Miguelio de Servanteso (1547-1616) romanas „Išmoningasis hidalgas Don Kichotas iš La Mančos“, arba tiesiog „Don Kichotas“, laikomas klasikiniu ir nemirtingu kūriniu. Kiekvienas žmogus skirtingais gyvenimo etapais ir skirtingais istorijos laikotarpiais savaip supranta šią knygą. Tai pasakojimas apie išprotėjusį ispanų didiką, kuris tiki esąs riteris, kovojantis su blogiu, ir jo ištikimą tarną. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip supažindinti vaikus su šiuo didžiu kūriniu, kad jie pamėgtų „Don Kichotą“.
„Don Kichotas“ - knyga, kupina nuotykių ir pamokų
Šis didelis romanas kupinas linksmų ir nuostabių nuotykių, svajonių, magijos ir pamokų. Jame esama meilės istorijų, kerų, kovų, paslapčių… Tai knyga, tinkanti tiek berniukams, tiek mergaitėms. Rosa Navarro Duran, garsi dėstytoja, su didžia pagarba, meile ir ištikimybe originalui paprastais žodžiais papasakojo kerinčią riterio Don Kichoto Lamančiečio istoriją. Anot Rosos Navarro, „skaitymas - ne pareiga, o malonumas. Mūsų klasikai yra sektini mums pavyzdžiai…“.
Skaitymo kultūros kaita šiuolaikinėje visuomenėje
Šiuolaikinėje, nuolat modernėjančioje visuomenėje, kurioje informacinės technologijos veržiasi ne tik į viešą, bet ir privatų gyvenimą, skaitymo kultūra kinta. Knygos skaitytoją pasiekia internetu, kompaktinėse plokštelėse, o asmenines bibliotekas neretai tuština finansiniai sunkumai. Galvą apsuka ne visuomet kokybiška reklama, kuri atima iš mūsų galimybę pasirinkti tik visapusiškai gerą literatūrą.
Kinta ir santykis su knyga: kažkada garbinta, laikyta šeimos ar giminės relikvija, deficitu, galiausiai didžiausiu turtu, šiandien ji neretai tampa dar vienu daiktu niekučių prikrautoje lentynoje, necenzūruotos, tačiau dažnai morališkai pasenusios informacijos šaltiniu. Knygos perkamos, norėtųsi tikėti, kad ir skaitomos, tačiau ar skaitymas vis dar primena dvasinį ritualą, ar visuomet žmogus su knyga rankose gali būti laikomas iš tiesų kultūringas?
Skaitymo skatinimo projekto „Skaityk ir dovanok“ tikslas ir yra paskatinti visuomenės domėjimąsi knygomis, skaitymu, dalytis perskaitytomis knygomis. Projekte dalyvauja 10 žymių kultūros, verslo, sporto ir politikos atstovų, kurie padovanoja po knygą iš savo asmeninės bibliotekos bei pasidalija mintimis apie knygą. Projektą organizuoja šiuolaikinių menų centras „Menų spaustuvė“, perskaitytų knygų knygynas internete „Sena.lt“, „Knygų klubas“ (www.knyguklubas.lt) bei interneto portalas „Bernardinai.lt“.
Taip pat skaitykite: Literatūros pasaulis vaikams
Sentimentai prarastoms ir atrastoms knygoms
Filosofas Leonidas Donskis pasidalijo savo prisiminimais apie vaikystės knygas. Jis skaityti pradėjo anksti, mamos dėka buvo knygas „ryjantis“ vaikas, neretai skaitydavome kartu su ja. Gerokai prieš mokyklą jis jau skaitė pats. Labai ryškiai prisimena Kornejaus Čiukovskio pasakas, kurios iš principo buvo perkurtos remiantis kai kurių anglų pasakų motyvais. Ne vienas rusų vaikų rašytojas netgi neslėpė stilizavęs kai kurias pasakas. Čiukovskio Daktaras Aiskauda buvo ne kas kita kaip Daktaras Dolitlis. Lygiai taip pat Samuelio Maršako vaikiški eilėraščiai buvo ne kas kita kaip angliški eilėraštukai vaikams. Pamena Maršaką, Čiukovskį, be abejo, lietuvių autorius - Anzelmą Matutį, Kostą Kubilinską, kurių tekstus skaitė labai anksti. Skaitė ne tik pasakas, bet ir vaikišką poeziją.
