Avininkystė Lietuvoje, nors ir susiduria su iššūkiais, išlieka svarbia žemės ūkio šaka. Siekiant užtikrinti ūkių pelningumą, būtina auginti perspektyvias mėsinių avių veisles ir taikyti pažangias ėriukų auginimo technologijas. Vienas iš svarbiausių aspektų - tinkama ėriukų priežiūra po gimimo, kuri tiesiogiai veikia jų augimą, sveikatą ir būsimą produktyvumą.
Avienos Kokybė ir Veislės Parinkimas
Avienos kokybė priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant mėsos sultingumą, skonį, spalvą ir aromatą. Suaugusių avių mėsa pasižymi aštresniu kvapu nei jaunų. Aviena, ypač ėriena, vertinama dėl aukštos biologinės vertės ir mažesnio cholesterolio kiekio riebaluose, lyginant su kitų rūšių mėsa. Gaminant aukštos kokybės avieną ir ėrieną, labai svarbu tinkamai parinkti veisles ir optimizuoti avių šėrimą. Lietuvoje populiarios Lietuvos juodgalvės, Romanovo, Sufolkų ir kitos veislės.
Pirmosios Ėriukų Gyvenimo Savaitės: Maitinimas ir Priežiūra
Atvesto ėriuko vystymasis po gimimo tiesiogiai priklauso nuo jų motinų šėrimo sąlygų ir pieningumo. Pirmąsias 2-3 savaites avių naujagimiai maitinasi tik motinos pienu, išgerdami jo po 1,2-1,5 litro per parą. Šiuo periodu pakankamo ėriukų maitinimosi rodiklis yra jų gyvasis svoris. Jei ėriukas lieka be motinos arba motina yra mažai pieninga, būtina pasirūpinti alternatyviais maitinimo būdais.
Našlaičių Ėriukų Priežiūra
Gana dažnai gimusiems ėriukams reikalinga speciali priežiūra. Ėriukai, likę be motinos arba atvesti mažai pieningų ar nesveikais tešmenimis avių, pirmiausia pratinami prie kitų, maitinančių tik vieną ėriuką, tačiau pieningų avių. Lengviausiai svetimą ėriuką priima ką tik apsiėriavusi avis, tik reikia jį ištepti jos pienu, parodyti ir duoti aplaižyti pirmiau negu josios ėriukus.
Naudojamas dar ir kitas būdas - pratinamos prie svetimo ėriuko avies galva pririšama prie ėdžių, o užpakalinės kojos supančiojamos. Taip avis prie kitos avies jauniklio pripranta per 2-3 dienas. Lengviau avį pripratinti prie svetimo ėriuko, negu ėriuką iki dviejų mėnesių girdyti pienu ar pieno pakaitalu. Jei avis ėriuko nepriima, iš pradžių jį reikia pagirdyti kitų avių pienu ar, blogiausiu atveju, karvės krekenomis. Krekenas būtina laikyti šaldytuve. Vėliau prieauglis girdomas karvės pienu ar jo pakaitalu. Nors karvių pienas liesesnis, bet tinka našlaičiams auginti. Ėriukai noriau geria iki 30 oC pašildytą pieną. Augdamas prie motinos, ėriukas per parą žinda apie 40 kartų. Našlaičius ėriukus iki 10 dienų reikėtų girdyti nors 6 kartus per parą. Nuo 10 dienos jie po truputį pradeda ėsti kitus pašarus, todėl girdyti pienu pakaktų 4 kartus.
Taip pat skaitykite: Pirmojo gimtadienio rega
Krekenų Svarba
Jei avis ėriuko nepriima, iš pradžių jį reikia pagirdyti kitų avių pienu ar, blogiausiu atveju, karvės krekenomis. Krekenas būtina laikyti šaldytuve. Vėliau prieauglis girdomas karvės pienu ar jo pakaitalu. Nors karvių pienas liesesnis, bet tinka našlaičiams auginti. Ėriukai noriau geria iki 30 oC pašildytą pieną. Augdamas prie motinos, ėriukas per parą žinda apie 40 kartų. Našlaičius ėriukus iki 10 dienų reikėtų girdyti nors 6 kartus per parą. Nuo 10 dienos jie po truputį pradeda ėsti kitus pašarus, todėl girdyti pienu pakaktų 4 kartus.
