Donata Rinkevičienė - žinoma ukrainiečių literatūros vertėja, gimusi 1964 metais. Jos dėka lietuvių skaitytojai gali susipažinti su įvairių ukrainiečių autorių kūryba. Jos vertimai atveria langą į Ukrainos kultūrą ir literatūrą, leidžiant lietuvių skaitytojams geriau suprasti ir įvertinti šios šalies rašytojų darbus. Jos vertimai publikuojami žurnaluose, tokiuose kaip „Literatūra ir menas“ ir kituose kultūriniuose leidiniuose.
Vertėjos veikla ir kūryba
Donata Rinkevičienė aktyviai verčia ukrainiečių literatūrą į lietuvių kalbą. Jos dėka lietuvių skaitytojai gali mėgautis šių autorių kūriniais:
- Vasyl Machno - „Kultūros pragaištingumas“ (2025 m. Nr. 1).
- Serhij Žadan - „Tebūnie šis tekstas ne apie karą“ (2023 m. Nr. 8-9).
- Marjana Prochasko - „Tylos versijos“ (2023 m. Nr. 8-9).
- Oksana Zabuzhko - „Kai karas buvo dar visai jaunas“ (2023 m. Nr. 8-9).
- Andrij Liubka - „Roasted Uganda“ (2023 m. Nr. 8-9).
- Oleksandr Myched - „Requiem Tarantinui“ (2024 m. Nr. 2).
Be to, Donata Rinkevičienė vertė ir kitų autorių kūrinius, publikuotus įvairiuose literatūros žurnaluose.
Oleksandro Mychedo kūrybos vertimai
Ypač vertinga Donatos Rinkevičienės veikla, susijusi su Oleksandro Mychedo kūryba. Oleksandras Mychedas (g. 1988) - ukrainiečių rašytojas, kultūros kritikas, vertėjas, tinklalaidės „Stancia 451“ vedėjas, Ukrainiečių PEN centro narys. Jis baigė Kyjivo nacionalinį Taraso Ševčenkos universitetą, tapo filologijos mokslų daktaru. Yra išleidęs devynias knygas. Jo straipsniai apie kultūrą, meną, literatūrą bei karą skelbiami ne tik Ukrainos, bet ir pasaulinėje žiniasklaidoje. Nuo 2022 m. Knygą „Šaukinys Jobui. Invazijos kronikos“, kurios fragmentas čia publikuojamas, O. Mychedas pradėjo rašyti pirmąją Rusijos invazijos dieną ir rašė metus, fiksuodamas naujosios tikrovės ir sąmonės lūžio momentus. Tačiau tai nėra vien jo paties refleksijos: jis surinko ir pateikė daugelio ukrainiečių mintis ir išgyvenimus. Anot autoriaus, „ši knyga yra apie mane, mano šeimą, mano tėvus, kurie per okupaciją beveik tris savaites negalėjo ištrūkti iš Bučos, ir draugus, tapusius mūsų šeima. Ir apie draugus, kuriuos padovanojo šie metai.
Šeimos gyvenimas ir asmeninė laimė
Donata Rinkevičienė yra ne tik talentinga vertėja, bet ir mylinti žmona bei motina. Jos šeima - didelis džiaugsmas ir pasididžiavimas. Donata yra ištekėjusi už dirigento Gintaro Rinkevičiaus. Pora kartu jau daugelį metų ir augina gausų būrį vaikų.
Taip pat skaitykite: Donatos Rinkevičienės kūryba
Gausi šeima - didelis turtas
Gintaras Rinkevičius turi keturias dukras ir du sūnus - Rūtą (35 m.) ir Saulę (33 m.) iš pirmos santuokos, Laurą Mariją (16 m.), Ievą (15 m.), Marių (13 m.) ir Linuką. Donata taip pat turi dukrą Danielę (22 m.) iš ankstesnių santykių. Maestro turi kuo didžiuotis.
Gintaras Rinkevičius tuoj pat pasako ir naujagimio duomenis - 3,810 kg svorio ir 56 cm ūgio. Neklysta, nes pats dalyvavo gimstant mažyliui, kaip ir kitiems šeimos vaikams. „Nė karto nenualpęs!“ - juokiasi Donata.
