Šiame straipsnyje apžvelgiamos knygos paaugliams, atrinktos į geriausiųjų penketuką. Daugiau dėmesio skiriama aktualioms temoms, originalumui ir autorių indėliui į paauglių literatūrą.
Paauglių literatūros padėtis
Prieš pradedant šiųmetę knygų penketuko paaugliams apžvalgą, verta stabtelėti prie jos pavadinimo. Lietuvių paauglių literatūros padangėje aktyvios, tikslingos diskusijos bei paskatinimai, kaip spėjome įsitikinti, - kone gyvybiškai reikalingi. Prisiminkime kad ir praėjusius metus - tuometinės komisijos sprendimu, reikalavimus atitikusių kūrinių nepakako nei penketukui, nei bent trejetukui sudaryti. Kas gi tuos ledus išjudino? Nereikėtų lengva ranka nurašyti šių nuopelnų savaimiškumui. Neperdėtume sakydami, kad šią sritį gana ilgą laiką kamavo kritinė būklė su simptomiškais pagerėjimais. Ir štai ji kyla iš beknygystės patalo, ir kyla gana tvirtai.
Verta pastebėti, kad prie to ženkliai prisideda leidyklos „Alma littera“ veikla. Šiemet ne tik knygas atrinkusi komisija, bet ir skaitytojai gali džiaugtis tuo, jog buvo iš ko rinktis - Metų knygos rinkimams atrinktasis penketukas nėra vienintelės per praėjusius metus išleistos knygos paauglių skaitytojų auditorijai.
Kuo ypatingas šiųmetis knygų paaugliams penketukas? Visų pirma, jis - neabejotinai tvirtas ir išrinktas gana vieningai. Taip pat svarbu, jog šiame penketuke - dvi debiutuojančios rašytojos su pirmosiomis savo knygomis - Ilona Ežerinytė ir Laura Varslauskaitė. Atkreiptinas dėmesys, jog paauglių literatūroje imama vis daugiau kalbėti apie aktualius, skaudžius, socialiai svarbius dalykus, atliepiančius nūdieną. Džiugiai stebina ir tai, jog net trijose knygose pagrindiniai veikėjai yra vaikinai paaugliai - nepaisant to, jog visų knygų autorės yra moterys, „mergaičių romanais“ čia net nekvepia. Tad glaustai aptarkime kiekvieną į paauglių penketuką atrinktą knygą. Beje, keturi grožinės literatūros kūriniai šioje apžvalgoje vadinami romanais, nors šis įvardinimas, autorės nuomone, ne visuomet yra tikslus.
Ilonos Ežerinytės romanas „Sutikti eidą“
Į vaikų ir paauglių literatūros pasaulį tvirtai įžengė debiutuojanti autorė Ilona Ežerinytė. Vaikams skirta jos knyga „Šunojaus diena“ - trečiojo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso premijos laimėtoja, o vyresniųjų skaitytojų auditorijai skirta knyga „Sutikti eidą“ - leidyklos „Alma littera“ organizuojamo paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nominantė.
Taip pat skaitykite: Vaikiškų knygų rekomendacijos
„Sutikti eidą“ - itin stiprus debiutinis romanas, kuriame autorė meistriškai, o kartu išskirtinai elegantiškai, subtiliai pina realistinį pasakojimą su fantasy žanro elementais, sudomindama skaitytoją tobulu „anapus realybės“ esančiu pasauliu, bet nė kiek nenuvertinanti tikrojo, šių dienų pasaulio. Pagrindinė veikėja Algė (tiesa, pilnas jos vardas - Algina, bet taip į ją kreipiasi tik močiutė) - svajoklė, prie bendraamžių nepritampanti mergina „pašteto spalvos“ plaukais, kurios didžioji pramoga - „[g]alvoti, ką galvoja kiti, prikurti, kas būtų, jeigu būtų“, kuriai svarbu apsiraizgyti mintimis „lyg apsauginiu kokonu“ tam, kad ištvertų mokyklą.