Labai ryškiai prisimena Selmos Lagerlöf „Stebuklingą Nilso kelionę“, Brolių Grimmų pasakas, kurios jam anaiptol neatrodė baisios. Būdamas suaugęs suprato, kodėl jos laikomos niūriomis. Jam, vaikui, jos neatrodė nei niūrios, nei baisios. Apskritai jam patiko įvairių tautų pasakos - tuo metu buvo leidžiamos ispanų, kubiečių ir kitų tautų pasakos.
Pasakyti, kurios iš jų darė didžiausią įspūdį, nelengva. Veikiausiai tos, kurių ilgiuosi dabar. Kartais susimąsto, kokias knygas šiltai prisimena ir norėtų skaityti šiandien. Tai vaikiškos, bet sykiu labai išmintingos knygos. Labai norėtų skaityti Gianni Rodari „Pasakas telefonu“. Tai nuostabi knyga. Jo svajonė - surasti seno leidimo „Pasakas telefonu“.
Kita knyga, kurios labai ilgiuosi - Miguelio de Servanteso „Don Kichotas“. Šią knygą skaito įvairiomis kalbomis ir dar įvairias jos versijas. Labai seniai buvo išleista jos santrauka „smetoninėje“ Lietuvoje. Tai buvo tam tikra adaptacija, maždaug tokia, kokias vaikams rašydavo Pranas Mašiotas. Nepamirštamos „Prano Mašioto knygynėlio“ išleistos „Robinzono Kruzo“, „Guliverio kelionių“ stilizacijos. Panaši buvo „Don Kichoto“ stilizacija su labai gražiomis iliustracijomis. Gustave’o Doré iliustracijos, puošusios ir ikikarinį ir pokarinį „Don Kichoto“ leidimą, išverstą Pulgio Andriušio, paliko neišdildomą įspūdį. Būtent „Don Kichotas“, adaptuotas vaikams, manyje paliko labai didelę nostalgiją - juk nuo jo viskas prasidėjo, po jo sekė pažintis su didžiuoju originalu.
Geriausia pasaulio literatūra
Nuolat skaito tų rašytojų knygas, kuriuos laiko savo draugais ir palydovais. Lygiai kaip žmogus iki galo nepažinus, taip ir knyga yra begalinė. Visuomet egzistuoja stiliaus arba turinio interpretacijos galimybės, kurias kartais surandi tik prabėgus daugeliui metų. Kadangi jis tiki žmogaus nepažinumo idėja, tiki, kad neegzistuoja absoliutus knygos pažinumas.
Taip pat skaitykite: Naujausia vaikų knygų apžvalga
Knygos, kurias galėtų nuolat skaityti, yra Servanteso „Don Kichotas“ (tai tiesiog geniali knyga), Jonathan'o Swifto „Guliverio kelionės“, François Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelis“, Giovanni Boccaccio „Dekameronas“. Turbūt galėtų nuolat skaityti Shakespeare’o „Hamletą“, „Makbetą“, garsiąsias istorines kronikas, Dante’s „Dieviškąją komediją“. Jam - tai dieviški kūriniai. Tai knygos, kurias skaitė būdamas penkiolikos, dvidešimt penkerių, trisdešimt penkerių metų, ir skaito dabar.
