Šis straipsnis skirtas apmąstymams apie vaikus kaip nemirtingumo ženklus, gyvenimo tęstinumą ir jausmus, susijusius su artimųjų netektimi. Straipsnyje remiamasi įvairiais eiliuotais posakiais, mintimis ir pastebėjimais, kurie padeda giliau pažvelgti į šias temas.
Sielos nemirtingumas ir prisiminimų galia
Mirtis - tai ne pabaiga, o tik naujas posūkis upės tėkmėje. Siela nepavaldi erdvės ar laiko pančiams, užgimus būti laisva. Tikėkime, kad siela nemirtinga, amžina. Nemirtingumo ženklai - tai mūsų prisiminimai apie išėjusius artimuosius ir gyvenimo linijos pratęsimas per vaikus bei anūkus. Nors kūnas užmiega amžinu miegu, siela lieka nemirtinga.
Mirties akivaizdoje svarbu prisiminti, kad kiekvienas iš mūsų vieną dieną neišvengs susitikimo su savo paties mirtimi. Tai kelionė į naujus horizontus, susitikimas su giliausia prigimtimi, savo slapčiausiuoju "Aš". Mirtį galime įsivaizduoti kaip paskutinį horizontą, už kurio tavęs laukia giliausias tavo tapatybės šaltinis.
Angelo prisilietimas ir artimųjų buvimas šalia
Akimirkai pajutus angelo prisilietimą, supranti, kad mirties nėra. Mirusieji yra čia, su mumis, ore, kuriame mes visą laiką judame. Jie pavirsta į vėją medžiuose, paukščio giesmę, mėnesienos atspindžius, vaivorykštę po audros, rytmečio aušrą ir snaiges.
Atverkime savo širdis švelniam angelo prisilietimui, pajuskime artimųjų buvimą šalia. Nors ir per anksti išėję, jie palieka amžinybės pažadą per savo vaikus - tarsi mažytes dovanas, tiek gražių prisiminimų kartu.
Taip pat skaitykite: Vadovas tėvams: darželio eilės
Vaikai - amžinybės pažadas
Netekties akivaizdoje vaikai tampa amžinybės pažadu, gyvenimo tęstinumu. Palikti tarsi mažytes dovanas, tiek gražių prisiminimų kartu. Jie pratęsia gyvenimo liniją, perduoda vertybes ir tradicijas iš kartos į kartą.
Mielieji, atverkime savo širdis švelniam angelo prisilietimui. Tegul į mūsų ilgesį bus įmaišyta ir truputis laimės, viena kita šypsena. Juk nors ir per anksti išėjo mylimas žmogus, bet paliko amžinybės pažadą per savo vaikus.
Prisiminimai - tiltas tarp šiandienos ir amžinybės
Kaip greitai bėga laikas ir kokios apgavikės mūsų akys, kurios beveik nepastebi, o gal nenori pastebėti laiko tėkmės! Jau daug vasarų keitė raudonskruostis ruduo. Daug kartų buvo įžiebta žvakės liepsnelė, kad prisimintume mums brangią sielą, laukiančią mūsų amžinybėje, o kol kas tarsi baltas angelas, saugančią mus, skubančius kiekvieną savo gyvenimo keliu.
Būdami prie bendro stalo, dalindamiesi geru žodžiu vienas kitam, stebuklingai nutiesiame tiltą tarp šiandienos ir amžino gyvenimo, tarsi magiškai ištrindami laiką. Jei tik akimirkai įsiklausysime, esu tikra, kiekvienas širdyje pajausim, jog sėdime čia ne vieni. Šalia švelniai šypsodamasis sėdi ir mūsų baltasis angelas.
Gyvenimo prasmė - meilė, prisiminimai ir tęstinumas
Gyvenimas yra toks. Kodėl aš turėčiau išnykti iš Jūsų minčių, jei aš tik išnykau iš jūsų akių? Atminkime ir tai, ką duoda jis. Šiandien tad kviečiu tariant maldos žodžius tyliai prisiminti, juk jis davė išties nemažai gražių akimirkų su mums tokia brangia drauge, mama, giminaite. Kiek buvo juoko, kiek apsikabinimų, pokalbių iš širdies ar tiesiog lengvo pabuvimo tyloje. Juk kiekvienas saugome ne po vieną atminimą, kuriame Ji dar tokia gyva. Tad sakydami maldos žodžius trumpame „Amžiną atilsį jai“ sudėkim viltį, jog yra vieta, kur laikas nebekaraliauja ir akimirkai patikėkim, kad išsitrina riba tarp čia ir ten.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas mokyklai
Kaip mąstyti apie mirtį
Mąstydami apie mirtį, galime ją įsivaizduoti kaip paskutinį horizontą. Už jo tavęs laukia giliausias tavo tapatybės šaltinis. Yra esatis, kuri žengia gyvenimo keliu drauge su tavimi. Ji tave lydi kiekvieną akimirką. Slapta seka visus tavo jausmus ir mintis. Ar esi vienas, ar su kitais, ji visada kartu. Kai gimei, ji su tavimi atsirado iš motinos įsčių. Sujaudinti tavo atėjimo į šį pasaulį, žmonės jos nepastebėjo. Nors ji šalia, tu vis dar gali nenutuokti apie jos draugiją.
