Dirbtinis apvaisinimas: etiniai, teisiniai ir medicininiai aspektai Lietuvoje

Šiuolaikinė medicina suteikia galimybę nevaisingoms poroms susilaukti vaikų dirbtinio apvaisinimo būdu. Tačiau ši procedūra kelia daug klausimų, susijusių su etika, teise ir visuomenės nuomone. Šiame straipsnyje aptariami įvairūs dirbtinio apvaisinimo aspektai, remiantis teisiniais rašto darbais, moksliniais tyrimais ir filosofinėmis įžvalgomis.

Teisės rašto darbų svarba

Teisės rašto darbai suteikia galimybę gilintis į teisinių sistemų struktūrą, teisės principus, teisės aktų analizę ir teisinio proceso metodus. Jie padeda suprasti, kaip teisė veikia visuomenėje, kokie yra teisinės sistemos aspektai ir kaip teisės normos yra taikomos praktikoje. Šioje kategorijoje autoriai dalinasi teisine informacija ir darbų pavyzdžiais. Čia rasite daug naudingos informacijos apie teisės aktus, rasite bylų analizes, teisės praktikos ataskaitas, gerai ir išsamiai paruoštus konspektus, kurie tikrai padės pasiruošti atsiskaitymui ar egzaminui. Teisė yra sistema taisyklių ir normų, skirtų reguliuoti visuomenės elgesį ir spręsti ginčus, užtikrinant teisingumą ir tvarką. Teisės studijos apima įvairias disciplinas, tokias kaip civilinė teisė, baudžiamoji teisė, administracinė teisė, tarptautinė teisė ir konstitucinė teisė.

Dirbtinis apvaisinimas: pagalba nevaisingoms poroms

Lietuvoje kasmet tūkstančiai porų susiduria su sunkumais susilaukti kūdikio. Šiuolaikiškos nevaisingumo gydymo klinikos siūlo platų gydymo būdų spektrą, gydymo metodo pasirinkimas priklauso nuo tyrimais nustatytos nevaisingumo priežasties, tačiau visų gydymo metodų esmė yra tapati - ištiesti gamtai pagalbos ranką. Dirbtinis apvaisinimas, šių laikų medicinai ir šiuolaikiniam žmogui tai tik paprasčiausia procedūra, kurio griebiamasi gydant nevaisingas poras.

Etiniai iššūkiai ir dilemos

Dirbtinis apvaisinimas kelia ne tik medicininius, bet ir etinius klausimus. Vienas svarbiausių - nuo kada prasideda gyvybė ir koks yra embriono statusas.

Naujos technologijos medicinoje ir etika

Doc. Iraida Jakusovaitė išskiria esminius XX a. antrosios pusės pokyčius, išryškinusius etikos problemas:

Taip pat skaitykite: Auklių įvertinimas

• Naujos reprodukcinės technologijos, genetinė inžinerija, klonavimas, eutanazija ir kt.
• Demokratizacijos plėtotė, paciento teisių gynimas, pacientų autonomija.
• Rinkos santykių įsigalėjimas medicinoje.
• Riboti medicinos ir sveikatos ištekliai.

XX a. pabaigos moksliniai medicinos laimėjimai - klonavimas, dirbtinis apsėklinimas bei apvaisinimas, eutanazija ir kt. - sukėlė daugelį teisinių ir etinių problemų. Visos šios problemos susijusios su gyvybės klausimu. XX a. antrojoje pusėje atsiranda ir gyvybės nuvertėjimo apraiškų: gyvybe manipuliuojama, eksperimentuojama, jos lengvabūdiškai atsisakoma arba ji lengva ranka atimama artimo ar samdomo žudiko. Gyvybė neteko savo sakralinio matmens.

Klonavimas: etinės perspektyvos

Klonavimas - tai kito gyvo ar mirusio žmogaus kopijos gavimas. Klonas - tai organizmas, turintis tokius pačius, kaip ir jo pirmtakas, genus.

