Susidomėjimas vaikų apranga, kaip ir visa vaikų kasdienybės istorija, pasaulyje tik auga. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip atrodė dvariškio apranga vaikams, remiantis istoriniais šaltiniais.
Vaikų apranga Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: tyrimų iššūkiai
Lietuvoje vaikų aprangos tema Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) tik pradeda populiarėti. Šiuos tyrimus apsunkina mažai išlikusi medžiaga, todėl rekonstruojant vaikų apdarus daugiausia galima kliautis ikonografiniais ir rašytiniais šaltiniais. Iki XIX a. dažniausiai portretuoti kilmingi asmenys, todėl vertingų žinių apie aprangą galinčių suteikti vaikų portretų esama nedaug. Susidariusias spragas padeda užpildyti Vakarų Europos kostiumo pavyzdžiai ir tradicija.
Renesanso epochos kostiumas: statuso ir turtingumo atspindys
Renesanso epochoje kostiumas buvo vizualus žmogaus turtingumo ir statuso rodiklis. Apie Renesanso madą mes žinome iš XV-XVI amžių portretų, kuriuose vaizduojamos tų laikų puošeivos ir kilmingos žinomos asmenybės. Išskirtinis didiko ir dvariškio bruožas portrete bus jiems būdinga prabangi apranga, o miesto gyventojai mieliau buvo vaizduojami paprasčiau. Pagal šiuos požymius galime spręsti apie tuo metu vykusią mados raidą. Kostiumai skirsis ir priklausomai nuo regionų: nuo griežtesnės ir vizualiai sunkios šiaurietiškos mados iki lengvų ir spalvingų Italijos drabužių.
XVI amžius: aprangos įvairovė LDK
Apie XVI a. suaugusiųjų ir vaikų aprangą turima bene mažiausiai ikonografinių šaltinių, tačiau žinoma apie Lenkijos ir Lietuvos žemėse vyravusią didelę dėvimų drabužių įvairovę, apie kurią rašė Lukas Gurnickis (Łukasz Górnicki, 1527-1603) knygoje „Lenkų dvariškis“: „Šiais laikais pas mus dėvima tiek visokių apdarų, kad nesupaisysi: tai itališki, tai ispaniški, tai braunšveigietiški, husariški net dvejopi - senoviški ir naujoviški, dar kazokiški, totoriški, kiti ir turkiški; esama ir tokių, kurių nežinau nė kaip pavadinti.“ Kostiumo įvairove Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė nebuvo išskirtinė, iki XVI a. vidurio šis reiškinys buvo būdingas daugelyje Europos šalių, prieš įsivyraujant ispaniškajai madai.
XVIII amžius: Rokoko stiliaus įtaka vaikų aprangai
XVIII a. moteris aristokratiškoje aplinkoje tampa garbinimo objektu, tarytum atgimtų viduramžiškas damos kultas. Liudviko XV favoritė madam Pompadur - rokoko stiliaus moters idealas, jos aprangą kopijavo Prancūzijos karaliaus dvaro moterys. Tačiau rokoko epochos moterimi žavimasi ne dėl jos proto, ji garbinama kaip malonumų šaltinis. Apranga pabrėžė erotinį grožį, išryškino krūtinę, juosmenį ir klubus. Moterų kostiumas įgavo žymiai puošnesnes formas nei vyrų. Rokoko stilius siekė suformuoti trapios moters įvaizdį. Atsisakoma sunkių audinių, jų vietą užima šilkas, kurį galima lengvai drapiruoti. Suknelės puošiamos pasitelkiant siuvinėjimo subtilumus, naudojami įvairūs šilkiniai kaspinai.
Taip pat skaitykite: Apranga jauniesiems bėgikams
Visos suknelės turėjo bendrą bruožą - ypač standų korsetą, kuris juosmens apimtį suverždavo iki 40 cm. Rankovės buvo trijų ketvirčių su puošniu trisluoksniu rankogaliu, kurį sudarė keliomis eilėmis išdėstyti mezginiai. Daugiausia skyrėsi suknelių sijonai, jie įgaudavo labai skirtingo dydžio ovalo formą. Kasdienės suknelės nugaroje turėjo tarytum šleifą, kuris buvo drapiruojamas, kartais pritvirtinamas prie suknelės liemens. Reprezentacinės suknelės turėjo ypač platų sijoną, kuris dar labiau sustiprindavo liekno liemens įspūdį. Vilkint tokių įspūdingų matmenų sukneles buvo neįmanoma šokti, todėl įvairiomis progomis leista vilkėti kiek paprastesnę suknelę, kuri turėjo ne tik žymiai siauresnį, bet ir trumpesnį sijoną. Viena populiariausių tokių suknelių buvo polonaise, kuri taip pat buvo kelių rūšių. Nuo sijono drapiravimo būdų priklausė suknelės pavadinimas, pavyzdžiui, panaši į fraką ar polonezas su sparnais.
