Dauguma turistų keliauja apžiūrėti pastatų, kalnų, jūrų ir ežerų, tačiau pačios įspūdingiausios pasaulyje yra šventės ir ceremonijos. Jos atskleidžia kultūrų unikalumą, tradicijas ir tikėjimus. Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairias šventes ir ritualus, kuriuose svarbų vaidmenį atlieka ugnis, gimstamumo garsai ir jų reikšmė skirtingose kultūrose.
Rio de Žaneiro karnavalas: šou, aistra ir gimstamumas
Rio de Žaneiro karnavalas - didžiausias šou planetoje. Net ir besitikintį stebuklo, Rio de Žaneiro karnavalas nustebina. Rio de Žaneiro karnavalo žymiausia dalis - sambos mokyklos paradai, kurių fragmentėlius parodo net Lietuvos TV žinių laidos. Būtent „fragmentėlius“. Neįmanoma parado įspūdžio sukišti į trumpus vaizdelius ar sakinius ir nerasi su kuo palyginti. Bet sambos mokyklų pasirodymai tai tik maža karnavalo, kaip šventės, dalis. Vienas įspūdingiausių dalykų karnavale - net ne jo renginiai, o milijonų eilinių rio de žaneiriečių apranga. Daugelis tiesiog rengiasi kuo iššaukiančiau, kuo seksualiau. Itin daug vyrų, persirengusių moterimis, moterų vaikštančių gatvėmis vien su liemenėlėmis (viena ėjo net be jos) ir pan. Šeštadienį-pirmadienį taip apsirengę žmonės nėra mažuma - jie yra dauguma. Karnavalo apranga. Seksuali ne tik apranga. Kaip pasakojo pažįstama brazilė, devyni mėnesiai po karnavalo išauga Brazilijos gimstamumas. Todėl net prie sambodromo nemokamai dalijami prezervatyvai (kurie, panaudoti, paskui visur sumėtomi). Oraliniu seksu užsiimančią porą po eilinio gatvės mačiau net paplūdimyje, kokią 18 val., po eilinio gatvės parado aplink šmirinėjant praeiviams.
Šis karnavalas ne tik šou, bet ir aistros, kūrybiškumo bei laisvės išraiška. Gimstamumo augimas po karnavalo rodo, kad šis renginys turi įtakos ne tik kultūriniam, bet ir biologiniam šalies gyvenimui.
Filipinų Velykų savaitė: tikėjimas, atgaila ir tradicijos
Filipinuose pagrindinė metų šventė - Didysis penktadienis! Tai - vienintelė diena metuose, kai Filipinuose beveik niekas nedirba, net daug televizijos kanalų stabdo transliacijas. Didžiojo penktadienio viršūnė - Senakulo, arba gatvės spektaklis, imituojantis paskutinę Kristaus gyvenimo dieną. Per viso pasaulio žinias rodo tų spektaklių kulminacijas - tikrus nukryžiavimus. Kristų ir kitus kalinius vaidinantys miestelėnai tikrai prikalami prie kryžiaus! Bet tai net nėra kruviniausia Didžiojo penktadienio dalis! Baugiausia - visita iglesia arba Septynių bažnyčių lankymas. Dauguma filipiniečių po Didžiojo ketvirtadienio mišių (ar bet kada per Velykų savaitę) eina pasimelsti į septynias bažnyčias, kiekvienoje jų sukalbėdami po dvi kryžiaus kelio stotis: į bažnyčias ir iš bažnyčių nuolat plūsta minios. Bet tarp visų šeimų, vaikų, Angeles is išvysdavome ir daugybę kitokių žmonių. Tų, kurie mano, kad nuodėmės atperkamos tik rimtai prisikentėjus, nuėjus Kristaus keliu. Kai kurie jų per septynias bažnyčias vilko kryžius: ateina prie bažnyčios vartų, padeda kryžių, prie bažnyčios durų patys griūva kryžiumi, meldžiasi. Kiti per septynias bažnyčias eidavo mediniais rimbais nuolat plakdami nugarą. Prieš tai dar