Jam jos rodosi pažymėtos genialia žmogiškąja įžvalga. Savo ribotumo, tamsiųjų ir šviesiųjų pusių suvokimo. Knygos, kurios po Biblijos yra didžiausias žmogaus genialumo blyksnis. Kaip jau minėjo, „Don Kichotas“ - geniali knyga, po jos minėtų visiškai kitokią knygą - tai „Guliverio kelionės“. „Don Kichotas“ yra visas persmelktas meilės, o „Guliverio kelionės - mizantropiška, tačiau labai išmintinga knyga. Šias knygas mini kartu todėl, kad jos sukuria genialią opozicinę porą.
„Don Kichotą“ kine būtų galima lyginti su Federico Fellini požiūriu į žmogų: jis niekada nesišaipo, nesijuokia, viską persmelkia begaline simpatija žmogui. „Don Kichotas“ taip pat persmelktas simpatijos žmogui. O „Guliverio kelionės“ - tai veikiau įspėjimas apie žmogaus ribotumą, ydingumą, niekšingumą. Tai tamsesnė, niūresnė ir pesimistiškesnė knyga, tačiau ji itin gili savo įžvalgomis.
Kitos knygos, kurias labai mėgsta, nepriklauso šiai kategorijai - veikiau jos yra nuorodos arba jam kažką primena. Pavyzdžiui, Alaino René Lesage’o romanas „Šlubas velnias“. Jei nebūtų Servanteso „Don Kichoto“, Lesage’o kūrinys būtų tapęs sensacija, ne mažesne nei Servanteso knyga. Lesage’as pasakoja istoriją, kaip demonas su studentu keliauja virš Madrido (iš tikrųjų omenyje turimas Paryžius). Keliaudami jie mato žmogaus sugedimą, visas jo silpnybes. Viskas baigiasi tuo, kad žmogus neperima demono pašaipos žmogui - studentas išlaiko savo meilę žmonėms. Tai nuostabi knyga, tačiau „Šlubas velnias negali pranokti „Don Kichoto“. Esama nemažai knygų antrininkių. Jam atrodo, kad tai visiškai normalu. Jis yra Renesanso literatūros gerbėjas, o renesansinėje literatūroje knygų - šešėlių ar knygų -antrininkių labai daug. Juk tuo metu buvo kuriamos antikinių kūrinių kopijos arba parodijos.
Renesanso literatūra apskritai neįmanoma be savo pirminio sluoksnio - visų pirma antikinio kanono ir viduramžių tikėjimo bei kūrybos paveldo. Kita vertus, net jo minėti didieji kūriniai - antriniai. Nuostabą kelia tai, kad didieji šedevrai gali būti antriniai kūriniai, bet tai tiesa. Jie priklausė nuo tekstų, kuriuos parodijavo, arba nuo kurių atsispyrė. Juk ir Servanteso „Don Kichotas“ buvo parašytas kaip riterinio romano parodija. Kai riterinis romanas „Galijos Amadis“, pasirodęs Portugalijoje ir Ispanijoje, pradėjo iš proto vesti bajoriją, Servantesas nusprendė parašyti romaną, kuriuo ketino pasišaipyti iš „Galijos Amadžio“. Bet netikėtai nutiko tai, ko Servantesas nesitikėjo. Tas romanas „pabėgo“ nuo jo pirminės intencijos. Gimė genialus kūrinys, kuriuo autorius ne išjuokė, o pavaizdavo žmogų, patekusį ne į savo laikotarpį - ne į tą epochą, kurioje jis galėjo ir norėjo gyventi. Gimė ne parodija, o liūdnas ir genialus kūrinys apie niekam nereikalingo ir todėl juokingo praeities žmogaus tragediją.