Algė mokosi gerai, neturi jokių rimtesnių sunkumų, su bendraamžiais sutaria, bet pernelyg nesibičiuliauja, mokykloje ji - kaip „fikus[as] klasės kampe: yra - tai yra, bet ar kas pastebėtų, jei vieną dieną dingtų?“. Pagal individualų tvarkaraštį besimokanti Algė turi daug „langų“ tarp pamokų ir šį laisvą laiką, reikalingą jai kaip tyro oro gurkšnis, leidžia netoli mokyklos vienos siauros gatvelės gale įsikūrusioje stiklinėje kavinukėje. „Šitaip Algė ir pramogaudavo - lėtai gerdama kavą ir žiūrėdama į vidinį kiemą“.
Šioje kavinukėje ir užsimezga pagrindinė romano istorija: Algė pastebi prie vieno staliuko sėdinčią moterį, kaskart užsisakančią du puodelius kavos, tačiau išgeriančią tik vieną jų. Svajoklei merginai šis vaizdinys - jau pakankamas neįtikėtinų istorijų prisikūrimui galvoje, tačiau nutinka kai kas dar netikėtesnio - ši moteris Algę užkalbina. Paaiškėja, kad du puodelius kavos nuolat užsisakanti elegantiška dama, vardu Dalia, nuolat laukia savo draugės, nors ir žino, kad toji neateis. Dalia papasakoja Algei apie knygą, pakeitusią jos gyvenimą, Tarpinius Pasaulius ir jų gyventojus eidus - „jie kaip idealūs žmonės: malonūs, dori, protingi, išradingi ir kūrybingi… mieli… [J]ų pasaulyje blogio nėra“.
Ironiško žvilgsnio į pasaulį nestokojanti Algė, kurį laiką dvejojusi, galiausiai ryžtasi pasinaudoti Dalios patarimu ir užpildo paraišką mėnesiui gauti idealų draugą iš Tarpinio Pasaulio. Žinoma, istorija nebūtų tokia įdomi, jei atsiradus eidui, paauglės gyvenimas tiesiog stebuklingai pasikeistų ir taptų tobulas. Bėda tame, kad tą pačią dieną, kai, Algės manymu, paslaptingasis eidas pagaliau pasirodo jos gyvenime tamsiaplaukio vaikinuko, vilkinčio mėlyna kaip dangus striuke, pavidalu, prasideda mokyklų mainai - kiekvienas mokinys gauna į porą kitos mokyklos mokinį ir jie kartu turi atlikti įvairias projekto užduotis. Algei į porą tenka liaunas vaikinas „pensininko akiniais“ ir „akvariumo spalvos akimis“, maža to, paaiškėja, kad mainų projektas truks ne dvi planuotas savaites, o visą mėnesį.
Algės gyvenimas virsta intensyvia patirčių ir atradimų grandine, kur retus pasimatymus su paslaptingu gražuoliu Niku (Nikodemu) keičia bendras darbas mokykloje ir už jos ribų su „pieniškos“ išvaizdos Visvaldu (Algės išsyk pramintu Viksva), nuo kurio „saldaus paslaugumo“ Algę iš pradžių tiesiog pykino. Visgi ilgainiui, daug laiko leisdami kartu ir pažindami vienas kitą, Algė su Viksva tampa stipria komanda, atrandančia bendrų temų ne vien apie mokyklinį projektą. Baigiantis mėnesiui, tam tikrą vertybių transformaciją patyrusi Algė kenčia dvigubą išsiskyrimo skausmą - kad teks tarti „sudie“ ne vien įsivaizduojamam eidui Nikodemui, bet ir tikru draugu tapusiam Visvaldui.
Taip pat skaitykite: Stilingi ir kokybiški drabužiai vaikams Telšiuose
Knygoje dėmesio verti ir Algės santykiai su suaugusiaisiais - ryškiai iš kitų mokyklos „tetulių“ išsiskiriančia istorijos mokytoja Renata bei močiute Elžbieta, kurios gana komiškas, lengvai šaržuotas personažas į romaną įneša gaivališko humoro, kai kur galbūt pernelyg tiesiogiai, bet įtaigiai, žavingai atliepiančio šiuolaikinio gyvenimo būdo „madas“, kartu atkreipiant dėmesį į vyresniąją kartą, neįkyriai paliečiant senatvės temą.
