Vaikų psichologija: kelias į sėkmingą augimą ir ugdymą

Vaikų psichologija yra plati ir sudėtinga sritis, apimanti įvairius vaiko raidos aspektus - nuo emocijų ir elgesio iki pažinimo ir socialinių įgūdžių. Straipsnyje aptarsime psichologo darbo su vaikais ypatumus, tėvų vaidmenį ruošiant vaikus mokyklai ir kitus svarbius klausimus, susijusius su vaikų psichologine gerove.

Pasirengimas mokyklai: individualiosios psichologijos praktiko įžvalgos

Individualiosios psichologijos praktikas, mokykloje psichologu dirbantis Virginijus Varkalis, atkreipia dėmesį, kad į pirmąją klasę besirengiantis vaikas jau būna patyręs stresą ikimokyklinėje grupėje. Ši patirtis padeda jam susidoroti su būsima mokyklos baime ar natūraliu nerimu dėl nepažįstamo dalyko. Vaikas jau yra bent kartą negavęs labai trokštamo daikto, susipykęs su kiemo draugais ar tėvais.

Tėvų vaidmuo ruošiantis mokyklai

V. Varkalis teigia, kad galima visiškai nieko nedaryti, leidžiant vaikui patirti įvairiausių jausmų puokštę, kadangi net ir nerimas ar nuogąstavimas dėl to, kaip seksis mokykloje, vaiką lavina ir rengia realiam gyvenimui. Žinoma, tėvai turėtų stebėti vaiko emocijas ir elgesį bei, esant reikalui, pagalbos ir pastiprinimo kreiptis į specialistus.

Nors kiekvienas vaikų turintis žmogus pats yra baigęs mokyklą, artėjant atžalos pirmajai klasei tėvai kartais nerimauja labiau negu vaikas. Psichologas sako, kad jei tėvai nepasitiki savo vaikais ir jų gebėjimais tvarkytis su nepažįstamomis situacijomis, vaikas gali sunkiau adaptuotis ir patirti didesnį negu galėtų, stresą. Todėl tėvai ir patys turi tvarkytis su savo jausmais ir nerimu bei tam tikra prasme „paleisti“ vaiką savarankiškai susitvarkyti su jo jausmais.

Specialistas teigia, kad nereikėtų perlenkti su vaiko informavimu apie mokyklą. Tai reiškia, kad nereikia nei žadėti, kad ten bus viskas puiku, nes taip tikrai ne visuomet bus, nei gąsdinti, jog bus sunku, nes tai žlugdo vaiko motyvaciją ir stiprina nerimą. Jei vaikas klausia, kaip jam mokykloje seksis, V. Varkalis pataria atsakyti sąžiningai - kad nežinote, kaip tiksliai bus, tačiau kad jie, tėvai, visuomet bus šalia vaiko ir jį rems. „Nereikia kelti lūkesčių nei vaikui, nei sau, nes tikrai nė vienas nežinome, kaip tiksliai viskas mokykloje vyks“, - sako jis.

Taip pat skaitykite: VPA nutraukimo prašymas: ką reikia žinoti

Apie mokyklą su vaiku gali kalbėtis bet kurie šeimos nariai, tačiau patariama to nedaryti specialiai, dirbtinai ir sureikšminant, geriau - natūraliai, dalinantis savo prisiminimais, atsižvelgiant į kontekstą tokiam pokalbiui prasidėti. Jei šeimoje auga vyresni vaikai, mažiausiąjį galima kartu vestis į mokyklos renginius ir mokyklinę mugę prekybos centre, atsakyti į jo klausimus, kokioms užduotims gali prireikti kokių priemonių ir pan.

Jei vaikas pernelyg jautriai nerimauja dėl artėjančios mokyklos, jis gali pradėti fantazuoti arba sapnuoti baisius sapnus, o tada fantazijos nuneša jį nekontroliuojamomis kryptimis. Taip pat tėvai turi suprasti, kad vaiko mokyklinės „karjeros“ pradžia atneša pokyčius visai šeimai. Patartina ruošiant atžalą mokyklai neplanuoti persikraustyti į kitus namus ar priimti kitokius svarbius sprendimus, kadangi tokie įvykiai šalia kitų didelių vaiko gyvenimo pokyčių jo patiriamą stresą patrigubins. Žinoma, tėvų santykių krizių arba skyrybų suplanuoti ar atidėti neįmanoma.

