Įvadas
Eglė Juozapaitienė - žymi Lietuvos muzikos pedagogė, docentė, sopranas, aktyviai reiškiasi koncertinėje veikloje tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Jos gyvenimas - tai ne tik muzika, bet ir atsidavimas šeimai, pedagoginis darbas bei nuolatinis tobulėjimas. Šiame straipsnyje panagrinėsime Eglės Juozapaitienės biografiją, kūrybinį kelią, pedagoginę veiklą ir asmeninį gyvenimą.
Biografija ir studijos
Eglė Juozapaitienė gimė ir augo Lietuvoje. Muzikinį kelią pradėjo Vilniaus kultūros mokykloje, kur įgijo choro dirigentės diplomą. Vėliau, 1989 m., baigė klasikinio dainavimo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA), prof. Vaclovo Daunoro klasėje. Dar studijuodama LMTA, E. Juozapaitienė pradėjo vadovauti Vilniaus kultūros, pramogų ir sporto rūmų moterų vokaliniam ansambliui „Eglė", su kuriuo sėkmingai koncertuoja iki šių dienų. LR Kultūros ministro įsakymu Nr. ji buvo įvertinta už nuopelnus Lietuvos kultūrai. Docentė Eglė Juozapaitienė ne stažavo Europos operinio ir vokalinio meno centre Belgijoje.
Pedagoginė veikla
Po studijų Eglė Juozapaitienė pradėjo pedagoginį darbą: dėstė dainavimą Vilniaus kultūros mokykloje, Vilniaus konservatorijoje bei Vilniaus kolegijos Menų fakultete. Šiuo metu E. Juozapaitienė moko dainuoti Vilniaus kolegijos Menų ir kūrybinių technologijų fakulteto Muzikinio teatro programos studentus bei yra Vytauto Juozapaičio edukacinio kultūros ir meno centro ir „Bel Canto“ dainavimo studijos vadovė. Dėstydama dainavimą jau daugelį metų, ji tikrai žino, kiek daug reikia paaukoti, kad solistas puikiai atliktų savo darbą.
E. Juozapaitienė yra sakiusi, kad norint studijuoti solinį dainavimą labai svarbu balsas, jo galimybės, klausa ir ritmikos pojūtis. Tačiau iš savo pedagoginės patirties ji teigia, kad didžiausią sėkmę lemia žmogaus noras siekti tikslo, užsispyrimas ir darbas. Būdama Vilniaus kolegijos Menų fakulteto vokalo pedagogė, Vytauto Juozapaičio Edukacinio kultūros ir meno centro dainavimo mokyklos „Bel canto“ vadovė, ji žino, kad paprastam klausytojui sunku suprasti įvairias vokalo subtilybes. Žmogaus balsas - gyvas ir labai trapus instrumentas, be to, tobulumui ribų nėra. Todėl ji visada būna labai atsargi kritikuodama, nes pati žino, kokia kaina tai pasiekiama.
Koncertinė veikla
Eglė Juozapaitienė aktyviai reiškiasi koncertinėje veikloje tiek Lietuvoje, tiek ir už jos ribų. Eglė Juozapaitienė koncertavo su LMTA liaudies instrumentų ansambliu „Sutartinė“ (vad. Pr Tamošaitis), Vilniaus Šv.Kristoforo kameriniu orkestru (dir. D.Katkus), Valstybiniu pučiamųjų instrumentų orkestru „Trimitas“ (dir. U.Vaiginis, T.Leiburas, J.Cechanovičius) , Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestru (dir. J.Geniušas), Kauno m. simfoniniu orkestru (dir. M.Pitrėnas). Paruošė ir dainavo koncertines programas drauge su pianiste Nijole Ralyte, koncertavo su pianistais Audrone Juozauskaite, Povilu Jaraminu, Aleksandru Vizbaru, Ina Kononova, pianistėmis - vargonininkėmis Renata Marcinkute- Lesieur, Dalia Jatautaite. Jos įrašų gausu Lietuvos televizijose bei radijuje.