Dainos Opolskaitės romanas „Ir vienąkart, Riči“
Dainos Opolskaitės vardas lietuvių paauglių literatūroje jau žinomas - pirmoji rašytojos knyga paaugliams „Eksperimentas gyventi“ tapo pirmojo leidyklos „Alma littera“ paauglių ir jaunimo literatūros konkurso nominante. Antrasis autorės romanas - „Ir vienąkart, Riči“.
Romane „Ir vienąkart, Riči“ D. Opolskaitė vėl neria į paauglio dvasinių būsenų ir jas įtakojančios socialinės aplinkos analizavimą. Skirtingai nei debiutiniame autorės kūrinyje, šiame pagrindinis herojus - vaikinas, penkiolikmetis Balys Belekas, kurio nepritapėlišką, gana nuobodų gyvenimą sujaukia, pripildo ir pakeičia draugystė su bendraamžiu Ričiu. Autorės pasirinktas pasakojimas pirmuoju asmeniu, vietomis priartėdamas prie dienoraščio intonacijų, suteikia skaitytojui galimybę betarpiškai įsijausti į gana kompleksuoto, uždaro paauglio gyvenimą ir pasaulėvoką. Neakivaizdus, tačiau bene svarbiausias romano leitmotyvas - besitęsianti, kintanti ir aplinkos bei patirties įtakojama Balio tapatybės ir savivokos paieška. „Skaudžiai įsitikinau, kad esu pasmerktas, likimo nuskriaustas ir pažymėtas visą gyvenimą turėti raudonus plaukus, garsų prosenelį ir vardą, kuris rimuojasi su gyvūno vardu. Ir dar - būti bele kuo“.
Po vasaros atostogų į mokyklą grįžusiam Baliui sunku susikaupti pamokoms - jį kankina begalės paaugliškų klausimų, jį domina ir kartu erzina jo bendramokslės, grįžusios į mokyklą sumoteriškėjusios ir kartais Baliui atrodančios kaip tiesiog „penkiolika skirtingų tualetinio vandens kvapų“. Nepaisant daugybės kompleksų ir nepasitikėjimo savimi, Balys savo paauglišku nesusipratimu, hormonų audromis panašus į savo bendraamžius ir net pats, lyg už visus, taria: „Mes nenorime laukti. Mes negalime laukti. Mes norime, aistringai geidžiame gyventi ir gyvenimas griūva mums ant galvos kaip gaivaus vandens krioklys, kaip upė, kuri neša ir kuriai neatsispirsi“.
Balys iš pažiūros gyvena „labai geroje“ šeimoje, bent taip sako visi kaimynai ir mokytojai, o pats Balys retoriškai klausia: „Įdomu, kuo toji mūsų šeima tokia gera? Dalykas vertas analizės“. Balio tėvas „gaudo vagis ir nusikaltėlius“, o mama - pedagogė. Paauglio akimis perteikiamas šeimos paveikslas, tiesa, su tam tikromis išlygomis, - įtikinantis, skaitytojui paaugliui turėtų būti puikiai atpažįstamų kraštutinių apibendrinimų: „[mama] nori viso manęs ir viso mano laiko“, „gyventi su tėvais po vienu stogu - reiškia būti pasiruošus bet kam“, „[v]isi tėvai tikisi, kad jų vaikai eina į mokyklą mokytis“ ir pan.
Taip pat skaitykite: Vaikiškų žieminių striukių patarimai ir tendencijos
Kaip atsvara padorios, tvarkingos šeimos vaizdiniui romane vaizduojamas Balio bendraklasis Paulius - vaikinukas iš asocialios šeimos, kuris „neturi mamos, gyvena tiktai su tėvu ir maža sesute sukritusioje lūšnoje priemiestyje, kur net elektros, atrodo, nėra“, puoselėjantis mintį išvykti uždarbiauti į užsienį. Visgi pagrindinis žmogus, turintis lemiamą įtaką pasakojamai istorijai - klasės naujokas Ričardas Ivanovas. „Ričis, štai kas jis buvo. Žmogus, kurį dosniai apdovanojo gamta ir likimas. Mergaitės į jį žvelgė aiškiai susižavėjusios, o berniukai - kupini juntamo nepasitenkinimo“.
