Kaip Padėti Vaikui Jaustis Reikalingam: Meilė, Ribos ir Savigarba

Kiekvienam vaikui būtina jaustis mylimam, suprastam, pripažintam, gerbiamam ir reikalingam. Tai yra esminis elementas, be kurio jis tiesiog negali užaugti. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip tėvai gali padėti savo vaikams jaustis reikalingais, kuriant tvirtą pagrindą jų savigarbai ir savarankiškumui.

Meilės Svarba Vaikui

Mažas vaikas dar nieko nežino apie save, jis mato save tokį, kokį jį mato artimieji. Kiekvienu bendravimo su vaiku būdu - žodžiais, intonacija, gestais, netgi tyla - mes pasakome jam kažką naujo apie jį patį. Iš pasikartojančių pagyrimų, meilės ir apkabinimų vaikui formuojasi pojūtis „aš geras“. Tačiau bausmę, ypač maži vaikai, yra linkę suprasti kaip pasakymą „tu blogas“, kritiką - kaip „tu negali“, dėmesio stoką - kaip „turiu svarbesnių reikalų nei tu“ ar net „aš tavęs nemyliu“.

Todėl bendraujant su vaikais ir auklėjant, tėvams labai svarbu nuolatos reflektuoti - kokią žinutę savo žodžiais ir elgesiu aš siunčiu vaikui? Žinoma, kuo vaikas mažesnis, tuo informacija, kurią jis gauna iš tėvų, yra svarbesnė. Psichologai pastebi, kad mažiems vaikams tėvai paprastai skiria pakankamai dėmesio ir šilumos, tačiau kuo vaikas darosi didesnis, tuo labiau tėvai yra linkę jį „auklėti“ net nesusimąstydami, kaip labai tam mūsų paaugliui svarbu šiluma, dėmesys, priėmimas, pagyrimas.

Viena svarbiausių tėvų užduočių - nepamiršti rodyti savo vaikams meilės „ženklus“: kalbėkite palaikančius žodžius, nepamirškite apkabinti, prisiliesti, žiūrėkite į akis. Deja, psichologai pastebi, jog labai daug tėvų įsitikinę, kad svarbiausia (jei ne vienintelė) auklėjimo priemonė - tai paskatinimai ir bausmės. Bet juk auklėjimas - tai ne dresūra, ir tėvai egzistuoja ne tam, kad išmokytų savo vaikus sąlyginių refleksų. Visų pirma, turime sukurti santykį su savo vaiku.

Dėl psichologinės gerovės vaikui svarbu tvirtai jausti, kad mūsų meilė nėra įkainota ir nepriklauso nuo kažkokių sąlygų. Tačiau meilė nereiškia - leidžiu savo vaikui viską. Juk augindami vaikus, mes padedame jiems subręsti žmonėmis ir mokome juos, kad neturėtume vien paklusti instinktams ir tik tenkinti savo poreikius.

Taip pat skaitykite: Sveika žuvis kūdikiams

Ribų Nustatymo Svarba

Mes negalime apsieiti be ribų nustatymo, kurios būtinos vaiko gerovei. Tačiau kaip dažnai tėvai, bijodami nuliūdinti savo vaiką, tenkina kiekvieną jo norą - kad tik šiam būtų gerai. Dar, kalbant apie ribas, vaikai labai gerai supranta, kai tėvai pradeda daryti nuolaidas ir tą pačią akimirką pajaučia, jei tėvų „ne“ pradeda reikšti „taip“, „kartais“, „galbūt“…

Natūralu, kad vaikai savo elgesiu siekia suprasti, tikrinti, gal net priešintis - jiems būtina išsiaiškinti, ko mes, kaip tėvai, iš jų tikimės bei reikalaujame. Išmokti nustatyti ribas yra labai svarbu, nes tai rodo rimtus mūsų ketinimus ir požiūrį.