Prie tokių suknelių mergaitės buvo pratinamos nuo mažumės. 6-7 metų amžiaus mergaitės jau dėvėjo korsetus ir mokėsi atrodyti gracingai ir natūraliai nepaisant perpus suveržto liemens. Korsetas buvo vilkimas virš apatinių marškinių, kurių puošnūs raukinukai matydavosi gilioje suknelės iškirptėje. Nors prie korseto buvo pratinama nuo ankstyvo amžiaus, tačiau alpulys buvo neatsiejamas madingos suknelės draugas. Rokoko reikalavo grakštumo ir lengvumo, šios savybės puikiai derinosi su damų trapumą įrodančiu alpimu. Galima sakyti, kad alpimas buvo ir mados dalykas, tačiau neabejotinai tikroji jo priežastis buvo vidaus organų deformavimas - pakisdavo ne tik liemens apimtis, bet ir susiaurėdavo šonkauliai. Gydytojai bandė prabilti apie korseto poveikį sveikatai, tačiau į jų nuomonę dažniausiai buvo numojama ranka. Vapsvos liemuo buvo madingas, todėl moterys, norėdamos atrodyti gražios, aukojo savo sveikatą.
Šunys - svarbus dvariškio gyvenimo atributas
XVI a. Vilniuje, Valdovų rūmuose, skambėjo ne tik žmonių skleidžiami garsai. Šurmulį papildė ir šunų lojimas, inkštimas bei urzgimas. LDK valdovai ir jų šeimos nariai laikė įvairių veislių mažus dekoratyvinius šunelius, o taip pat išskirtinius medžioklinius šunis. Jie keliavo drauge su šeimininkais kaip draugiški kompanionai arba madingi aksesuarai. Lakstė po rūmų menes ir sosto salę, buvo įleidžiami net į valdovų miegamuosius, kur tik retas mirtingasis galėjo įžengti.
Kambarinių šunų turėjo visi paskutinieji Jogailaičiai - nuo Aleksandro (1461-1506) iki Žygimanto Augusto (1520-1572). Šunų laikė ir Steponas Batoras (1533-1586) bei pirmasis Vazų dinastijos atstovas Zigmantas (1566-1632), o taip pat valdovų žmonos: karalienės Bona Sforza (1494-1557) ir Barbora Radvilaitė (apie 1522/1523-1551). Žygimantas Senasis laikė angliškus šunis (tris pirko 1502 m. Budoje), o ypač mėgo pudelius. Su baltos spalvos pudeliu, vardu Bielikas, jis vyko į Vengrijos dvarą. Bieliką 1500-1504 m. kartą per savaitę maudydavo specialus dvariškis, o pirtininkas Sidoras jam (ir dar dvaro juokdariui) tiekė muilą. Tiesa, Žygimantas Senasis jautė saiką ir rūmų nepavertė šunidėmis, kaip nutiko XVI a. Budos ir Londono dvaruose.
Šunys buvo viena vertingiausių dovanų, kuriomis keitėsi Europos valdantieji. Karalienė Bona 1534 m. Vilniuje iš Mantujos kunigaikščio Federico Gonzagos dovanų gavo „puikią kalytę“. Be galo džiaugdamasi tokia dovana, prašė atsiųsti daugiau. Tai, anot Bonos, būsiąs didelis malonumas ne tik jai, bet ir sūnui Žygimantui Augustui. Iš Italijos į Vilnių tuomet greičiausiai buvo atsiųsti Maltos bišonų veislės šuniukai, kuriuos F. Gonzaga labai mėgo.
Taip pat skaitykite: Vaikų NBA aprangos apžvalga
Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės numylėtiniai buvo septyni rūmuose bėgioję medžiokliniai šunys. Šunis prižiūrėjo specialus tarnas, maitinęs juos iš varinių dubenų. Šunys buvo maudomi, šukuojami, kerpami, rūpintasi jų aksesuarais ir apranga. Po menes lakstę karališkieji šunys turėjo aksominius juodus antkaklius su paauksuotais sidabro įspaudais ir šilkiniais pavadėliais arba odinius antkaklius su paauksuotais pavadėliais.
Taip pat skaitykite: Komfortas ir sveikata vaikams