Taip pat skaitykite: E. Jurgaitytės karjera
Šeima ir asmeninis gyvenimas
Eglė Juozapaitienė yra nuolatinė operos solisto prof. Vytauto Juozapaičio pedagogė - konsultantė. Eglė ir Vytautas Juozapaičiai santuokoje skaičiuoja jau beveik keturis dešimtmečius, kartu jie užaugino ir dukrą, operos solistę Ievą Barborą.
Nepaisant to, Eglės teigimu, ne viskas visuomet būna rožėmis klota. LNK laidoje „KK2“ Eglė papasakojo apie jų santykius. Pasitaiko ir ginčų. Jos teigimu, net tokioje ilgaamžėje santuokoje kaip jos su vyru, pasitaiko visko. Moteris neslėpė, kad kyla ir ginčų. „Kiekvienoje šeimoje, net jei ji ir nesako, kad taip būna, bet taip būna. Tai yra normalu, kad truputėlį pasiginčiji. Pas mus tai būna kartais, labai retai“, - atskleidė ji. E. Juozapaitienė sakė nežinanti, nuo ko tai priklauso, bet išyškino vieno dalyko svarbą. „Kartais pagalvoju, nuo ko tai priklauso. Net nežinau - nuo mėnulio fazės ar nuo kažko kito. Bet sutarimas yra labai svarbu“, - kalbėjo moteris.
Operos solisto ir politiko Vytauto Juozapaičio žmona Eglė - taip pat solistė. Tik ji niekada nesikovė dėl dėmesio. Didžiausias kaltininkas - negailestingas vidinis kritikas, dėl jo akademinį darbą pasirinkusi moteris sako net atsisakiusi operinės karjeros. „Turiu vidinį kritiką ir iki šiol nesugebu normaliai su juo susitarti“, - LRT TELEVIZIJOS laidai „Stilius“ sako E. Juozapaitienė. „Kai su Vytautu tapome pora, ruošėmės kartu gyventi, supratau, kad vienas turi užleisti kelią kitam ir padėti. Todėl buvo priimtas toks sprendimas ir aš buvau jo ausys. Eidavau į visas repeticijas, spektaklius, po kiekvieno jam sakydavau pastabas.
E. Juozapaitienė kuo nuoširdžiausiai teigia dėl nieko gyvenime nesigailinti, nors neslepia - didžiojoje scenoje save kartais įsivaizduodavo. „Kartais žiūrėdavau į jį - jis taip gražiai vaidina, dainuoja, ir galvoju: betgi aš toje vietoje tikrai galėčiau dainuoti ir būti. Kitas dalykas - išlįsdavo ir šioks toks moteriškas pavydas. Aš jam vieną kartą sakau: „Vytautai, man labai nepatinka, kai tu sakai, kad myli. Aš suprantu, kad tai yra vaidyba, bet širdyje man kažkoks kirminėlis pradeda graužti“. Jis sako: „Nesijaudink - kai sakau, kad myliu, visada sukryžiuoju pirštukus“, - šypsosi E. „Pastabos būdavo atsargios. Po repeticijų galima sakyti pastabas, po spektaklio arba koncerto iš karto blogų pastabų nereikėtų sakyti. Vieną kartą pasakiau ir mačiau, kaip jam buvo skausminga, nepatiko. Tada aš iškęsdavau, bet ir jis pats pagal mano nuotaiką matydavo, ar man labai patiko, ar nelabai“, - tikina E.
Ji prisipažįsta pažinties su Vytautu pradžioje ir pati iš jo sulaukusi nemenkos kritikos. „Atsimenu, kai ėjome Gedimino prospektu ir pradėjome kalbėti apie dainavimą. Jis tada į mane atsisuko ir sako: „Taip, kaip tu dainuoji, negalima dainuoti.“ Bet jis buvo visiškai teisus. Kažkaip man reikėjo, matyt, to spyrio. Bet tas spyris tuo metu gal buvo šiek tiek per žiaurus. Gal reikėjo po to pagirti daugiau, bet Vytautas ne iš tų žmonių, kur girtų labai stipriai.
