Egidijus Sipavičius: Lietuvos Estrados Dainininko Biografija

Egidijus Sipavičius - žinomas Lietuvos estrados dainininkas, kurio dainos ir energingi pasirodymai džiugina klausytojus jau ne vieną dešimtmetį. Šiame straipsnyje apžvelgsime jo gyvenimo kelią, karjerą ir kūrybą.

Ankstyvasis Gyvenimas ir Studijos

Egidijus Sipavičius gimė 1958 m. spalio 4 d. Kaune. Šiandien jam 65-eri. 1965-1976 m. mokėsi Kauno 7-ojoje vidurinėje mokykloje. Būdamas aštuonerių, jis prašė tėvus nupirkti gitarą, nes tuo metu tai buvo labai populiaru. Sulaukus dešimties metų, tėvai įgyvendino sūnaus svajonę, taigi jam tada ir prasidėjo rimtesnė pažintis su muzika. Kurti dainas Egidijų įkvėpė filmas "Maža išpažintis", kuriame vaidino Vytautas Kernagis. Pirmosios Egidijaus sukurtos dainos buvo apie ąžuolus, stirnas, saulėtekius ir pan. Baigęs mokyklą jaunuolis įstojo į Kauno politechnikos institutą studijuoti mašinų gamybos specialybės, ir trejiems metams nutraukė muzikinę veiklą.

Karjeros Pradžia ir Muzikinė Veikla

Egidijaus Sipavičiaus karjera prasidėjo įvairiose srityse, kol galiausiai jis atrado savo pašaukimą muzikoje.

• 1979-1981 m. dirbo Kauno radijo gamyklos „Banga“ aparatūros derintoju.
• 1981-1982 m. - Skaičiavimo technikos remonto gamyklos elektromechaniku.
• 1982-1984 m. tapo Lietuvos valstybinės filharmonijos ansamblio „Vilniaus aidai“ solistu. Šiame ansamblyje taip pat dainavo Laura Četkauskaitė, Titas Petrikis, Ovidijus Vyšniauskas.

Studijoms įpusėjus, Egidijus keletą kartų sutiko dainuoti jaunimo šokių vakaruose. Dainavo tuo metu populiarias Deep Purple ir Queen ir kitų panašaus stiliaus atlikėjų dainas. Netrukus sukūrė grupę, tačiau po pirmojo koncerto grupė išsiskirstė. Vėliau pradėjo dainuoti sportinio inventoriaus gamyklos "Dinamo" grupėje. Su šiuo kolektyvu dalyvavo daugelyje koncertų ir viename iš jų (1981-1982 metais) dainuojantį Egidijų pastebėjo A. Kulikauskas ir V. Grigonytė, kurie tuo metu rinko artistus estradiniam ansambliui „Vilniaus aidai“.

1984-1988 m. jis tapo profesionaliu muzikantu: dainavo grupėje „Roko laboratorija“, sportinio inventoriaus gamyklos grupėje „Dinamo“, vėliau pasivadinusioje „CODA“. Grupė ėmė sparčiai populiarėti ir. Vėliau Vilniuje susikūrė grupė "Rock laboratorija", kurioje Egidijus Sipavičius dainavo vienus metus, o po metų jis grįžo į grupę "Dinamo" Kaune, vėliau pasivadinusią "Coda".

Taip pat skaitykite: Savicko gyvenimo istorija

1989-1995 m. buvo grupės „Egis show“ įkūrėjas ir solistas. Nuo 1989 m. Egidijus Sipavičius su grupe "Egis šou" pradėjo gastroles užsienyje. Koncertavo Olandijoje, Italijoje, Šveicarijoje. Kolektyve buvo penki nariai - Egidijus ir keturios merginos. Atliko įvairias angliškų dainų versijas. Iki 1995 m. su grupe gastroliavo užsienyje: koncertavo Nyderlanduose, Italijoje, Šveicarijoje.