specialiai ją susipjausto, kad labiau skaudėtų. Po poros bažnyčių visos jų nugaros jau būna virtusios tokia kraujo ir mėsos koše. Daugelis vaikšto basi, tai ir kojos supjaustytos asfalto, stengdavosi pamirkyti jas į kiekvieną balą. Kraujas tikras, jo daug: Aistė lyg ir nebuvo priėjusi visai šalia tų falgeliantų, bet kažkaip pastebėjo, kad ir jos kojos, ir batai, ir rankinukas aptaškyti krauju. Nereikia manyti, kad Velykų savaitė Filipinuose - kažkokia baugi. Tiesiog Filipinai yra bene katalikiškiausia pasaulio šalis, religija čia - gyvenimo dalis - ir tradicijų gausu. Kas be ko, daugybė Šventų mišių bažnyčiose - kad ir kiek bebūtų Mišių, bažnyčios perpildytos, daug žmonių lauke. Mišios papildytos vietinėmis tradicijomis: pavyzdžiui, kasdien reikia rengtis tam tikra spalva. Procesijų ten gausybė. Didžiojo ketvirtadienio (paskutinės vakarienės) mišios Angelese prasidėjo nuo simbolinio avinėlio atnešimo. Didžiojo penktadienio vakare laukė Kristaus laidotuvių procesija, kuomet po miestą važiavo Kristaus kapas, vedamas apie 200 žmonių, kurių kiekvienas nešė po polių su kokiu Kristaus mirties simboliu (lentelėmis su žodžiais, maišeliu Judo auksiniamsų ir pan.). Naktį iš šeštadienio į sekmadienį būna Salubong - Biblijoje neaprašytas, bet filipiniečiams itin svarbus Jėzaus ir Marijos susitikimas Jėzui prisikėlus. Kiekvieną šventosios savaitės dieną per mišias reikia rengtis vis kita spalva. O kur dar Pabasa, daugiadienis filipiniečių XVIII a. veikalo „Pasyon“ apie Jėzaus gyvenimą giedojimas- jis skamba iš daugybės koplytėlių Filipinų gatvėse nuo Verbų sekmadienio iki Didžiojo penktadienio. P.S. Specialiai čia miniu miestus ir vietoves, nes Velykų tradicijos Filipinuose įvairuoja.
Ši savaitė Filipinuose - tai ne tik religija, bet ir gyvenimo dalis. Procesijos, mišios ir atgailos ritualai atspindi gilų tikėjimą ir tradicijų svarbą.
Taip pat skaitykite: Vaiko sveikata ir genetika
Hinduizmas ir Gango upė: gyvybė, mirtis ir dvasinis apsivalymas
Hinduizmas - paskutinė tvirtai ant kojų stovinti pagoniška religija. Tokia, kuri garbina ne tik daug gyvūnais jojančių dievų (pagrindiniai: kūrėjas Brahma, globėjas Višnus ir griovėjas Šiva), bet ir gamtos objektus. Ir nė vienas jų nėra šventesnis už Gango upę. Varanasyje saulei tekant joje maudomasi, vakarais aidi dainų ir ugnies ritualai (Ganga Aarti), plukdomos žvakelės. Hinduistai tiki, kad šičia kremuoto žmogaus siela išsivaduos iš atgimimų rato (pasieks mokšą) ir daugiau į šį kančių ir iliuzijų pasaulį nebegrįš. Gange ir skalbiami drabužiai, plaunami gyvūnai, leidžiami milijardai litrų kanalizacijos, nė nesudeginti skandinami “švarūs” nėščiųjų ar vaikų lavonai. Bet hinduistams Gango vanduo - visad tyras. Švarą jie supranta savaip - dvasine, ne fizine prasme. Stebėti visą tą gyvenimo ir tikėjimo spektaklį - visam gyvenimui įstringantis vaizdas.
Gangas hinduistams yra ne tik upė, bet ir dievybė. Ugnies ritualai ant kranto ir kremavimas yra svarbūs elementai, padedantys sielai pasiekti išsivadavimą. Kontrastas tarp fizinio nešvarumo ir dvasinio tyrumo atspindi unikalų hinduistų požiūrį į gyvenimą ir mirtį.
