Šiame straipsnyje apžvelgiama Eglės Straleckaitės biografija, karjera ir asmeninis gyvenimas, remiantis įvairiais šaltiniais. Eglė Straleckaitė-Domarkienė - žinoma šokėja, šokių studijos vadovė, nuomonės formuotoja ir televizijos projektų žvaigždė.
Ankstyvasis gyvenimas ir karjeros pradžia
Eglė Straleckaitė dar būdama vos 17-os metų tapo televizijos projektų žvaigžde.
Šokių studija ir darbas su mama
Eglė Straleckaitė įkūrė savo šokių studiją, kurioje dirba kartu su mama Jolita Straleckiene.
Santuoka su Dominyku Domarku
Prieš keletą metų Eglė ištekėjo už krepšininko Dominyko Domarko. Antradienio vakarą LNK laidoje „Bus visko“ Eglė pasakojo ne tik apie darbus, bet ir asmeninį gyvenimą bei prieš dvejus metus įvykusią santuoką su krepšininku Dominyku Domarku, rašoma pranešime spaudai. „Kol kas galiu tik pasidžiaugti santykių lengvumu, supratimu, bendrais interesais, bendrais pomėgiais ir tikrai gražiu laiku, nors, nepaisant to, tikrai būna visko. Žiūrint, kas vyksta aplink, liūdna, kad tiek daug santykių subyra, taip greitai viskas keičiasi. Todėl nesinori sudievinti. Visi mes realūs žmonės su savo minusais ir pliusais. Todėl nereikia labai kažko čia idealizuoti”, - sako Eglė. Pastaraisiais metais Eglės vyrui teko būti legionieriumi ir žaisti užsienyje. „Esu iš tų žmonų, kurios nevažiuoja paskui. Ir dėl to, kad man labai svarbu yra dirbti tai, ką aš noriu pati dirbti. Dėjau daug pastangų bei ilgai kūriau tai, ką dabar turėčiau pati, kad galėčiau dirbti savo mylimą darbą, turėti savo studiją. Gal ir būtų įdomu kartais pasibandyti žmonos, kuri važiuoja paskui ir augina vaiką, rolę ir daugiau laiko leidžia kaip namų šeimininkė. Tačiau nemanau, kad man tai būtų lengva. Man būtų sunkiau laiką leisti namuose nei dirbti.“
Santykių iššūkiai
Eglė atvirai kalba apie santykių iššūkius ir pabrėžia, kad svarbu neidealizuoti santykių, nes visi žmonės turi savų pliusų ir minusų. Ji taip pat mini, kad jai svarbu dirbti savo mylimą darbą ir turėti savo studiją, todėl ji nevažiuoja paskui vyrą į užsienį.
Taip pat skaitykite: E. Jurgaitytės karjera
Skyrybos
15min žiniomis, Eglės ir Justino šeimos laimę aptemdė santuokos krizė. Pora kartu nebegyvena. Naujienų portalui lrytas.lt susisiekus su žinoma šokėja, ši nuo atsakymo išsisuko. Moters balse buvo girdėti susijaudinimas. „Šiuo metu esu su mergyte ligoninėje ir tikrai negaliu kalbėti. Gal vėliau, jeigu galėsiu, pakelsiu ragelį“, - sakė moteris. Primename, kad 2017-ųjų vasario 11 dieną pora susituokė Kauno rotušėje. Nors vestuvių ceremonijoje Kaune nebuvo ypatingos pompastikos, originaliai atrodę jaunavedžiai spindėjo laime ir negailėjo vienas kitam šypsenų ir bučinių. Apie savo meilę šokėja niekada neatviravo. Tiesa, popierinių vestuvių proga portalui lrytas.lt atskleidė savo santuokos receptą. „Nė pati nespėjau susivokti. Dar truputėlį nesuprantu, kaip šis laikas praėjo taip greita. Tačiau namų be dūmų nebūna. Visada kasdieninius keblumus su mylimuoju išspręsti padeda pokalbiai,“ - tuomet sakė Eglė. O tų pačių metų birželio pabaigoje paaiškėjo, kad moteris laukiasi kūdikio, kurį pagimdė rugpjūtį.