Avies Dolli klonavimo atveju nauja buvo tai, kad avis nebuvo klonuotas embrionas, bet subrendusio gyvūno kopija. 1997 m. Ijanas Vilmutas (Ian Wilmut) su kitais škotų biologais (Roslino institutas, Edinburgas, Škotija) išėmė ląsteles iš subrendusios avies tešmens ir suliejo jas su kitos avies kiaušialąste. Kai buvo klonuotas pirmasis žinduolis - avis Dolly (vardas pasirinktas pagal JAV dainininkę Dolly Parton), mokslininkai ėmė skelbti, kad greitai bus sukurtas pirmasis klonuotas žmogus. Tai įvyko netrukus: 2001 m. (2001 12 25) klonuotas ir “pirmasis žmogaus embrionas”. Tai žurnalistų apibūdinimas, tačiau iš tikrųjų klonuota pirmoji žmogaus embriono kamieninė ląstelė. Šie darbai yra unikalūs pirmiausia dėl fundamentalios biologinės problemos sprendimo - įrodymo, kad žinduolį galima išauginti iš suaugusio organizmo ląstelės. Juk iki šiol buvo teigiama, kad tik iš vienos ląstelės - zigotos gali išaugti organizmas, o ši ląstelė yra labai ypatinga - ji turi ne tik visas reikalingas medžiagas, fermentus ir t.t., kurių reikia, kad išaugtų naujas organizmas, bet ir būtinus genus, gautus iš tėvo ir motinos. Juk yra didžiulis skirtumas tarp zigotos ir mūsų bet kurio organo ląstelių.

Gyvybė negali būti sumanyta ar pradėta kaip medicinos ar biotechnikos produktas: taip ji būtų sudaiktinta ir padaryta technologinių procedūrų objektu. Tai ypač svarbu šiuo metu, kai nevaisingumui išvengti, be dirbtinio apsėklinimo ar apvaisinimo, bus imtas taikyti ir klonavimas. Jei nebūtų išrastas dirbtinis apvaisinimas, niekada nebūtų atsiradę nei klonavimas, nei genetinės inžinerijos projektai. Terapijai klonavimo idėja yra svarbi, nes klonuotų individų imuninė charakteristika ta pati. Klonavimo perspektyva gundanti: klonas gali būti naudojamas kaip ląstelių telkinys, organų bankas kitiems individams. Be to, klonuotos ląstelės, naudojamos moksliniams tyrimams, gali pasitarnauti vystymosi procesui suprasti ir genetinio aparato tyrinėjimams.

Tačiau kyla klausimai:

Taip pat skaitykite: Gimdymas Santaros klinikose: pasiruošimas

• Ar bus puiki žmogaus savijauta, jei jis žinos, kad buvo klonuotas ir kad gali bet kada sutikti savo antrininką arba jį net sutiks?
• Kur garantija, kad turtuoliai nepanorės turėti savo antrininko vien tam, kad galėtų jį nunuodyti ir pasinaudoti jo atsarginėmis kūno dalimis?

Šiuo metu nereikia įsivaizduoti, kad jau rytoj pradėsime kopijuoti asmenybes. Juk dirbtinai sukurti “padaryti” klonai turės pradėti savo gyvenimą kaip ir visi normalūs žmonės: jie turės būti išnešioti moters kūne (juk dar nepradėta konstruoti dirbtinė gimda, dar net neįsivaizduojama, kaip ji turėtų atrodyti), vėliau turėtų gimti vaikai (įvaikinti jie turėtų būti “įsčiose”), paskui pereiti kūdikystės, vaikystės laikotarpius ir tik tada taptų brandžiomis asmenybėmis. Žinoma, šiuolaikinis mokslas negali tiksliai pasakyti, kiek asmenybė ir charakteris priklauso nuo auklėjimo, o kiek nulemia genai, nors teigiama, kad auklėjimo įtaka gana didelė. Kokia asmenybė išaugs, viskas priklausys nuo aplinkos, kurioje ji augs. Žinoma, fizinis panašumas į pirmtaką bus didelis.

Kai bus pradėti klonuoti žmonės, teks ko gero iš naujo apmąstyti tėvystės ir motinystės sąvokas. Taip pat teks apmąstyti ir vaiko sampratą - vaikas iš tikrųjų turės tik vieną iš tėvų. Be abejo, keisis santykiai tarp lyčių - jos juk nebebus būtinos rūšies išlikimui, kaip yra dabar.