Full Moon Party Tailande: laisvė, ugnis ir beprotybė
“Šėlsta” per paprastas žodis. “Full Moon party” nėra tiesiog naktinis klubas ar muzikos festivalis: jis neturi vieno organizatoriaus ar scenų. Jį kuria patys dalyviai, “atleidžiantys vadžias” ir besielgiantys visiškai laisvai. Ugnys - viena kontraversiškiausių Full Moon Party tradicijų. Dar Pilnaties vakarėlio išvakarėse Hat Rino Saulėtekio paplūdimyje triukus rodė fakyrai ir kvietė prisijungti visus norinčius: kas turėjo praeiti po vis žemyn leidžiamu liepsnojančiu skersiniu (limbas), kas šokinėjo per ugnies apimtą šokdynę. O “linksmos, bet pavojingos” ugnies pramogos, nakčiai bėgant, pavirto į tiesiog beprotiškas: per liepsnojančią šokdynę pramogautojai šokinėjo visiškai be tvarkos: štai vienas gal geriau šokinėja, bet tada įlenda koks dar girtesnis, užkliūva, ir tuojau pat virvė apdegina abu, ir dar kokį per arti priėjusį žiūrovą. Tačiau visi juokdamiesi grįžta prie “chebrų“, stoja į eilę vėl.
Šis vakarėlis - tai laisvės, jaunatviško maksimalizmo ir beprotiškų iššūkių derinys. Ugnis simbolizuoja riziką, aistrą ir norą peržengti ribas.
Burning Man: menas, laisvė ir bendruomenė dykumoje
Tai tarsi kita planeta, 7 dienoms kiekvienais metais sukuriama vidury Nevados dykumos. Ten - liepsnojantys didingi meno kūriniai, iššaukianti spalvinga naktimis žibanti apranga, švytintys triaukščiai-keturaukščiai automobiliai, visokeriopa laisvė, jokiose kitose kelionėse neregėtos smėlio audros, bemat pavagiančios bet kokį matomumą… Ten nėra pinigų - visi draugiškai viskuo dalijasi. Ten nėra „atlikėjų“ ar „žiūrovų“ - visi ~70000 kuria Burning Man kartu. Prieš keliaudamas ten daug domėjausi Burning Man - bet joks tekstas ar video neparuošė tam, ką ten radau! Turbūt todėl, kad esame įpratę viską lyginti, o Burning Man tiesiog neturi analogų. „Festivalis“ - „žmonės iš šalies“ dažnai pavartoja šį tikrų „Burning Man“ fanų taip nemėgstamą žodį, bet jis tik klaidina… Tiesiog nuo muzikos festivalio - ar bet kokio kito renginio - Burning Man skiriasi N+K savybių. Burning Man nėra kviestinių samdytų atlikėjų su jiems skirtomis scenomis, kaip festivaliuose, neturėtų būti ir „tik žiūrovų“. Burning Man vyksta savaitę (nuo sekmadienio iki sekmadienio), bet kelias dienas iki renginio pradžios jau nerimsta masinės statybos: savo palapines, heksajurtas, kupolus, kemperių „junginius“ statosi Burning Man stovyklos. Tokių „pripažintų“ stovyklų - apie 1500, kiekvienoje gyvena nuo kelių iki kelių šimtų miestelėnų, kurie kartu ne tik stengiasi „išlikti“ ant nesvetingo ežero dugno susivežę viską, kas tam būtina, bet ir duoda kažkokią dovaną miestui. Taip, dovaną - Black Rock City per 7 dienas niekada neišsitraukiau piniginės! Burning Man principai draudžia ten ką pardavinėti, o mainai irgi kontroversiški: turi duoti nesitikėdamas nieko. Renginio pavadinimas reiškia Degantis žmogus. Pirmasis Burning Man vyko San Francisko paplūdimyje 1986 m. kai grupelė žmonių padegė žmogaus figūrą. „Žmogus“ padegamas šeštadienį - o iki tol jis stūkso ant postamento pačiame Black Rock City centre. Viena vertus, miestas laikinas, tokio pat niekad nebus. Kita vertus, kiekvienais metais jis atgimsta labai panašus - bet labai kitoks nei visi kiti pasaulio miestai… Jo išplanavimas - vėduoklė. Centre - Žmogus. Iš karto aplink žmogų - Plaja, kupina menininkų padovanotų monumentalių kūrinių: ant daugumos jų galėjau laipioti, ilsėtis, suptis, šokinėti - priešingai likusiai Amerikai čia, Burning Man, „saugumas - trečioje vietoje“ („safety third“). Net ir šešios dienos Black Rock City neparengė žmogaus padegimui šeštadienį! Fejerverkai, šventė, tvoskiantis karštis, ugnies palaužtas griūvantis žmogus. Aplink jį - dešimtys tūkstančių miestelėnų, o