Vaiko dienotvarkė ir mityba

Turi keistis ir vaiko darbotvarkė, pavyzdžiui, privalo susitvarkyti ir būti stabilus jo miego, poilsio režimas, vaikui reikia tuo pat metu keltis ir gulti, pasirinkti tinkamą namų darbų ruošos metą (jokiu būdu ne prieš pat miegą), taip pat kontroliuoti naudojimąsi išmaniaisiais prietaisais ar kitais dirgikliais. Svarbus ir vaiko mitybos ritmas, todėl tėvai turėtų gerai apgalvoti, ką ir kur vaikas pavalgys prieš arba po mokyklos. Reikėtų įsidėmėti, kad miegas yra vienas pagrindinių ugdymo elementų, kad ir kaip keistai tai beskambėtų. Jei miegas yra išbalansuotas, nenuoseklus, vaiko ugdymo procesą greičiausiai lydės sunkumai.

Ką vaikas turi gebėti iki mokyklos?

Gerą vaiko adaptaciją ugdymo įstaigoje lemia ne mokėjimas skaityti ar skaičiuoti, o gebėjimas laikytis tvarkos ir taisyklių, teigia V. Varkalis. Todėl per vasarą iki pirmosios klasės jis turėtų išmokti užsirišti batus, užsisegti užtrauktukus, pažinti savo daiktus ir žinoti, kur jie yra, pradėti ir pabaigti daromą darbą. Tai būtina ir pamokos struktūroje, ir bendraujant tarpusavyje.

Iš esmės vaiko pasirengimas mokyklai - tai tarsi suaugusiojo pasirengimas naujam darbui. Ekspertai pataria vaikui namuose jau nuo mažens skirti buitines užduotis pagal jo gebėjimus ir amžių ar, pavyzdžiui, išmokyti išsivirti kiaušinį arba dešrelę. Taip pat vaikas turėtų pats susikrauti kuprinę ir ruoštis kitos dienos pamokoms. Tėvai jam gali nebent padėti sudarant reikalingų daiktų sąrašą, tačiau atsakomybė tinkamai pasiruošti kitai dienai tenka pačiam vaikui. Jei vaikas ko nors neatsineš, tai jam teks ir loginės to pasekmės, pavyzdžiui, teks į tinkamą sąsiuvinį persirašyti tekstą ar užduotis. Savarankiškumą ugdo ir kelionės į mokyklą arba iš jos. Tėvai gali padėti vaikui susiplanuoti maršrutą, išmokyti saugiai elgtis perėjoje, galų gale - pasitikėti jo gebėjimu savarankiškai grįžti namo.

Taip pat skaitykite: Darbdavių parama grįžtant po vaiko auginimo

Būsimasis pirmokas turėtų mokėti:

• Pats atsikelti suskambus žadintuvui;
• Pagal sezoną savarankiškai pasirinkti rūbus;
• Nusiprausti;
• Išsivalyti dantis;
• Susišukuoti;
• Susidėti kuprinę;
• Pažinoti raides ir skaičius, mokėti skaičiuoti iki 20-ies iš eilės;
• Užrašyti savo vardą, žinoti savo pavardę;
• Vartoti mandagumo žodžius (labas, iki, ačiū, prašom);
• Savarankiškai naudotis tualetu;
• Tinkamai ir savarankiškai elgtis valgykloje;
• Skirti kairę ir dešinę, viršų ir apačią; skirti, kada daiktas yra prieš ką nors, ant ko nors, po kuo nors;
• Mokėti naudotis klijais, žirklėmis;
• Pažinti pagrindines figūras ir spalvas;
• Spalvinti;
• Būti atsakingas už savo daiktus.

Kada reikia susirūpinti?

Vaikai niekada nebus vienodų gebėjimų, todėl neverta nerimauti, jei jie ko nors nemoka arba nepakankamai gerai daro - laikui bėgant išmoks iš draugų, tėvų, brolių, seserų arba mokykloje, būreliuose. Tačiau tam tikri požymiai parodo, kada vaikas pernelyg sunkiai adaptuojasi mokykloje, todėl būtų naudinga apie tai pasikalbėti arba su mokytoju arba psichologu. Sunerimti reikėtų, jei vaikas neina į kontaktą su mokytoju ir vaikais arba jam itin sunku ryte išsiskirti su tėvais, jis nuolat verkia, laikosi atokiai nuo kitų žmonių.

