Įvadas
Straipsnyje nagrinėjama pirmoji sovietmečio karta, siekiant išsiaiškinti jos išskirtinius bruožus, gyvenimo scenarijus, prisitaikymo strategijas, šeimos vaidmenį, planingo įstruktūrinimo politiką ir kitus institucinius veiksnius, dariusius įtaką kartos formavimuisi. Taip pat aptariamas kartos santykis su sovietmečiu, patirčių įtraukimo į asmens tapatumo vaizdinį strategijos ir sovietmečio atminties bruožai.
Kartos Samprata Atminties Studijose
Karta - socialinis fenomenas, dažnai figūruojantis sociologijos darbuose ir tyrinėjimuose apie sovietmečio prisiminimus. Sociologine prasme, terminas apibrėžia grupę žmonių, kuriuos vienija bendri istoriniai įvykiai, išgyventi tuo pačiu gyvenimo ciklo metu. Būtent atminties aspektas tampa išskirtinis - bendri prisiminimai struktūruoja visuomenę į kartas.
Žvelgiant į tarpdisciplininį atminties studijų lauką, teoriniai ir empiriniai požiūriai į kartą „skolinasi“ ir adaptuoja sociologijos, istorijos, antropologijos ar filosofijos prielaidas. Čia pažymėtinos dvi ryškesnės, tačiau konceptualiai skirtingos kartos traktavimo trajektorijos:
- Karta kaip atminties bendruomenė: siejama su atsinaujinimu, pokyčiu, kurio laukiama.
- Karta kaip instrumentas: pirminis visuomenės suskirstymas į kartas pagal gimimo metus padeda suvokti, kas kuriuos praeities įvykius pamena ryškiausiai.
„Kartų Efektas“ ir Interpretaciniai Rėmai
Siekiant atsakyti į klausimą, kodėl žmonės skirtingai prisimena sovietmetį, svarbu išsiaiškinti, kaip ir kokios grupės žmonių apskritai jį prisimena. Socialinio matmens netolimos praeities atmintis - ar mąstytume kolektyvo (bendruomenės), ar individo lygmeniu - neatsiejama nuo dviejų matmenų: to, ką prisimena liudininkai, ir to, kas jau įkūnyta struktūriniame lygmenyje - kolektyvinėse praeičiai teikiamose prasmėse, glūdinčiose materialiose ar nematerialiose reprezentacijose, tarpininkuose - atminties vietose, minėjimuose, mokymo priemonėse, muziejuose, filmuose.
Šiandieninis individualus pasakojimas apie sovietmetį - ar jis būtų kuriamas liudininkų, ar jau posovietinės kartos atstovų - yra veikiamas tiek komunikacinės atminties, tiek to, kas įkūnyta kolektyvinėje. Bandant paaiškinti, kodėl žmogus savo pasakojimą apie istorinę praeitį formuoja vienu ar kitu būdu, atsigręžiama į kartą.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Mėginant suvokti, kodėl sovietmetis prisimenamas skirtingai, svarbu išsiaiškinti, kaip ir kokios grupės žmonių apskritai jį prisimena. Pasitelkiant pamatines „kartų efekto“ prielaidas, kad tai, kaip konstruojamas pasakojimas apie praeitį, yra veikiama tam tikrų paauglystėje-ankstyvojoje jaunystėje įgytų „interpretacinių rėmų“, nubrėžiančių gaires mąstymui apie praėjusius įvykius ir procesus, ieškoma santykio su sovietine praeitimi bruožų, leidžiančių identifikuoti atminties kartas, nebūtinai tapačias kohortinėms kartoms.
Metodologiniai Aspektai: Biografiniai Metodai ir Šeimos Pasakojimai
Siekiant metodologiškai „prieiti“ prie „kartų efekto“ sovietmečio pasakojimuose, pasitelkiami biografiniai metodai - gyvenimo istorijos pasakojimas ir senelių gyvenimo istorijos perpasakojimas tų, kurie sovietmečio nepatyrė. Dalyvavimas trims šeimos kartoms kuriant pasakojimą apie praeitį ir tolesnė sovietmečio pasakojimų interpretacinė analizė leidžia išskirti tris ryškiausius - pabrėžimo, nutylėjimo ir pa(si)teisinimo - motyvus, kurie skirtingų kartų atstovų pasitelkiami formuojant santykį su sovietine praeitimi.
Remiantis tuo, kaip pasakojimuose seneliai, tėvai ir anūkai apibrėžia santykį su sovietinės praeities atributais (dalyvavimas ideologinėse organizacijose, pasipriešinimas sistemai, nelegalios praktikos, tremčių patirtys, aukštos artimųjų pareigos ir kt.), taip pat diskutuoja su šiandien kolektyvinėje atmintyje glūdinčiomis prasmėmis, preliminariai skiriamos keturios atminties kartos.
