotokogramoje kinta bazinis dažnis, mažėja variabiliškumas, atsiranda vėlyvųjų deceleracijų, nestresinis testas - nereaktyvus. Keičiasi ir kiti vaisiaus biofizinio profilio duomenys: mažėja vaisiaus motorinių ir kvėpavimo judesių ar jie visiškai išnyksta, atsiranda oligohidramnionas, sumažėja vaisiaus raumenų tonusas (išsitiesęs vaisius). Tiriant ultragarsu, nustatomas sulėtėjęs vaisiaus augimas, o doplerometrijos tyrimo metu stebima kraujotakos centralizacija. Plyšus vaisiaus dangalams, stebimi žalsvi vaisiaus vandenys. Gimdymo metu pagrindiniai vaisiaus hipoksijos požymiai yra šie: kardiotokogramos pokyčiai, žali vaisiaus vandenys. Nutekėjus vandenims, galima atlikti vaisiaus pulsoksimetriją (matuoti SpO2 periferiniame kraujyje) ar tirti kraują iš pirmaujančios vaisiaus dalies šarmų ir rūgščių pusiausvyrai nustatyti.
Įtarus vaisiaus hipoksiją, ieškoma galimų jos priežasčių ir gydomos nėščiosios ligos. Gimdymo metu įtarus ar nustačius vaisiaus hipoksiją, taikoma intrauterinė vaisiaus reanimacija: gimdyvė guldoma ant šono, jai duodama kvėpuoti deguonies 10 l/min., nutraukiamas gimdymo veiklos skatinimas oksitocinu, gimdos hiperdinamijos ar hiperstimuliacijos atveju tinka intraveninė tokolizė beta mimetikais (partusistenu). Jei šios priemonės vaisiaus būklės nepagerina, reikia užbaigti gimdymą cezario pjūvio operacija arba, jei yra sąlygos, akušerinėmis replėmis ar vakuumekstraktoriumi.
Smulkiųjų vaisiaus dalių ir virkštelės iškritimas
Nėštumo pabaigoje vaisiaus vandenų kiekis šiek tiek sumažėja, dėl to labiau palinksta vaisiaus galvutė ir stuburas, galūnės prisispaudžia prie kūno: vaisius įgauna ovalo formą. Virkštelės kilpos paprastai esti priekyje prie krūtinės, tarp sukryžiuotų rankų ir kojų. Smulkiosios vaisiaus dalys (rankos ir kojos) ir virkštelės kilpos gali iškristi pro atvirą gimdos kaklelį į makštį tada, kai nuteka gemaliniai vaisiaus vandenys. Jei vaisiaus vandenų pūslė neplyšusi ir makštinio tyrimo metu pro gimdos kaklelį čiuopiama pirmaujanti smulkioji vaisiaus dalis ar virkštelė - tai vadinama smulkiosios vaisiaus dalies ar virkštelės pirmeiga.
Virkštelės iškritimo dažnis 1:265-1:426 visų gimdymų. Esant galvutės pirmeigai - vienas atvejis iš 600 gimdymų.
Netaisyklingos vaisiaus padėtys gimdoje (skersinė, įstrižinė, sėdynės). Galvinė pirmeiga, kai vaisiaus galva nevisiškai užpildo kaulinio dubens įeigą (pvz., priešlaikinis gimdymas). Vaisiaus vandenų dangalų praplėšimas, esant neprigludusiai vaisiaus pirmeigai prie mažojo dubens įeigos. Siauras dubuo. Atloštinės galvos pirmeigos. Polihidramnionas. Daugiavaisis nėštumas.
Smulkiosios vaisiaus dalys gali iškristi esant bet kuriai vaisiaus padėčiai gimdoje. Kai, esant skersinei padėčiai, iškrinta ranka, kyla rimta gimdymo komplikacija, susidaro palankios sąlygos įsistatyti petukui į dubenį ir nekomplikuotai skersinei padėčiai pereiti į užleistą (jei laiku nebus suteikta pagalba). Iškritusi ranka, kai yra sėdynės pirmeiga, didesnės praktinės reikšmės neturi, nes …
B grupės streptokokai
Prieš porą dešimtmečių medikai nustatė, kad dėl to yra kalti B grupės streptokokai - mikroorganizmai, kurie gyvena ir dauginasi moters tiesiojoje žarnoje, o iš ten patenka ant tarpvietės ar į makštį.
Šie streptokokai - normalios mikrofloros dalis, jie nesukelia jokių blogų pasekmių, o juos turinčios moterys nieko nejaučia. Įvairių tyrimų duomenimis, B grupės streptokokų turi nuo 6 iki 36 proc. visų moterų.
Tačiau nėštumo metu šie streptokokai gali sukelti labai didelių problemų - jie net 25 kartus padidina naujagimių ankstyvojo sepsio riziką.
Maždaug 30-70 procentų nėščių moterų, turinčių B grupės streptokokų, jie pakyla į vidaus organus. Bet net ir tokiu atveju suserga ne visi naujagimiai - infekcija pasireiškia tik 1-2 procentams.
Nėščiosioms šie streptokokai gali sukelti jokiais simptomais nepasireiškiančią bakteriuriją arba cistitus, kurie vėliau gali išsivystyti į inkstų uždegimus.
Taip pat šie streptokokai pavojingi tuo, kad kartais sukelia pirmalaikį gimdymą bei pirmalaikį vaisiaus vandenų nutekėjimą.