Romano intriga užmezgama įtikinamai - pavagiamas Ričio mobilusis telefonas, Ričis vagyste apkaltina Balį ir šis iš savo tėvų pavagia 300 eurų kaip užmokestį naujokui už prarastą telefoną. Netrukus paaiškėja, kad tikrasis vagis - Paulius, o Balio atsiprašęs Ričis tokiomis neįprastomis aplinkybėmis tampa geriausiu Balio draugu. Tad visų merginų svajonių vaikinas, dėl futbolo galvą pametęs, motoroleriu į mokyklą važinėjantis Ričis ir „ryžas“, kompleksuotas Balys ima vis daugiau laiko leisti kartu, dalintis savo mintimis ir supratimu apie pasaulį, krėsti mažytes eibes. Ričio tėvai ir broliukas gyvena užsienyje, o jis turi „baigti mokyklą čia“; toks gyvenimas, kambarėlyje pas gimines, jam nemielas, Ričis prisipažįsta, kad jaučiasi „kaip šuniui penkta koja“. Matyt, dėl šių aplinkybių Ričis - labiau subrendęs, savarankiškas, turintis tvirtą nuomonę - išlieka tam tikru „lyderiu“ jųdviejų su Baliu draugystėje: Ričis padrąsina Balį mesti nekenčiamą mokymąsi groti smuiku ir taip pirmą kartą pasipriešinti motinos primestoms taisyklėms, vėliau Balys ima su Ričiu lankytis sporto klube - iš pradžių jį tik lydėdamas, vėliau ir pats imasi treniruotis.
Atrodo, Balio siekiamybė - būti panašiam į Ričį, štai net šešioliktojo gimtadienio proga Baliui tėvai padovanoja naujutėlaitį motorolerį. Visgi geriausias draugas jam rūpi ne paviršutiniškai, ne „kietumo“ prasme, atrodo, Balys nuolat stengiasi perprasti, kas iš tiesų yra Ričis, pastebi, kaip šis keičiasi, ima atrodyti, kad „yra ir kitas Ričis, nematomas, giliai besislepiąs viduje“, kuris kartais iškyla į paviršių, klausdamas egzistencinių klausimų ir nerasdamas į juos atsakymų: „Nieko nežinau. Visas gyvenimas nežinomas. Dėl to baisu“, „Kodėl, kai viską darai, kaip reikia, vis tiek būna blogai?“.
Kaip ir aptartame I. Ežerinytės romane, taip ir šiame draugas į pagrindinio veikėjo gyvenimą ateina ne šiaip sau, o su tam tikra akis atveriančia, žvilgsnio ir jausminį horizontą praplečiančia misija. Balio ir Ričio draugystę nutraukia pastarojo mirtis - Ričis, grįžęs iš kito miesto po dviejų pralaimėtų futbolo rungtynių, neatpažįstamai liūdnas ir keistas, įkalba jo laukusį ir negalintį paguosti Balį pasivažinėti dėdės Audi.
Romanas „Ir vienąkart, Riči“ pagavus, įtraukiantis vaizduojamu, daugeliu atžvilgiu pažįstamu paauglių pasauliu - mokyklos kasdienybe, santykiais su mokytojais ir tėvais, jaunatvišku prasmės ieškojimu, šiame amžiuje itin aštriai jaučiamu poreikiu su(p)rasti savo tapatybę. Neabejotinas knygos privalumas - socialinių temų - skurdo, emigracijos kėlimas, įpinant jas kaip tiesiogiai įtakojančias vaizduojamų paauglių savivoką ir gyvenimą, taip pat - grakščiai perteiktas ironiškas žvilgsnis į kasdienybę, moraliniai kaltės ir atsakomybės, draugystės klausimai.
