Šiame straipsnyje nagrinėjama Naujosios Vilnios gyvūnų globos namų istorija, veikla ir iššūkiai. Organizacija, turinti sudėtingą praeitį ir veikianti keliais pavadinimais, susiduria su finansavimo, atskaitomybės ir gyvūnų gerovės klausimais. Straipsnyje remiamasi savanorių patirtimi, oficialiais dokumentais ir viešai prieinama informacija, siekiant atskleisti tikrąjį prieglaudos vaizdą.
Trigalvis slibinas: trys pavadinimai, viena organizacija?
Pradedant kalbėti apie Naujosios Vilnios prieglaudą, svarbu išnarplioti painų pavadinimų ir juridinių statusų tinklą. Šią organizaciją identifikuoja trys pavadinimai, atspindintys jos istoriją ir transformacijas:
- „Gyvybės vagonėliai“: Tai simbolinis pavadinimas, neturintis juridinio statuso. Anot buvusių savanorių, šis pavadinimas gražiai skambėjo, tačiau realybėje vaizdavo siaubingas sąlygas, kuriomis ankštuose narveliuose, dažnai be dienos šviesos ir gryno oro, kentėjo „išgelbėti“ šunys. Teigiama, kad keli gyvūnai net mirtinai užduso dėl deguonies trūkumo. Taip pat, vagonėlių šildymo sistema buvo avarinės būklės, o kai kurie šildytuvai net lydėsi.
- Lietuvos gyvūnų globos draugijos Vilniaus skyrius (LGGDVS): Asociacija, nuo kurios viskas prasidėjo. Iš pradžių veiklą pradėjo Grindos teritorijoje Fabijoniškėse ir gyvavo iki 2013 metų, kai grupelė savanorių bandė pakeisti prieglaudos vadovę. Prasidėjo teisminė kova dėl valdžios ir pinigų.
- VšĮ „Beglobis“: Viešoji įstaiga, įkurta draskymosi teismuose metu, 2013 metų pabaigoje. Įkūrimo tikslas - permesti visus prieglaudos turtus iš Asociacijos į naują įstaigą, nes vadovavimas LGGDVS buvo pakibęs ant plauko. Nors vadovė Danutė Navickienė slepia šį faktą, bet tai yra vieša paslaptis. Vienintelis dalykas, ką dar turi LGGDVS - žemės sklypas Naujojoje Vilnioje, Skydo 44A ir kasmet įbyrančiais keliais tūkstančiais GPM 2% paramos.
Ši trijų pavadinimų sistema kelia klausimų dėl atskaitomybės, skaidrumo ir lėšų valdymo. Ar tai trys atskiros organizacijos, ar viena, veikianti trimis skirtingais frontais? Atsakymas į šį klausimą yra būtinas norint suprasti, kaip veikia Naujosios Vilnios gyvūnų globos namai.
Teismai: kova dėl valdžios ir pinigų
Prieglaudos istoriją aptemdė teisminiai ginčai dėl valdžios ir finansų. 2013 m. prasidėjusi kova tarp savanorių grupės ir prieglaudos vadovės Danutės Navickienės truko apie metus. Įvairių instancijų teismai kaitaliojo prieglaudos vadovę keletą kartų, taigi klestėjo anarchija.
Vėliau paaiškėjo, kad grubių teisinių pažeidimų buvo padariusi tiek prieglaudos vadovė, tiek grupelė merginų, bandžiusių ją nuversti ir suorganizavusių abejotiną visuotinį susirinkimą. Pats susirinkimas buvo labai netinkamai suorganizuotas, todėl jau nuo pirmų akimirkų buvo aišku, kad teismus laimės senoji vadovė Danutė Navickienė. Tiesa, teismuose išryškėjo ir įdomių niuansų - vadovė pradėjo ginčyti savo pačios išduotų LGGDVS narių pažymėjimų teisėtumą (nes išdavinėjo juos pažeisdama Asociacijų įstatymą ir LGGDVS steigimo dokumentus).
Taip pat skaitykite: PGGD apžvalga
Taip pat teko kalbėti su viena iš savanorių, kuri pasakojo, jog vadovė savavališkai grąžino nario įnašą (banko pavedimo paskirtyje prirašydama, kad nario įnašas neteisėtas, nors sunku įsivaizduoti, kaip jis toks apskritai gali būti) ir išbraukė iš narių sąrašo (kurio oficialaus net ir nebuvo sudaryto, kaip teisme paaiškėjo), o tai dar vienas grubus Asociacijų įstatymo ir Asociacijos įstatų pažeidimas. Vadovė Danutė Navickienė siekė kuo labiau sumažinti jai priešiškų LGGDVS narių skaičių, kad šie vėliau negalėtų dar kartą bandyti suorganizuoti visuotinio narių susirinkimo ir šįkart vadovę pakeisti teisėtu būdu. Galiausiai apeliacinis teismas pripažino, kad susirinkimas suorganizuotas pažeidžiant tvarką ir jį anuliavo, valdžią ir pinigėlius išsaugojo senoji vadovė.