Netikėta, bet laukta dovana
Kad moteris gimdys jau penktą kūdikį, ilgai buvo paslaptis visiems. Tėvai nenorėjo nubaidyti savo laimės.
- Donata, ar buvo nerimo, dvejonių?
- Turbūt nerimo būna kiekvienai moteriai, nesvarbu, kiek kūdikių ji pagimdė. Bet nėštumas buvo sklandus, net nepykino, kaip būdavo laukiantis kitų vaikų. Visas laukimo laikas buvo labai pakylėtas, linksmas, pilnas vaikų juokų, svarstymų ir net patarimų.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo kelias: Donata Virbilaitė
- Ar mažylis jums ir vyrui buvo netikėta dovana?
- Ne, jis buvo mūsų labai lauktas, planuotas, ne netyčiukas. Nuostabu, kad kažkas danguje išgirdo mūsų norą. Po beveik 14 metų pertraukos, nes Mariui tuoj bus 14-a. Bet tai buvo staigmena mūsų vaikams.
Šią žinią vaikams pranešėme per 22-ąjį Danielės gimtadienį lapkritį, kai mažylį po širdimi nešiojau jau trečią mėnesį. Reakcija buvo audringa, net euforiška - buvo ir džiaugsmo ašarų, ir šūksnių. - Ar jūs nejuokaujate? - klausinėjo vienas per kitą. Kol mergaitės klykavo iš džiaugsmo, Marius atsistojo, priėjo prie manęs ir tyliai paklausė: ar tikrai? Tai gerai! Aš puikiai pažįstu savo vaikus. Tokios reakcijos ir tikėjausi. Ir visą laukimo laiką jie nuolat juokaudavo apie ateinantį lėliuką. Svarstė, į ką bus panašus, kaip valgys, kuo reikės aprengti.
- Vaikai žinojo, kad turės broliuką?
- Taip, mes sužinojome gana anksti, kad gims berniukas.
Taip pat skaitykite: Literatūra, muzika ir šeima
- Penktas vaikas jau brandesniame amžiuje. Ar kuo nors skyrėsi jo laukimas dabar nuo ankstesnių?
- Net nežinau… Visi vaikai buvo laukti ir yra labai mylimi. Tie patys jausmai, tas begalinis švelnumas. Mūsų šeima didelė, vaikai jau paaugę. Bet pastebėjome, kad tas mažiukas juos dar labiau užaugino, dar labiau subūrė. Atrodė, gyvenimas jau nusistovėjęs. Ir staiga - lėliukas! Jis įnešė labai daug emocijų. Visi vaikai šokinėja apie jį.
- Mažiukas nuveikė didelį darbą.
- Tikrai taip galima pasakyti.
- O jūsų santykis su vyru taip pat gal pakito?
- Mes pasižiūrime vienas į kitą ir abiejų akyse - ašaros. Iš tos laimės… Gintaras baigė koncertų sezoną, gali būti namuose. Mes nuolat dabar dviese, ir taip norisi gyventi toje laimėje… Žinote, vyrai paprastai dėkoja žmonoms už kūdikį. Bet aš jaučiu tokį dėkingumą savo vyrui, tiesiog nenusakomą. Kai matau, kaip jis prižiūri tą mažiuką, nešioja, globoja. Na, aš čia visai susijausminau…
Muzikalumas - šeimos bruožas
- Ar galima jau spręsti, kad maestro sūnus muzikalus, turi absoliučią klausą? Visas į tėtį?
- Tikrai labai muzikalus! Kai gimė, taip skardžiai dainavo, kad skambėjo turbūt visoje klinikoje! Net negalėjau patikėti, kad toks mažas lėliukas gali turėti tokį stiprų balsą, - nusijuokė Donata.
Kad maestro šeimoje gimė turbūt būsimas dainininkas, galėjau įsitikinti ir aš, kai pasirodė tėvelis su skardžiai dainuojančiu sūnumi. Bet dabar jis norėjo tik valgyti.
- Kažin ar aš čia reikalingas? - bandė išvengti atsakomybės gausios šeimos tėtis.
- Reikalingas, reikalingas, pasikalbėti apie naujagimį tai juk ne G.Mahlerį diriguoti! - teko padrąsinti. - Spėju, kad vardą sūnui išrinkote jūs? Tokį paprastą, neįmantrų, lietuvišką.