1995 m. Egidijus grįžo į Lietuvą. Gimtinėje tais metais buvo romantiško roko žanro pakilimas, todėl leidybos firma "Pūkas", sužinojusi, kad atlikėjas grįžo iš gastrolių, iškart pasiūlė jam išleisti muzikinę romantiško roko baladžių kasetę "Svarstyklių ženkle". Tada Egidijus ryžosi sudainuoti seną legendinę dainą "Vilniaus stogai". Dainininkas nusprendė Lietuvos klausytojams pasiūlyti šį tą naujo, tad po dviejų metų (1997 m.) pasirodė rinkinys "Tėtė šoka bugi".

Šiuo metu jis yra grupės „Tėtė šoka bugi“ narys.

Dalyvavimas Konkursuose ir Festivaliuose

Egidijus Sipavičius yra dalyvavęs įvairiuose konkursuose ir festivaliuose, kuriuose pelnė prizines vietas:

• 1976 m. Jūrmalos festivalis (laureatas).
• 1983 m. „Baltijos jaunystė“ (geriausias dainininkas).
• 1987 m. Švedijos pop muzikos festivalis (laureatas).

Diskografija

Egidijus Sipavičius yra išleidęs keletą albumų:

Taip pat skaitykite: Dragūno karjera

• 1995 m. "Svarstyklių ženkle".
• 1997 m. "Tėtė šoka bugi".
• 2005 m. „Zuzi records“.

Dalyvavimas Televizijos Projektuose

Nuo 2004 m. Egidijus Sipavičius aktyviai dalyvauja televizijų rengiamuose projektuose, pats tampa TV projektų vedančiuoju.

• 2004 m. dalyvavo TV projekte “Vakaro autografas”.
• 2007 m. dalyvavo “LTV” muzikiame konkurse “Lietuvos dainų dešimtukas”, vedė “TV3” laidą “Ačiū dievui, atėjai”.
• 2008 m. vedė “TV3” laidą “Žmonos”.

Asmeninis Gyvenimas

Dainininkas Egidijus Sipavičius prieš porą metų didmiesčio gyvenimą iškeitė į ramybę kaime, Širvintų rajone. Jau pusę metų Egidijus ir Simona vienas kitą gali vadinti vyru ir žmona, nes neseniai atšoko vestuves. Panašu, kad asmeninį gyvenimą ir santykius su dvidešimt metų jaunesne mylimąja Simona po devyniais užraktais saugantis Egidijus kaime turi išties daugiau privatumo.

Egidijaus ir Simonos santykiai į viešumą iškilo prieš dešimt metų. Tuomet porą persekiojo paparacai ir bandė išsiaiškinti, kas yra paslaptingoji moteris šalia garsaus dainininko. Kartą žurnalistai netgi sekė Egidijų, kad užfiksuotų juodu kartu. Egidijus Sipavičius vestuves surengė užsienyje be ištaigingos puotos ir būrio svečių. Dainininkui tai - jau trečioji santuoka. Paklaustas, kodėl net dešimt metų laukė ir nesiryžo tuoktis, Egidijus sako, kad tiesiog subrendo tokiam žingsniui. Be to, pasipiršti paskatino ir prieš pusantrų metų įvykusi avarija, kuri ir tapo postūmiu įteisinti savo santykius su Simona. Tuomet Egidijaus vairuojamas motoroleris susidūrė su automobiliu, o dainininkas patyrė rimtų sužalojimų.

„Kai mane partrenkė ir gulėjau ligoninėje, Simonos neįleido į palatą, medikai nesuteikė jai jokios informacijos apie mano būklę, nes ji nebuvo mano žmona ar giminaitė. Ir tada pagalvojau, kad reikia kažką daryti, nes jeigu ją arba mane ištiktų kokia bėda ar nelaimė, mes negalėtume gauti informacijos. Tas įvykis buvo paskutinis lašas, parodęs, kad metas susituokti“, - pasakoja dainininkas Egidijus Sipavičius.

Požiūris į Gyvenimą ir Kūrybą

Egidijui Sipavičiui laikas nė motais. Jis nesureikšmina jubiliejų. Jam niekada nebuvo svarbu - 30, 40 ar 65. Tai tik skaičiai, o kol gerai jaučiuosi, esu sveikas, judu, darau, kas man patinka, mėgstu aktyvų sportą, slidinėjimą, tai skaičiai man nėra svarbūs.

