Įvadas
Gulbė nebylė (Cygnus olor) - vienas didžiausių ir gražiausių Lietuvos paukščių, dažnai sutinkamas vandens telkiniuose. Ši rūšis išsiskiria savo elegancija, dydžiu ir įdomiu gyvenimo būdu. Straipsnyje aptarsime gulbės nebylės paplitimą, biologiją, elgseną ir apsaugos būklę Lietuvoje.
Gulbių rūšys Lietuvoje
Lietuvoje aptinkamos keturios gulbių rūšys, tačiau tik dvi iš jų čia peri:
- Gulbė giesmininkė (Cygnus cygnus): įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą, populiacija nedidelė, tačiau pamažu auga.
- Gulbė nebylė (Cygnus olor): įprasta rūšis Lietuvoje, peri nuo 1937 metų.
- Mažoji gulbė (Cygnus columbianus): Lietuvoje aptinkama per migraciją, retai peri.
- Juodoji gulbė (Cygnus atratus): matyta keliose Lietuvos vietose, paplitusi Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje.
Gulbės nebylės paplitimas ir išvaizda
Gulbė nebylė Eurazijoje paplitusi nuo Skandinavijos iki Usūrio. Arealas šiaurėje siekia pietų Skandinaviją, Obės aukštupį, pietuose - Tibetą, Iraną, Mažąją Aziją, Balkanus, pietų Prancūziją. Žiemoja Europoje, Viduržemio, Juodosios, Kaspijos jūrų pakrantėse. Lietuvoje įprasta rūšis. Mažeikių rajone įprasta rūšis, perinti daugelyje vandens telkinių: ežeruose, tvenkiniuose, karjeruose, didesnių upių įlankose.
Gulbė nebylė yra stambiausias mūsų krašto paukštis. Kūno ilgis apie 155 cm, o svoris gali siekti 7-15 kilogramų. Esant pavojui, plaukioja pakeltais tarsi burės sparnais ir išlenkęs kaklą (panašiai kaip „S" raidė). Kūno plunksnos baltos, o kojos tamsiai pilkos spalvos. Gulbės snapas yra rausvai oranžinis, o aplink šnerves juodos spalvos. Snapo pamate ji turi juodą plikos odos gumbą. Visos subrendusios gulbės nebylės būna baltos, tačiau jų plunksnos (ypač galvos ir kaklo) dėl vandenyje esančios geležies ir taninų dažnai įgauna oranžiškai rudą atspalvį.
Jaunikliai nėra ryškiai balti kaip, kad subrendę paukščiai, o jų snapas pirmaisiais metais būna ne oranžinis, bet pilkai juodos spalvos ir matiškas. Jauniklių pūkų spalvos neretai skiriasi viena nuo kitos. Vyrauja nuo grynai baltos iki pilkšvos spalvos. Jaunikliai greitai auga ir per tris mėnesius pasiekia suaugusio paukščio dydį. Patinai yra didesni už pateles, o jų snapo pamate esantis gumbas yra didesnis. Gulbės nebylės yra vieni sunkiausių skraidančių paukščių pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Kaip gaminti su ryžiais, varške ir kiaušiniais
Elgsena ir gyvenimo būdas
Mityba
Gulbės nebylės yra visaėdės, nors didžiąją jų raciono dalį sudaro vandens augalai. Minta tik augaliniu maistu: povandeninės ir viršvandeninės augalijos minkštosiomis dalimis - lapais, stiebais, šaknimis. Užšalus vandeniui, jos taip pat gali maitintis grūdais dirbamose žemėse. Gyvūninės kilmės maistą sudaro varlės, buožgalviai ir vabzdžiai.
Dauginimasis
Gulbės nebylės retai peri kolonijomis. Vieta lizdo sukimui pasirenkama ir veisimasis prasideda kovo arba balandžio pradžioje. Lizdą krauna užimto telkinio sunkiausiai prieinamuose pakraščiuose, atokiau nuo kranto. Lizdai stambūs, sukrauti iš pernykščių nendrių stiebų. Šie paukščiai yra monogamiški ir lieka kartu dažniausiai daugiau nei vieną sezoną.
Lizdą stato abu tėvai. Patinas atneša patelėms lizdui reikalingų medžiagų. Patelės padeda 5-12 kiaušinių. Dėtyje 5 - 8 (rečiau 9 -11) balti kiaušiniai. Peri 34 - 38 paras. Perėjimas trunka apie 36-38 dienas, tai dažniausiai atlieka patelė, o jos partneris tuo metu gina teritoriją. Patelė nuo dešimties dienų amžiaus išperėtus jauniklius plukdo ant savo nugaros. Praėjus dviem mėnesiams jaunikliai pilnai pasidengia plunksnomis. Jie lieka su tėvais iki kito pavasario ir iki prasidedančio naujo veisimosi sezono. Jaunikliai dažnai išsirita gegužės pabaigoje- birželio pradžioje. Jaunikliai pradeda skraidyti sulaukę 4 - 5 mėn.