Mokytojo ir tėvų bendradarbiavimas

Vaikui pradėjus mokytis, itin svarbus yra mokytojo vaidmuo, nes vaikas namie ir mokykloje gali gan skirtingai elgtis. Tėvams reikėtų pasitikėti mokytoju ir su juo bendrauti, domėtis ne tik vaiko pažymiais, bet ir savijauta. Galų gale, sako „Pažinimo medžio“ mokykloje dirbantis V. Varkalis, tėvai turi pasitikėti ne tik savo vaikais, bet ir mokytojais. Kiekviena mokykla puoselėja tam tikras vertybes, todėl tėvai jas turėtų išsiaiškinti prieš pasirinkdami mokyklą ir vėliau nebandyti jų koreguoti pagal savo subjektyvų supratimą. Mokytojas tampa svarbia figūra ir vaiko, ir tėvų gyvenime: jis mato vaiko elgesį, „nuskaito“ jausmus, stebi klasės santykius, girdi tėvų lūkesčius, jų prašymus ir pasiūlymus, tačiau mokykloje būtent jis yra sprendimus priimantis profesionalas, todėl nereikėtų mokyti jo dirbti. Daug vertingiau yra demonstruoti pasitikėjimą mokytoju ir su juo tartis. Tėvai dažnai turi daug vertingų ir naudingų pasiūlymų, tačiau neturėtų tikėtis, kad į visus juos bus atsižvelgta.

Tėvystės stilius: nuo autokratijos iki demokratijos

Dažnai tėvai nustemba, kad tėvystės stilius turi kisti su vaiko amžiumi. Pastebima, kad praktikoje tėvai su dvimečiu-trimečiu „psichologizuoja“ tarsi jis būtų paauglys, užkrauna nereikalingais pasirinkimais. Arba atvirkščiai, struktūruoja ir kontroliuoja paauglį, kas iššaukia maištą ir kenkia santykiams.

Svarbiausias dalykas, ką reikėtų žinoti šiuo klausimu - demokratijos, laisvės ir atsakomybės turi didėti su kiekvienais vaiko metais ir augančiomis vaiko galimybėmis. Bet ne atvirkščiai. Čia galima rasti panašumų su modernia organizacijų vadyba, kur lygiai taip pat sakoma, kad nėra vieno idealaus vadovavimo organizacijai stiliaus. Jis turi kisti nuo organizacijos ir žmonių joje brandos. Nauja organizacija ar nepatyrę darbuotojai reikalauja aiškios struktūros ir stiprios lyderystės. Augant, vystantis organizacijai didėja ir žmonių galimybės prisiimti daugiau atsakomybės, vadovavimo stilius demokratėja, daugėja delegavimo. Ir visiškai brandžioje organizacijoje idealus vadovas yra tas, kuris netrukdo specialistams dirbti: palaiko ir vis paklausia ar reikia kokios pagalbos. Labai panašiai ir su tėvyste. Kuo mažesnis vaikas, tuo labiau jam tinka autokratija, kur tėvai yra stiprūs lyderiai, žinantys, kas yra geriausia vaikui. Vaikui paaugus, jau daugėja demokratijos apraiškų, vaikas vis labiau įtraukiamas į sprendimus. Mokosi prisiimti atsakomybę. Kai tuo tarpu su paaugliu nepavyks be demokratijos, delegavimo, galimybės rinktis ir mokytis jau iš natūralių pasekmių. Kitaip laužysite paauglį (stabdysite jo identiteto formavimąsi) ar prarasite su juo ryšį.

Taip pat skaitykite: Geriausia auklė šeimai

Tėvystės principai nuo gimimo iki 4 metų

Tėvai šiame tarpsnyje turi būti tokie mylintys ir teisingi valdovai, žinantys, ko reikia „jų tautai“, t.y., vaikui. Iš pirmo žvilgsnio tai gali skambėti despotiškai, bet pagalvokite patys - vaiko kognityvinės funkcijos dar tik vystosi, suvokimas labai schematiškas. Pasaulis tiek naujas, kad jis tiki viskuo: kad už kampo pasirodys vienaragis ar atskris ragana ant šluotos. Šiame pasaulyje jam reikia aiškumo, struktūros ir tai kuria saugumo jausmą. Kaip kūdikis mamos pilvelyje delniukais įsirėmęs į pilvo sieneles jaučiasi saugiai erdvėje, kurią turi, taip jau gimusiam kūdikiui reikia aiškių ribų ir taisyklių,- tai duoda orientavimosi šiame dideliame pasaulyje jausmą. Kuria saugumą.