Genetinė inžinerija: galimybės ir pavojai

Genetikos sutrikimai embrione gali būti koreguoti genų terapija įterpiant atskiras DNR dalis ar šalinant anomalias ląsteles. Tokie pokyčiai nebus paveldimi. Bet galimas ir gemalo linijų modifikavimas terapiniais bei kitokiais tikslais - tokios modifikacijos metu pakinta individo genomas ir jis perduodamas kitoms kartoms. Atsiveria visiškai nauja galimybė atsirasti naujoms individų rūšims. Tokių veiksmų padariniai kol kas nežinomi. Už tai valstybė, kiekvienos šalies parlamentas turi stengtis sumažinti neigiamus padarinius, nors neįmanoma moraliniais argumentais sumažinti technologijos pažangos.

Pasitelkus genetinę inžineriją, galima bandyti kurti ir transgeninius žmones, ypač terapiniais tikslais. Pavyzdžiui, žmogui būtų galima įterpti genų, kurių jis neturi. Taip atsiranda naujų iki šiol nežinomų savybių. Bet ši procedūra labai pavojinga, nes genetinis individo aparatas yra labai jautrus įvairiems veiksniams, ir tai gali sukelti nenumatytų padarinių. Kokie bus tie padariniai, jei bus klonuota mutantinė ląstelė? Klonuojant individus galima sukurti tam tikrą žmonių rūšį, kuria būtų galima manipuliuoti ar įvairiai piktnaudžiauti.

Dvasinis aspektas

Bet juk tikroji civilizacijos pažanga yra ne tik pastangos patobulinti gamtą, savęs pažinimas, biogenetikos dėsnių supratimas, bet drauge ir išsivadavimas iš materialaus pasaulio siekiant dvasinio pasaulio tobulybės. “Jei mes to nedarytume, tiesiog be reikalo gyventume bei švaistytume laiką”, - teigia dvasininkas Jayadvaita Swami.

Taip pat skaitykite: Humoras apie darželį

Dirbtinis apsėklinimas ir apvaisinimas: medicininiai aspektai

Istorija

1978 m. liepos 26 d. Oldemo (Anglija) ligoninėje Leslė Brau pagimdė pirmąjį pasaulyje “dirbtinai” pradėtą kūdikį. Ginekologas Patrikas Steplou ir fiziologas Robertas Edvardsas iš Kembridžo universiteto panaudojo metodą, kurį jau buvo bandę visą dešimtmetį. Jį kūrė remdamiesi amerikiečių Dž.Roko ir Šetlio, anglų M.Čantono ir Č.Ostinimo, italo D.Petručio ir kt. moksliniais darbais bei rekomendacijomis. Šiems mokslininkams jau 1969 m. buvo pavykę apsėklinti žmogaus kiaušinėlį. Šiuos darbus smarkiai kritikavo bažnyčia, todėl mokslininkai ėmė nebeskelbti savo eksperimentų rezultatų. Tik tada pranešė pasauliui apie naują nevaisingumo gydymo metodą, kai visiškai įsitikino savo eksperimentų sėkme.

Apsėklinimo ir apvaisinimo skirtumai

Reiktų priminti, kad dabar egzistuoja natūralaus apsėklinimo ir apvaisinimo bei dirbtinio apsėklinimo ir apvaisinimo būdai. Šių procesų supratimas praplečia mūsų žinias apie dauginimosi procesus. Terminai “apvaisinimas” ir “apsėklinimas” yra netapatūs jau vien tuo, kad apsėklinimui reikia daug spermatozoidų, o apvaisinimui tik vieno. Šie terminai dar nėra nusistovėję ir mokslinėje literatūroje, nes jų apibrėžimai atsirado tik ėmus kalbėti apie moters dirbtinį apsėklinimą bei apvaisinimą.

• Apsėklinimas - tai vyro ir moters tarpusavio santykių visuma, užtikrinanti subrendusio spermatozoido ir subrendusios kiaušialąstės kontaktą. Pagal embriologus tai yra į patelės lytinius takus natūralus ar dirbtinis spermos suleidimas, užtikrinantis lytinių ląstelių susitikimą. Atlikus apsėklinimą (natūralų ar dirbtinį), apvaisinimas gali įvykti arba neįvykti.
• Apvaisinimas - fiziologinis procesas, kurio metu spermatozoidas, jau būdamas moters lytiniuose takuose, įsiskverbia į kiaušialąstę, jų branduoliai susilieja ir susidaro pirmoji būsimojo organizmo ląstelė - zigota. Apvaisinimas būdingas organizmams, kurie dauginasi lytiškai. Klasikiniu atveju apvaisinimas suprantamas, kai į kiaušialąstę prasiskverbia vienas spermatozoidas (pas žmogų), kuris ją sužadina tolesniam dalijimuisi ir nulemia būsimojo individo lytį. Apvaisintoje kiaušialąstėje atsikuria dvigubas chromosomų rinkinys, kurį turi visos kiekvienos gyvūno rūšies somatinės ląstelės.