Santykiai su tėvais
Eglė prabilo ir apie santykius su tėvais, kurie yra puikūs. Su mama jos kartu dirba Eglės Straleckaitės šokių studijoje, o pas tėtį žinoma šokėja lanko boksą. „Daug kas sako - tu tokia moteriška. Bet sporte, kur reikia kentėti, kur yra kažkiek skausmo, esu beprotė. Man patinka nuovargis, man patinka, kai skauda raumenis, man patinka daryti tai, ko iš manęs niekas nesitiki."
Dukters gimimas
O tų pačių metų birželio pabaigoje paaiškėjo, kad moteris laukiasi kūdikio, kurį pagimdė rugpjūtį. Šia žinia buvo pasidalijusi pati Eglė. „Na štai ir pirmą kartą grįžom namo… Pirmą kartą važiavome mašina, pirmą kartą ėjome pasivaikščioti, pirmą kartą maudėmės vonytėje, pirmą, pirmą…Ir kiek tų pirmų kartų dar laukia, o kaip nuostabu, kad juos iš naujo su mažąja galėsim patirti ir mes. 2017-08-09 į šį gražų, pilną netikėtumų ir kartais sudėtingą pasaulį atėjo 3.470 gramų žmogutis, kurį pavadinome Vakare. Visiems ačiū už nuostabiausius linkėjimus!
Gimtadienio šventė
„Šis rytas yra labai jaukus - su mylimiausiais žmonėmis, nes šventė su draugais jau įvyko“, - kalba sukaktuvininkė. Ji atvira - kuo daugiau metų sukanka, tuo vis labiau įsitikini, kad svarbiausia yra supantys žmonės. „Akimirkos su draugais ir artimaisiais, vakarai, kai būname kartu, yra visa ko esmė. Jaučiuosi labai turtinga, turėdama tiek brangių žmonių šalia“, - sako E. Straleckaitė -Domarkienė. Daug metų tėvelių sode gimtadienius švęsdavusi Eglė šįsyk pasirinko širdžiai mielą aplinką - į natūralią gamtą įsiliejusį, jaukų bariuką „Kiemas“. „Įšok į KEDUKUS, užsimesk gražiausią MAIKĘ ir išeik į KIEMĄ! Išgersim po kokteiliuką kitą, tik siemkų nereiks, nes atsakymas į KĄ VALGOM vasarą vienas - barbekiuuu!“, - kvietime draugams rašė šventės kaltininkė. Ji patikino - norėjosi tokios aplinkos, kur visi jaustųsi puikiai ir užtektų laiko pokalbiams, netrūktų gardaus maisto bei nuotaikingų žaidimų. „Ir draugai, ir artimieji to visuomet iš manęs tikisi, todėl būna nusiteikę aktyviai leisti laiką“, - šypsosi E. Straleckaitė - Domarkienė. Nors jokios ypatingos programos neplanavo, iš bičiulių ir „Art show“ komandos ji sulaukė ir staigmenos - į vakaro atmosferą jaukiai įsiliejo elektriniu smuiku grojanti Noemi. „Vienu metu jau buvau suabejojusi, ar neteks keisti gimtadienio laiko, nes lėktuvas, kuriuo skridome iš atostogų Tenerifėje, vėlavo. Tačiau viskas baigėsi gerai ir susitikimas su mylimais žmonėmis įvyko laiku“, - sako pirmą kartą pamėgtoje saloje tik su vyru ir dukrele iškylavusi Eglė. Nors Tenerifėje ji viešėjo septintą kartą, patikino joje jis dar aptinkanti neišstudijuotų vietų - privačių laukinių paplūdimių ar vos kelis žmones talpinančių jūros gėrybių restoranėlių. „Grįžome įdegę ir visų pasiilgę“, - sako E. Straleckaitė-Domarkienė.
Interviu tinklalaidėje „Tėvai paprastai“
Tinklalaidės „Tėvai paprastai“ studijoje apsilankiusi Eglė ir jos mama Jolita Straleckienė atvirai papasakojo, ką teko patirti, kai išėjus į gatvę tave staiga atpažįsta žmonės. Tinklalaidėje moterys kalbėjosi apie tarpusavio ryšį, vaikų talentus, būrelius, vaikų motyvaciją ir paslaptis nuo tėvų bei ne visada malonią žinomumo kainą.