Kai paaiškėjo priežastis, atsirado prevencinės priemonės, sumažėjo ir mirštamumas.
Dabar Europoje naujagimių sepsis yra nustatomas dviem naujagimiams iš tūkstančio. Mažyliai gydomi penicilino grupės antibiotikais.
Siekdami sumažinti B grupės streptokokų daromą žalą, medikai tiria nėščiąsias. B grupės streptokokų tyrimą rekomenduojama atlikti 35-37 nėštumo savaitę. Jeigu atsakymas teigiamas, gimdymo metu moteriai pradedamas skirti penicilinas, net jei gimdyvė ir nekarščiuoja ar neturi jokių kitų negalavimų.
Medikai į rizikos grupę iš karto įtraukia ir tas nėščiąsias, kurių anksčiau pagimdytam naujagimiui diagnozuota B grupės streptokokų sukelta infekcija. Joms taip pat skiriami antibiotikai.
Prasidėjęs pirmalaikis gimdymas ar pirmalaikis vaisiaus vandenų nutekėjimas rodo, kad organizme yra B grupės streptokokų. Tada vienintelis išsigelbėjimas - antibiotikai.
Moteris, sužinojusi apie B grupės streptokokus organizme, turėtų neišsigąsti ir nieko nekaltinti.
Nereikia kaltinti savęs, esą infekcija atsirado dėl netinkamos gyvensenos ar higienos stokos. Dėl to nėra kaltas ir partneris. Bakterijos atsiranda dėl organizmo savybių.
Kitos infekcijos po gimdymo
Žmogaus organizme gyvena daugybė įvairiausių bakterijų. Kitos infekcijos po gimdymo dažniausiai paveikia reprodukcinę sistemą, ypač gimdą, makštį ir perineumą. Po gimdymo šios sritys yra ypač pažeidžiamos dėl galimų traumų, chirurginių procedūrų ir infekcijų. Gimdos gleivinė, kuri po gimdymo turi atsistatyti, gali tapti infekcijos taikiniu. Be to, imuninė sistema po gimdymo gali būti silpnesnė, kas padidina infekcijų riziką. Kitos infekcijos po gimdymo apima įvairias infekcijas, kurios gali atsirasti po vaiko gimimo. Jos gali būti bakterinės, virusinės ar grybelinės, ir gali pasireikšti skirtingose kūno dalyse. Šios infekcijos yra svarbios, nes jos gali sukelti rimtų komplikacijų motinai, įskaitant sepsį, ilgalaikį sveikatos pablogėjimą ar net mirtį.
Kitos infekcijos po gimdymo gali būti sukeltos įvairių veiksnių. Pagrindinės priežastys apima bakterijų, tokių kaip Streptococcus ar Staphylococcus, patekimą į organizmą per žaizdas ar gleivines. Taip pat, jei motina turėjo infekcijų nėštumo metu, tai gali padidinti riziką po gimdymo. Hormoniniai pokyčiai, sumažėjusi imuninė sistema ir netinkama higiena taip pat gali prisidėti prie infekcijų atsiradimo.
Pagrindiniai simptomai gali apimti karščiavimą, šaltkrėtį, skausmą pilvo apačioje, nemalonų kvapą iš makšties, išskyras, kurios gali būti neįprastos, ir bendrą silpnumą. Norint diagnozuoti kitas infekcijas po gimdymo, gydytojai dažnai atlieka fizinį tyrimą ir anamnezę. Papildomi tyrimai gali apimti kraujo tyrimus, šlapimo tyrimus ir kultūras, kad būtų galima nustatyti bakterijas ar virusus. Kartais gali prireikti ultragarsinio tyrimo, kad būtų galima įvertinti gimdos ir kitų organų būklę.
Kitos infekcijos po gimdymo gydomos priklausomai nuo infekcijos tipo. Bakterinės infekcijos dažniausiai gydomos antibiotikais, kurie padeda kovoti su bakterijomis ir sumažinti uždegimą. Grybelinės infekcijos gali būti gydomos antimycotiniais vaistais. Be to, svarbu užtikrinti gerą higieną ir, jei reikia, poilsį, kad organizmas galėtų atsigauti. Naujausios terapijos galimybės apima imunoterapiją ir probiotikų vartojimą, kurie padeda atkurti natūralią mikroflorą ir stiprina imuninę sistemą.
Uzdegimas po gimdymo
Uzdegimas po gimdymo gali atsirasti dėl įvairių priežasčių. Infekcijos yra viena iš dažniausių uzdegimo priežasčių po gimdymo. Po cezario pjūvio arba vaginalinio gimdymo moterų organizmas yra pažeistas, todėl atsiranda didesnė infekcijų rizika. Uždegimas gimdos: Gimdos infekcija, dažnai kijamas endometritu. Po gimdymo organizme vyksta daugybė hormoninių pokyčių, kurie gali turėti įtakos moters emocinei ir fizinei sveikatai.
Emociniai simptomai taip pat gali būti svarbus uzdegimo požymis.
Jei padidėjęs uzdegimas pastebimas po gimdymo, svarbu kreiptis į gydytoją. Gydytojas gali atlikti kelis tyrimus, siekdamas nustatyti uzdegimo priežastį. Mityba ir sveikas gyvenimo būdas gali padėti paspartinti uzdegimo gijimo procesą. Labai svarbu laikytis asmeninės higienos. Svarbu nepamiršti ir emocinės sveikatos.