- Taip, aš! Iškart pasakiau, kad bus Linukas. Turbūt visų vaikų vardus aš išrinkau, ir jie visi gražūs, - pasigyrė maestro. - Nors kiti šeimos nariai iš pradžių prieštaravo, kitokių vardų siūlė, aš nuolat tą lėliuką vadinau Linuku, ir visiems teko nusileisti. Mano taktika buvo gera. Marius ir Linas - skamba gražiai ir vienas prie kito tinka! Kaip Saulė ir Rūta.
- Praėjo 13 metų, kai gimė Marius. Ne paslaptis, kad anuomet labai laukėte sūnaus. Ir antras sūnelis… Koks jausmas, kai brandžiame amžiuje toks džiaugsmas?
- Žinot, nemoku žodžiais nusakyti… Dabar euforija. Nežinau žmogaus, kuris tuo nesidžiaugtų. Matyt, esu gana sentimentalus, nes iš tos laimės ir ašarą nubraukiu. Visi mūsų vaikai man ypatingi, nesvarbu, kokio amžiaus buvau, kai jie gimė. Dabar Linas yra ypatingiausias. Jam reikia daugiau dėmesio, globos. Su amžiumi tai išsilygins.
Didelės šeimos iššūkiai ir džiaugsmai
- Donata buvo vyresnių vaikų ir vairuotoja, ir korepetitorė. Dabar bus užsiėmusi su mažuoju. Kaip planuosite didelės šeimos darbus, kai jūs taip pat labai užsiėmęs?
- Vaikai iškart tapo didesni, kai atsirado mažylis. Aš juos ir dabar paveždavau į mokyklas, būrelius.
- Vaikučio atėjimo į pasaulį valandos nesuplanuosi. Bet sūnelis gimė jums baigus koncertinį sezoną, kai jūs namie. Pasisekė?
- Tikrai pasisekė! Juk šiuo metu buvo ir įvairių išvykų, kaskart būdavo nerimo - kas, jeigu gimdymas, kaip spėti namo? Kai gimė Laura, Operos ir baleto teatre vyko „Kaukių baliaus“ generalinė repeticija. Bet čia paprasčiau, mane galėjo pavaduoti kitas dirigentas. Dabar per orkestro 20-ojo sezono uždarymo koncertą Mahlerio niekas nebūtų taip staiga padirigavęs, kai scenoje visa atlikėjų sudėtis. Bet viskas susiklostė laiku ir puikiai. Linukas gimė po savaitės, gegužės 21 dieną, 10 valandą ryto.
- Ar įsivaizduojate, kad kuris nors iš vaikų taip pat stovėtų ant dirigento pakylos?
- Labai norėčiau! Nors muzikai ir linkę atkalbinėti savo vaikus. Marius mokosi chorinio dirigavimo, Laura - dainavimo profesoriaus Vladimiro Prudnikovo klasėje Balio Dvariono mokykloje. Linukui irgi neprieštaraučiau, tegu būna dirigentas. Svarbu mylėti savo profesiją.
- Sako, dirigentai ilgiausiai gyvena?
- Jūs sakote, jūs žinote, - nusijuokė G.Rinkevičius, žvilgtelėjęs į laikrodį.
Vertimai karo akivaizdoje: Oleksandro Mychedo „Šaukinys Jobui“
Karo padėtis atsispindi ir Donatos Rinkevičienės verčiamuose kūriniuose. Oleksandro Mychedo esė „Šaukinys Jobui. Requiem Tarantinui“ - tai jautrus pasakojimas apie karą Ukrainoje, jo poveikį žmonėms ir gyvenimams. Ši esė - tai fragmentas iš knygos „Šaukinys Jobui. Invazijos kronikos“, kurią O. Mychedas pradėjo rašyti pirmąją Rusijos invazijos dieną ir rašė metus, fiksuodamas naujosios tikrovės ir sąmonės lūžio momentus.
Knygoje autorius perteikia ne tik savo paties išgyvenimus, bet ir daugelio ukrainiečių mintis ir jausmus. Tai knyga apie šeimą, draugus ir meilę karo akivaizdoje.