Taip pat skaitykite: Daugėlaitės biografija ir karjera
Žinomumo kaina
Jolita apie populiarumą: nėra pats maloniausias dalykas. Tinklalaidėje apsilankiusi žymios šokėjos mama atsakė, ar stipriai pasikeitė Eglė, kai tapo žinoma. „Žinomumas keičia žmogų, - sako Jolita, - Bet gal ne tiek patį žmogų keičia, kiek kitų žmonių santykį ir požiūrį į jį. Tu tada išeini, tave mato, ir tai nėra pats maloniausias dalykas.“ Moteris prisimena, kaip dukra, dar 17-metė, pirmąkart sudalyvavo projekte „Šuolis“. Iš pradžių galvojo, kad netikėtai užklupęs žinomumas bus laikinas. „Atrodė, čia nieko tokio, viskas praeis, tačiau Eglė publikai patiko, viename šou išbuvo iki galo, kitame, na, ir prasidėjo“, - pasakoja moteris. „Tačiau, - akcentuoja Eglės mama, - tas populiarumas po truputėlį atėjo, ji pati jį užsidirbo, niekas jo nedavė. Atpažįsta Eglę žmonės, ir su tuo yra sunku gyventi“, - pripažįsta Jolita.
Gabijos Vitkevičiūtės-Pauliukės interviu
Nors paskutinį kartą su Gabija matėmės prieš gerus 10 ar 15 metų, atrodo, tarsi būtume išsiskyrusios vakar. Per tą laiką daug kas pasikeitė - ji pagyveno Kinijoje, ištekėjo, pagimdė tris vaikus, parašė dvi knygas, pabėgo iš televizijos, kartu su vyru rinkodaros specialistu ir grafikos dizaineriu Jurgiu Pauliuku įkūrė komunikacijos agentūrą „Collegis“, nuveikė daugybę kitų įdomių darbų. Vis dėlto atrodo beveik nepasikeitusi - tokia pat švytinti ir trykštanti gera nuotaika. Iššokusi iš automobilio judrios gatvės kelkraštyje šiltai apsikabina, apipila komplimentais mano ryškiai geltoną sijoną ir padovanoja savo naujausią kūrinį - knygą „Kalaharis. Kasdienybėje meilė yra žavinga“ (leidykla „Collegis“). Jau pirmuose jos puslapiuose apie rožės pasirinkimą atiduoti savo gyvybines jėgas lapams arba žiedui Gabija atvirai rašo: „Būti lapija? Vėsa, ramybe, viską sugeriančia žaluma? Tiek to. Ne šįkart. Suteiksiu šansą šiandien geriems būti kitiems. Aš būsiu žiedas, kad ir kaip tai vėl kam nors nepatiks.“ Neslėpsiu, Gabija, tavo „Kalaharis“ užkabino mane nuo pirmo puslapio - ir žaviu kasdienybės lengvumu, ir po juo pulsuojančiomis įžvalgomis, patirtimi. Atrodo, lyg knyga būtų parašyta vienu brūkštelėjimu, bet kiekvienas sakinys -ilgai gludintas. Panašiai ir buvo. Knygą parašiau per savaitę. Gal reikėtų sakyti „surašiau“, nes lyg nėščia tą knygą savo viduje nešiojau 5-erius metus. Man patinka daugiasluoksniai dalykai. Vieni žmonės kapstysis giliau, kiti „Kalaharį“ skaitys kaip traukinio knygą - pavartys ir paliks kupė. Tai nėra romanas, kurį būtinai perskaitai nuo pradžios iki galo, o paskui padedi į lentyną visiems laikams. Aš pati savo knygų padėlioju šen bei ten, palieku gatvės knygynėliuose, kavinėse. Vadovaujuosi narkotikų platintojų principu - iš pradžių duok nemokamai (juokiasi). Flirtuočiau sakydama, kad ji labai lengvutė. Norėjau tokio lengvo sunkumo. Kaip vėjas. Senovėje lietuvių jūreiviai vėjus vadino švelniai - vėjužiais, nors kai kurie jų gali sukelti audras. Man patinka pasinerti į žodžių skambesį, šis neretai suteikia jiems visai naują turinį, net priešingą reikšmę. „Kalaharis“ skamba taip skaniai, lyg koks saldainis būtų. Gražiai dera su pirmąja mano knyga „Karavansarajus“. Pirmiausia sužavėjo žodžio „Kalaharis“ skambesys, o tada sužinojau, kad Kalahario dykuma - ilgiausias pasaulyje smėlynų ruožas, be jokių oazių. Ėmiau galvoti apie širdies dykumas. Juk būna akimirkų, kai ta širdis suaižėja, sukietėja… Visi stengiamės būti labai