Labai dažnai tėvai daug psichologizuoja ir intelektualizuoja su 2-3 metų vaiku. Pavyzdžiui, 20 min. aiškina, kodėl svarbu žiemą užsimauti pirštines einant į lauką. Jei vaikas po 20 min. jas leido užmauti, patikėkite, tikrai ne dėl to, kad suprato, kam to reikia. Tiek sudėtingai jis dar nemąsto. Neprieštaravo, nes, tikėtina, „pasimaitino“ jūsų dėmesiu ir tada negaila ir tas pirštines užsimauti. Kas su tuo blogai - vaikui fiksuojasi „pasimaitinimo“ dėmesiu strategija per netinkamą elgesį ir tada jau kiekvieną užduotį jis padaro tik po „pasimaitinimo“. Lygiai taip pat trejų metų krizės kamuojamam vaikui nereikia užkrauti savo emocijų, kai jus skaudina jo atžagarus elgesys ir priešgyniavimas. Vaikui negatyvizmo reikia jo atsiskyrimui nuo mamos ir savojo „aš“ formavimuisi, kas yra šio tarpsnio pagrindiniai raidos uždaviniai. Vaiko darbas priešgyniauti, jūsų - atlaikyti jo emocijas ir jam neužkrauti atsakomybės už savąsias. Todėl su emocijomis maksimaliai ką darome - tai atspindime vaikui jo emocijas (taip po truputį vystome jo emocinį raštingumą), o su savosiomios tvarkomės patys. Ir jokių: „Mamytei skauda širdį, kai tu taip elgiesi“. Nes taip stabdote vaiko identiteto formavimąsi.

Taigi, apibendrintai, kas tinka ir veikia tokio amžiaus vaikui:

• Nustatyti aiškias taisykles ir ribas. Man patinka budistinis principas: galima ir gerai, kas nekenkia pačiam vaikui, gyvajai aplinkai ir nėra daiktų gadinimas. Į beprasmį lapų skabymą ir mėtymą aš reaguočiau sakydama „Rankos glosto“ ir su trečiu pasakymu atitraukdama vaiką nuo krūmo.
• Duoti rinktis iš dviejų alternatyvų, ne 5 ar 10. Pavyzdžiui, parduotuvėje siūlyti vaikui rinktis iš dviejų jo mėgstamiausių ledų rūšių: „Kokius renkiesi: braškinius ar vanilinius?“ vietoje privedimo prie vitrinos ir leidimo rinktis iš 30 rūšių. Nes nuo tokio didelio pasirinkimo dvimetį gali ištikti isterija ir dažniausiai ištinka. Vaikas dar negali prisiimti tiek daug atsakomybės už save, jam reikia padėti. Lygiai taip pat, jei jau ištiko ta isterija, duodame du pasirinkimus: ar tu pats eisi, ar tave išnešti? Ir jei vaikas nepasirenka, paimti jį ir ramiai išsinešti;
• Trijų žingsnių taisyklė. Taikant ją vaikai išmoksta mus girdėti iš 2 ar bent 3 karto, mūsų žodis įgauna svorį. Pirmą kartą paprašome vaiko ar primename taisyklę; antrą kartą - pakartojame ir jau primename, kas bus, jei vaikas pasirinks netinkamai (kitaip sakant - duodame pasirinkimą: „ar pats eisi, ar išnešti?“). Trečią kartą - veikiame, taikant pasekmę. Ir laikomės savo žodžio. Bei negąsdiname vaiko tuo, ko nepadarysime (pvz., nepaliksime vaiko parduotuvėje, gatvėje ar neatiduosime „tetai“). Nepasispęskite sau spąstų. Jūsų autoritetui labai pakenks, jei vaikas supras, kad jūs tik grasinate, bet nesilaikote savo žodžio.
• Nepervertinti vaiko kognityvinių galimybių. Neprasminga vaiką užkrauti sudėtinga informacija, abstrakčiais dalykais (pvz., apie bakterijas, kosmoso dėsnius), t.y., pernelyg anksti intelektualizuoti. Schemos šiame amžiuje labai paprastos. Pvz., su kastuvu kažkam trenkiu, girdžiu garsą. Įdomu, kartoju. Nereikia vaikui aiškinti, kad kitam skauda (na neįmanoma vaikui šiame amžiuje suprasti kaip jaučiasi kitas). Jam tiesiog užtenka žinoti, kad rankos glosto ar kad mes nesimušame. Aiškiai ir tvirtai.
• Nebijoti vaiko ašarų (atlaikyti jo emocijas patiems neįpuolant į „nuosėdas“). Kuo mažesnis vaikas, tuo sunkiau jam suprasti savo savijautą, įsisąmoninti ar įvardinti emocijas, poreikius. Turint stiprius tėvus, žinančius, kas vaikui geriausia, vaikui ne kartą teks patirti, kad dalykai vyksta ne pagal jį. Tai kels pyktį. Jis verks, šauks visa gerkle (emocijos šiame amžiuje reiškiamos audringai). O kas jam belieka? Žinokite, jei pasaulis suktųsi pagal trimetį, jis tikrai neatlaikytų tokio svorio ir atsakomybės. Ką darome? Reaguojame ramiai, jokiu būdu neparodome, kad tai mus išmuša iš pusiausvyros (nes protestuoja tokio amžiaus vaikai iš visų jėgų ar plaučių). Ir priimame vaiko emocijas, jas atspindėdami: „Matau, kad stipriai supykai ar nusiminei. Aš irgi pykstu, kai dalykai vyksta ne pagal mane“. Bet priimdami vaiko emociją ir jai empatizuodami jokiu būdu nekeičiame sprendimo ir atlaikome ribas.
• Nuoseklumas. Visi aukščiau išvardinti punktai veiks tik tuo atveju, jei juos taikysite nuosekliai. Reaguosite iškart ir kiekvieną kartą į netinkamą vaiko elgesį: ar esate svečiuose, ar parduotuvėje, ar pavargę, ar geros nuotaikos. Vaikai šiame amžiuje kartoja ir fiksuoja elgesį, kuris jam apsimoka ir nekartoja, kuris neapsimoka. Labai primityviai, paprastai. Moralės išsivystymo lygis labai bihevioristinis, tiksliau, jos nėra. Todėl labai kantriai formuojame norimą elgesį.