Ištrauka iš Oleksandro Mychedo esė „Šaukinys Jobui. Requiem Tarantinui“
Ketvirta diena po tavo laidotuvių. Vaizdo pokalbis su norvege televizijos žurnaliste, kuri norėtų papasakoti žiūrovams apie tave. Mane ištinka stuporas. Negaliu garsiai pasakyti tiesos. Negaliu pusbalsiu sumeluoti. Man reikia konkretaus klausimo. Ji sako: „Papasakokite - koks buvo Viktoras?
Sakau, kad tu geriausias tėtis, kokį tik galima įsivaizduoti. Dukrai Zacharijai padovanojai įstabius devynerius vaikystės metus su nuotykiais, primenančiais Heko Fino avantiūras. Sakau, kad tu puikus vyras, su žmona Olha praleidęs septyniolika laimingų santuokinio gyvenimo metų, sklidinų juoko, muzikos, vakarėlių, draivo ir supratimo. Meilės istorija, atsitiktinai prasidėjusi sausio pirmąją, kai tu pasirodei ant nepažįstamos merginos namų slenksčio su dviem buteliais šampano rankose. Kad esi ypatingas draugas, kurį norisi apkabinti. Tavo, šimtas devyniasdešimt dviejų centimetrų ūgio žmogaus, glėbyje visada jauku ir pasijuntu lyg mažas vaikas, o šis lengvumo ir jaukumo jausmas yra sunkiai pasiekiamas suaugus.
Sakau, kad esi gražus keturiasdešimtmetis skandinavų dievaitis, ir prisimenu, kaip kitados atėjai į vakarėlį užsidėjęs šalmą su ragais. Kai rašydavai iš fronto, dažnai įsivaizdavau tave kaip sykis tokį. Kai tu žuvai, apie tave dažniausiai rašė kaip apie „garsų montažo režisierių“. Akivaizdu, kad tai tiesa. Įskaitant ir meinstrymines didžiąsias juostas „Storoževa Zastava“, „Viddana“, „Zachar Berkut“. Bet yra, pavyzdžiui, režisūrinė, festivalinė filmo „Čerkasy“ versija. Arba Svitlanos Šymko dokumentinis eksperimentas „Leninopad“. Yra „DakhaBrakha“ vaizdo klipas „Plyve čoven“ (garso takelis filmui „Vulkan“), yra „Ukie’z“ vaizdo klipas dainai „Twin Styx“. Yra daugybė puikių vaizdo klipų, kuriuos sumontavai tarptautiniam žmogaus teisių dokumentinių filmų festivaliui „Docudays“.
Oficialiuose pranešimuose apie tave neminima 2000-ųjų pradžioje įsikūrusi pankroko grupė „Pussy Grinder“. Vovka, tavo draugas, grupės solistas, žuvo dvidešimt septynerių. Kasmet sveikindavai jį gimtadienio proga feisbuke. Kiekvieną kartą rasdavai jam skirtų žodžių. Judu dabar - tose pačiose kapinėse.
Oficialių pranešimų paraštėse lieka tavo talentas siekti meistriškumo, kad ir ko imtumeisi. Kartą, švenčiant Naujuosius Metus, į mūsų namus Hostomelyje tu atvilkai tikrą masažo stalą ir visiems naujametinio vakarėlio dalyviams padovanojai ranka pieštus sertifikatus masažo seansui. Ligi šiol prisimenu tą neįkyrią melodiją su delfinų krykštavimu ir kaip mano kūnas, nuvargintas alkoholio, pasklinda po masažo stalą.
Už paprasto nekrologo ribų lieka tavo humoro jausmas ir dešimtys juokingų paveikslėlių, kuriuos sukūrei mūsų čatams. Ir vis dėlto visko pagrindas - tavo ritmo pojūtis. Tu kalbi muzika. Keliskart švenčiame Naujuosius kartu, o sunkų sausio pirmosios rytą tu dažniausiai tyli, bet komunikuoji junginėdamas muziką. Kol rytinį vangumą išsklaido kava ir pirmoji šampano taurė, kurią pakeliame už judu su Olia. Juk kiekviena naujų metų pradžia, sausio pirmoji, - jūsų sukaktuvės. Tai metas, kai laukiame akimirkos, kad štai Vitia paleis dar vieną gabalą ir pasakys, esą nėr sutikęs geresnės moters ir nori su ja nugyventi dar galybę metų.