teigiami. Nuolat vaidinti - ne mano kelias. Mėgstu kalbėti apie viską. Nuoširdžiai. Knygoje rašai: „Jausmų dykuma smėlio pūgas tik sukeldavo, širdis tik dar labiau aižėti pradėdavo, net ašaroms vandens nebelikdavo… Bergždžias gyvenimas, duslus kvėpavimas sausroje, alsavimas bedvasis…“ Nustebau tai perskaičiusi, nes visada atrodai džiugi kaip trykštantis šaltinėlis. Kai kurie žmonės sako, kad tai, apie ką rašau, labai intymu, pernelyg atvira, bet nesijaučiu knygoje atviraujanti labiau nei gyvenime. Ir kas sakė, kad ta lyrinė herojė - tai aš? Visi stengiamės būti labai teigiami. Nemėgstu to fasado, viršelio gyvenimo. Man patinka kalbėti apie viską. Nuoširdžiai. Nesu balta ir pūkuota - ir paliūdžiu, ir supykstu. Tarkim, pagal ajurvedą esu ugnis, pagal baltų mitologiją Gabija - ugnies deivė. Manau, reikia paleisti emocijas, nebijoti jų. Jau prisibuvome mandagūs, su kaklaraiščiais. Geriau supykti ir vėliau atsiprašyti, nei slėpti tave ėdančius jausmus. Nuolat vaidinti - ne mano kelias. Anksčiau klausydavausi kitų žmonių pasakojimų, kaip gražiai gyvena, su vyru nesipyksta, vaikai nevargina, darbai sekasi, ir galvodavau, kad gal aš nenormali, gyventi nemoku? Paskui supratau, kad žmonės nepasakoja, kaip iš tikrųjų jaučiasi, nes bijo būti pasmerkti. Sėdi bičiulė ką tik vaikučio susilaukusi ir bijo prasitarti, kaip jai sunku, nes atžalos juk turėtų teikti vien džiaugsmą. Jei žinotų, kad pirmieji metai po gimimo kritiniai daugeliui šeimų, kad tuo metu įvyksta daugiausia skyrybų, kad ir kiti pavargsta, pyksta, nespėja, tikrai jaustųsi ramiau. Būdavo, susipykstame su Jurgiu, ir imu dramatizuoti: „Gal netinkame vienas kitam? Gal tai - ne meilė?“ Jis ramina sakydamas, kad gyvenimas negali visada kilti į kalną, kad būna ir nuolydžių, svarbiausia nedaryti iš to dramų. Labai taikliai yra pasakiusi mano mama: „Nustok galvoti, dukryte, pradėk bulves skusti!“ Kartą perskaičiau Vilniaus arkikatedroje poroms rengiamo seminaro pavadinimą „Pati sugalvojau, pati įsižeidžiau“. Juokiausi iki ašarų. Daugumai mūsų tai tinka. Kuo labiau susireikšminusi esi, tuo dažniau įsižeidi. Labai mėgstu analizuoti, knaisiotis, nors kartais kur kas išmintingiau būtų tiesiog apsikabinti.
Gyvenimas Kinijoje
Kai prieš 10 metų su Jurgiu išvykote į Kiniją, neslėpei, kad važiuojate lipdyti griūvančių santykių. Vos per 3 mėnesius sulipdėte juos iš esmės - grįžai jau laukdamasi, iškart susituokėte. Kas tada nutiko? Po septynerių draugystės metų pasijutome atsidūrę ties savotiška lūžio riba, kai negali gyventi su tuo žmogumi, bet negali ir be jo. Tai skyrėmės, tai taikėmės, paskui supratome, kad taip draskydamiesi varginame ir save, ir kitus. Per ilgai skaudinome tėvus, per ilgai mus guodė draugai ir draugės, todėl nutarėme pabėgti į Kiniją. Šiandien tai atrodo absurdas, o tada - romantiška. Beveik visos krizės kyla iš nuovargio, poilsio stokos. Prieš trenkiant durimis, verta pasvarstyti, kur eisi toliau. Jei į viešbutį išsimiegoti, tada viskas išsprendžiama. Neretai mūšis dėl neišplautų indų perauga į karą, traukiami seni ginklai, prisimeni, ko jis ar ji prieš 10 metų nepadarė ar ką padarė… Man labai padeda moterų bendrystė, palaikymas, kai jos neleidžia susireikšminti ir sureikšminti savo problemų. Girdėjau, kad moteris po 35-erių metų jau neturėtų verkti. Ji turėtų būti susitaikiusi su savo, kitų trūkumais ir nedaryti ašaringų dramų dėl kiekvienos smulkmenos. Nėra mūsų santuoka tobula, bet ji tikrai sveika.