Apibendrinant, šiame amžiaus tarpsnyje esame lyderiai, žinome geriausiai ir neužkrauname vaikui savo nepasitikėjimo savimi kaip ką tik iškeptais tėvais. Ir, aišku, mylime vaiką besąlygiškai. Beje, meilė ir ribos neprieštarauja, o gražiai papildo viena kitą.

Vaikų problemos ir tėvų savanaudiškumas

Vaikų problemos kyla dėl tėvų savanaudiškumo ir elgesio. Dažnai žmonės sąmoningai neįvertina savo noro tapti tėvais. Vieni nori susilaukti vaikų, nes kiti turi. Kiti - dėl ramesnės senatvės, treti mano, kad taip galės po savęs ką nors palikti. Dar yra besitikinčių, kad vaikai perims jų sukauptus turtus, verslą ar profesinę patirtį. Pasitaiko atvejų, kai vaikai gimdomi tam, kad apsaugotų šeimą nuo skyrybų, priverstų vyrą nupirkti didesnį butą, taptų donoru savo vyresniam broliui ar kompensuotų mirusio vaiko netektį. Dar yra nuomonių, kad vaikai praskaidrina poros gyvenimą, suteikia daug džiaugsmo ir malonumo. Leidžia dar kartą išgyventi vaikystėje džiugesį teikusius dalykus: dovanos po eglute, vakaro pasakos, gimtadienio žvakutės. Be to, yra manančiųjų, kad jei turi vaikų, tuomet turi ir kuo rūpintis, ką mylėti, nesijauti vienišas ir nereikalingas.