Štai paprastas, kasdienis pavyzdys. Mama sako vaikui: „Jei pamatysiu, kad vėl šokinėji nuo sūpynių, supyksiu!“ Ką girdi vaikas? Kad mama pyksta ir supyks dar daugiau. Jokių kitų pasekmių vaikas nemato ir toliau daro tai, kas jam uždrausta. Daug efektyviau būtų pasakyti: „Jei dar kartą nušoksi, turėsi susirasti ką kita veikti.“ Dėmesys akcentuojamas ne ties santykiais ir jausmais, o ties pasekmėmis. Vaikui pranešama, ko iš jo tikimasi, ir kas bus, jei jis to nesilaikys. Negėdiname, nekaltiname, nerėkiame. Kalbame aiškiai, tvirtai ir pagarbiai. Būtent taip ir turėtų būti brėžiamos ribos ir auklėjama - pagarbiai, bet tvirtai.

Pratęsiant ribų temą, galima pridurti, kad labai svarbu vaikui pateikti ribotą galimų sprendimų pasirinkimą. Taip vaikui suteikiama galimybė pasirinkti bet kurią išeitį iš konkrečių pateiktų variantų. Auklėjant vaikus labai svarbu išmokti atsisakyti nuostatos, santykio su vaiku, kuris išreiškiamas tokiu principu - „daryk taip, kaip aš pasakau“. Auklėti - tai rodyti pavyzdį. Beprasmiška nustatinėti taisykles, kurių patys nesilaikome. Dar vienas svarbus dalykas - aiškinimas ir supratimas, kodėl tam tikros taisyklės ir apribojimai mums yra reikalingi.

Tėvams neretai atrodo, kad draudimus jie pirmiausia nustato dėl savęs (dėl savo pačių ramybės) arba dėl kitų (tarkim, siekiant padėti vaikams adaptuotis visuomenėje). Todėl tėvai neretai jaučia kaltę, bijo versti vaiką kažką daryti, atimti iš jo laisvę, apriboti asmenybę. Tėvai dažnai tiesiog bijo piktnaudžiauti savo valia. Tačiau vaiko, nežinančio jokių ribų, negalima vadinti nei laisvu, nes jis tampa savo emocijų ir impulsų įkaitu, nei laimingu, nes jis gyvena nuolatiniame nerime.

Taip pat skaitykite: Pirmoji kūdikių košė

Vaikui, kuris daro viską, kas tik jam šauna į galvą, neegzistuoja joks veiksmų planas, išskyrus poreikį tuojau pat pildyti savo norus. Jis kažko nori - ir ima. Jis kažkuo nepatenkintas - daužo ir laužo. Tam tikrame amžiuje taip elgtis pakankamai normalu ir leistina, tačiau daug sudėtingiau mokytis save riboti pačiam. Jei ir vėliau elgsimės vadovaudamiesi vien savo norais ir instinktais, gyvenimas gali pavirsti džiunglėmis, kuriose veikia tik stipresniojo įstatymas.

Taigi tėvai ne tik turi teisę, bet ir privalo vaikui nustatyti tam tikras ribas, kurios leistų jam tapti žmogumi ir padėtų įsisavinti gyvenimo tarp kitų žmonių taisykles. Mums, tėvams, labai svarbu įsivertinti, ar patys vaikystėje neturėjome problemų su ribomis ir autoritetais. Jei mūsų tėvai vaikystėje neribojo, dabar bus sunku įskiepyti vaikams tinkamus orientyrus, nes patys jų neturėjome. Kita vertus, jei suaugusieji mus vaikystėje „laikė po griežtu kumščiu“, mes, patys tapę tėvais, bijosime „perlaužti lazdą“ ir pastūmėti savo vaikus jaustis taip, kaip jautėmės patys.