Vaikai
Ar po šios kelionės gimusios dukros vardas Mėja Ly - tai duoklė Kinijai? Ar nepriekaištauja dėl tokios dovanos? Jai dar labai pasisekė, nes Jurgis norėjo pavadinti tik Ly… Esame taip sutarę, kad vardus mergaitėms galvoja tėtis, o berniukams - mama. Tąsyk šiaip ne taip kartu su Jurgio mama įkalbėjome jį dėl lietuviškiau skambančios vardo dalies. Neatrodo, kad tas vardas dukrai labai trukdytų, nors kartais abi su vyresnėle Dite juokais pabumba, kad užaugusios pasikeis. Jei tik nori, tegul keičia, tikrai nesupyksiu. Ir vardus, ir drabužius, ir draugus, ir norus, ir įpročius… Vis dėlto pati nieko keisti nepanorai - susituokusi taip ir likai Vitkevičiūtė. Kodėl? Nenori atsisakyti pavardės, nes ji jau pernelyg gerai žinoma? Kokia tau žinoma?!.. Paklausk bet kurio kavinėje sėdinčio žmogaus, kas aš tokia. Nė vienas neatsakys. Tokie jau margi esame. Mano pavardė vienokia, Jurgio - kitokia, Ditės iš pirmos santuokos - dar kitokia. Vyras sako: „Myliu tave, mano žmona Gabija Vitkevičiūte“, ir man gražu. Pavardė nieko nekeičia. O santuoka? Buvome jau daug metų pragyvenę kartu, tad didelių pokyčių nepajutau. Vis dėlto iš savo patirties galiu pasakyti - jei vyras per pirmus draugystės metus nepasiūlo tuoktis, eik nuo jo kuo toliau. Tai ir savo dukroms kartoju. Jei tikrai tave myli, norės turėti savo glėby, pase ir gyvenime. Žurnalas Esi daugiavaikė mama. Vyresnėlei Ditei iš pirmos santuokos - jau 17 metų, Mėjai Ly - 10, Teresei - 4, Tadui Jurgiui rugsėjo pradžioje sukaks vieni. Knygoje rašai: „Kai trečias, žmonės dar stebisi ir džiūgauja, bet kai jau ketvirtas, apstulbsta ir nebesveikina.“ Ar tai tiesa? Neslepi, kad vaikus auginti sunku, bet vis tiek ryžotės turėti keturis… Neseniai skaičiau, kad žmonės, prieš pradėdami gyventi kartu, turi susitarti dėl kai kurių dalykų. Vienas jų - vaikų skaičius. Abu su Jurgiu juokaujame, kad, išgirdę, jog kuris nors iš mūsų nori turėti tiek daug vaikų, būtume net nepradėję draugauti. O gyvenimas ima ir surikiuoja savaip. Tadukas buvo labai netikėtas vaikas. Ir prisipažinsiu - tikrai sunku mano metų nemiegoti naktimis. Gausios šeimos atžalos išmoksta dalytis, nes neturi pasirinkimo. O tu išmoksti duoti, nes irgi neturi pasirinkimo. Laistai tą augalą, prižiūri, nors žinai, kad vaisius raškys jau kiti. Ar teisingai auginai, sužinosi tik pamatęs, kaip šalia tavo suaugusio vaiko jaučiasi kiti žmonės. Kita vertus, nereikia suabsoliutinti savo vaidmens. Štai auga keturi vaikai. Ir tėvai tie patys, ir auklėjimo metodai, o kokie visi skirtingi! Ditė - įžvalgi, teisinga, darnos ir stabilumo saugotoja. Labai graži, geros širdies, stilinga, tik galėtų daugiau skaityti. Mėja Ly yra vėjas. Energinga, šokėja nuo mažens. Jos visada tiek daug! Su visais nori draugauti, bendrauti, šeimai reikia nemažai jėgų nuleisti ją ant žemės. Teresė - tikra mokslininkė. Kalba storu, sodriu balsu, mėgsta skaityti, rašyti, vaikšto su manimi į biblioteką. Jai kyla daug klausimų, ir visi labai rimti. Pavyzdžiui, ar galės po mano mirties vairuoti mano mašiną. Tadukas - nepaprastai geras