Taip pat skaitykite: Kūryba ir labdaringa veikla

Man atrodo, kad aš visada buvau toks pats. Nors išminties turiu daugiau! Man anksčiau būdavo labai sunku pasakyti ne, kažko atsisakyti. Kankindavausi, kad kažkur turiu važiuoti, kažką daryti, nes pažadėjau. Dabar jau galiu atsirinkti ir išdrįsti pasakyti tą „ne“. O šiaip aš manau, kad svarbiausia būti atlapaširdžiu, gyventi atvira širdimi. Neturiu omenyje, kad reikėtų pasakoti viską. Aš tikrai nesu labai atviras su visais ir ne visiems pasakojuosi. Turiu omenyje, kad reikia priimti gyvenimo teikiamus džiaugsmus. Gerti gyvenimą.

Scena yra narkotikas. Užlipi ant scenos ir viskas, kas yra aplink, išnyksta. Labai geras jausmas. Žinoma, vis tiek jaudinuosi prieš lipdamas ant scenos, yra jaudulys. Nors ką čia prieš lipdamas… Artimieji sako, kad jau parą prieš pasirodymą darausi irzlus. Po koncerto aš jaučiuosi kaip tuščias kibiras. Netgi sakau, kad jeigu padaužytų mane, skambėčiau kaip tuščias kibiras. Man reikia nusiraminti, tas atsiradusias emocines duobes užpildyti ir po poros dienų vėl galiu gyventi. Bet scena yra kažkas nuostabaus.

Aš esu menininkas. Emocijų menininkas. Tai reiškia, kad scenoje turiu sukurti ryšį su žmonėmis, perteikti jiems emociją, save atiduoti, todėl visada turiu būti pakuriamas emocijų. Man kažkuris jau iš amžinąjį atilsį atlikėjų yra sakęs: „Žiūrint į tave scenoje atrodo, kad tu per vieną dainą nori visą pasirodymą atlikti.“ Aš atiduodu labai daug savęs.

Namuose pas mus dažniausiai neskamba jokia muzika, nes mes gyvename, kur aplink yra gamtos muzika. Paukščiai čiulba, tai labai gera klausytis tos gamtos muzikos, ji suteikia daug ramybės. Daug muzikos klausausi automobilyje, nes jame praleidžiu daug laiko. Dabar man labiausiai patinka prancūziška muzika. Bet ne ta klasikinė Edith Piaf, o jaunimo.

Labai džiugina. Mane džiugina muzika, gamta, aktyvus laisvalaikis, daug kas mane džiugina. Aš esu padaręs tikrai daug negražių ir gražių dalykų. Esu įskaudinęs, esu negražiai pasielgęs. Aš stengiuosi, kai sunku, išjausti emocijas. Manau, kad labai svarbu išjausti, ką jauti, nes jeigu bandysi savo jausmus kažkur nugrūsti, užglaistyti juos linksmybėmis ar panašiai, tuomet jie niekur nedings, susirgsi depresija. Taip pat tikiuosi sau greitai atleisti ir kad man tie žmonės kada nors atleis. Na ir ką, toliau gyvenu vėl darydamas gero ir blogo, gyvenu.

Aš lengvai atsiprašau. Esu emocingas, kaip kalbėjome, kad scenoje esu emocingas ir kad visada gyvenime turiu save kažkaip judinti ant tų emocijų, tai negaliu paimti ir nulipęs nuo scenos staiga tapti kitu žmogumi, kad viskas, dabar aš jau čia šaltai mąstysiu ir gyvensiu taip, kaip turi būti.

Aš tikrai tikiu, kad kažkas yra aukščiau, kad kažkas turėjo būti, kas sukūrė mūsų sąmonę. Netikiu, kad mes čia visi gyvename tiesiog šiaip sau. Tikrai kažkas tai sukūrė ir tai turi turėti kažkokią prasmę. Nežinau, kaip tą kažką vadinti, koks jo vardas, bet gal tai Dievas? Bet vakare, kai einu miegoti, visada apgalvoju dieną ir padėkoju kažkam už gerus dalykus, kas nutiko dieną.