Jei jums taip nepatinka ribos, pabandykite susikurti savo šeimos taisykles, kurių laikysitės visi. Juk svarbiausia, kad ne tiek stengtumėmės „pataisyti“ vienas kitą ar savo vaikus, reguliuoti elgesį ar riboti, o išmokti gyventi šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje. Elgesio ir bendravimo taisyklės ne tik padeda vaikams suprasti skirtumą tarp to, kas leidžiama ir draudžiama, bet įgalina spręsti ne tik lengvas, bet ir sudėtingas užduotis, kurių kasdien kyla šeimos gyvenime. Beje, taisykles galima (ir reikia!) keisti.

Savigarbos Ugdymas

Šiuo metu daug kalbama ir rašoma apie savigarbą, mat nuo jos priklauso žmogaus pasitikėjimas savimi, mokėjimas priimti iššūkius ir rizikuoti, gebėjimas susidoroti su kylančiais sunkumais, bendrauti su kitais žmonėmis ir netgi… būti laimingiems! Savigarba yra žmogaus savęs suvokimas - ką jis apie save mano ir kaip jaučiasi. Savęs įsivaizdavimas gali būti teigiamas (esu protingas, draugiškas, patrauklus ir pan.) ir neigiamas (esu niekam tikęs, neįdomus, negražus, nemokantis bendrauti ir pan.).

Žmogaus savęs vertinimas formuojasi visą gyvenimą, bet jo pagrindus kiekvienas gauname jau vaikystėje. Vaikystėje suformuota savigarba išlieka reikšminga visą gyvenimą. Dar ankstyvajame amžiuje susiformavę įsitikinimai lemia tai, kaip žmogus tenkins buvimo svarbiam poreikį savo paties sukurtoje šeimoje, tarp draugų ir darbo aplinkoje.

Taip pat skaitykite: Nuo kada galima duoti košytes?

Ankstyvosios Vaikystės Svarba Savigarbai

Ar žinojote, kad nuo gimimo iki maždaug pusantrų metų kūdikis mokosi pasitikėti savimi, suaugusiaisiais ir aplinka? Nuo pusantrų iki trejų metų atkakliai bando įveikti savarankiškumo krizę? O nuo trejų iki penkerių metų ugdo bendravimo įgūdžius? Tai jautrieji raidos periodai, kurių metu patirtis kaupiama itin sparčiai. Šios ankstyvosios patirties bei tėvų gebėjimo užtikrinti bazinius meilės, saugumo, priklausymo poreikius pagrindu formuojasi mažylio įsitikinimas apie tai, kad jis yra svarbus, mylimas ir pajėgus.

Kūdikystė: Saugumo Jausmas

Kūdikiui svarbiausia jaustis saugiam. Saugumas užtikrinamas rūpinantis jo fiziologiniais poreikiais: maitinimu (tik pagal vaiko biologinį laikrodį, o ne pagal suaugusiųjų nustatytą tvarką ar mamos nuotaikas), ramiu miegu (taip pat pagal kūdikio norą miegoti ar nemiegoti, o ne pagal tėvų dienotvarkę), šiluma, švara (vėlgi atsižvelgiant į vaiko poreikius), fiziniu kontaktu (reikia nebijoti imti vaiko ant rankų, sūpuoti, glostyti ir visaip kitaip myluoti - tikrai jo neišlepinsite, nes šiame amžiuje prisilietimų nebūna per daug). Jausdamasis saugus, kūdikis išmoksta pasitikėti žmonėmis, kurie juo rūpinasi.