vaikas. Toks mandagus, kultūringas, nuolat šypsosi ir juokiasi. Didelis džiaugsmas namams. Visada buvau tik už natūralų gimdymą, o teko patirti keturis Cezario pjūvius. Teisuoliškumas visada atsisuka prieš tave. Koks jausmas po trijų dukrų sulaukti sūnaus? Gal planuodami lytį taikėte kokius nors burtus, skaičiavote Mėnulio dienas? Tikrai nieko nedarėme, kad gimtų berniukas. Tiesą sakant, mano vyras norėjo ketvirtos mergaitės, kad būtų karalius tarp princesių. Į nėštumo pabaigą tyrimai rodė, kad gims berniukas, bet kadangi jis rodė tai ir kitais kartais, tuo nelabai tikėjome. Mamai auginti sūnų - visai kitoks jausmas. Net saldu darosi vien žiūrint į jį. Ko gero, tarp skirtingų lyčių vyksta visai kitokia chemija, kitaip apsikabini, bendrauji, prisiglaudi. Tarp manęs ir dukrų yra konkurencija, tegul ir nesąmoninga. Nori būti joms ir draugė, ir autoritetas, nuolat iš naujo braižai ribas, jaučiasi tam tikra įtampa. Būnant su sūnumi, iškart užplūsta harmonija, ramybė. Aišku, pasipykstam su vaikais, ypač dėl buities. Ją pernelyg sureikšminu. Kitos lengvai viską susitvarko, o aš - su tokia kančia, kone įsižeidusi, kad viską tenka daryti pačiai. Tai kelia įtampą visai šeimai. „Mama, tu - tarna!“ - sako Teresė, nes neištaria žodžio „tarnaitė“. Kartais numoju ranka - lengviau pačiai padaryti, nei iš kitų išreikalauti. Spės dukros prisidirbti, kai savo šeimas turės. Kai pernelyg susiginčijame, primenu, kad tėvus pasirinko pačios, todėl teks su tuo susitaikyti. Karmos dėsniais tikintys žmonės sako, kad sunkiausi išbandymai ateina per šeimą, - jos nariai yra tie, kurie padeda mums atidirbti buvusias skolas.
Paauglystė
Esi užsiminusi, kad Ditės paauglystė buvo nelengva. Kaip jai sekasi dabar? Labai pasitikiu savo vaikais, neįsivaizduoju, kad galėtų meluoti, gudrauti. Niekada neskambinu jų draugų tėvams norėdama patikrinti, ar tikrai nakvoja pas juos, ką veikia. Tas perdėtas pasitikėjimas - ir laimė, ir nelaimė. Ditės paauglystė tikrai buvo labai sunki. Kartais viskas atrodė siaubas ir tragedija, dabar suprantu, kad tai buvo laimė ir dovana. Paauglių psichologai, pas kuriuos uoliai vaikščiojau visus metus, man paaiškino, kad toks yra tėvų ir vaikų atsiskyrimas, jis visada mažiau ar daugiau skausmingas. Ditę jau išvežėme į Daniją, ten baigs 11 ir 12 klases. Ne todėl, kad norime išsiųsti kuo toliau, tiesiog Vilniaus tarptautinėje mokykloje, kur mokėsi, buvo tik 10 klasių, norėjosi tęsti tai, kas pasiekta. Į vaikų išsilavinimą investuojame tikrai daug. Jei manęs netenkina mokytojų darbo kokybė, jei jie nemoka nusileisti iki vaiko akių lygio, ieškau kitų. Mėja Ly lanko Karalienės Mortos mokyklą, Teresė dar eina į darželį. Jei ne vaikų mokslai, galėtume sau leisti kur kas daugiau kelionių ir kitokių pramogų, jau daug metų vien iš užgaidos neperku naujų batukų ir rankinukų, bet nesiguodžiu, priešingai - didžiuojuosi, kad mūsų šeimos prioritetai tokie. Tiesą sakant, nelabai įsivaizduoju, kad galėčiau už rankinę mokėti keturženklę sumą. Net ir juaniais. Kai vertybės taip išsikreipia, pradedu bijoti karo.
