Aortos vožtuvo stenozė yra viena iš dažniausių ir kliniškai reikšmingiausių širdies vožtuvų ligų. Medicininėje praktikoje aortos vožtuvo stenozė laikoma liga, kurios prognozė tiesiogiai priklauso nuo savalaikės diagnostikos ir tinkamai parinkto gydymo metodo. Šiuolaikinė kardiologija siūlo ne vieną veiksmingą sprendimą, tačiau kiekvienam pacientui jie taikomi individualiai, atsižvelgiant į ligos stadiją, amžių ir bendrą sveikatos būklę.

Kas Yra Aortos Vožtuvo Stenozė?

Aortos vožtuvo stenozė - tai patologinė būklė, kai aortos vožtuvas nebeatsiveria pakankamai plačiai ir sudaro kliūtį kraujo tekėjimui iš kairiojo širdies skilvelio į didįjį kraujo apytakos ratą. Dėl šio susiaurėjimo širdis priversta generuoti didesnį slėgį, kad galėtų išstumti reikiamą kraujo kiekį, o tai ilgainiui sukelia kairiojo skilvelio raumens sustorėjimą ir funkcijos silpnėjimą. Pradinėse stadijose organizmas geba kompensuoti padidėjusią apkrovą, todėl pacientas gali jaustis visiškai sveikas. Tačiau progresuojant stenozei, kompensaciniai mechanizmai išsenka, ir atsiranda klinikiniai simptomai, kurie jau signalizuoja apie padidėjusią riziką. Aortos vožtuvo stenozė ilgą laiką gali būti nebyli, tačiau simptomų atsiradimas dažniausiai reiškia, kad liga pasiekė kritinį tašką ir reikalauja aktyvaus gydymo.

Kaip Keičiasi Širdies Darbas Ligai Progresuojant?

Didėjant vožtuvo susiaurėjimui, kairysis skilvelis pradeda storėti (vadinamoji koncentrinė hipertrofija), siekdamas palaikyti pakankamą kraujotaką. Iš pradžių tai leidžia išlaikyti normalų širdies išmetimo tūrį, tačiau ilgainiui raumuo praranda elastingumą, sutrinka jo atsipalaidavimas ir pradeda vystytis diastolinis, o vėliau ir sistolinis širdies nepakankamumas. Šiame etape net ir nedidelis fizinis krūvis gali sukelti ryškų dusulį, nuovargį ar galvos svaigimą, o negydoma liga tampa tiesiogiai pavojinga gyvybei.

Aortos Vožtuvo Stenozės Priežastys

Aortos vožtuvo stenozė nėra vienalytė liga - ją gali lemti skirtingi patologiniai procesai, priklausomai nuo paciento amžiaus, genetinio polinkio ir ankstesnių širdies ligų.

• Degeneracinė (kalcifikuojanti) stenozė: Dažniausia forma vyresniame amžiuje. Vožtuvo lapeliai palaipsniui storėja ir kalkėja, praranda elastingumą, todėl nebegali pilnai atsiverti. Procesas dažnai susijęs su ateroskleroze ir bendrais kraujagyslių senėjimo mechanizmais.
• Įgimtas dviburis aortos vožtuvas: Vietoje trijų vožtuvo burių susiformuoja tik dvi. Toks vožtuvas greičiau dėvisi ir kalcifikuoja, todėl stenozė gali pasireikšti jau vidutiniame amžiuje ar net anksčiau.
• Reumatinė širdies liga: Persirgus reumatiniu karščiavimu, vožtuvo audiniai randėja ir deformuojasi. Ši priežastis šiandien retesnė, tačiau vis dar pasitaiko tam tikruose regionuose ar vyresnės kartos pacientams.