Taip pat skaitykite: Šventės tradicijos Lietuvoje
Pavyzdžiui, Shakespeare’o kūriniai daugeliu atvejų remiasi renesansinėmis kronikomis arba ankstesnėmis Italijos Renesanso novelėmis: „Venecijos pirklys“ yra garsios Venecijos novelės žanrinė ir kūrybinė transformacija, o „Romeo ir Džiuljeta“ - senas, viduramžius siekiantis pasakojimas. Matote, čia ir slypi literatūros paslaptis. Atsiranda viena knyga, kuri sutelkia ir sufokusuoja viską taip, kad staiga suvoki, jog ji ir yra šedevras, o ne pats pasakojimas ar juolab žinomos jo dalys. Bet ji gimsta iš mėginimo apibendrinti klajojantį siužetą. Genialioje literatūroje mes žinome, kas paveikė vieną ar kitą autorių. Retai kada čia rasime visiško originalumo apraiškų. Mes puikiai žinome, kas paveikė Victorą Hugo, Honoré de Balzacą, žinome, kokios įtakos slypėjo už daugelio rašytojų. Klasikinėje literatūroje būti antriniu anaiptol nereiškia būti antrarūšiu. Gera literatūra nereiškia literatūros nuo pačios pradžios. Nuostabi poezija, kurią mėgo dar paauglystėje. Taip pat jo minėtieji vaikų autoriai, kurių knygas skaitė vaikystėje. Studijų metais pradėjo suprasti, kas yra gera poezija. Mokykloje jį daug kas erzino, ypač vadinamoji „raudonoji literatūra“. Nors protu jis suvokė, kad, tarkim, Salomėja Nėris, kurią nirtulingai neigė daug metų kaip išdavusią Tėvynę kvislingę, buvo veikiau savojo laiko paklaidinta talentinga poetė.
Poetai, pradėję daryti jam įtaką studijų metais, buvo Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Henrikas Radauskas. Tai - pasaulinio lygio poetai, kurie, tinkamai pristatyti pasaulyje atsidurtų vienoje kategorijoje su Wystanu Hugh Audenu ir Thomu Stearnsu Eliotu. Algimantas Mackus jam padarė labai didelį įspūdį. Ypač jo „Ir mirtis nebus nugalėta“. Tai vienas iš jo mėgstamų eilėraščių.
Jei kalbėsime apie prozos kūrinius, jis priklauso tai žmonių kategorijai, kuri tvirtina, kad mūsų poezija yra stipresnė už prozą. Lietuvių poezija yra pasaulinio lygio. Jau minėjo Martinaitį ir Gedą, pridurtų ir Vytautą Bložę, Janiną Degutytę, Tomą Venclovą - jų poezija yra pasaulinio lygio.
Lietuvių literatūroje, žinoma, yra labai gerų prozos kūrinių, tačiau iš tokių, kurie neabejotinai priklauso pasaulinei literatūrai, iškart priskirtų Balio Sruogos „Dievų mišką“. Jo akimis, nėra jokios kitos grožinės literatūros knygos, kuri pranoktų „Dievų mišką“ būtent šiame siužetiniame lauke. Tai genialus kūrinys. Lietuvoje esama ir daugiau puikių prozininkų. Nuostabūs autoriai - Marius Katiliškis, Jurgis Savickis, ypač jo memuarai „Žemė dega“. Prisiminkime angliškai parašytus lietuvių kilmės rašytojų kūrinius, pavyzdžiui, Kanados autoriaus Antano Šileikos romaną „Bronzinė moteris“, ką tik išverstą į lietuvių kalbą ir išleistą Lietuvoje. Jeigu išplėstume lietuvių literatūros sąvoką ir į ją įtrauktume nelietuviškai rašančios išeivijos kūrinius, paaiškėtų, kad lietuvių literatūra - labai turtinga ir galinti nebijoti jokios tarptautinės konkurencijos.
Dar vienas laukas, kuriame gausu lietuvių talentų - eseistika. Turbūt nieko naujo nepasakysiu: mėgsta Rolando Rastausko eseistikos grožį ir eleganciją, Giedrą Radvilavičiūtę, Sigitą Parulskį, beje, jo eseistika jam kartais patinka labiau už prozos kūrinius. Jo poezija, žinoma, taip pat visuomet buvo labai gera.