Pirmoji Sovietmečio Karta: Apibrėžimai ir Ribos
L. Žilinskienė, S. Kraniauskienė ir I. Šutinienė Lietuvos kontekste daug dėmesio skiria būtent pirmajai sovietmečio kartai, kurios rėmus laike iš anksto apibrėžia remdamosi M. Neumanu - 1944-1959 m. gimusiuosius veikė specifinės ideologinės socializacijos sąlygos. K. Joesalu, analizuodama vėlyvojo socializmo „konstravimą“ skirtingų Estijos kartų pasakojimuose, išskiria pirmąją sovietmečio kartą arba tyliąją (gimusieji XX a. penktame dešimtmetyje), respublikos kartą (gimusieji trečiame dešimtmetyje) ir paskutinę sovietmečio kartą (gimusieji septintame dešimtmetyje). Remiamasi žmonių išgyventomis patirtimis, atsižvelgiant ne tik į išskirtinius istorinius įvykius, bet ir kasdienio gyvenimo praktikas.
S. Kraniauskienė, analizuodama Lietuvos XX a. autobiografijas tapatumo aspektu, išskiria šias kohortines kartas, kurias formavo tam tikri laikotarpio bruožai: 1910-1922 (intensyvus švietimas), 1923-1944, 1945-1957 (integracija į visuomenę „intensyvaus socializmo“ kūrimo laikotarpiu, sunkumai persiorientuojant atkūrus Nepriklausomybę).
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Prisitaikymas, Kolaboravimas ir Tapatumas
Apie totalitarinėje Tarybų Sąjungoje gyvenusių piliečių prisitaikymą prie komunistinio režimo bei jų kompromisus jau yra nemažai prirašyta. Lietuvoje daugelyje mokslo straipsnių taip pat buvo atsisakyta opozicinės binarės schemos (kolaborantai / rezistentai), pakeičiant ją sudėtingesniu trinariu modeliu (kolaborantai / konformistai / rezistentai).
Aleksejus Jurčakas vėlyvajame sovietmetyje išplitusį konformistinį rašymą, kuris nei sutampa su ideologiniu diskursu, nei jam atvirai oponuoja, apibūdino kaip mimetinę rezistenciją. Toks terminas, turintis sąsajų su postkolonijiniu mimikrijos terminu, yra svarbus tuo, kad jis iš esmės koreguoja hierarchinius opozicinius sovietmečio vertinimus (ideologai - estetai, viešas - privatus gyvenimas, valdžios prievarta - laisvas mąstymas ir pan.), siūlydamas labiau įžiūrėti jų abipusį persismelkimą ir sovietinio rašymo paradoksalumą, kuriame dalyvauja nesutaikomos ir logiškai sunkiai paaiškinamos minėtos priešybės.
Taip pat mimetinės rezistencijos terminas svarbus tuo, kad pabrėžia rašančiojo baimės ir prisitaikymo prie režimo (vidinio cenzoriaus) nesąmoningumo momentą. Kadangi baimė, dėl kurios rašantysis prisitaikydavo, dažnai nebuvo jo sąmoningai suvokta, tai, A. Jurčako nuomone, konformistinio piliečio laikysena vėlyvajame sovietmetyje vertinta kaip pati „normaliausia“.
Pirmiausia ji buvo siejama su taikaus žmogaus laikysena, kuris dezertyravo iš šaltojo karo ir savęs netapatino nei su fanatiškais Komunistų partijos (KP) ideologais, nei su jiems opoziciškais disidentais, kuriems grėsė atskirtis nuo visuomenės, tremtis ar kalėjimai. Tai nei sovietinės, nei antisovietinės, bet neutralios asovietinės viešos laikysenos pasirinkimas, padėjęs „normaliam žmogui“ atsitolinti nuo prievartinės politikos, bet niekada nesijausti tikrai laisvam.
Be to, sovietinėje Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos respublikose, politinio atšilimo laikotarpiu išplitęs konformizmas skyrėsi nuo rusiškojo, nes prisitaikantys prie režimo nesiribojo slapta puoselėjama vien tik liberalia žmogaus laisvės idėja ir žmogaus teisių gynimu. Tuo metu Lietuvoje visiems aktualiausia buvo tautos okupacija ir tautinės tapatybės per kultūrą išsaugojimo idėja.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
Todėl lietuvių kalba rašoma grožinė literatūra šalia dominuojančios valstybinėse įstaigose ir bendros visiems sovietiniams piliečiams rusų kalbos jau buvo savaime persmelkta patriotinės misijos. Net Lietuvos komunistų partijos (LKP) didžiausią narių dalį sudarė tautiškai angažuoti komunistai, kurie nepriklausomybės laikais gavo ironišką „ridikų“ pavadinimą.
Modernistinė Kultūra ir Pasipriešinimas
Totalitarinėje visuomenėje negalėdamas laisvai reikštis, žmogus savo tapatybei prieglobsčio ieškojo fantazijose, kurių geriausiu pakaitalu tapo politinio „atšilimo“ metu pasirodžiusi modernistinė literatūra (to meto fenomenas - kaip niekada Lietuvoje išaugę poezijos knygų tiražai, siekiantys dešimt tūkstančių). Modernistinė literatūra, kurta iš laisvės ilgesio, funkcionavo kaip alternatyva dogmatiškam socrealizmui.