Taip pat skaitykite: Daugėlaitės biografija ir karjera
Negana to, E. Juozapaitienei teko laikyti ir visus keturis namų kampus. Kažkaip spėdavo, susitvarkydavo. „Vytautas visada gyrėsi, kad turi staliaus diplomą. Iš tikrųjų, kad jo neimtų į armiją, jis stojo į teisę, neįstojo, bet įstojo į proftechninę ir turi staliaus diplomą. Vytautas tuo metu daug dainavo, o man vyriški darbai visai gerai sekėsi. Bet palaipsniui jam pradėjo nepatikti, kad aš tai darau. Pavyzdžiui, dabar jis viską daro. Iki tokio lygio, kad aš, žinokite, net valgyti negaminu. Į santykius reikia investuoti, o grąža ateina vėliau, šypsosi muzikos pedagogė. „Ne tik kavos puodelis į lovą - jis dabar pasidaręs toks rūpestingas, teiraujausi, ar pavalgiau, ar atvežti maisto, ar tikrai nesu alkana. Aš jam sakau, žiūrėk, jau nebeįlendu į savo gražiąsias sukneles“, - šypsosi E. Tokia kasdienybe E. Juozapaitienė mėgaujasi šiandien, bet atsukus laiką atgal, ji prisimena, kad vienu metu šeimai teko gyventi ir iš jos tapybos darbų. „Tas laikotarpis prasidėjo visiškai nuo nekalto tapymo dėl to, kad neturėjome pinigų dovanoms. Reikėdavo eiti pas draugus ir kažką nešti. Mano brolis pamatė, klausia, kodėl nenešu jų į suvenyrų parduotuves. Tada prasidėjo naktiniai tapymai, visą šeimą iš to išlaikiau. Vėliau E. Juozapaitienė ėmėsi didesnių paveikslų. Tapyti sekėsi ir patiko. Visgi teptuką ji padėjo ir jau 15 metų jo neturėjo rankose. Kai į karjeros aukštumas ėmė kilti Vytautas, šeimos išlaikyti iš tapymo jai jau nebereikėjo.
Pora artima ir atvira, iki šiol abu tariasi dėl menkiausios smulkmenos. „Savo darbuose aš visada klausiu jo patarimo ir jis man labai daug padeda. Bet aš jam lygiai taip pat daug padėjau. Jis visada sako ir yra daug kur parašyta, kad buvau jo ausys. Juozapaiti, aš buvau ir esu tavo mūza!“ - kalba E. Tuomet teko išlįsti iš šešėlio. E. Juozapaitienė prisimena, jog aktyviai sukantis televizijoje būta ir daug linksmų istorijų. „Buvo jo gimtadienis, skambina man prodiuseris ir klausia: „Ar norėtumėte, ar galėtumėte sudainuoti su dukra kokią nors dainą ir jį pasveikinti?“ O liko trys ar keturios dienos, bijau sumeluoti. Sakau, jūs juokaujate? Aš tekstą ilgokai mokausi. Finale - jis sėdi, (vedėjas - LRT.lt) sako: „Jus ateina pasveikinti dvi moteriškės.“ Yra nufilmuota, kur jis apsiverkia sėdėdamas. Iš pradžių pradedu dainuoti „Meilės netylėk“, ten labai gražūs žodžiai, paskui išeina Ievutė. Jis kai Ievą pamatė, tai visiškai… Tai buvo didžiausias šokas, didžiausias siurprizas“, - pasakoja E. Siurprizų sutuoktiniai vienas kitam negailėjo nei viešumoje, nei namuose.