Ankstyvasis Amžius: Savarankiškumo Skatinimas

Šio amžiaus vaikai labai nori viską daryti patys. Labai svarbu nestabdyti vaiko iniciatyvos, leisti jam reikštis savarankiškai, skatinti jo aktyvumą ir norą kažką veikti. Jeigu ryte trimetukas susigalvojo apsirengti pats, nepulkite jam padėti todėl, kad nėra laiko. Geriau atsikelkite keliolika minučių anksčiau, o vaikui susidorojus su užduotimi - visi kartu pasidžiaukite. Ypač nemažai pavyzdžių galima pririnkti "iš virtuvės gyvenimo", mat šio amžiaus vaikai labai mėgsta ten šeimininkauti. Leiskite vaikui supjaustyti daržoves (galbūt pasiūlę nelabai aštrų peilį), sutepti sumuštinius, išplauti indus ar grindis. Žinoma, rezultatas turbūt nepradžiugins: salotos supjaustytos milžiniškais gabalais, o ten, kur plautos grindys, - didžiulė vandens bala. Tik jokiu būdu netaisykite vaiko darbo jam matant, tai padarysite, kai jis užmigs. Kuo daugiau šiame amžiuje vaikas sulauks pagyrimų, pastiprinimo, palaikymo ir iniciatyvos skatinimo, tuo labiau stiprės jo savigarba.

Ikimokyklinis Amžius: Kompetencijos Ugdymas

Jiems labai svarbu pasiekti kokių nors aiškių savo darbo rezultatų. Svarbiausias iššūkis - artėjanti mokykla ir su tuo susijęs noras būti kompetentingam, kažką gebančiam ir mokančiam. Svarbiausia pastebėti vaiko stipriąsias puses, jokiu būdu nepabrėžti to, kas nesiseka. Jei pirmokas dar neaiškiai skaito ar jam nelabai sekasi skaičiuoti, reikia pasistengti atrasti ir išryškinti sritį, kurioje jis gabus. Gal jis puikiai piešia, o gal yra sportiškas? Vaikas turi jausti, kad netgi tada, kai jam nesiseka mokslai, tėvai jį vis tiek myli ir palaiko. Taip pat kuo dažniau suteikite vaikui progų nuveikti ką nors šeimos labui, pavyzdžiui, nueiti į parduotuvę (kai vaikas pats tam pribręs), skirkite tam tikrų pareigų: tvarkyti kambarius, prižiūrėti naminį gyvūną ar pan., nes tai stiprina vaiko savigarbą, leidžia jam pasijusti reikalingam ir svarbiam.

Veiksniai, Kurie Žemina Vaiko Savigarbą

• Smurtas.
• Lepinimas.
• Perdėta globa, kontrolė.
• Vaiko, kaip asmenybės ir vertybės, nepriėmimas. Nepripažįstami vaiko jausmai, norai, poreikiai: neleidžiama jam liūdėti, verkti, bijoti, pykti, neišklausoma arba pasijuokiama iš jo svajonių, norų.
• Blogai, kai vaikas paverčiamas įrankiu tėvų norams ir lūkesčiams išpildyti: jis verčiamas lankyti būrelius, rinktis draugus, kurie patinka tėvams, o ne jam pačiam.

Kaip Stiprinti Vaiko Savigarbą?