Kai po dirbtinio apsėklinimo apvaisinimas neįvyksta, pvz., nevyksta spermatozoidų akrosominė reakcija ar jie ne visiškai subręsta, taikomas dirbtinis apvaisinimas. Dirbtinio apvaisinimo atveju į kiaušialąstę specialia adata įleidžiamas spermatozoidas ir kiaušialąstė cheminėmis medžiagomis sužadinama. Šiuo metu šis metodas pradėtas taikyti daugelyje pasaulio šalių. Tai vadinamoji intracitoplazminė spermatozoido injekcija. Dirbtinio apvaisinimo metodas Lietuvoje tik pernai pradėtas taikyti.

Prieštaravimai ir kritika

Daugelis žinomų mokslininkų ir teologų prieštaravo tokiam apsėklinimo ar apvaisinimo būdui, kaip pažeidžiančiam moralę, etiką ir socialinę tvarką medicinoje, be to, baimintasi apsigimimų. Vatikanas, nors ir nepaskelbė oficialios pozicijos šiuo klausimu, pareiškė esant “nepakenčiamą bet kokį kišimąsi į gamtą”.

Dabartinė situacija

Taip išsipildė Oslo Hakslio pranašystė apie dirbtinai apvaisintų embrionų gimimą, 1948 m. aprašytą jo knygoje “Šaunusis naujasis pasaulis”. Šiuo metu jau ir Lietuvoje esama per 100 dirbtinai apsėklintų bei apvaisintų gimimų.

Taigi matome, kad senas problemas, kaip abortas (vaisius), bei visus XX a. mokslinius atradimus, kaip eutanazija (žmogus), dirbtinis vaisinimas (embrionas), klonavimas (ląstelė), jungia gyvybės etinė problema: viena gyvybė aukojama vardan kitos.

Teisiniai ir etiniai aspektai

Naujausi mokslo ir technologijos atradimai biomedicinos srityje suteikia mums naujas galimybes reguliuoti pradines žmogaus gyvybės fazes. Neišvengiamai kyla klausimas, ar priemonės, leidžiančios mums techniškai tai įvykdyti, yra etiškai ir juridiškai leistinos? Nėra vieningos nuomonės, kokie turėtų būti mokslo pažangos ribojimai ir kokio laipsnio apsauga turėtų būti suteikta žmogaus embrionui. Atsakyti į klausimą, nuo kada prasideda gyvybė, kaip asmens apraiška, ir dabar neįmanoma.

Filosofiniai požiūriai

Nagrinėjant dar negimusių žmogiškųjų būtybių ontologiją, svarbiausia yra nustatyti, kuo substancija skiriasi nuo daikto. Garsus australų filosofas Peteris Singeris skiria sąvokas būti žmogumi ir būti asmeniu. Būti žmogumi - reiškia priklausyti tam tikrai biologinei rūšiai. Būti asmeniu - tai psichologinė kategorija. Pagal P.Singerį atskiriems žmonėms ji dar netinka (embrionams, vaisiui, žmonėms su įgimtu dideliu smegenų pakenkimu) arba jau nebetinka (sutrikus smegenų veiklai, esant psichiškai dideliam debilumui, sergant silpnaprotyste). Jis teigia: “Kadangi vaisius nėra asmuo, tai nė vienas vaisius negali turėti tokių pat pretenzijų į gyvybę kaip asmuo”.

Remiantis aristoteliškuoju ar tomistiniu požiūriu, galima teigti, kad kiekviena substancija yra individualizuota esmė, egzistuojanti kaip labai unifikuota visuma, kuri yra ontologiškai pirminė savo sudedamųjų dalių atžvilgiu. Vadinasi, substancija yra kažkas daugiau už paprastų dalių ir savybių sumą. Taigi substancija turi vidinę prigimtį, o daiktai jos neturi. Štai žmogaus sukurtas automobilis neturi vidinės prigimties, nes jį surinkti iš dalių galime tokį, kokį norime, o žmogaus zigota, kuri susidaro susijungus abiejų lytinių ląstelių branduoliams, sukuria kokybiškai naujo tipo ląstelę. Ji jau turi diploidinį chromosomų rinkinį, yra pasirengusi segmentacijai ir tolesniam naujo organizmo vystymuisi.