Mirties nėra
Kartą Mokytojo paklausė, kur keliauja siela, kai žmogus miršta. Jis atsakė, kad niekur. Kur kitur ji galėtų keliauti? Kur kitur yra amžinasis pasaulis? Jis negali būti niekur kitur, tik čia. Mes klaidingai įsivaizduojame, kad Amžinybė yra erdvinė. Nukeliame ją į nežinia kokią galaktiką. Tačiau Amžinybė nėra vieta, veikiau kitoks egzistavimo būvis. Mirusieji yra čia, su mumis, ore, kuriame mes visą laiką judame. Mes pamirštame, kad nėra tokio dalyko, kaip tuščia erdvė.
Aš esu vėjas medžiuose
Aš pavirtau į vėją medžiuose ir paukščio giesmę. Aš susiliejau su mėnesienos atspindžiais vidurnakčio danguj. Tapau vienu su po audros padangėje nušvitusia vaivorykšte. Esu ankstyvo rytmečio aušroj ir snaigėse, kurios švelniai užkloja žemę. Mane pajausi gležnais sparneliais virš galvos plazdenant margaspalviam drugiui. Tu atpažinsi, kad esu išdykusio mažo šunyčio dūkime. Aš - tai malonus prisilietimas, šiltas apkabinimas, jaukumas… Atverki savo širdį, kad suprastum… aš nedingau.
Gyvenimo kelias
Yra esatis, kuri žengia gyvenimo keliu drauge su tavimi. Ji tave lydi kiekvieną akimirką. Slapta seka visus tavo jausmus ir mintis. Ar esi vienas, ar su kitais, ji visada kartu. Kai gimei, ji su tavimi atsirado iš motinos įsčių. Sujaudinti tavo atėjimo į šį pasaulį, žmonės jos nepastebėjo. Nors ji šalia, tu vis dar gali nenutuokti apie jos draugiją.
Prisiminimai apie artimuosius
Mielieji, ar jaučiate kaip po truputį traukiasi raudonskruostė vasara vietą užleisdama auksiniam rudenėliui? Tylesniam, ramesniam, kviečiančiam neskubėti ir jaukiai pabūti su artimaisiais, įsiklausyti į švelnią lietaus muziką, įkvėpti gaivios rudeninės vėsos, danguje žvilgsniu palydėti mus paliekančius paukščius… ir pasinerti į prisiminimus. Kaip ir šiandien visus mus draugėn subūrė prisiminimas. Brangaus žmogaus, tetos, draugės, mamos, močiutės… Suskaičiavusios 90-ešimt vasarų kartu ir, kaip tie paukščiai keliauninkai, išėjusios į rudenėjantį dangų. Kiekvienas nors trumpam prisiminkime ją, palietusią mūsų širdis, palikusią meilės įspaudą jose.
Taip pat skaitykite: Klaipėdos rajono darželiai: kaip sužinoti savo vietą eilėje
Mama visada šalia
Tavo mama yra visada šalia. Nesvarbu koks bebūtų atstumas, kokios erdvės jus skirtų. Ji yra lapų šlamesyje, kai tu eini medžių alėja. Ji yra vaikystės maisto kvape, kuris lyg mostelėjus burtų lazdele, sugrąžina mielus prisiminimus. Ji yra pievų gėlėse, kurias nuskini, žiedeliuose, kuriuos kažkada jai nešei mažulytėj rankutėj. Ji yra visose gyvenimo spalvose. Ji tai vėsi ranka ant tavo kaktos, kai jautiesi prastai. Ji - šiluma, tarsi ta, kurią iškvepi šaltą žiemos dieną. Ji yra lietaus lašų muzikoje, kuri migdančiai skamba prieš sapnui ateinant. Ji - vaivorykštės spalvose. Arba Kalėdų ryto stebukle. Ji yra ta vieta, iš kurios atėjai.
Laikas
Jis lyg mokestį iš mūsų ima valandas, metus, draugus. Sakoma, negailestingas laikas… Bet atminkime ir tai, ką duoda jis. Šiandien tad kviečiu tariant maldos žodžius tyliai prisiminti, juk jis davė išties nemažai gražių akimirkų su mums tokia brangia drauge, mama, giminaite. Kiek buvo juoko, kiek apsikabinimų, pokalbių iš širdies ar tiesiog lengvo pabuvimo tyloje. Juk kiekvienas saugome ne po vieną atminimą, kuriame Ji dar tokia gyva. Tad sakydami maldos žodžius trumpame „Amžiną atilsį jai“ sudėkim viltį, jog yra vieta, kur laikas nebekaraliauja ir akimirkai patikėkim, kad išsitrina riba tarp čia ir ten.