Man, kaip ir visiems turbūt, svarbiausia, kad mano vaikams viskas būtų gerai. Man labai rūpi jų laimė, kad jiems viskas būtų gerai. Man svarbu džiugios akimirkos. Ir man labai rūpi meilė. Man labai svarbu mylėti ir būti mylimam. Turbūt kaip ir visiems.

Man skauda, kad mano vaikai ir anūkai nebeturės tokio gyvenimo, kokį aš turėjau. Man atrodo, kad visas tas kompiuterizavimas, dirbtinio intelekto tobulėjimas, kad viskas prives prie to, kad jiems nebereikės kažkur išvažiuoti. Man, pavyzdžiui, džiaugsmas nuskristi į Paryžių, Eifelio bokšte išgerti kavos puodelį, bet mano anūkams turbūt nebereikės šito, nes jie gyvens kitoje realybėje. Galės užsidėti akinius, susimokėti už paslaugą, už emocijas ir patirti tą Eifelį Paryžiuje iš tikrųjų ten nebūnant. Galbūt tai nėra blogai, jie bus taip įpratę, bet man vis tiek gaila , kad jie kitaip patirs pasaulį nei aš.

Gyvenime būta tiek daug gražių ir gerų akimirkų, kad juos visus taip sudėti į lentynėles tikrai negalėčiau. Bet gal geras ženklas, nes prieš mirtį bus, ką prisiminti ir apie ką pagalvoti.

Avarija ir Požiūrio Pasikeitimas

Lygiai prieš savaitę į skaudžią avariją su motoroleriu „Piaggio“ patekęs Egidijus Sipavičius ketvirtadienį mini gražią sukaktį, jam - 60 metų. Po avarijos pasikeitė požiūris 2018-aisiais, prieš gimtadienį, atlikėjas pateko į avariją ir patyrė daug sužalojimų, tad ši data tapo tartum antruoju gimtadieniu. Jis pasakojo, kad visa tai pakeitė jo požiūrį ir suvokimą, paskatino vertinti tai, ką turi.