Pasak E. Juozapaitienės, daiktų nepastebėti nėra taip blogai - daug blogiau, kai pats tampi nematomu šešėliu. „Einame su juo dažniausiai visada susikabinę rankutėmis. Pribėga viena iš primadonų: „O, Vytautai, labas, kaip tau sekasi.“ Laukiu, gal tuoj ir man pasakys labas, bet ne - kaip tuščia vieta. Tada galvoju: Dievuliau brangus, tai ką, aš iš tikrųjų esu visiškai niekam nereikalinga. Paskui lyg tarp kitko atsisuko: „Labas, Egle“. Tas vakaras man buvo toks skausmingas. Pastaruoju metu gerbėjų pulkus turintis seimūnas ir operos solistas ant scenos lipa retai. Tačiau tais retais atvejais dažniausiai pasirodo su žmona ir dukra Ieva. E. „Kai stoviu su jais scenoje, aš kiekvienąkart pasižiūriu į dangų ir sakau: „Ačiū už tas minutes, kurias praleidžiu kartu scenoje“, - sako E.
Dalyvavimas televizijos projektuose
Visuomet kukli, elegantiška ir itin moteriška komisijos narė Eglė Juozapaitienė ryžosi avantiūrai - per savaitę ji ne tik neatpažįstamai pakeitė savo konservatyvų įvaizdį, bet ir, padedama komisijos pirmininko Algio Ramanausko, išmoko groti bosine gitara projekte „2 minutės šlovės“. „Iš pradžių man buvo šokas. Gitaros niekada net rankose nelaikiau, ką jau kalbėti apie grojimą. Stygos storos, pirštus skauda, o ritmas intensyvus ir greitas“, - prisipažino E. Juozapaitienė. Viskas prasidėjo nuo to, kad baletą pradėjęs šokti Vitalijus Cololo iššūkį metė savo kolegei. Eglė Juozapaitienė nepasimetė ir iššūkį priėmė. Maža to, ji uoliai ruošėsi pasirodymui - visą savaitę repetavo drauge su Algiu Ramanausku. Patarimų žmonai negailėjo ir garsus operos solistas Vytautas Juozapaitis. Visada kandus Algis Ramanauskas jau po pirmos repeticijos gyrė Eglę. „Repetuoju kasdien iki paryčių. Pirštai pūslėti, o namiškiai jau ima kreivai žiūrėti. Nieko nepadarysi, turiu ištesėti duotą pažadą. Negaliu sau leisti pasirodyti blogai“, - užkulisiuose guodėsi komisijos narė.
2008-aisiais E. Juozapaitienė turėjo progą paragauti laidos vedėjos duonos - vadovavo LTV „Kapitonų mūšiui“. Ji teigia, kad jei ne Vytautas, būtų atsisakiusi to viliojančio pasiūlymo - jis ją tiesiog įkalbėjo, kuo dabar labai džiaugiasi. Eteris žmogui duoda naujos patirties - visapusiškai grūdina, suteikia labai daug adrenalino, priverčia pasitempti. Pasiūlymų dalyvauti TV muzikinėse programose ji pastaruoju metu yra gavusi ne vieną: su džiaugsmu atsiliepė į prodiuserio Sauliaus Basijoko kvietimą padirbėti vertinimo komisijoje jo laidoje „Muzikos čempionų taurė“, LRT kvietimu dalyvavo praėjusių metų „Vaikų Eurovizijos“ atrankos turo vertinimo komisijoje, retsykiais jos nuomonės teiraujasi „Talentų ringas“.
Taip pat skaitykite: E. Straleckaitės karjera
Atsakymai į klausimus
Eglė Juozapaitienė interviu metu atsakė į keletą klausimų, kurie atskleidžia jos požiūrį į gyvenimą, muziką ir šeimą.
Paklausta, ar jaučia sveiko pavydo savo vyrui, kai jį mato televizoriaus ekrane, ji atsakė, kad niekada apie tai net nepagalvojo. Visas jų gyvenimas - nesibaigiantys darbai, o televizija - tik mažytė tų darbų dalis, bet labiausiai matoma.