Ramutės Skučaitės knyga „Tai priimkit, kas priklauso“
Vaikų literatūrai nusipelniusios klasikės, poetės, prozininkės, vertėjos, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatės Ramutės Skučaitės knyga „Tai priimkit, kas priklauso“ - matyt, daugeliui netikėtas pavadinimas paauglių literatūros penketuke. Visgi ši poezijos ir prozos knyga šiame sąraše atsidūrė ne atsitiktinai. „O priklauso visa tai ir mažiems, ir dideliems. Dideliems, kad nepamirštų buvę maži, o mažiems, kad dideliais patikėtų.“
Reikia pripažinti, kad ši knyga tikrai iš pradžių buvo įrašyta į knygų vaikams sąrašą, nors adresato klausimas ir kėlė abejonių. Tačiau ilgainiui, grįžtant prie šioje knygoje publikuojamų tekstų - ne vien iš skambesio, nuotaikos, temų, atpažįstamų eilėraščių, bet ir prozos intarpų, nebelieka abejonių, kad tai - universalaus adresato knyga, ypač tinkama vyresniojo amžiaus jauniesiems skaitytojams, kaip grąžinanti į poezijos talpumo, meditatyvumo, susikaupimo pasaulį, iš kurio skaitytojai paaugliai dažnai nusišalina, bodėdamiesi programine mokykline poezija ir iš esmės neturėdami jai alternatyvų.
Kita vertus, kalbant būtent apie R. Skučaitės „Tai priimkit, kas priklauso“, verta pri(si)minti, jog Metų knygos penketukams komisijos atrenkami kūriniai turi atitikti ne vien meninius, kokybės reikalavimus, bet ir skatinti skaityti vertingus, išliekamąją vertę turinčius kūrinius. Ir šis skatinimas skirtas ne tik patiems (šiuo atveju, šioje kategorijoje) paaugliams, bet ir jų pedagogams bei tėvams.
„Tai priimkit, kas priklauso“ panaši į literatūrinį poetinį dienoraštį, kuriame dažnam skaitytojui stilistiškai, tematiškai atpažįstami eilėraščiai ir jų motyvai pinami į bendrą knygos audeklą su prozos intarpais, kuriuos būtų sunku įvardinti ar konkrečiai apibrėžti - kai kurie jų panašūs į tikro dienoraščio ištraukas, net datuojami: „Vilnius, 2016 09 20, 3G autobusas“ arba primena atsiminimų knygą: „Esu skaičiusi, jog visiems žinoma vaikų rašytoja Astrida Lindgren jau būdama aštuoniasdešimtmetė mėgdavusi pasikarstyti po medžius. Aš - nors kuo čia dėta aš? - irgi mėgau“; kiti panašūs į rašytojos užrašų knygelės mintis galimai plėtosiamiems siužetams: „Miela Kate! Nesikelk rytoj taip anksti. Mamai skauda koją. Ji ilgai negalėjo užmigti. Juk pienas iš šaldytuvo niekur nepabėgs. Labai tavęs prašau. Domas“.
„Taip nebuvo ir niekad nebus: Trys varvekliai suvalgys lapus Visokiausius: ir medžių, ir knygų! O suvalgę - pelėdom pavirs Ir seniausią kaštoną nukirs Tą mažiuką, kur vakar išdygo.“(Bus - nebus?).
Knygoje yra ir šiuolaikiniam vaikui, paaugliui artimų temų, įvaizdžių. Pavyzdžiui, viename prozos intarpų „Įspėjimas jums“ autorė pataria savo dienoraščius, jeigu šie yra popieriniai, „o ne ekranas“, saugoti nuo pelių, o pabaigoje pastebi, kad tikroji pelė būna visai niekuo dėta kalbant apie tekstus kompiuteryje. Vėliau šį intarpą atliepiančiame eilėraštyje Dar viešnagė.
tags: #geriausiu #vaikisku #knygu #penketukas