Pateikti motyvai yra logiški ir praktiški. Tačiau visi šie tėvystės motyvai neišvengiamai veda į didesnes ar mažesnes problemas, nes visi jie - išimtinai egoistiniai. Nes dar vaikui negimus daugelis tėvai jau turi sukūrę lūkesčius jo atžvilgiu. Kitas nusivylimo šaltinis - tikėjimas, kad vaikas bus pagalba ir paguoda senatvėje. O vaikas užauga ir išeina iš namų, išvažiuoja geresnio gyvenimo ieškoti, o su juo išvažiuoja ir viltis, kad senatvėje „bus kam vandens paduoti“. Toks vilčių žlugimas - gana dažnas. Psichologai jam išrado net specialų terminą „tuščio lizdo sindromas“. Tėvai viliasi, kad vaikas užpildys mamos ar tėvo vidinę tuštumą, įprasmins būtį; paguos ir palinksmins. Ir staiga šis „atsakingas“ asmuo, skirtas tokioms svarbioms funkcijoms atlikti, ima ir pasitraukia iš „pareigų“. Šį sąrašą galima tęsti be galo. Visų tokių ir panašių lūkesčių neišsipildymas dažnai įvardijamas kaip problemos su vaikais. Problemos kyla iš mūsų savanaudiškų norų vaiko atžvilgiu.

Per mus į šį pasaulį atėję vaikai, vis dėlto mums nepriklauso, nes tai - „savęs išsiilgusio Gyvenimo sūnūs ir dukros“, kaip sako poetas ir filosofas. Tėvai turi leisti vaikams augti. Tam nebūtinos specialios žinios ar metodai ir iš esmės nereikia jokių ypatingų pastangų. Įsivaizduokite, kad auginate namie gėlę. Jūs leidžiate jai augti, sudarydami tam tinkamas sąlygas, palaistote, jei reikia, patręšiate, perstatote į tinkamesnę vietą. Bet juk nepuoselėjate gėlei jokių lūkesčių? Netampote už lapų, kad greičiau augtų ar pakeistų žiedo formą. Neribojate gėlės aukščio pavoždami ją po kibiru, bausdami už per mažą žiedą nesustojate jos laistyti. Panašiai ir su vaikais. Tačiau leisti vaikui augti - gana didelė atsakomybė. Kur kas lengviau būtų juos auklėti. Vaikas auklėjasi pagal mūsų tarpusavio santykius, vadinasi, mes esame atsakingi už santykius su partneriu ir artimaisiais. Visa tai yra vaiko auginimo erdvė ir tik nuo mūsų priklauso, kokios kokybės ji bus.

Santykis AŠ-TU su vaiku

Kaip pasiekti santykį AŠ-TU su savo vaiku? Pirmiausia reikėtų žinoti vieną svarbų faktą: ne mes auklėjame vaikus, vaikai auklėjasi stebėdami tėvų elgesį, mokydamiesi iš jo ir reaguodami į tai, ką mato ar jaučia. Vaikai labai jautrūs ir imlūs. Atlikite testą: jei norite sužinoti, kokie jūsų tarpusavio santykiai, pažiūrėkite, kaip jaučiasi ir elgiasi jūsų vaikas.

Pasitaiko atvejų, kai kreipiasi kultūringi, inteligentiški sutuoktiniai su tokiais nusiskundimais: „Mūsų vaikas nevaldo savo neigiamų emocijų, mes nežinome, kaip kovoti su jo įniršio priepuoliais.“ Vaikui, tarkim, 4-5 metai. Tėvų „užsakymas“ psichologui skamba maždaug taip: „Pataisykite mūsų vaiką. Jis sugedo ir nebeveikia taip, kad nekeltų mums rūpesčių.“ Tačiau „taisyti“ reikia tėvų santykius, kurie tiesiog pritvinkę gerai užmaskuotos įtampos ir tarpusavio nepasitenkinimo! Vaikas tokioje aplinkoje tik išreiškia tai, kas vyksta tarp tėvų. Gaila, kad labai dažnai tėvai to nenori suprasti: „Mums viskas gerai, blogai elgiasi vaikas. Kitas pavyzdys iš praktikos. Mama skundžiasi, kad dukra jos negerbia, grubiai su ja kalba, neklauso. Betgi čia vėl pasekmės. Problemą spręsti reikėtų ne reikalaujant iš dukros gražaus ir pagarbaus elgesio, o savęs klausiant: ką dukra išmoko iš mano elgesio? Kokiais žodžiais ir kokiu tonu kalbu su ja, savo mama ar su savo vyru? Ar gerbiu juos, ar klausau jų patarimų, atsižvelgiu į jų nuomonę? Skaudūs klausimai ir atsakymai į juos rodo, kad reikia keistis pačiam. Daug lengviau yra pareikalauti iš kito: kad gražiai su manimi elgtųsi, kad mandagiai kalbėtų, būtų paklusnus ir rodytų pagarbą.

#

tags: #dirbti #su #vaikais #lengav #ar #sunku