„Po šio įvykio supratau, kaip viskas trapu ir laikina. Atėjo suvokimas, kad tas posakis „tu planuoji, o Dievas juokiasi“, ne iš piršto laužtas. Dainininką erzina tik jam klijuojamas epitetas „amžinai jaunas“. „Tai apie Leniną, ne apie mane! Dar vaikystėje troškau pranešti kažką visiems pasilypėjęs. Tekstas nesvarbu, svarbu solo. Vienintelis toks man pažįstamas žmogus tais laikais buvo kunigas. Tačiau Dievo tarnu būti negalėčiau. Gyvenimo saldumas šiems draustinas, o aš esu hedonistas, man labai patinka gyvenimas, man jis dosnus: jei tik jam atsiveri, pažeria neišsemiamų galimybių. Juodi akiniai man netinka, vis randu priežasčių tuo pasidžiaugti. O ko daug prisisemi, tą ir atiduodi. - Regis, sakote tiesą: raukšlės Jūsų veide spiečiasi tik aplink akis, vadinamosios juoko raukšlytės. Ar Jums džiugumas įgimtas? Mano vaikystė nebuvo labai laiminga, tėvai gana anksti išsiskyrė. Esu mamos augintas, smarkiai lepintas vienintelis sūnus. Juk žinote, kaip su tais vienturčiais: visa meilė, ligos, viskas - vienam. Labai jautrus buvau, egoistas, taigi užaugau šiek tiek moteriškas. Tai supratau vėliau, jau subrendęs, ieškodamas kai kurių savo bėdų priežasčių. Esu smalsus, skaitau viską, kas po ranka pakliūva, kaupiu žinias kaip koks komiso rinkėjas, reikiamu momentu - op! Ištraukiu tinkamą mintį. Priėjau išvadą: tai, kad augau vienas pas mamą, turėjo didelę įtaką mano poelgiams ir sprendimams, ne visada geriausiems. Su tėvu, Lietuvos kino studijos kino operatoriumi dokumentininku, nebendravau, jaučiausi įskaudintas, o dabar pasimatome. Ir profesiją pasirinkau tokią, kuriai jautrumo reikia. - Bet juk pirmiausia pasirinkote mašinų gamybą Kauno politechnikos institute… Abiturientai sovietmečiu, baigę mokyklą, „urmu“ stodavo į aukštąsias, ir aš iš paskos. Dėl specialybės suklydau, man patiko tik studentauti. Valstybinės konservatorijos „šturmuoti“ nė nemaniau, nors mama svajojo, kad sekčiau senelio pėdomis. Jonas Būtėnas buvo garsus tarpukario pokario solistas, vėliau emigravęs į Ameriką. Mama, kai tik lioviausi „gaudyti gaidžius“, buvo nuvedusi mane pas senelio mokinę, vokalo pedagogę. Tačiau mano baritonas taip ir liko neišlavintas. Labai nemėgau operos, klasikinės muzikos, buvau roko kartos vaikas, svaigau nuo „Led Zeppelin“, „Deep Purple“, „Black Sabbath“. Metęs studijas įsidarbinau „Bangos“ gamykloje, o vakarais dainuodavau. Su bendraminčiais buvau subūręs kelis ansamblius. Dainavau roko grupėje „Roko laboratorija“ ir poproko ansamblyje „Dinamo“ , vėliau pervadintame „CODA“. Neslėpsiu, kartais juntu muzikinio išsilavinimo stygių, tačiau mane gelbsti klausa ir patirtis. Kita vertus, nors nesu baigęs jokios muzikos mokyklos, nesijaučiu suvaržytas. - Atrodote lyg užaugęs po Pietų Italijos saule, o ir šukuosena buvo labai jau egzotiška… Užaugau Kaune, Šančiuose. Vaikystėje šalia mūsų namų buvo senas sodas, kur siausdavome, dulkėta gatvė, čia žaisdavome futbolą, karą. Mamos meilės iš tikrųjų gavau su kaupu, kaip koks italas „mamyčiukas“. Ir jaunystės garbanas paveldėjau iš mamos: kai sulaukiau penkiolikos, plaukai susisuko į kietas spirales. O temperamentą paveldėjau iš tėvo, jis - tikra energijos bomba, šalia jo net nejauku. Mama - ramesnė, bet labai linksma, jos juokas aidėdavo visuose Šančiuose. - Kokios ten Šančiuose talentų kasyklos? Ir Aleksas Lemanas, ir Merūnas Vitulskis, ir Smoryginai kilę iš šios vietovės! Tai - vienas seniausių, o man ir gražiausių Kauno pakraščių, netoli - kurortinė Panemunė. Kai prieš 11 metų Šančiuose stačiausi namą, rytais mus dar žadindavo gaidžiai, kaimynai dar ir kiaules laikė. O dėl tos Italijos - į sceną pirmąkart užlipau su itališka daina - Toto Kutunjo „Serenada“. Vėliau, jau išmokus italų kalbą, kartą teko vertėjauti šiam žymiam dainininkui, atvykusiam į Lietuvą gastrolių. Prasitariau, kad būtent jam turėčiau padėkoti už sėkmingą karjeros pradžią. Mano gyvenime buvo daug atsitiktinumų, tačiau vienintelį kelią iš daugybės pasirinkdavau intuityviai, pasikliaudamas nuojauta. „Va, šitas tai mano!“ - ir tada lekiu strimgalviais, be atodairos, atiduodamas viską. Matyt, todėl ir pasiekiau viską, ką troškau pasiekti.