• Konkretūs, aiškūs pagyrimai: "Kaip džiugu, kad suplovei indus", "Kaip tvarkingai susitvarkei savo stalą", "Kokios skanios kavos man paruošei" ir pan.
• Laikas, praleistas kartu su šeima: kelionės, tvarkymasis kartu, maisto gaminimas ir valgymas, pokalbiai.
• Būti pavyzdžiu. Maži vaikai nuolat kažko mokosi ir daugiausia tai daro stebėdami savo tėvų elgesį. Todėl vienas iš būdų stiprinti vaiko savigarbos jausmą - puoselėti pagarbą sau. Tai galima daryti įvairiai: drąsinant save už pastangas, ne tik pasiekimus: Na taip, virtuvė neatrodo tobulai, bet džiaugiuosi, kad tapo švariau. Pripažįstant asmenines stiprybes: Gal aš ir ne siuvėja, bet gaminu išties skaniai. Puoselėjant pomėgius, humoro jausmą, priimant savo klaidas, leidžiant sau būti netobulam: Panašu, kad virdama košę įpyliau per daug dribsnių. Kitą kartą įpilsiu mažiau.
• Meilės rodymas. Turbūt svarbiausias dalykas, kurį galite padaryti mažylio gyvenime - tai rodyti, kaip stipriai jį mylite. Pildyti savo vaiko „meilės indą“ galima įvairiai: tiesiog sakant, kad jį mylite ir darant tai be jokios priežasties. Taip pat meilę parodo ir jūsų veiksmai - priglaudimas, paglostymas, apkabinimas. Įrodyta, kad fizinis kontaktas skatina hormono oksitocino išsiskyrimą, kuris smegenyse sužadina saugumo ir laimės pojūtį.
• Įtraukimas. Mažylio savigarba auga tuomet, kai jis jaučiasi naudingas. Puoselėkite mažylio pastangas patenkinti priklausymo poreikį leisdami jums padėti buityje, jaunesnio brolio ar sesers priežiūroje ir kitose panašiose jo amžių ir galimybes atitinkančiose kasdienėse situacijose. Tikrai verta išdrįsti prašyti savo mažojo draugo pagalbos ir ją priimti. Tai netgi gali tapti jūsų šeimos ritualu. Pavyzdžiui, ikimokyklinukas tikrai gali padėti padengti stalą vakarienei ar sudžiaustyti drabužius ant džiovyklės. Ir to visai nebūtina atlikti tobulai.
• Drąsinimas ir tikėjimas. Mažylis gali išmokti gerbti kitus. Ypač tuomet, kai pagarbiai elgiamasi su juo. Visi žmonės, nepriklausomai nuo jų amžiaus, yra verti žmogiškosios pagarbos. Dažna kritika, priekaištavimas, žeminimas, lyginimas ir kitos panašaus pobūdžio bausmės formuoja menkavertiškumo jausmą.
• Savarankiškumo skatinimas. Mažyliai jaučiasi stiprūs ir pajėgūs tuomet, kai gali įvaldyti naujus įgūdžius savarankiškai. Tai jiems didžiulis džiaugsmas. Mažylių savigarba auga, kuomet jiems svarbūs žmonės skatina prigimtinį poreikį tyrinėti, pažinti, atrasti, taip pat sudaro sąlygas saugiai įvaldyti naujus gebėjimus, patiriant pasididžiavimo savimi pojūtį: Tu jau didelis! Tu gali! Pirmyn! Tik pažiūrėk - tau pavyko pataikyti batuką ant kojytės!

Savarankiškumo Ugdymas

Savarankiškumas - tvirtos, savimi pasitikinčios ir laimingos asmenybės požymis. Kiekvienas iš mūsų norime, jog mūsų vaikai suaugę būtų sėkmingi, aktyviai siekiantys užsibrėžtų tikslų, besidžiaugiantys savo pasiekimais, o svarbiausia - laimingi. Svarbu nepamiršti, jog pagrindiniai vaikų protiniai bei elgsenos įpročiai susiformuoja dar prieš pradedant eiti į mokyklą, kuo vėliau, tuo sunkiau tampa juos pakeisti, taigi padėti vaikui ugdytis savarankiškumą turėtume pradėti nuo pat mažų dienų.

„Pirminis savarankiškumas, kurio reikėtų siekti - gebėjimas pačiam apsirengti, pavalgyti, pasirinkti veiklą, žaisliukus ir atlikti elementarius darbelius padedant namų ruošoje. Šie gebėjimai ateityje virs į įpročius ir savaime suprantamus veiksmus, kurie vaikui įvairiose situacijose nebekels streso. Mokėdamas apsirengti, atskirti tinkamus rūbelius pagal oro sąlygas, vaikas mokysis pats priimti, nors ir elementarius, bet sprendimus. Pradės formuotis supratimas, jog pats yra už save atsakingas, o tėveliai jam tik padeda ir pataria. Vaikas taps vis savarankiškesnis, ateityje nesijaus priklausomas nuo aplinkinių. Gebėdamas pats sugalvoti ar pasirinkti, ką norėtų veikti laisvu laiku, su kokiais žaislais žaisti, vaikas išvengs nesaugumo ar nepasitikėjimo jausmo likus vienam ar gavus individualias užduotis mokykloje.