Jei, anot Jeano Paulio Sartre’o, estetinį malonumą sukuria autorius, o patiria skaitytojas, tai neutralusis modernistinio meno „grynojo grožio“ poreikis, abudu išlaisvinantis nuo politinio persekiojimo, tapo nerašyta sovietinį rašytoją su skaitytoju (bei kritiku) suvienijančia sutartimi. Štai kodėl Lietuvoje nuo 7-to dešimtmečio sovietinę socrealizmo doktriną ir kūrybą, nors sunkiai, bet iš esmės pakeitę politiškai neutralūs modernistiniai literatūros, dailės ir muzikos kūriniai buvo tokie svarbūs. Juose labiausiai išgarbintas iš vaizduotės laisvės kylantis Menas, vertybių horizonte užėmęs ištuštėjusią Dievo ir Komunizmo vietą.
Kompromiso Menas ir Kritinis Mąstymas
Tačiau modernistinės literatūros alternatyvumas socrealizmui turėjo būti atsargus, nes viešai išėjusi knyga praktiškai turėjo atsiliepti į abu priešingus - LKP ideologų bei cenzorių ir nuo jų atsiskyrusių skaitytojų ir išeivijos kritikos - lūkesčius. Šių opozicinių balsų - prisitaikymo prie valdžios prievartos ir iš jos išsilaisvinimo - paradoksalų koegzistavimą vienu metu vienoje žmogaus sąmonėje ir jos realizavimą tekstuose tuomet buvo įprasta vadinti kompromiso menu.
Lietuvoje labiausiai suklestėjo intelektualinė, asociatyvi, modernizavusi folklorą bei mitologiją, perėmusi įvairiausias modernizmo formas poezija (Eduardo Mieželaičio, Justino Marcinkevičiaus, Vytauto Bložės, Jono Juškaičio, Marcelijaus Martinaičio, Juditos Vaičiūnaitės, Sigito Gedos, Gintaro Patacko, Antano A. Jonyno). Perėmusi vakarietiškojo magiškojo realizmo, sąmonės srauto ir intelektualių konstrukcijų technikas, atsinaujino lietuvių proza (Jono Mikelinsko, Mykolo Sluckio, Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Vytauto Martinkaus, Ričardo Gavelio, Sauliaus Tomo Kondroto).
Oficiali Kritika ir Ideologinės Konvencijos
Ričardo Pakalniškio straipsnis „Poezija ir gyvenimas (Kai kurie poezijos nagrinėjimo principai)“, publikuotas straipsnių rinkinyje „Šiuolaikinės kritikos problemos“ (1975), yra labai geras lojalaus konformizmo pavyzdys. R. Pakalniškis jame iškėlė klausimą, kaip vertinti septintame ir aštuntame dešimtmečiuose sukurtą modernistinę lietuvių poeziją.
Jo atsakymą į šį klausimą veikė dvi priešingos jėgos: ir ideologinės konvencijos, bet kokį literatūros nukrypimą nuo socrealizmo smerkusios kaip dekadentizmą, ir profesionaliosios formalistinės kritikos konvencijos, įteisinančios modernizmą. Todėl jis pasidavė ir pirmajai jėgai, reikalaudamas iš rašytojų visuomeninės atsakomybės ir cituodamas „ideologiškai teisingus“ autorius (Joną Bielinį, Kostą Korsaką, Vincą Kapsuką, Karlą Marxą, Friedrichą Engelsą, Visarioną Belinskį, Anatolijų V. Lunačiarskį), ir antrajai, akcentuodamas kūrinių meniškumą ir cituodamas žymiausius literatūros mokslininkus ir kritikus (J. Lotmaną, V. Kubilių, V. Zaborskaitę, T. S. Eliotą, Romaną Jakobsoną, René Welleką, Vytautą Kavolį, Alfonsą Nyką-Niliūną).
Šių prieštaravimų provokuojamas R. Pakalniškis sukūrė paradoksalią socrealistinę modernizmo - menine forma įvairaus, bet komunizmo ideologijai ištikimo - koncepciją.
Stagnacija ir „Brandus Socializmas“
Anot R. Pakalniškio, stalininė poezija idėjiška, bet nepakankamai meniška, o chruščiovinė poezija meniška, bet nepakankamai idėjiška, todėl būtina poezijos progresui suteikti iš anksčiau minėtų priešybių sintezės tobulybę. Modernistinės poezijos pavojingus nukrypimus į estetizmą, jos migravimą iš politikos į asmeniškumo sritį jis susiejo su buržuazinės kūrybos individualizmu ir abejingumu liaudies reikalams.
Stagnacinis („brandusis“) socializmas susilaukė ir jį atitinkančios stagnacinės („brandžios“) literatūros kritikos. Ne veltui jo straipsnio centre atsiranda fundamentali citata iš TSKP CK nutarimo: „Marksistinė-lenininė metodologija skiria vienodą dėmesį idėjiniams ir estetiniams kūrybos pradams. Tai pabrėžta ir TSKP CK nutarime „Dėl literatūros ir meno kritikos“.
tags: #gime #socializme #pirmoji #sovietmecio #karta