Dirbtinis apvaisinimas - tai medicinos technologija, suteikianti viltį susilaukti vaikų poroms, kurioms natūralus apvaisinimas yra sudėtingas arba neįmanomas. Ši procedūra, apimanti lytinių ląstelių (spermos ir kiaušialąsčių) arba embrionų manipuliavimą, taikoma siekiant sukelti moters nėštumą. Nors dirbtinis apvaisinimas pasaulyje taikomas jau daugiau nei keturis dešimtmečius, įstatyminė bazė ir prieinamumas įvairiose šalyse skiriasi, o Lietuvoje ši sritis vis dar susiduria su iššūkiais.
Dirbtinio apvaisinimo esmė ir raida
Dirbtinio apvaisinimo principas yra paprastas: kiaušinėlis paimamas iš moters, sperma - iš vyro, apvaisinimas atliekamas laboratorijoje, o embrionas perkeliamas į moters gimdą. Šis metodas išsprendė mechaninio nevaisingumo problemą ir tapo pirmuoju žingsniu nevaisingumo gydymo srityje.
Bėgant metams, technologijos tobulėjo, o pagrindine problema tapo vyriškasis nevaisingumo faktorius. Naujos technologijos, tokios kaip vieno spermatozoido įleidimas į kiaušinėlį, padėjo įveikti šią problemą. Taip pat buvo sukurtos metodikos, leidžiančios paimti spermą tiesiai iš vyro sėklidės, kai spermoje nėra spermatozoidų.
Dirbtinis apvaisinimas onkologinėms pacientėms
Dirbtinis apvaisinimas suteikia galimybę susilaukti vaikų moterims, sergančioms onkologinėmis ligomis. Chemoterapija ir radioterapija gali sukelti nevaisingumą, tačiau kiaušialąsčių užšaldymas prieš gydymą leidžia moterims pastoti pasveikus nuo vėžio. Kitas būdas - kiaušidžių audinio užšaldymas ir persodinimas atgal į kiaušides po gydymo.
Dirbtinis apvaisinimas Lietuvoje: įstatyminiai iššūkiai
Nors pagalbinis apvaisinimas Lietuvoje taikomas jau ne vienus metus, jis vykdomas tik privačiose klinikose, kurių paslaugos nėra kompensuojamos valstybės. Dėl didelių kainų šia galimybe naudojasi tik nedidelė dalis nevaisingų porų.
Taip pat skaitykite: Progesterono žvakutės po IVF
Pagalbinio apvaisinimo įstatymo spragos
Pagalbinio apvaisinimo įstatymas (toliau - Įstatymas) numato, kad pagalbinio apvaisinimo procedūra tiek valstybės kompensuojama, tiek nekompensuojama, gali būti atliekama tik susituokusioms poroms arba įregistravusioms partnerystę. Taigi sąlyga egzistuoja, tačiau teisinė bazė jai įgyvendinti nesukurta, nes Lietuvoje nėra partnerystės įstatymo. Dėl to nesusituokusios poros mūsų šalyje paliktos be pagalbos, joms negali būti atliekama pagalbinio apvaisinimo procedūra, ir jos, kaip ir anksčiau, iki Įstatymo įsigaliojimo, priverstos vykti į užsienio šalis. Taigi šis Įstatymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, pagal kurią visi piliečiai turi vienodas teises į gydymą.
Embrionų laikymo politika, jų donavimas - dar vienas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo netobulumas. Pagal dabar galiojančią tvarką, sukurtus ir moteriai neperkeltus embrionus poros privalo saugoti neribotą laiką, amžinai. Tokia sąlyga vėlgi riboja porų teisę pasinaudoti pagalbiniu apvaisinimo procedūra, nes reikalavimas saugoti nepanaudotus embrionus amžinai - tai išlaidos, kurias ne kiekviena pora išgali mokėti. Tiesa, Įstatymas numato, kad po dvejų metų pora embrionų gali atsisakyti ir perduoti universitetinei klinikai donorystei. O jeigu pora nenori jų donuoti? Vėl pažeidžiama poros teisė į disponavimą savo kūno dalimi. Daugelyje pasaulio šalių numatytas embrionų saugojimo terminas yra 5-10 metų, nes po 10 metų jie tampa nekokybiški.