Sipavičiaus Metamorfozė

• Jūsų kelyje tarsi nesimato juodų ruožų, prakaito dėmių, kruvino darbo pėdsakų… To ir neturi matytis. Kodėl turėčiau tai afišuoti? Mieliau kalbu apie žmones, kurie manimi tikėjo ir beatodairiškai palaikė, tokia yra mano mama. LRT muzikos redaktorė Dzintra Varžgalienė, drąsi moteris, nepabūgo sovietmečiu įsileisti į eterį labai jau kitoniško artisto: išstypęs, laibas, pietietiška „ševeliūra“, strykčioja lyg įkirptas… Juk kiti stovėdavo oriai įsitvėrę mikrofono. Šokau tada labai energingai, o dainavau prastai. Dabar tai darau kur kas geriau. Tačiau ne visi mylimi žmonės mane palaikė ir suprato, aukų neišvengiamai būta. Anksti vedžiau, gimė dukrytė, o aš retai būdavau namie, su „Vilniaus aidais“, kur dainavau , išmaišėme visą Sovietų Sąjungą. Dėl to su žmona kildavo barnių, pykčių, juk abu buvome jauni, ambicingi, karšti. Galop tai išardė šeimą. Labiausiai nukentėjo mano dukros, ir to, deja, nebeatitaisysi. Nesu šventas, padariau ir bjaurių dalykų. Tikiu pasaulio tvarka: jei prisidirbai, turėsi kada nors tai išsrėbti. Kita vertus, jei kaip normalus tėvas ir vyras vakarais būčiau tvarkingai sėdėjęs namuose, dabar čia nesikalbėtume.
• Esate mėgstamas, žymus, tačiau atrodote itin sveikai, tarsi nė nebūtumėte sirgęs žvaigždžių liga. O juk didžiuotis buvo kuo: Jūrmalos estrados atlikėjų konkurso 1976 m., „Baltijos jaunystės“ 1983 m. laureatas, geriausias 1987 m. Švedijos popmuzikos festivalio dainininkas, „Vilniaus bokštai’2000“ nugalėtojas… Buvo laikas, kai apdovanojimais tarsi lijo, ir atėjo mano vienvaldystė… (juokiasi). Tik, kitaip nei S.Povilaičio, truko daug trumpiau. Lietuvoje kitaip ir negalėjo būti: viena radijo stotis, iš radijo imtuvų kasdien po 20 kartų sklinda tas pats balsas, ta pati daina… Kai 21 kartą išgirdau save dainuojant „Antilopę“, supratau: gana! Jei dar metus kitus taip šokinėsiu, bus blogai. Esminis gyvenimo virsmas sutapo su „dainuojančia revoliucija“. 1989 m. pirmasis iš Lietuvos estrados dainininkų išvykau į užsienį. Šešerius metus su antrąja žmona Vaida, šokėja, blaškėmės po Vakarų Europą: Olandija, Italija, Šveicarija…
• Kiti iš užsienio į gimtinę grįžta pasipūtę… O man pasipūtimą kaip ranka atėmė. Vakarai labai daug davė, bet pirmiausia gavau į nosį: juk gimtinėje ant rankų nešiotas Sipavičius čia pasirodė esąs niekas! O dar kalbos barjeras, pašėlęs tempas. Jei užlipęs ant scenos per pusę minutės nesudominsi publikos, eik lauk! Buvau susikaustęs, nesupratau, kaip čia yra: juk visiški nevėkšlos sulaukia plojimų, o aš… Protą nušvietė vienas naktinio Amsterdamo klubo lankytojas, pasikvietęs mane po pasirodymo: „Ko toks užsiknisęs, vaikine? Gerai dainuoji, puikai atrodai, tačiau netiki savimi, o jeigu taip, nieko nebus!“ Ši pastaba giliai įstrigo, scenai ėmiau ruoštis lyg boksininkas ringo aikštelei, ir reikalai pasitaisė. Pervertinančių save niekas nemėgsta, tačiau visi jų klausosi.