Geros literatūros paieškos
Be abejo, egzistuoja tam tikri kanalai, kurie veikia žmogaus gyvenimą. Atsiranda intuicija: lygiai kaip prisilietus prie muzikos, atsiranda sąskambio ir harmonijos pojūtis, intuicija, taip pat ir su skaitymu. Kitas kanalas - pasitikėjimas literatūros kritika. Stebi kritiką ir recenzijas. Mano nuomone, literatūros kritika Lietuvoje pasidariusi kiek kitokia. Jeigu buvo metas, kai Lietuvos literatūros kritika buvo aktyvi, dabar ji veikiau reaktyvi - ne formuojamas skaitytojas ir patys autoriai, o skubama pranešti gerąją naujieną apie tai, kad pasirodė knyga. Siekiama pranešti žinią, o ne rimtai išnarplioti kūrinį. Kita vertus, pasikliauja ir teoriniuose tekstuose randamomis nuorodomis į grožinius kūrinius. Nūdienos filosofai ir sociologai produktyviai naudojasi grožine literatura. Nesunku paaiškinti, kodėl. Pasaulyje be galo daug prirašyta ir „priveista“ antrarūšės akademinės literatūros, todėl pradėta ilgėtis tikrų dalykų. Neretai autentiškas teorizavimas gimsta iš grožinio kūrinio interpretacijos, o ne iš antrinio „produkto“ - mėginimo perinterpretuoti arba kritikuoti. Dažnai literatura padeda labai daug ką suprasti ir teorijos lauke. Ypač literatūra, atliekanti gilius pjūvius atminties, savimonės, tapatybės lauke - būtent iš čia čekų, lenkų, vengrų ir kitų Vidurio Europos rašytojų kūrinių svarba.
Laikas skaityti knygai
Deja, laiko knygai gali skirti mažiau nei norėtų. Jei būtų XVIII a. karaliaus tutorius, aukštuomenės filosofijos mokytojas ar bibliotekininkas (t.y. jei gyvenčiau kaip prancūzų švietėjai), gyvenčiau vien knygomis - skaityčiau ir muzikuočiau. Bet dabar gyvename kiek kitaip. Be abejo, stengiasi, kad rimtai knygai liktų kiek įmanoma daugiau jėgų, taip pat stengiasi jos nepainioti su jokia informacine lektūra. Internete skaito greitai, o gerą literatūrą skaito lėtai. Juk mes vienaip bendraujame su žmonėmis, su kuriais mus sieja techninis, epizodinis, nelabai prasmingas santykis, o visai kitaip mes bendraujame su draugais. Šiuo atveju svarbiausia ne ką tu kalbi, bet kaip kalbi ir bendrauji. Tai kuria ir „kultivuoja“ abi puses. Lygiai taip pat su knyga. Stengiasi prie knygos prieiti ne pavargęs, ne suirzęs - tam turi būti skirtos ypatingos valandos. Stengiasi rasti laiko arba jo stoką bent jau kompensuoti tuo, kad retai gyvena naujienomis ir sensacijomis. Jam visiškai pakanka to, kad apie kai kuriuos madingus autorius pasiskaito kritinių minčių, ir jam nebūtina eikvoti laiko jiems patiems - taip gali grįžti prie savo mėgstamų autorių. Svarbu nepainioti didžiosios literatūros su dienos naujienomis. Kiekvienoje kultūroje tie dalykai atsiskiria labai aiškiai. Literatūra gali būti profesionali, bet netapti tikru įvykiu. Svarbu nuolat skaityti pačias geriausias knygas.