Natūralu, jog ugdant vaiką tikrai kils nesklandumų, ne visos užduotys ar darbeliai pavyks iš pirmo karto. Svarbu nepulti darbo atlikti už vaiką, bet nuolat palaikyti jį, patarti ir skatinti mėginti dar kartą. Savarankiškumo ugdymas ne tik mokykloje, bet ir namuose, pagalba namų ruošoje leis vaikui pasijusti svarbiam ir reikalingam, suvokti jog visų indėlis yra svarbus ir siekiant bendro tikslo - švarių namų, visi turi dirbti kartu.

Savarankiškumo Ugdymas Pagal Amžių

• Vaikai iki trejų metų. Būdamas vos dvejų vaikas turėtų pradėti jausti, jog nebūtina laikyti mamos už rankos, kad jaustųsi užtikrintai. Tuomet pradeda stiprėti noras viską išmėginti ir daryti pačiam. Tam nereikėtų užkirsti kelio baiminantis, jog vaikui kas nors nutiks. Mažylis pasitiki savimi ir žino, jog mama yra kur nors netoliese ir jei prireiks - padės jam. Šiame etape svarbu turėti kantrybės ir suteikti vaikui laisvės išbandyti naujus dalykus, taip neslopinant jo natūraliam bandymui tapti savarankišku.
• Vaikai iki ketverių metų. Trečiaisiais gyvenimo metais vaikai pradeda atrasti savąjį „aš“ - tai yra tas periodas kuomet vaikai itin aktyviai tikrina ir matuoja ribas, kas jiems galima ar negalima, dažniausiai tai pasireiškia prieštaravimais, nesutikimu ar tiesiog „atsikalbinėjimu“. Tai labai svarbus indikatorius, jog vaikas jaučiasi nesaugiai suvokdamas jį supantį pasaulį, tiksliau - nesuvokdamas ribų kur jis saugus, kur jau nebe. Šis etapas - puikus metas pradėti su vaiku kuo daugiau kalbėtis, tartis dėl veiklų kurias veiksite ar kaip tvarkysitės žaisliukus.
• Vaikai iki penkerių metų. Ketverių metukų vaikas jau turėtų gebėti, galbūt su nedidele tėvelių pagalba ir, žinoma, priežiūra, pats apsimauti kojines, kelnes, apsirengti megztinį, užsisegti didesnes sagas. Tokio amžiaus vaikas jau gali pats viską valgyti, galbūt dar prireiks pagalbos naudojantis peiliu, bet šaukštas ir šakutė problemų kelti nebeturėtų. Keturmečiai turėtų būti puikūs pagalbininkai tvarkantis namuose - sudėliojant žaislus į vietas, nunešant indus į kriauklę, prie stalo pristumiant kėdes ar laistant gėles.
• Vaikai iki septynerių metų. Su penkerių - šešerių metų vaikais toliau ugdykite jų savarankiškumą deleguodami jiems vis sudėtingesnius ar didesnius darbelius. Galite susitarti dėl ilgalaikių atsakomybių - kartu pasodinkite gėlytę ir lai vaikas ja nuolat rūpinasi, nepamiršta palaistyti. Šio amžiaus vaikas turėtų sugebėti ramiai žaisti vienas, pats susirasti jį dominančios veiklos, atlikti įvairias užduotėles. Jei girdite žodelį „nemoku“ - nepulkite užduotėlės ar darbelio daryti už vaiką. Klauskite ko jis nemoka, kas jam neaišku. Reikėtų suvokti, jog visi vaikai skirtingi ir kai kuriuos dalykus vieni gali pradėti atlikti daug anksčiau, kitus - vėliau.