Ji taip pat teigė, kad visos jos svajonės išsipildė su kaupu. Operos menas mėgsta labai stiprius žmones, o ji mėgsta būti silpnesnė. Jos vyras tapo garsus operos solistas, ir tai buvo jų abiejų siekiamybė. Džiaugiasi, kad ji išsipildė. Koncertuoja visur, kur tik yra kviečiama. Turi puikią šeimą, nuostabias dukras ir anūkes, puikius tėvus.
Ji nesijaučia dėl Vytauto paaukojusi savo gyvenimo, juk tame, ką pasiekė jis, yra dalis jos. Ir tai - didelis džiaugsmas. Deja, šiandienėje Lietuvoje labai daug dėmesio skiriama karjerai ir užmirštama apie patį svarbiausią darinį - šeimą.
E. Juozapaitienė mano, kad karjeros pradžioje kažkas turi laikyti keturis namų kampus, tad kažkuriam tenka šiek tiek pasiaukoti. Ji visada stengiasi savo žingsnius aptarti ir suderinti su vyru. Vytautui jos nuomonė yra labai svarbi, o jai visada malonu, kad jis ne tik išklauso, bet ir atsižvelgia.
Ji visada būna labai atsargi kritikuodama atlikėjus, nes pati žino, kokia kaina tai pasiekiama. Norint studijuoti solinį dainavimą, labai svarbu balsas, jo galimybės, klausa ir ritmikos pojūtis. Tačiau iš savo pedagoginės patirties ji gali pasakyti, kad didžiausią sėkmę lemia žmogaus noras siekti tikslo, užsispyrimas ir darbas.
E. Juozapaitienė turi vieną blogą savybę - nemoka paskirstyti savos energijos keliems darbams. Jei dirba su studentais, atiduoda jiems visą širdį, jei su ansambliu - taip pat negaili jėgų. Dėl darbų gausos labiausiai nuskriausta lieka šeima.
Ansamblis „Eglė“ - išties išskirtinis kolektyvas. Ji vertina ir myli kiekvieną savo ansamblio narę, aukojančią brangų laiką repeticijoms. Moterys ateina dainuoti, tačiau pertraukėlių metu jos spėja pasidalyti savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Muzikavimas ir nuoširdus bendravimas praturtina kiekvieną iš jų ir suteikia puikios gyvenimiškos patirties.
E. Juozapaitienė mano, kad TV projektai paskatino žmones domėtis dainavimu. Dažnai tai būna neišsipildžiusi jaunystės svajonė. Gyvenimas juk nesibaigia, tad kodėl svajonės nepavertus realybe? Ji džiaugiasi ir žavisi, kad ne visi garbingo amžiaus žmonės sėdi prie televizoriaus, o užsiima įdomia veikla.
Ji teigia, kad jaunimas visada toks pats, tik laikas kitas. Žavisi jaunimu, kuris moka siekti tikslo, yra išradingas, kūrybingas. Tačiau negali pakęsti nepagarbaus elgesio, kuris pastaruoju metu toleruojamas.
Kai pirmą kartą vaikų darželyje jos paklausė, kuo norėtų būti, atsakė, kad dainininke. Vėliau lankė muzikos mokyklą, kurios griežti mokytojai neribotam laikui sugriovė meilę muzikai. Kita meno sritis, kurios labai troško, buvo dailė ar architektūra. Tačiau anuomet įstoti į Dailės akademiją buvo gana sunku. Todėl, baigusi mokyklą, įstojo į Vilniaus inžinerinį statybos institutą, kur mokėsi jos brolis. Deja, greitai suprato, kad tikslieji mokslai - ne jai. Vėl pasuko muzikos link. Įstojo į Vilniaus kultūros mokyklą mokytis choro dirigavimo. Jos puikūs pedagogai jai atvėrė visai kitokį muzikos pasaulį. Dalyvaudavo įvairiuose muzikiniuose konkursuose, norėdama tobulinti savo dainavimo įgūdžius, kreipėsi į profesorių Vaclovą Daunorą. Jis pasiūlė studijuoti dainavimą Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Taip netikėtai vėl pradėjo pildytis vaikystės svajonė.