Jis sau leidžia prabangą skaityti lėtai. Greitai skaito informacinę literatūrą, lėčiau - profesinę literatūrą, t. y. teorinius tekstus, nors jų skaitymas skiriasi nuo grožinio kūrinio skaitymo. Jis gali profesinėje literatūroje užtikti jį žavinčią jungtį ar gerą pasažą - susimąstyti ir „pagyventi“ tekste valandą. Grožinis tekstas dar kitoks. Jame vertingas net ir grafinis vaizdas. Literatūra reikalauja ypatingo santykio. Tokio skaitymo nori sau padovanoti kaip galima daugiau.
Knygas reikia skaityti
Nelabai nori tikėti, kad kompiuterinės technologijos gali pakeisti ir išstumti knygą. Yra girdėjęs tokių prognozių, bet nelabai nori jomis tikėti. Kodėl? Ogi todėl, kad tuomet visiškai keistųsi mūsų estetinės tikrovės suvokimas ir pats estetinis išgyvenimas. Ar mes įsivaizduojame save susižavėjusius Diego Velázquezo arba Jano Vermeerio darbų tobulomis reprodukcijomis kompiuterio ekrane? Galima pasiekti tobulą vaizdo rezoliucijos lygį, bet kodėl gi tuomet žmonės vis dėlto lanko muziejus? Todėl, kad genialios kūrybos svarbi dalis yra jos pačios suformuojamas ir padiktuojamas mūsų santykis su ja. Jį suponuoja pati medžiaga. Menininkai tą santykį sąmoningai kuria.
Taip pat ir su knyga. Knygos skaitymo ir išgyvenimo dalis yra jos lietimas, o ne vien tik matymas ir vizualinė percepcija: svarbu, kad ji kvepia, ją galima liesti, kad knyga truputį dėvisi, ir tu jauti tą jos trapumą. Visa tai susiję. Žmonės, sukūrę genialius kūrinius, kūrė ne tik meistrišką vaizdų ar metaforų kombinaciją - jie sukūrė ir medžiagą, ir form…
Šiuolaikinės „Don Kichoto“ interpretacijos
„Kichotas - ne tik modernizuota Servanteso istorija, bet ir paini literatūrinė dvikova, kurioje supinamas riterių romanas, Trumpo Amerikos satyra ir žaismingas postmodernas. Kūrinys aštrus kaip peilis ir šmaikštus it botagas… Šis romanas - penas ir širdžiai, ir protui.“ - rašo „The Times“.
Semas Diušanas, gimęs Indijoje, tačiau gyvenantis Amerikoje, vidutinių gabumų rašytojas, nusprendžia sukurti tokį personažą, kokio dar niekada nebuvo. Laisvalaikiu šis lyg pamišęs žiūri realybės šou dėl į akį kritusios Salmos R - Niujorko pokalbių laidų vedėjos. Vyras net pasiryžta leistis į kelionę pas savo meilę per visą žemyną, kad įrodytų esąs vertas jos rankos. Taip jis patiria daugybę tragikomiškų įvykių Amžiuje, Kai Viskas Įmanoma. Tuo tarpu rašytojas susiduria su panašiomis problemomis kaip ir jo veikėjas - vyrų gyvenimai ilgainiui susilieja.
Kaip Servantesas parašė „Don Kichotą“, idant pašieptų savo gyvenamąjį laiką, taip ir Rushdie drauge su skaitytoju leidžiasi į kelionę po šių dienų šalį, atsidūrusią ant dvasinio ir moralinio žlugimo ribos. Bet kokios ribos ištrintos - tarp autoriaus ir pasakojimo, tiesos ir melo, magijos ir mokslo. Tai pasakojimas pasakojime, rafinuota satyra apie dabartinį pasaulį ir apie alternatyvią tikrovę, apokaliptinė tragikomedija, šnipų, kelionių, meilės romanas ir šeimos drama.
Salmanas Rushdie (g. 1947) - vienas garsiausių šiuolaikinių pasaulio rašytojų. Už nuopelnus literatūrai Anglijos karalienės įšventintas į riterius, apdovanotas aštuoniais garbės daktaro laipsniais, priklauso Karališkajai literatūros draugijai.