už jų - fantastiškiausi „mutantomobiliai“, plyšaujantys muzika. Ką tas žmogaus deginimas reiškia? Niekas nežino! Vienas savanoris sakė, kad, degant žmogui, turėtum palikti kokią savo nekenčiamą savybę… Bet kiek dalyvių - tiek prasmių, nes Burning Man kuriamas „iš apačios į viršų“! Štai netoli žmogaus kasmet pastatoma didinga šventykla: ji sudeginama sekmadienį, tyliai, miestelėnams verkiant. Nes visą savaitę į ją miestelėnai su ašaromis neša savuosius skausmus. Tolimų karų aukų nuotraukas; laiškus mirusiems seneliams, tėvams ar vaikams; o iš „pirmo pasaulio“ - prarastų augintinių nuotraukas. Pirma šventykla Burning Man atsirado 2000 m. kaip vienas Plajos meno kūrinių, menininko Davido Besto pastatytas savo mirusiam draugui. Davido pavyzdžiu, savo „prarastuosius“ ten pagerbė ir kiti. Tad Šventyklos - kaip „mutantomobiliai“ ar šviesos ar dovanos - tapo vis augančio Burning Man kanono dalimi… „Burning Man“ kartą išvydau net dokumentiniame anglikonų kunigo sukurtame seriale „Per pasaulį per 80 tikėjimų“ - bet tik ten nuvykęs galėjau suprasti, kodėl: kiek Black Rock City pasinersi į laukinį tūsą, kiek į asmenybę keičiantį kilnų dvasingumą priklauso tik nuo tavęs paties.
Taip pat skaitykite: Dauno sindromo rizika
Šis renginys - tai laikinas miestas, kuriame žmonės kuria, dalijasi ir išreiškia save. Ugnis čia simbolizuoja transformaciją, atsisveikinimą su praeitimi ir naujos pradžios paieškas.
Oruro karnavalas Bolivijoje: religija, tradicijos ir spalvos
“Oruro karnavalas - antras pagal dydį Lotynų Amerikoje po Rio de Žaneiro!” - skelbia reklamos ir visi sutikti boliviečiai kaip vienas aiškina, tai - tikra Bolivijos grožio viršūnė. Oi, nepasigailėjom! Priešingai seksualizuotiems ar komercializuotiems karnavalams, Orure pagrindinė prasmė tebėra religinė. Pagrindinis šeštadienis čia vadinamas „piligrimystės diena“, o visi šokėjai ir muzikantai - piligrimai. Auka nemaža: juk Oruras stūkso 3735 m aukštyje, o daugybė piligrimų atvykę iš žemiau, kai kurie - iš boliviečių diasporos JAV ir kitur. Stebėdamas visa tai iš vienos maršrutą apsupusių tribūnų mačiau tarsi stebuklą. Begalinės piligrimų minios, spalvingiausiais drabužiais, kai kurios net su šviesom, ugnim, eina to paties tikslo link. Per dvi dienas praleidau tribūnose gal 30 valandų ir nenusibodo. Įsijaučiau į tokią įdomią, bet mažai žinomą Bolivijos kultūrą, pradėjau atpažinti jos šokius - kurių 52 milžiniškos trupės atliko 23. Tobas, kurio dalyviai persirengia indėnų kariais. Diablada su šv. Mykolu, velniais ir velnėmis. Morenada, atspindinti ūkininkus ir vynuoges mindančius juodaodžius vergus. Negritai su savo ritmišku švilpavimu. Suri Sukuri - strudčių medžiotojų šokis su plunksnų karūnomis ant galvų. Inkai, perpasakojantys Inkų Imperijos žlugimo istoriją. Lamerada, atspindinti kaip lamų augintojai eidavo parduoti vilnų. Ketvirtadienį aukas neša ūkininkai (Anata Andina), penktadienį į vakarą ima rinktis piligrimų grupės, šeštadienį - pagrindinė piligrimystė, sekmadienį „kartojamas šeštadienis“ - tik be kaukių ir ne šventu, o linksmybių tikslu. Tada pirmadienį - šokio spektakliai, antradienį jau pavargusiame nuo karnavalo mieste prie namų ir verslų žmonės kūrena aukas Žemei Motinai - Pačamamai. Priešingai daugeliui karnavalų, „eiliniai žmonės“ (nepiligrimai) Orure nepersirenginėja, kaukių nesideda - tai daro tik dalyviai. Tačiau štai „putų kare“ dalyvauja beveik visi… Ir vaikai, ir jų tėvai, ir senutės auksiniais dantim, ir net neįgalusis iš ratukų, mačiau, nusipirkę putų flakonus, purškė vienas kitą „iš pasalų“…
Šis karnavalas - tai religijos, tradicijų ir vietinės kultūros išraiška. Piligrimystė, šokiai ir aukos Žemei Motinai atspindi gilius Bolivijos žmonių tikėjimus ir ryšį su gamta.