Ankstyvas Pratinimas Prie Augalinio Pašaro
Ankstyvas žindomų ėriukų pratinimas ėsti augalinį pašarą stimuliuoja prieskrandžių ir skrandžio vystymąsi, todėl nujunkyti jie daug intensyviau auga. Jau nuo 7-10 dienos avių jaunikliams rekomenduojama duoti geros kokybės ankštinių žolių šieno. Nedideli šieno kiekiai stimuliuoja virškinimo trakto vystymąsi. Vėliau tai turės įtakos gebėjimui suėsti ir pasisavinti didesnį stambiųjų pašarų kiekį.
Ėriukų virškinimo trakto veiklai stimuliuoti siūlomi probiotiniai preparatai, kurių sudėtyje yra mikroorganizmų, kurie daugindamiesi sintezuoja enzimus, vitaminus, amino rūgštis. Probiotikai pagerina virškinimo trakto mikrobinį balansą. Tai vienas iš būdų pasiekti, kad avių jaunikliai pradėtų kuo greičiau virškinti augalinius pašarus, pasisavintų augalinius baltymus ir kitas maistingąsias pašarų medžiagas.
Nuo 10-15 amžiaus dienos ėriukams reikėtų pradėti duoti koncentruotų pašarų. Geriausia į juos įmaišyti probiotikų. Iš koncentratų tinka traiškytos avižos, avižinių miltų ir kvietinių sėlenų mišinys. Šiuo laikotarpiu perspektyvu naudoti ne tik probiotikus, bet ir fitobiotinius preparatus, ypač tuos, kurių sudėtyje yra mikrodumblio Spirulina platensis. Pastaruosius preparatus galima šerti ir kitų grupių avims.
Nujunkymo Laikotarpis ir Priežiūra
Lietuvoje ėriukai yra nujunkomi 4 mėn. amžiaus. Paprastai tai būna birželio-liepos mėnesiais. Tuo metu labiausiai sumažėja ėriavedžių pieningumas, tačiau mėsinius ėriukus rekomenduojama nujunkyti 2,5-3 mėn. amžiaus. Ėriavedės yra išginamos į atskirus plotus, o nujunkyti jaunikliai - į atskirus, gerai įrengtus žolynus.
Taip pat skaitykite: Emociniai nėštumo pokyčiai
Geriausia ganyti arčiausiai prie avidžių esančiose ganyklose, kad toli vaikščiodami ėriukai nepervargtų, o pradėjus lyti tuoj būtų sugenami į avidę. Jų skrandis dar mažas, tad reikia dažnai girdyti. Jauni ėriukai jautrūs virškinamųjų proteinų trūkumui, todėl geriausia šerti iš visaverčių pašarų sudarytais racionais. Avinukai auga intensyviau, negu avytės, jie yra reiklesni ir pašarams, ir laikymo sąlygoms.
Pašarai Nujunkytiems Ėriukams
Žolė - geriausias, pigiausias ir sveikiausias pašaras avims. Žolėje yra beveik visos avių mitybai reikalingos maisto medžiagos. Natūralių ir kultūrinių pievų bei ganyklų žolė yra pagrindinis avių pašaras vasarą. Ji labai maistinga, sultinga, švelni ir avių noriai ėdama. Žolės sausosios medžiagos pagal bendrą maistingumą artimos koncentruotiems pašarams, biologiniu požiūriu vertingesni jų proteinai. Žolės savikaina pati mažiausia.
Per parą suaugusi avis suėda iki 10 kg žolės, 1 m prieauglis - 6-8 kg, paaugęs ėriukas - 2-4 kg. Žolės vertė priklauso nuo botaninės sudėties ir vegetacijos periodo. Ankštinėse žolėse žalių ir virškinamųjų proteinų yra apie 2 kartus daugiau negu varpinėse, taip pat daugiau riebalų ir pelenų, mažiau ląstelienos ir neazotinių ekstraktinių medžiagų.
Kultūrinių ganyklų žolėje yra daug karotino, proteinų, mineralinių medžiagų. Tai maistingas, pigus pašaras, labiausiai gerinantis avių produktyvumą, atpiginantis jų produktų gamybą. Todėl vasarą avių nereikia papildomai šerti koncentratais. Geriau, kad vasarą avys gautų kuo daugiau maistingos ir pigios ganyklų žolės.
Taigi, norint sutaupyti pašarų, verta gyvulius kuo ilgiau ganyti kultūrinėse ganyklose. Avis ganant ganykloje, būtina stebėti vyraujančių žolių vystymosi tarpsnius, žolyno aukštį ir jo kokybės kitimą. Žolių krūmijimosi pabaiga-bambėjimo pradžia - tinkamiausias laikas avims ganyti. Optimalus ganomo žolyno aukštis yra toks, kad iš ganyklos būtų gaunamas didelis derlius ir gyvulys galėtų suėsti daugiausia maistingos žolės. Reikėtų nepamiršti, kad drėgnos miškų, krūmynų, balų, užliejamų pievų ganyklos avims netinka, nes jos gali susirgti fasciolioze, diktiokaulioze ir nagų ligomis.