Mūsų šalyje apvaisinimas donoro sperma yra probleminis. Mat iki šiol Lietuvoje nėra spermos banko. Visos privačios gydymo įstaigos, kurių patirtis pagalbinio apvaisinimo srityje didžiulė, turi licencijas pagalbinio apvaisinimo procedūroms atlikti ir lytinių ląstelių bankui funkcionuoti. Tačiau tokių bankų nėra, kadangi lytinių ląstelių donorams kompensacija už jų lytines ląsteles nėra numatyta. Todėl Lietuvos pacientams rekomenduojamas apvaisinimas donoro sperma, įvežta iš Europos Sąjungos šalių. Tačiau Pagalbinio apvaisinimo įstatymas išskirtinę teisę dirbti su įvežtine sperma suteikia tik universitetinėms klinikoms. Tokios sąlygos vėl riboja pacientų teises pasirinkti gydymo įstaigą, gydytoją. Licencijos, suteikiančios teisę atlikti pagalbinį apvaisinimą, yra vienodos privačioms ir valstybinėms gydymo įstaigoms. Tuomet kodėl teisė dirbti su sperma suteikiama tik universiteto klinikoms? Taip vėl pažeidžiamos paciento teisės, ribojamos privačių gydymo įstaigų paslaugų teikimo galimybės.
Valstybė apmoka ne daugiau kaip 2 gydymo ciklus. Ne visi pacientai žino, kad ir privačiose gydymo įstaigose taip pat gali būti atliekamos iš valstybės biudžeto kompensuojamos pagalbinio apvaisinimo procedūros. Patvirtinus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, procedūros tapo kompensuojamos susituokusioms poroms iki 42 metų amžiaus. Šios kompensuojamos procedūros atliekamos visose privačiose gydymo įstaigose, kurios turi pagalbinio apvaisinimo licenciją ir yra pasirašiusios sutartis su teritorinėmis ligonių kasomis.
Įstatymo pataisų iniciatyvos
Šiuo metu šioms Pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisoms renkami parlamentarų parašai. Siūlomi pakeitimai, pasak M. Danielės, „leis daugiau asmenų pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo paslaugomis ir susilaukti savo biologinių vaikų, prisidės prie šių asmenų psichologinės gerovės ir Lietuvos populiacijos didėjimo“. „Priėmus įstatymą, pasinaudoti pagalbinio apvaisinimo paslaugomis bus galima neatsižvelgiant į asmenų civilinį statusą“, - rašoma projekto aiškinamajame rašte.
Taip pat skaitykite: Nevaisingų porų teisės po veto
Jame taip pat teigiama, kad Lietuva išgyvena demografinę krizę ir turėtų „būti suinteresuota mažinti įstatyminius barjerus ir plėsti pagalbinio apvaisinimo paslaugų gavėjų skaičių, taip didinat naujagimių skaičių ir siekiant demografinio stabilumo“.
„Lietuvoje yra apie 50 tūkst. nevaisingų šeimų ir jų daugėja kasmet. Apie 1000 porų kasmet pasinaudoja pagalbinio apvaisinimo paslaugomis. Pagalbinio apvaisinimo pagalba per metus gimsta apie 400 vaikų. Tačiau didinti šį skaičių, teikiant paslaugas platesniam Lietuvos piliečių ratui, stipriai riboja dabartinė įstatyminė bazė. Valstybė kelia gimstamumo didinimo tikslą, tačiau nevaisingos nesusituokusios poros ir vaisingo amžiaus vienišos Lietuvos moterys, kurios nori ir siekia susilaukti vaikų, pagalbinio apvaisinimo būdu to padaryti negali dėl šiuo metu galiojančių teisės aktų. Esant tokioms demografinėms aplinkybėms ir mokslo pažangos teikiamoms galimybėms, yra akivaizdu, kad valstybė privalo sudaryti sąlygas susilaukti vaikų visoms to pageidaujančioms nevaisingoms partnerystėje gyvenančioms poroms ir vienišoms moterims“, - dėstoma dokumente.
Jame apžvelgiama ir europinė praktika: teigiama, kad pagalbinio apvaisinimo procedūras nesusituokusioms poroms ir vienišoms moterims užtikrina daugiau nei pusė Europos Sąjungos valstybių. 2021 metų duomenimis, 16-oje Europos šalių pagalbinio apvaisinimo procedūros gali būti atliekamos ir vienišoms moterims, o 4 Europos šalyse - vienišoms moterims ribojama tik dalis procedūrų, pvz., Bulgarijoje, Islandijoje (draudžiama embriono donorystė), Kroatijoje (draudžiama dviguba donorystė - donoro sperma ir donorės kiaušialąstė), Vokietijoje (draudžiama embriono donorystė ir dviguba donorystė - donoro sperma ir donorės kiaušialąstė). Taip pat, norint pasinaudoti pagalbiniu apvaisinimu užtenka gyvenimo kartu fakto ar notaro patvirtinimo.