Ši teisminė kova atskleidė ne tik valdžios siekį, bet ir galimus finansinius interesus, susijusius su prieglaudos valdymu.
Teisė: ar visi lygūs prieš įstatymą?
Tiek viešosios įstaigos, tiek asociacijos (draugijos) privalo viešinti savo metines ataskaitas. Iš šių ataskaitų galima pamatyti, kiek organizacija turi pinigų, kiek patyrė išlaidų, gavo pajamų, kokio turto turi. Tačiau, anot savanorių, bandymai gauti šias ataskaitas susidūrė su pasipriešinimu. Kreipimaisi į policiją, VMI ir Registrų centrą kol kas nedavė rezultatų.
Toks ataskaitų slėpimas kelia abejonių dėl organizacijos veiklos skaidrumo ir atskaitomybės visuomenei. Kyla klausimas, kodėl prieglaudos vadovybė vengia atskleisti informaciją apie savo finansus ir turtą.
Pagarba savanoriams: nuo pagalbos iki priešiškumo
Savanorių vaidmuo gyvūnų globos namuose yra nepaprastai svarbus. Tačiau, anot buvusių savanorių, požiūris į juos Naujosios Vilnios prieglaudoje yra prieštaringas. Iš šono žiūrint, viskas lyg gražu, bendraujama normaliu tonu ir solidžiai. Kol neįsivažiuoji arba kol nepradedi klausinėti nepatogių klausimų. Rėkimas, grasinimai ir nuolatiniai priekaištai yra savanorių kasdienybė.
Taip pat skaitykite: Globos namų atsiliepimai: pagalba ar žiaurumas?
Jei su kažkuo prasideda didžiuliai nesutarimai, visi kiti laikinai pasidaro geriausi draugai. Savanoriai, kurie bandė atkreipti dėmesį į įstatymų pažeidimus ir atskaitomybės trūkumus, buvo pareikalauta padėti raktus ant stalo ir čiuožti lauk. Argumentai? Aiškių argumentų nebuvo. Tiesiog, dink iš prieglaudos! Nesvarbu, kad tu bent po tris kartus per savaitę valai priterštus šunų narvus ir iki išnaktų jais rūpiniesi. Ne! Tu reikalauji įstatymų laikymosi ir atskaitomybės, todėl čiuožk iš čia, tokie savanoriai mums nereikalingi.
Pasakojama, kad faktinis prieglaudos vadovas Skirmantas Ramoška grasina susidorojimais arba tiesiog prieina ir labai pavojingai iš kaktos trenkia į galvą. Po Skirmanto Ramoškos išpuolių, 2015 m. pavasarį iš prieglaudos pasišalino didelė dalis savanorių. Vieni bijo neprognozuojamo vadovų elgesio ir galimo smurto, kiti tiesiog galutinai nusivylė bet kokia įstaigos perspektyva. Dalis žmonių iš šios veiklos pasitraukė visiškai, kiti išsivaikščiojo po kitas Vilniaus prieglaudas - SOS Gyvūnus, Lesę, Tautmilės prieglaudą.
Toks požiūris į savanorius ne tik mažina organizacijos efektyvumą, bet ir kelia etinių klausimų dėl elgesio su žmonėmis, kurie aukoja savo laiką ir energiją gyvūnų gerovei.
Gyvūnams nėra pinigų: melas ar realybė?
Nepaisant visuomenės aukų ir paramos, Naujosios Vilnios prieglaudos gyvūnai gyvena varganomis sąlygomis. Savanoriai neturi kur persirengti, o šunys laikomi narveliuose, kuriuose sunku apsisukti, jaunikliai gyvena šildomuose vagonėliuose, kuriuose žiemą užšąla vanduo. Kiekvieno pasiligojusio gyvūno atveju skalambijama pagalbos varpais - paaukokite pinigų, arba negalėsime jam padėti. Pinigų trūksta ne tik gyvūnų maistui, sveikatai, narvams, būtiniausioms priemonėms, net kraikui, ką jau kalbėti apie mintis oficialiai įdarbinti nors vieną žmogų…
Tačiau, nutekėję banko sąskaitų išrašai atskleidė, kad prieglauda disponuoja solidžiomis pinigų sumomis. Vienoje sąskaitoje daugiau nei 240 000 Lt, kitoje, kaip suprantu, mažiausiai 165 000 Lt, nežinia, kiek kitose, neaišku, kur dingsta per PayPal sistemą gautos lėšos, nes pinigų pervedimo iš šios sistemos į prieglaudos sąskaitas nėra.
Taip pat skaitykite: Nauja gyvūnų laikymo redakcija
Vadovė teismų metu persivedinėja solidžias pinigų sumas į savo sąskaitas banke, vėliau kandidatuoja į Vilniaus tarybą ir netyčiomis paviešina labai įdomiai atrodančią pajamų ir turto deklaraciją, kuri pradeda kelti dar daugiau abejonių. Savanorių klausimai apie šiuos faktus ignoruojami arba pateikinėjami vis kitokie atsakymai, kol galai nebesueina tiek, kad reikia būti visišku kvailiu, jog patikėtum.