Nors degeneracinė stenozė sudaro didžiąją dalį atvejų, įgimtos vožtuvo anomalijos yra ypač svarbios jaunesniems pacientams, kuriems simptomai gali atsirasti netikėtai ir progresuoti greičiau. Dėl šios priežasties pacientams, kuriems šeimoje nustatyta vožtuvinė širdies liga, rekomenduojama ankstyvesnė kardiologinė patikra. Įgimtas dviburis aortos vožtuvas dažnai ilgą laiką nesukelia jokių nusiskundimų, tačiau jo biologinis senėjimas vyksta sparčiau, todėl šie pacientai turi būti stebimi atidžiau.

Taip pat skaitykite: Dviburio vožtuvo stenozė

Aortos Vožtuvo Stenozės Simptomai

Aortos vožtuvo stenozės klinikinė eiga dažnai būna klastinga. Ilgą laiką liga gali progresuoti be jokių aiškių nusiskundimų, nes širdis kompensuoja padidėjusį pasipriešinimą. Tačiau pasiekus tam tikrą susiaurėjimo laipsnį, simptomai atsiranda gana staigiai ir paprastai rodo, kad širdies raumuo jau dirba ribinėmis sąlygomis.

Simptomų pobūdis ir intensyvumas priklauso nuo stenozės sunkumo, paciento amžiaus bei gretutinių ligų. Klinikiniame darbe patogu juos vertinti pagal ligos stadijas:

• Ankstyva (asimptominė) stadija: Dažniausiai jokių nusiskundimų, kartais sumažėjęs fizinio krūvio toleravimas. Širdis dar sugeba kompensuoti padidėjusį spaudimą.
• Vidutinė stadija: Dusulys fizinio krūvio metu, greitesnis nuovargis, širdies plakimo pojūtis. Kairysis skilvelis pradeda pervargti.
• Sunki stadija: Krūtinės skausmas, galvos svaigimas, alpimas, dusulys net ramybėje. Kritinis kraujo išstūmimo sumažėjimas.

Ypatingą klinikinę reikšmę turi vadinamoji klasikinė simptomų triada: krūtinės skausmas, alpimas ir dusulys. Šių požymių atsiradimas dažniausiai rodo pažengusią stenozę ir ženkliai padidėjusią staigios mirties riziką, jei gydymas neatliekamas laiku. Kai aortos vožtuvo stenozė tampa simptominė, laiko langas saugiam sprendimui smarkiai susiaurėja - tai momentas, kai gydymas nebegali būti atidėliojamas.

Svarbu paminėti, kad vyresnio amžiaus pacientams simptomai kartais klaidingai priskiriami „natūraliam senėjimui“, todėl liga gali būti nustatoma pavėluotai.

Aortos Vožtuvo Stenozės Diagnostika

Įtariant aortos vožtuvo stenozę, diagnostika turi būti tiksli ir nuosekli, nes nuo teisingo ligos sunkumo įvertinimo tiesiogiai priklauso gydymo taktika ir paciento prognozė. Praktikoje labai svarbu ne tik patvirtinti patį vožtuvo susiaurėjimą, bet ir įvertinti, kaip stipriai jis veikia širdies darbą bei visą kraujotaką.

Taip pat skaitykite: Naujagimių dvynių drabužių patarimai

Pradinė diagnostika dažnai prasideda nuo klinikinio ištyrimo - patyręs gydytojas gali išgirsti būdingą sistolinį ūžesį, kuris sustiprėja krūvio metu. Vis dėlto vien auskultacijos nepakanka, todėl taikomi instrumentiniai tyrimai.

• Echokardiografija (širdies echoskopija): Leidžia nustatyti vožtuvo angos plotą, spaudimo gradientą, kairiojo skilvelio funkciją. Tai pagrindinis ir svarbiausias tyrimas diagnozei ir stenozės sunkumui nustatyti.
• Elektrokardiograma (EKG): Parodo kairiojo skilvelio hipertrofijos požymius, ritmo sutrikimus. Padeda įvertinti ilgalaikę širdies apkrovą.
• Krūtinės ląstos rentgenograma: Parodo širdies dydį, plaučių kraujotakos pokyčius. Naudinga vertinant širdies nepakankamumo požymius.
• Širdies KT ar MRT: Leidžia įvertinti vožtuvo anatomiją, kalcifikaciją, aortos būklę. Taikoma planuojant intervencinį ar chirurginį gydymą.