Žmogus - tai ne skirtingos sąmonės struktūros, skirtingi kūno organai, susieti vidiniais ryšiais, o tam tikra ontologinė visuma, nulemianti asmens identitetą, kuris pasireiškia visais žmogaus raidos etapais. Tai būdinga ir žmogaus morulei (apvaisintam kiaušinėliui dalijantis susidaranti ląstelių kekė), ir embrionui, ir vaisiui.

Argumentai "už" ir "prieš" embriono statusą

Pažvelkime į ontologinį žmogaus embriono klausimą (kad žmogus yra substancija) iš “už” ir “prieš” pozicijų:

Prieš:

1. Klasikinė esminės prigimties doktrina yra per daug diskretiška ir jai trūksta galios viską paaiškinti išoriniais ryšiais.
2. “Esmė” yra tik chimera, kurios empiriškai negalima pagrįsti. Genetiniai variantai yra labai svarbūs tos pačios žmonių populiacijos nariams ir žmonės turi tiek žmogiškųjų prigimčių, kiek yra žmonių.
3. Priklausomumo kuriai nors rūšiai atsiradimas yra procesas. Žmogaus gemalai ir embrionai skiriasi nuo žmogaus, kuriuo jie pagaliau taps, vadinasi, jie nėra žmogiškosios būtybės, o tik tampa jomis.

Visi organizmai yra “genetiškai užprogramuoti tapti” specifiškai diferencijuotomis esybėmis.

Už:

1. Egzistuoja ribos, tarp kurių žmogus išlieka savimi, nepaisant visos įvairovės ryšių, kuriuos jam tenka patirti santykiaujant su aplinka. Atskiros rūšies nariai turi unifikuotą ir dėsningą struktūrą, kurios negali paveikti atsitiktinumas ir aplinka.
2. Universalioji žmogiškoji prigimtis padeda suprasti, kodėl tam tikra unifikuota individų grupė vadinama žmonėmis. Esminė egzistavimo prigimtis apima tą būdingą savybių rinkinį, kuris išskiria šią rūšį iš kitų rūšių (išskirtinių savybių skaičius visiškai nesvarbus).
3. Žmogaus naujagimis ir suaugęs žmogus, žmogaus embrionas, vaisius bei vienerių metų vaikas yra to paties organizmo skirtingos stadijos.

Ir vaisius, ir suaugęs žmogus vienodai…

Dirbtinio apvaisinimo procedūros eiga

Pagalbinio apvaisinimo eiga:

1. Iš moters organizmo paimama kiaušialąstė.
2. Vyras duoda spermos.
3. Sperma yra įleidžiama šalia kiaušinėlio.
4. Įvykus apvaisinimui kiaušinėliai yra laikomi tam tikroje terpėje.
5. Po dviejų parų embrionai yra įdedami į moters gimdą.

Kol kas tai yra efektyviausias nevaisingumo gydymo metodas: atlikus šią procedūrą, 25 - 30 proc. moterų iškart pastoja. Jeigu dirbinį apvaisinimą atlikus keturis kartus moteris vis tiek nepastoja, vėliau tikimybė pastoti tokiu būdu lieka tik 1 - 2 proc. Šeimai pageidaujant, likę embrionai užšaldomi ir saugomi. Vėliau, šeimai nusprendus, jų embrionai atšildomi ir specialiu kateteriu įsodinami į gimdą. Tokiu būdu išvengiama pakartotinio moters gydymo hormoniniais preparatais, sutaupomos lėšos ir žymiai sutrumpinamas gydymo laikas.

Dirbtinio apvaisinimo etinės problemos

Dėl moralinių, medicininių, religinių, teisinių nuostatų verda aštrios, principinės diskusijos. Vienoje barikadų pusėje - Bažnyčia ir politikai, kitoje - medikai ir pacientai. Diskusijų taikinys - embrionas. Dirbtinio apvaisinimo metu iškyla sudėtingiausi etiniai klausimai:

• Nuo kada prasideda gyvybė?
• Ar embrionas - tai jau žmogus ir embrionų sunaikinimas - tai žmogžudystė?
• Ką daryti su nesunaudotais embrionais?
• Kas turi teisę nuspręsti, gyventi ar negyventi? ir pan.