Taip pat skaitykite: Žydinčios gėlės ir kūdikių saugumas
Koncentratų Normos ir Mineralinių Medžiagų Svarba
Koncentratų kiekis priklauso nuo pasirinkto ėriukų auginimo intensyvumo. Gali būti taikomas ekstensyvus ir intensyvus auginimas. Pirmuoju atveju pasiekiami mažesni priesvoriai per parą, kadangi koncentratai neskiriami, o vien tik maksimaliai išnaudojami ganyklų plotai. Auginant intensyviai, kai papildomai duodama koncentratų, ėriukų auginimo trukmė būna trumpesnė, gaunami didesni priesvoriai per parą.
Pasirenkant vieną ar kitą auginimo būdą, nereikėtų pamiršti, kad šiuolaikiniai avių racionai turėtų būti skaičiuojami pagal 18-20 ir daugiau elementų: energijos kiekį, sausąsias medžiagas, žalius ir virškinamuosius baltymus, cukrų, ląstelieną makro- ir mikroelementus. Lietuvoje auginamuose pašaruose ypač trūksta fosforo, sieros, kalcio, seleno. Todėl būtina balansuoti racionus pagal šias mineralines medžiagas.
Jei ėriukų racione trūksta sieros, pablogėja pašaro maisto medžiagų, ypač ląstelienos ir baltymų, virškinamumas, mažėja priesvoriai. Sieros šaltiniai gali būti įvairūs sulfatai ir sulfitai. Pavyzdžiui, 4 mėn. ėriukui galima skirti 2-3 g natrio sulfato per parą. Ypač svarbus kalcis, nes grūduose šio elemento labai mažai, o fosforo gausu. Tai yra viena iš priežasčių, skatinančių šlapimo akmenų susidarymą. Kad tarp šių mineralų būtų pasiektas reikiamas tarpusavio santykis (2:1), pridedama kalkakmenio (1 proc. koncentratų masės). Taip pat skiriama apie 0,5 proc. valgomosios druskos.
Ligos ir Profilaktika
Avys, kaip ir visi naminiai gyvuliai, gali būti imlios įvairioms ligoms, kurios sukelia papildomų rūpesčių augintojams. Tiesa, visad pradėkite ne nuo didelių užmojų, o nuo kelių ar keliolikos avių auginimo. Dažniausios avių ligos:
- Kojų puvinys (Fusobacterium necrophorum). Tai užkrečiama bakterinė infekcija, pažeidžianti kanopas. Tinkama kanopų priežiūra ir reguliarus kirpimas gali padėti išvengti pėdų puvinio.
- Enterotoksemija. Šią ligą sukelia Clostridium perfringens bakterijos. Ši liga gali sukelti staigią mirtį, pilvo pūtimą ir kitas virškinimo problemas.
- Virškinimo trakto parazitai. Reguliari dehelmintizacija, rotacinis ganymas ir geros ganyklų valdymo praktikos laikymasis yra labai svarbūs siekiant kontroliuoti parazitus.
- Pneumonija. Kvėpavimo takų ligas, tokias kaip plaučių uždegimas, gali sukelti įvairūs patogenai, įskaitant bakterijas ir virusus.
- Skrepi liga. Tai užkrečiamoji spongiforminė encefalopatija (USE), pažeidžianti avių centrinę nervų sistemą.
- Progresuojanti avių pneumonija (OPP). OPP yra virusinė infekcija, kuri pažeidžia avių kvėpavimo ir pieno sistemas.
- Kazeozinis limfadenitas (CL). CL yra bakterinė infekcija.
- Mėlynojo liežuvio liga. Tai virusinė liga, kurią perneša kandžiojančios muselės.
- Stabligė. Ši ligą sukelia Clostridium tetani bakterijos. Vakcinacija ir žaizdų priežiūra - geriausia stabligės profilaktika.
- Pilvo pūtimas. Tai virškinimo sutrikimas, kurį gali sukelti įvairūs veiksniai, įskaitant staigius mitybos pokyčius.
Reguliarus avių sveikatos stebėjimas ir savalaikis veterinarinis įsikišimas yra būtini norint išvengti ligų plitimo ir užtikrinti bandos gerovę.