Tokia situacija kelia klausimą, ar prieglaudos vadovybė sąžiningai naudoja gautas lėšas. Ar pinigai, skirti gyvūnų gerovei, tikrai pasiekia tuos, kuriems jų labiausiai reikia?
Pinigai kaupiami žemei pirkti: pateisinimas ar manipuliacija?
Toks kurį laiką buvo vadovės paaiškinimas, kodėl visuomenei meluojama apie pinigų stygių, o gyvūnai kankinami miniatiūriniuose narveliuose, savo išmatų smarvėje, kai kurie beveik nemato dienos šviesos, o savanoriai daužosi galvas ir plėšosi rūbus į siaubingai „įrengtus“ vagonėlius, kuriuose bando ir persirengti, nes tam skirtos vietos tiesiog nėra. Tai atsakymas ir į klausimą, kodėl nuolat gailima lėšų gyvūnų gydymui, stacionarams, specialiam maistui. Kodėl nėra vandens, kodėl gyvūnų pagirdymas, kai vandenį reikia nešti iš šulinio, esančio už kelių šimtų metrų, yra savanorių sąžinės reikalas, o ne vadovų atsakomybė. Prieglaudos gyvūnai be reikalo miršta. Tokia jau ta žemės kaina.
Tačiau, ar žemės pirkimas yra pakankamas pateisinimas gyvūnų kančioms ir skurdžioms gyvenimo sąlygoms? Ar prieglaudos vadovybė negalėtų rasti būdų pagerinti gyvūnų gerovę, kol kaupiami pinigai žemei?
Benamių gyvūnų sterilizacija: deklaracijos ir realybė
Benamių gyvūnų sterilizacija yra viena efektyviausių priemonių mažinant benamių gyvūnų populiaciją. Visos organizacijos skelbiasi, kad šia veikla užsiima. Visgi aplink prieglaudą ir apskritai N. Vilnioje daugėja benamių kačių, o žmonės, atėję prašyti pagalbos dėl jų sterilizacijos, sulaukia aiškaus atsakymo - pinigų nėra. Dauguma dar ir apšaukiami.
Ši situacija kelia klausimą, ar prieglauda iš tiesų skiria pakankamai dėmesio benamių gyvūnų sterilizacijai. Ar organizacija prioritetizuoja šią veiklą, ar ji lieka tik deklaracija popieriuje?
Gyvūnų gelbėjimas: ar visi gyvūnai verti pagalbos?
Organizacija kūrėsi su labai aiškiu tikslu - gelbėti gyvūnus iš sanitarinės tarnybos „Grindos“, nes jie dėl vietų stygiaus seniau gyvūnus masiškai migdydavo. Ir pati veikla per keletą metų tikrai davė šaunių rezultatų - gyvūnų migdymas sumažėjo iki minimumo (apskritai, Grinda, kaip sanitarinė tarnyba, šiuo metu labai neblogai atrodo ir dirba tikrai produktyviau ir efektyviau nei daugelis prieglaudų). Bet tokia veikla turėjo ir savų niuansų, dažnai tarp globojamų gyvūnų atsidurdavo seni ir ligoti, kurių niekas nepaimdavo ir jie prieglaudoje pragyvendavo iki pat gyvenimo galo, o į jų vietą visą tą laiką negalėjo būti paimti nauji. Tai labai nepatiko prieglaudos vadovybei.
Gyvūnų skaičius prieglaudoje sumažėjo tikriausiai perpus - iš maždaug 30 šunų pamažu liko mažiau nei pusė (seni pamažu mirė, buvo migdomi, jaunesni išdovanoti).
Ši situacija kelia etinių klausimų dėl gyvūnų atrankos ir prioritetų nustatymo. Ar prieglauda turėtų skirti vienodą dėmesį visiems gyvūnams, ar pirmenybę teikti tik jauniems ir sveikiems? Ar senų ir ligotų gyvūnų likimas yra tik mirtis?
Vilniaus gyvūnų globos namai: alternatyva Naujojoje Vilnioje?
Straipsnyje minimi ir Vilniaus gyvūnų globos namai, kurie, po rekonstrukcijos, atitinka moderniausius gyvūnų priežiūros ir globos standartus. Vilniaus miestas kartu su savivaldybės įmone „Grinda“ investavo beveik 2,7 mln. eurų į šito pastato rekonstrukciją.
Šiuo metu globos namuose priglausti 33 šunys ir 29 katės - tai sudaro apie sudaro apie 40 proc. vietų globos namuose. Iš viso atnaujintose patalpose galės būti apgyvendinta iki 100 šunų ir kačių, veiks laukinių gyvūnų sterilizacijos kabinetas.
Šie globos namai vykdo programą „Pagauk-Sterilizuok-Paleisk“, skirtą humaniškai kontroliuoti benamių kačių populiaciją. Taip pat, teikia pagalbą senjorams, registruojant augintinius operacijai.
Tokie pavyzdžiai rodo, kad gyvūnų globa gali būti vykdoma skaidriai, efektyviai ir rūpinantis gyvūnų gerove.