E. Juozapaitienė jaučiasi atvira naujiems iššūkiams. Jos kasdienybė kupina iššūkių, todėl yra linkusi priimti iš gyvenimo viską, kas padoru ir gera. Vienas įsimintiniausių atvejų, kai jai reikėjo vyro padrąsinimo ir palaikymo - kai Vytautas po dvidešimties metų santuokos nusivedė ją prie altoriaus.
Ačiū Dievui, noras būti kartu jiems dar neišgaravo. Nors būna įvairių dienų, karštų diskusijų, kurios kartais pareikalauja ir didesnių vokalo galimybių. Abu yra sudėtingų charakterių, kiekvienas turi savo tvirtą nuomonę, bet dažniausiai pergalę iškovoja ji. Vytautas yra išmintingas - visuomet vadovaujasi taisykle „Jeigu moteris kalta - atsiprašyk“.
Jų gyvenimo tempą sunku suprasti jų tėvams. Jie jaudinasi, kad jų vaikai pervargsta, nereguliariai ir kartais nesveikai maitinasi. Tačiau toje beprotybėje ir yra didysis džiaugsmas: jie gyvena savo vienintelį unikalų gyvenimą, kuris teikia didžiulį pasitenkinimą tiek jiems patiems, tiek, tikiuosi, aplinkiniams, su kuriais tenka susitikti.
Muzika - dažna pokalbių tema jų namuose. Visas jų bendras gyvenimas - tik muzika, o kai ji neskamba, tada tvyro ramybė ir tyla. Tai dar labiau suartina giminingas sielas.
Jos kompetencija Vytautas niekada neabejoja jokiais klausimais. Tačiau šiandien jie neapsunkina savęs tokiomis problemomis, nes turi puikų auksinių rankų meistrą - žentą Tomą. Na, o generalinę tvarką daro tas, kuris tuo metu yra laisviausias.
Visuomet žino, kur ir ką jos vyras dainuoja, tačiau šiuo metu ne visada spėja dalyvauti visuose renginiuose. Klausydama operų, visada jaudinasi tik dėl Vytauto. Jai svarbiausia, kad jis puikiai pasirodytų. Žino baritonų arijas geriau nei sopranų. Juntu kiekvieną Vytauto balso niuansą, kartais net mintimis alsuoja ir dainuoja su juo. Taigi atsipalaiduoti ir klausytis operos visumos retai kada pasiseka.
Didžiausia šeimos gyvenimo vertybė - pasitikėjimas, nuoširdus jausmas, kuris yra nenusakomas, ryšys, kuris yra nepaaiškinamas, o svarbiausia - saugumo pojūtis. Didžiausia laimė - kai gali dalytis savo gyvenimu su savo mylimu žmogumi.
Pomėgių turi tikrai daug: tapymas, mezgimas, siuvimas, įvairūs rankdarbiai, papuošalų vėrimas, skaitymas. Nuobodžiauti netenka niekada. Tačiau didžiausia bėda, kad pastaruoju metu tam laiko lieka vis mažiau.
Jaučiasi pilna visko: džiaugsmų ir rūpesčių, be kurių visavertis gyvenimas taip pat neįsivaizduojamas.
Paklausta, kaip nusakytų dabartinę savo emocinę būseną, ji atsakė: laukiu, kada bus geriau.
Jeigu, sukaupus dabartinę patirtį, tektų kartoti gyvenimą iš naujo, ką darytų kitaip, ji atsakė, kad deja, gyvenimo nepakartosi. Todėl yra laiminga, kad jai teko būtent toks gyvenimas, padovanojęs visa tai, ką dabar turi.
tags: #egle #juozapaitiene #gimimo #metai