Energijos Apytakos Paslaptys

• Klausausi Jūsų ir randu žavių bruožų: neieškote autoritetų, nesilankstote jokiems guru, įsiklausote į paprastus žmones. Išmintinga! Laikas būtų įgyti išminties. Neturėjau mokytojų, bet keli žmonės man sudėliojo taškus. Šviesaus atminimo Gintauto Abariaus žodžiais „Tai, ką darai dėl pinigų, niekada nepavyks gerai“ vadovaujuosi lig šiol. O Vytautas Kernagis kartą po koncerto apstulbęs paklausė, ko aš čia taip darkausi: ar tai paskutinė mano giesmė? Suvokiau, kad privalau valdyti temperamentą. Supratau, kad svarbiausia yra apsikeisti energija. Gali gražiai padainuoti, puikiai sušokti, tačiau jei neužsuksi energijos rato tarp savęs ir publikos, nieko neįvyks. Todėl man nėra „sunkios“ publikos: jei negali jos uždegti, tai - tavo problema. Visada tai jutau intuityviai, tik negalėjau paaiškinti, kodėl vienas koncertas pavyksta, o kitas - ne. Tie, kurie domisi energija ir geba ją valdyti, mane supras. Nesuprantu, nevaldau, tik žinau, kad tai - mirtinai pavojinga. Vieni popmuzikos dievaičiai, kad palaikytų senkančią energiją, ima vartoti alkoholį, kiti - narkotikus, treti kaip pamišę operuojasi… Natūralios jaunystės energijos ilgam nepakaks, vis tiek prieisi ribą, kai ji išsieikvos. Man pasisekė, kad laiku išvykau į Vakarus. Grįžau į Lietuvą paragavęs kitokio gyvenimo. Soviet­metis buvo mus atitvėręs nuo visos muzikinės epochos - rokenrolo, džiazo, bigbito, džiazroko. Kai grįžau, kilo klausimas, kurgi mano vieta. Klubinė muzika! Čia energinis publikos ir atlikėjo ryšys labai glaudus. „Tėtė šoka bugį“, „Senieji Vilniaus stogai“ „užkabino“ dar kartą ir neišbaidė senų gerbėjų. Retas popmuzikos dainininkas iš esmės keitė sceninį įvaizdį, gal tik Madona ar Deividas Bovis. Pasikeičiau ne apskaičiavęs garantuotą sėk­mę, o intuityviai.
• Ar dar bus koks nors virsmas, ar čia jau paskutinis? Gal nersite į politiką? Atrodote ne pagal metus gerai, ir publiką gebate valdyti. Politika - ne man. Kažkas teisingai pasakė, kad ten nėra amžinų draugų, yra tik amžinų interesų. Neišduočiau draugo, negalėčiau nutylėti, kad nepritariu partijos kolegos poelgiams. Nebūsiu ir konkurentas hiphopo dainininkams, nejuokinsiu jaunimo, nors man patinka ši kryptis. Man artima prodiuserio veikla: noriu padėti gabiam talentingam jaunimui. Ateina tokia galinga naujos muzikos banga! Žaviuosi „Happyendless“ grupe ir kitais naujosios kartos atlikėjais, tačiau mano atradimas bei rūpestis - grupė „Quorum“, vienintelis Lietuvoje vyrų ansamblis, dainuojantis a capella, t. y. be instrumentinio pritarimo. Rūpinuosi „Quorum“ reikalais greta savų. Pakeitėme repertuarą, daug važinėjame, sėkmingai koncertuojame, repetuojame originalaus kalėdinio projekto kūrinius: kartu su žymiais mūsų dainininkais ansamblis atliks bitlų dainas a capella.
• Ar dabar randate laiko šeimai? Pasimokiau iš klaidų, be to, mudu su žmona puikiai suprantame vienas kitą. Vaikų susilaukiau nemažai - tris dukras ir vieną sūnų, jaunėlei - dar tik keturiolika. Turiu ir dvi anūkes Prancūzijoje, kur nutekėjo viena iš vyresnių dukrų. Vasarą visi susirenkame prie Platelių ežero… Smagu, kad mano anūkė mokosi dainuoti: mat turi labai neįprastą dešimtmetei mergaitei sodrų gražų balsą, tarsi jau su biografija. Matyt, į ją įsirašė jos proprosenelio Juliaus Būtėno talentas, lietuvės prosenelės svajonė, o kur dar neišsenkanti senelio energija… Regis, energijos rate niekas neprapuola veltui.

tags: #egidijus #sipavicius #vaikai