„Šiuo metu įstatyme įtvirtintas reikalavimas būti sudarius santuoką ar įregistravus partnerystę ne tik neatitinka tarptautinės praktikos, bet ir riboja asmenų teisę į sveikatos priežiūros paslaugas. Atsižvelgiant į tai, įstatyme nebeturėtų likti registruotos partnerystės reikalavimo“, - nurodoma rašte.
Pripažįstama, kad sudarius sąlygas pagalbinio apvaisinimo paslaugomis naudotis ne tik sutuoktiniams, partneriams, bet ir vienišoms moterims, gali reikėti daugiau PSDF biudžeto lėšų pagalbinio apvaisinimo paslaugoms apmokėti. Tačiau kiek tokiomis paslaugomis pasinaudotų nesusituokusių nevaisingų porų ar vienišų moterų, ir kiek papildomai tam reikėtų lėšų, pasak M. Danielės, šiuo metu prognozuoti sudėtinga. Siūloma, kad nauja tvarka, ją priėmus, įsigaliotų nuo 2024 metų sausio 1-osios.
Taip pat skaitykite: Vaikų susilaukimas be pagalbinio apvaisinimo
Konstitucinio Teismo nutarimas
Kaip žinia, Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio mėnesį priėmė du nutarimus, vienaip ar kitaip susijusius su šeimos konstitucine samprata: 2025 m. balandžio 10 d. nutarimą „Dėl dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą „Dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto“.
Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Visgi, šis Įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“. Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas - procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagal Įstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.).
Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“ (17).
Politikų pozicijos ir visuomenės nuomonė
Pagalbinio apvaisinimo įstatymas ir jo pataisos kelia daug diskusijų visuomenėje ir tarp politikų. Kai kurie politikai pasisako už griežtesnį reglamentavimą, pavyzdžiui, embrionų šaldymo draudimą ir embrionų skaičiaus ribojimą. Kiti palaiko liberalesnį variantą, teigdami, kad reikalavimas visus embrionus perkelti į moters organizmą didina daugiavaisio nėštumo riziką ir mažina pagalbinio apvaisinimo sėkmės tikimybę.
Taip pat diskutuojama dėl lytinių ląstelių donorystės. Vieni kritikuoja anoniminę donorystę, teigdami, kad ji atima vaikų teisę žinoti savo tėvus, o kiti pabrėžia, kad donorystė yra vienintelė galimybė susilaukti vaikų poroms, kurių lytinės ląstelės yra pažeistos arba kurioms gresia perduoti genetinę ligą.
Situacija kitose ES šalyse
Dauguma Europos Sąjungos šalių leidžia embrionų šaldymą ir neriboja jų skaičiaus, o apvaisinimas mėgintuvėlyje iš dalies finansuojamas valstybės. Lietuva liko vienintelė Europos Sąjungos šalis, net iš dalies nekompensuojanti dirbtinio apvaisinimo procedūrų. Yra valstybių, pavyzdžiui, Izraelis, kurios kompensuoja pagalbinį apvaisinimą iki dviejų vaikų gimimo, neribojant procedūrų skaičiaus. Lietuvos pacientų organizacijos siekia, kad Lietuva pasektų Estijos pavyzdžiu, kur valstybė kompensuoja trijų procedūrų kainą vienai porai ir neriboja sukuriamų embrionų skaičiaus.
Dirbtinio apvaisinimo kaina
Vienos dirbtinio apvaisinimo procedūros kaina Lietuvoje yra apie 10 tūkstančių litų, įskaitant vaistus ir pačią procedūrą. Palyginimui, kitose Europos šalyse procedūros brangesnės dėl didesnių mokesčių už medikų darbą.
Apvaisinimas mėgintuvėlyje (in vitro)
Apvaisinimas in vitro - tai kiaušialąsčių ir vyro spermos sujungimas ne moters kūne, o mėgintuvėlyje. Embrionas po kelių dienų perkeliamas į moters gimdą. Pirmasis „kūdikis iš mėgintuvėlio“ 1978 metais gimė Anglijoje. 2012 metais buvo paskelbta, kad po šios procedūros pasaulyje gimė apie 5 mln.
Etiniai ir teisiniai aspektai
Dirbtinis apvaisinimas kelia daug etinių ir teisinių klausimų, susijusių su embrionų statusu, donoryste, vaiko teisėmis ir šeimos samprata. Svarbu rasti balansą tarp mokslo pažangos, nevaisingų porų teisės į šeimą ir moralinių vertybių.
tags: #dirbtino #apvaisinimo #istatymo #subtilybes #es #salyse