Taip pat skaitykite: E. Juozapaitienės gyvenimas
Parama šeimai
Prieš 10 metų aktyviai dalyvavai pilietinėje iniciatyvoje „Aš ir tu - draugiški šeimai“, daug kalbėjai apie vaikų ir tėvų diskriminaciją. Ar šiandien sunku būti daugiavaike mama? Situacija labai pasikeitė. Prisimenu, kaip tada Susisiekimo ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijose aiškinome, kad kažkur toli yra parkavimo vietos nėščiosioms ir šeimoms, specialios kasos, vaikų vystymo kambariai, kėdutės, o nustebę valdininkai tik raukė antakius. Dabar kaskart, kai statau automobilį prie prekybos centro ar matau, kaip girtuoklėlis užleidžia vietą besilaukiančiai mamai, man iš džiaugsmo spurda širdis. Daugelio dalykų neįvertiname. Tarkim, kad Lietuvoje auginti vaikus labai saugu. Jie gali iki pat vakaro būti kieme, patys nuvažiuoti ir grįžti iš būrelių, savarankiškai nužygiuoti per kelias gatves pas draugą į šventę. Neseniai mano knygos dailininkė Kristina Norvilaitė, grįžusi su dukra iš Londono, pasakojo apie neužtikrintumą toje šalyje, vaikų grobimą, nemandagumą. Be to, pas mus auginti vaikus pigiau - nei išsilavinimas, nei papildomi užsiėmimai, nei auklės dar nekainuoja kaip ten, nors mūsų reikalavimų kartelė iškelta nepaprastai aukštai.
Karjera
O kaip sekasi derinti motinystę ir karjerą? Ką šiuo metu veiki? Ar nepasiilgsti televizijos? Nors joje nedirbi 10 metų, dauguma tave pirmiausia atsimena kaip laidų vedėją ir redaktorę. Tiesą sakant, nelabai turiu laiko galvoti apie televiziją, svajoti, ko norėčiau. Tam reikia laiko ir vienumos, o aš niekada negyvenau viena. Iš tėvų - į vieną glėbį, tada - į kitą, pasipylė vaikai. Turbūt galėčiau ant rankos pirštų suskaičiuoti, kiek naktų esu praleidusi viena. Nesu kovotoja: jei karavanas eina viena kryptimi, netraukiu priešinga. Priimu tai, ką siūlo gyvenimas, o iš televizijos pasiūlymų kol kas nesulaukiu. Jei norėčiau, turbūt ir sulaukčiau? Neseniai dalyvavau dviejuose tarptautiniuose konkursuose - pretendavau į darbą, apie kurį svajojau. Abu pralaimėjau. Iš pradžių nusiminiau, o paskui pagalvojau, kad tokiame konkurse ir penkta vieta nėra blogai. Mano konkurentai buvo iš Niujorko, Berlyno, Londono, daug metų dirbantys šį darbą, tikri profesionalai, pasiruošę rungtis kaip žvėrys. O aš į pokalbį su bene 10 komisijos narių atėjau ką tik atitraukusi nuo krūties kūdikį, tiesiai iš namų, suderinusi visų valgiaraščius, surikiavusi darbus. Neturėjau nė valandos persijungti į tą aplinką, pažadinti proto aštrumą, parengti tinkamą žodyną, išskaidrinti mintis. Tavo darboviečių ir veiklos sąrašas toks ilgas, kad jam užrašyti prireiktų kelių puslapių. Ar dabar jautiesi atradusi savo kelią? Ilgai save drožiau dėl tų nesuskaičiuojamų veiklų, o paskui pagalvojau - nors esu dirbusi ne vienoje įmonėje, sritis iš tikrųjų ta pati - žurnalistika ir viešieji ryšiai. Padedu įmonėms tapti žinomoms, kartais vedu seminarus, rašau. Negalėčiau suderinti sėslaus darbo visu etatu ir keturių vaikų mamos pareigų…
tags: #egle #straleckaite #gimimo #metai