Monitoriaus mirgėjimas. Norvegė žurnalistė klausia, kiek laiko buvome su tavimi pažįstami. Ar dirbome kartu. Ant tavo pilvo ir šonkaulių didžiulė skruzdės tatuiruotė - grupės „Prodigy“ simbolis. O ant tavo kairės rankos aštuonis kartus kartojasi ištatuiruoti žodžiai, kuriuos rašomąja mašinėle išspausdino Džekas Torensas, Stanley’io Kubricko „Švytėjimo“ pagrindinis veikėjas: „All work and no play makes Jack a dull boy“ („Vien darbas ir jokių žaidimų paverčia Džeką nuobodžiu berniuku“). Gyvenimas be pramogų nieko vertas. Tatuiruotėje atkartotas rašomosios mašinėlės šriftas ir klaida, kurią filme padaro Jacko Nicholsono personažas. Štai: „All work and no play makes Jack an adult boy“ („Vien darbas ir jokių žaidimų paverčia Džeką suaugusiu berniuku“). Tačiau ši tatuiruotė turi ir kitą, paslėptą, prasmę - Viktoras nuo pat savo gyvenimo internete pradžios turėjo slapyvardį „Jack James“.
Manęs neapleidžia jausmas, kad nugyvenai kelis neįtikėtinai turiningus gyvenimus. Sąžiningai perskaičiau tavo feisbuką. Dešimtmetis gyvenimo metraščio, sekiau tavo informaciniu pėdsaku: gimtadienio sveikinimai, nuotraukos, memai, filmų ir koncertų apžvalgos, klausiausi muzikos, kuria dalijiesi. Keletą kartų šioje kronikoje pasitaikė nekrologų, kuriuos rašei savo žuvusiems draugams. Supratau, kad noriu išsaugoti tavo balsą. Bent kelias tavo istorijas.
Štai tu pardavei savo mėgstamą gitarą, menančią visus tavo pankiškus 2000-ųjų nuotykius, o praėjus dvylikai metų ją išpirkai. Ar išvis taip būna? Taigi dabar, pabudęs kaip nemenkai praturtėjęs žmogus, svarstau, gal įkurti savo fondą jaunam ir perspektyviam Ukrainos kinui remti, kad, vilkėdamas siaubingą švarką, galėčiau kvailai juokauti per pičingus ir arogantiškai tapšnoti per petį jauniems ir nelabai jauniems menininkams, o jie man pasakotų apie didžiulę socialinę savo projektų vertę. Lai tau šokasi! Šiandien mano gimtadienis, žaidimas tęsiasi ir why so serious? Virštikslas ir viršsvajonė ateinantiems metams - kad Baibakovas visu garsu paleistų šitą gabalą. „Westbam“ - „You Need The Drugs“.
Sužinojau, kad kiemo draugelis dukrą varle pravardžiuoja. Mokykitės saugoti žmones, net tada, kai jų nebėra šalia. Bet toks jau mano kryžius. Stebuklai atsitinka.
Žurnalistės balsas grąžina mane į tikrovę. Dar vienas klausimas, ir mano sąmonė vėl eina skausmingais prisiminimų ratais. Iškart po įsiveržimo tu įstojai į Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. Tau pavesta vadovauti daliniui - aštuoniems kariams. Tau prilimpa šaukinys „Tarantinas“. Juokiamės su tavimi, kad taip nutinka kiekviename dalinyje. Ilgainiui tu vadovausi jau šešiasdešimčiai karių. Tapsi kuopos vadu.
Prašau Olios atsiųsti invazijos meto susirašinėjimų skrynšotus. Ji atsiunčia PDF, sudėtą kaip fotoalbumas. Jame du šimtai aštuoni puslapiai skrynšotų iš „Signal“ mesendžerio, datuojamų 2022 m. rugsėjo-gruodžio mėnesiais. Dokumentinis diafilmas apie jus, jūsų parašytas ir Olios sumontuotas. Skaitau judviejų meilę. Skaitau tavo karą. Čia vaikų išties gaila. Čia gūdus užkampis. Mokyklos nėra. Buvo šioks toks nuotolinis mokymasis, tačiau ne per labiausiai čia telefonų, interneto ar noro. Užtat jie maugliai, be baimės klaidžiojantys miškais.
tags: #donata #rinkeviciene #vaikai