„Sėkmingai paties vaiko atliktas darbelis suteiks jam itin daug laimės, ypač jei nuolat su juo kalbėsite apie progresą. Pasitikintis savimi ir savarankiškas vaikas rečiau pasimes netikėtose situacijose, lengviau ir drąsiau priims sprendimus ar gebės pasirinkti iš kelių opcijų. Greta formuosis ir vaiko asmenybė, sveikas ir kritiškas savęs vertinimas, stiprės noras domėtis, išbandyti naujus dalykus, pasistengti dar labiau ir judėti į priekį. Savarankiškume vaikai taip pat atranda ramybę. Suvokdami, jog ne visada pavyksta iš pirmo karto ir visada gali pamėginti dar ir dar, eksperimentuoti ir ieškoti kitokių būdų, vaikai iškilus sunkumui nepuls į paniką, ašaras ar pykčio ir liūdesio demonstravimą. Suaugę tokie žmonės nebus priklausomi nuo gausių materialinių išteklių ar aplinkinių globos. Svarbiausias veiksnys - augantis vaiko emocinis savarankiškumas. Atsiranda pasitikėjimas savimi ir sugebėjimas prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių ar naujos aplinkos. Emociškai savarankiškas žmogus geba ramiai priimti sprendimus, suvokti savo pasirinkimų rezultatus bei pasekmes.

Kaip Mokyti Savarankiškumo Namie Kasdienėje Veikloje?

Galimybės mokymui(-si) yra visur aplink mus, reikia tik šiek tiek kūrybiškumo.

• Tvarkymosi laikas. Mokykloje mokomės patys susitvarkyti savo asmenines priemonių, rūbų spinteles, susidėti daiktus į vietas. Kiekvieną dieną tvarkymosi laikas yra tas pats ir jau tapęs kasdieniu ritualu, kuriuo pabaigiame dieną. Patariame šeimose taip pat turėti sutartą laiką, kada tvarkosi visi šeimos nariai. Vaikas matydamas, kad tvarkosi visi, suvoks ir formuos įprotį susitartu laiku susitvarkyti kambarį. Su mažyliais pradėkite nuo žaisliukų sudėjimo į dėžę, o vyresnėlių jau galite prašyti padėti surūšiuoti skalbinius į atskiras krūveles, sudėti daiktus į jų vietas, palaistyti gėles.
• Savarankiškas apsirengimas, susiruošimas. Prieš keliaujant į lauką ar išvykas su vaikais sutariame, kiek turime laiko susiruošti ir kada jau turime išvykti. Pradžioje rengiamės visi kartu, sutartu ritmu, tariantis ką maunamės pirmiausia, ką velkamės po to. Po kiek laiko mokiniai viską įsimena ir puikiai susiruošia patys. Savaime suprantama, jog pats vaikas to neišmoks. Namuose padėkite jam parodydami kuo skiriasi geroji rūbo pusė nuo vidinės, pamėginkite rengtis kartu: greta sudėkite savo ir vaiko drabužėlius, viską darykite jo tempu ir rodykite pavyzdį.
• Asmeninė higiena. Prieš kiekvieną valgį plaunamės rankas, po - danktukus. Kol mokiniams nėra susiformavęs įprotis tai daryti, dažnai tenka priminti, vėliau patys primena vieni kitiems ir tai tampa šauniu įpročiu.
• Maisto pasirinkimas. Valgymo metu skatiname savitarną. Mokiniai mato pakabintą visos savaitės maisto meniu, žino kokie patiekalai jų laukia. Leiskite vaikui pačiam pasirinkti, kiek ir ko jis nori valgyti. Žinoma, kalbėkite apie daržovių naudą, šiltos sriubos svarbą jo racione ir pasekmes.
• Individuali veikla. Kiekvieną dieną mokiniams skiriama individualaus laiko jų veiklai pagal pomėgius. Labai svarbu turėti laiko net ir mokykloje, kurį gali skirti tik sau. Per laisvą laiką mokytojas parodo galimybes, žaidimus, ką galime veikti. Mokinys pats renkasi ir priima sprendimą, ką nori veikti savo laisvu laiku. Leiskite jam ir namuose užsiimti veikla pačiam. Susitarkite, jog kuriam laikui einate skaityti, o vaikučiui pasiūlykite pasirinkti norimą veiklą.