San Fermino festivalis Pamplonoje: drąsa, rizika ir tradicijos
Didžiąją metų dalį Pamplona - tik „eilinis“ gražus senamiestis, bet liepos 6-14 dienomis į Pamploną nukrypsta visų pasaulio žinių laidų kameros, o vietiniai laikraščiai tam skiria kokį ketvirtį savo turinio. San Fermino festivalis - garsieji bulių bėgimai, kai kasryt gatvėmis paleidžiami šeši laukiniai buliai, o tūkstančiai nutrūktgalvių bėga nuo jų vengdami jų ragų ir kanopų - nors kai kurie, atrodo, specialiai lenda į „rizikos zoną“, muša bulius laikraščiais… Bėga ne tik kaimų bernai, bet ir vyrai ir moterys iš viso pasaulio: itin Pamploną pamilę… australai. Koks kas ketvirtas San Fermino metu Pamplonoje sutiktas turistas buvo iš tolimosios Australijos. Jie net papildomų girtų pramogų ten išrado, kaip šokinėti nuo Navarreria (bask. Nabarreriko) fontano į gaudančių draugų rankas. Bet San Ferminas - ne tik bulių bėgimas! Miestas pasikeičia. Kone visi vietiniai ir turistai tą savaitę vilki baltais rūbais su raudonais akcentais - bėga jie ar nebėga. Kodėl? Pamplonoje San Fermino metu. Bėgimų metu buliai genami į koridos areną - o ten juos erzina ir kartais „ant ragų paskraido“ dar kitos nutrūktgalvių ordos (jas stebi bilietus specialiai tam įsigiję turistai). Vakare vyksta tikra korida - buliai ceremoniškai nužudumi taikliu dūriu į galvą. Ir visgi „stipriausia“, „unikaliausia“ adrenalino dozė - bėgimas nuo bulių. Balkonus - tiksliau vietas balkonuose - turistams nuomoja eiliniai pamploniškiai ir tos vietos gali atsieiti šimtą, du šimtus, dar daugiau eurų! Viskas - vos už ~10 sekundžių, kurias trunka, kol buliai ir visa juos supanti svita prabėga ta siaura senamiesčio gatve. Na ir už pusantros valandos ruošimosi, policijos manevrų, bėgikų statymo į vieną „bandą“ kad paskui išsiskirstytų ir pasirinktų sau tašką nuo kurio bėgti. Bulių bėgimas. Bet žmonės perka vietas balkonuose, bėga, grįžta antrai dienai, kviečiasi draugus, metai iš metų keliauja San Fermino metu į Pamploną net iš Australijos. Daugybę sutikome kurie ten jau ne pirmą sykį. „Uždraustas, kitoks vaisius“ pakeri. Jei ne sena tradicija, to negalėtų būti, lauktų kritikos lavinos už elgesį su gyvūnais, už beprasmę mačistinę riziką ir medikų, pareigūnų, bei šiukšlių rinkėjų laiko eikvojimą.
Šis festivalis - tai drąsos, rizikos ir tradicijų derinys. Bėgimas nuo bulių simbolizuoja iššūkį, adrenaliną ir norą išbandyti savo jėgas. Nepaisant kritikos dėl žiauraus elgesio su gyvūnais, ši tradicija išlieka populiari ir pritraukia tūkstančius žmonių iš viso pasaulio.
Taip pat skaitykite: Nėštumo kalendorius: 6 mėnuo