Taip pat iškyla ir specifinės etinės problemos, pavyzdžiui, kai atsiranda klausimas, kas spendžia likimą neišnaudotų embrionų. Pasaulyje taikomi trys variantai: perduoti embrionus kitai moteriai, sunaikinti embrionus, sutikti panaudoti embrionus įvairiuose tyrimuose. Taikant reprodukcines technologijas, svarbi yra ir embriono statuso moralinė - etinė problema, tai yra nuo kokio momento į embrioną reikia žiūrėti kaip į asmenybę, turintį teisę gyventi ir teisę būti apgintam įstatymiškai. Būtent dėl tokių skirtingų požiūrių kyla ir įvairios dirbtinio apvaisinimo etinės problemos.

Problemos, kylančios iš dirbtinio apvaisinimo technologijų:

• Natūralių pastojimo metodų apėjimas.
• Gyvybės kūrimas laboratorijoje.
• Perteklinių embrionų sukūrimas (apvaisinama daugiau embrionų, nei jų reikia).
• Surogatinė motinystė.
• Medicininės komplikacijos dėl kiaušidžių stimuliacijos hormonais (kad subręstų daugiau kiaušialąsčių) bei kiaušialąsčių paėmimas (invaziniu būdu).
• Minties, kad embrionai yra prekė, formavimas.
• Nevaisingumas gydomas kaip liga, o ne kaip medicininės problemos simptomas.

Konstitucinis aspektas ir visuomenės raida

Teigiama, kad nei 29, nei 53 Konstitucijos straipsniai dirbtinai apvaisinti kiekvieną to norinčią moterį neprieštarauja. Tačiau kyla klausimas, ar tai ne tik eilinė medicininė manipuliacija, bet ir labai svarbus visuomenės raidai klausimas - egzistencinė problema.

Šeimos modelis ir vaiko raida

Homoseksualių asmenų ,,šeimoje" atsiradęs ir auginamas vaikas beveik neturi šansų užaugti visaverčiu žmogumi. Iš tokių asmenų, jeigu jų būtų ženkli dalis, būtų sudaryta ir visai kitokia visuomenė. Juk seniai žinoma, kad materialinis vaiko aprūpinimas nėra toks svarbus, kaip aplinka. Vaiko amžiuje vyrauja I-oji signalinė nervų sistema. Tai reiškia, kad jis vystosi tik sugerdamas jį supančios aplinkos pavyzdį. Kitokioje aplinkoje jis negali įsisavinti nei tėvo nei motinos vaidmenų, kurie bus būtini jo būsimojoje šeimoje. Neįsisavinęs jų jis nesugebės sukurti savo šeimos arba ją sukūręs neišsaugos. Nei kiek negeresnė situacija, jeigu vaikas gimsta vienišos moters arba kohabituojančių (nesusituokusių) asmenų šeimoje. Santuoka nėra tik bažnyčios išmislas. Jungtinėje karalystėje neseniai atlikti didelės apimties, longitudiniai (ilgalaikiai) tyrimai tyrę vaikų augimo sąlygas tokiose nesusituokusiose šeimose ir jų rezultatai buvo lyginami su susituokusiųjų šeimų rezultatais. Todėl, supraskite kokios vertės gali būti oponentų mėgstami pavyzdžiai iš vienos ar kelių pažįstamų šeimų. Jau nuo žilos senovės žinoma kaip vieningai, įvairiose pasaulio dalyse vienodai, buvo smerkiamos ,,susidėjusios" šeimos. Tai, pasirodo, gali net ir labai smarkiai įtakoti asmenybės vystymąsi. Todėl, siekiant, kad šeima būtų rašoma be kabučių, turi būti atsižvelgta į visų prielaidų, reikalingų visavertei asmenybei subręsti, buvimą.

Santuoka ir įsipareigojimai

Būtina kiekvienų derybų dalis yra viešas pritarimas suderėtam tekstui. Tai tampa lyg ir pasižadėjimu stengtis vykdyti susitartus punktus. Panašų elementą galima įžiūrėti ir vedybų ceremonijoje. Tai gal būt paaiškina ir tą faktą, kodėl tiek daug dėmesio skiriama vestuvių ceremonijai? Kodėl tradicinėse vestuvėse svarbus bendras iškilmingumas, kodėl jos pasižymi dideliu svečių skaičiumi?

tags: #ese #apie #dirbtini #apvaisinima