Panašiai galite įtraukti vaiką į šeimos sprendimų priėmimą. Papasakokite jam, kokias alternatyvas svarstote, pasiteiraukite, kas ir kodėl jam būtų įdomiausia. Svarbu nepersistengti pernelyg globojant. Leiskite vaikui pačiam rengtis, valgyti, tvarkytis. Kartais tėvai dėl savo perdėto nerimastingumo, pernelyg didelės globos linkę beveik viską padaryti už vaiką. Taip jis viską gauna be didelių pastangų ir mokosi bejėgystės, turi mažai progų ir erdvės pamėginti pats, pradėti, pabaigti, ieškoti sprendimų, kai nesiseka ir pan. Tėvams tiesiog reikėtų vengti kraštutinimų su globa ir rūpesčiu.

Jei mokykloje eidami į lauką vaikai rengiasi, patys aunasi batus, tad labai svarbu, kad tėveliai namuose vaikučių neaprenginėtų, o lauktų ir leistų jiems patiems tai daryti, kad ir kiek tai užtruktų. Tai yra savarankiškumo ugdymo pradžių pradžia. Svarbu nelyginti su kitais vaikais. Yra daug informacijos apie tai, kokiame amžiuje ir ką vaikas turėtų mokėti daryti. Tačiau svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas tam tikros srities gebėjimus atskleidžia labai individualiai. Todėl venkite tokių pasakymų kaip „Kiti tokio amžiaus vaikai jau užmiega patys“, „Tavo draugas pats apsirengia, o tave dar aprengti turiu“ ir kt.

Ikimokyklinis Ugdymas ir Savigarba

Švietimo sistema privalo keistis ir siekiame prie to prisidėti. Ugdymo kokybės samprata pradėta kurti bendromis pedagogų, vadovų, vaikų ir jų tėvų pastangomis. Samprata yra nuolat atnaujinama, tobulinama, atsižvelgiant į ugdytinių ir visos bendruomenės poreikius, naujus ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo dokumentus.

Ikimokyklinėse grupėse ugdymo procesas organizuojamas pagal įstaigos pedagogų parengtą ikimokyklinio ugdymo programą. Programoje numatomi ikimokyklinio ugdymo rezultatai yra vaikų raidos ir ugdymosi procese nuosekliai įgyjami bei plėtojami jų pasiekimai: vertybinės nuostatos, žinios bei supratimas ir gebėjimai. Pasiekimai suskirstyti į 18 pasiekimų sričių, kurių visuma laiduoja optimalią vaiko galių ūgtį.

Programa remiasi kiekvienam amžiaus tarpsniui būdingais vaiko raidos požymiais bei vaiko ugdymosi logika. Programa padeda tenkinti prigimtinius, socialinius, pažintinius ir kultūrinius vaiko poreikius, turinys - svarbus ir naudingas vaikui. Ugdymo(si) turinys yra pritaikytas spontaniškai vaiko veiklai. Kokybišką ugdymo turinio įgyvendinimą užtikrina dvikryptė pozityvi demokratiška pedagogo-vaiko sąveika, ugdytinio ir ugdytojo dialogas, grindžiamas asmenine pagarba, vaiko unikalumo pripažinimu, svarbiausiomis vertybėmis, pozityviomis emocijomis.

#

tags: #duoti #vaikui #pajausti #reikalingai