Lizdai beveik visada būna sukraunami netoli kranto, palyginti sekliuose, ramiuose ar stovinčiuose vandenyse. Gulbės lizdai - tai dideli apvalūs pylimai, sukrauti iš šakelių, šakų ir įvairios vandens augmenijos.
Lytiškai subręsta 3 - 4 gyvenimo metais.
Taip pat skaitykite: Kiaušinių simbolika Velykose
Migracija ir žiemojimas
Lietuvoje šios gulbės rūšis peri. Ji išskrenda žiemoti spalio mėnesį ir grįžta atgal vasario gale ar kovo pradžioje. Tai pat pastebima, kad vis dažniau šių paukščių lieka žiemoti ir Lietuvoje, jei žiemos ne per daug šaltos. Dėl gan šiltų žiemų Lietuvoje didelė dalis gulbių nebylių lieka žiemoti. Tuomet jos susitelkia į būrius ir gyvena neužšalančiuose miestų vandens telkiniuose bei minta žmonių paliekamu lesalu.
Balsas
Gulbės nebylės nėra visai nebylios. Tačiau, jų giesmė nėra tiek pat skambi, kaip kitų gulbių rūšių. Jų skleidžiamas šauksmas duslus, prikimęs. Gresiant pavojui ar kam nors sutrukdžius, gulbės taip pat šnypčia ir leidžia į knarkimą panašų garsą. Patelės jauniklius šaukia garsu, panašiu į šuniuko cypimą. Susibūrusios į didesnę grupę gulbės riaumoja, švilpauja ir prunkščia viena ant kitos. Nusileisdami ant vandens paukščiai kojomis pliaukšteli į vandenį - pakaitomis arba vienu metu, kad įspėtų galimus įsibrovėlius. Skrendančios gulbės su savo sparnais skleidžia ritmingą dūzgimą arba švilpimą, kurio garsas sklinda daugiau nei kilometrą.
Apsauga
Iki XX amžiaus 4 dešimtmečio Lietuvoje gulbės buvo beveik išnykusios. Tačiau jų populiacija atsikūrė Tado Ivanausko rūpesčiu iš Žuvinto ežero.
Patelės, o ypač patinėliai, labai saugo savo lizdą, jauniklius ir partnerę. Jei pajunta, kad kam nors iš jų gresia pavojus, jos pradeda šnypšti ir plasnoti savo milžiniškais sparnais. Taip perspėja potencialius plėšrūnus. Perinčias gulbių poras sieja labai stiprus ryšys ir abu partneriai atlieka svarbų vaidmenį apsaugodami savo jauniklius. Neišprovokuotos gulbių atakos pasitaiko retai, ypač ne veisimosi sezono metu, tačiau patariame visada išlikti atsargiems. Jokiu būdu nesiartinkite prie laukinių gulbių.
Populiacijos dydis: 350 - 500 perinčių porų. Lietuvoje perinti populiacija didėja. Apsaugos būklė: Rūšies perinčios ir žiemojančios populiacijų būklė šalyje palanki.
Taip pat skaitykite: Kiaušiniai Tradicijose
Gulbių globos svarba žiemą
Nors gulbės nebylės yra prisitaikiusios prie mūsų krašto sąlygų, žiemą joms gali būti sunku rasti maisto. Žmonės gali padėti šiems paukščiams lesindami juos grūdais, tarkuotomis daržovėmis, kruopomis ar duonos gaminiais. Tačiau svarbu nepamiršti, kad lesalas turi būti įvairus ir neapsiriboti vien duona.
Žmogaus pagalbos ir globos reikia ligotiems, sužeistiems, paliegusiems paukščiams. Radę ar pastebėję tokį paukštį ar laukinį gyvūną, žmonės turėtų paskambinti bendruoju pagalbos telefonu 112. Bendrojo pagalbos centro operatoriai informaciją iš karto perduos Gyvūnų globėjų asociacijai, kurios darbuotojai pasirūpins veterinarine pagalba ir globa. Su šia asociacija Aplinkos ministerija sudarė sutartį, kad ji vykdytų laukinių paukščių ir gyvūnų globos priemones.
Gulbės nebylės ir žmogus
Gulbės nebylės dažnai gyvena šalia žmonių, parkuose ar sodybose. Jos nebijo žmonių ir mielai leidžiasi lesinamos. Tačiau svarbu prisiminti, kad tai yra laukiniai paukščiai, todėl reikia gerbti jų erdvę ir nesiartinti per arti.
Gyvenimo trukmė
Manoma, kad Europoje seniausiai žinoma Gulbei nebylei buvo daugiau nei 40 metų. Šiaurės Amerikoje seniausiam žinomam individui laisvėje buvo mažiausiai 26 metai ir devyni mėnesiai. Manoma, kad vienai iš seniausių užfiksuotų su nukirpstais sparnais Gulbės nebylės buvo ne mažiau kaip 20 metų.
tags: #gulbe #nebyle #kiausiniai