Echokardiografija išlieka kertiniu diagnostikos metodu, nes leidžia objektyviai įvertinti vožtuvo angos susiaurėjimo laipsnį ir širdies gebėjimą kompensuoti padidėjusį pasipriešinimą. Remiantis šiuo tyrimu sprendžiama, ar pacientui pakanka stebėjimo, ar jau būtina intervencija. Echokardiografija ne tik patvirtina diagnozę - ji leidžia prognozuoti ligos eigą ir parinkti tinkamiausią laiką gydymui, kol dar neatsirado negrįžtami miokardo pažeidimai.

Svarbu pabrėžti, kad net ir asimptominiai pacientai, kuriems nustatyta vidutinė ar sunki stenozė, turi būti reguliariai stebimi. Staigus būklės pablogėjimas gali įvykti net ir be ilgalaikių perspėjamųjų požymių.

Aortos Vožtuvo Stenozės Gydymo Metodai

Aortos vožtuvo stenozės gydymas priklauso ne tik nuo vožtuvo susiaurėjimo laipsnio, bet ir nuo paciento amžiaus, simptomų intensyvumo, gretutinių ligų bei bendros chirurginės rizikos. Esminis principas - vaistais stenozės pašalinti neįmanoma, todėl tikrasis gydymas visada yra intervencinis. Vis dėlto skirtingais ligos etapais taikomos skirtingos strategijos.

Stebėjimas ir Palaikomasis Gydymas

Ankstyvose ligos stadijose, kai pacientas neturi simptomų arba jie minimalūs, dažniausiai pasirenkama aktyvaus stebėjimo taktika. Šiuo laikotarpiu pagrindinis tikslas - kontroliuoti širdies apkrovą ir laiku pastebėti ligos progresavimą.

Taip pat skaitykite: Viskas apie pampersų keitimą naujagimiams

Stebėjimas taikomas esant asimptominė lengva arba vidutinio laipsnio stenozė, gera kairiojo skilvelio funkcija, nėra staigaus spaudimo gradiento didėjimo. Vaistai šiame etape skiriami ne stenozės gydymui, o gretutinėms būklėms - arterinei hipertenzijai, širdies nepakankamumo simptomams ar ritmo sutrikimams koreguoti. Reguliarūs echoskopiniai tyrimai leidžia laiku nustatyti momentą, kai stebėjimas tampa nepakankamas.

Intervencinis ir Chirurginis Gydymas

Atsiradus simptomams arba nustačius sunkią stenozę, gydymo taktika keičiasi iš esmės. Šiuo etapu vienintelis efektyvus sprendimas yra vožtuvo atstatymas arba pakeitimas.

• Chirurginis vožtuvo keitimas (SAVR): Atvira širdies operacija, pašalinant pažeistą vožtuvą. Pasirenkamas jaunesniems, mažos rizikos pacientams. Pagrindinis privalumas - ilgalaikis ir patikimas rezultatas.
• Transkateterinis vožtuvo implantavimas (TAVI): Vožtuvas įvedamas per kraujagysles, be atviros operacijos. Skiriamas vyresniems ar didelės chirurginės rizikos pacientams. Privalumas - trumpesnis atsigavimas, mažesnė operacinė rizika.
• Balioninė valvuloplastika: Vožtuvas praplečiamas balionu. Tai laikinas sprendimas arba taikomas vaikams. Privalumas - greitas simptomų palengvinimas.

Sprendimas tarp chirurginio ir transkateterinio gydymo priimamas vadinamosios širdies komandos - kardiologo, kardiochirurgo ir anesteziologo - bendru sutarimu. Tokia praktika leidžia individualizuoti gydymą ir pasiekti geriausią galimą rezultatą. Šiuolaikinėje kardiologijoje nebeegzistuoja vienas universalus sprendimas - aortos vožtuvo stenozės gydymas turi būti pritaikytas konkrečiam pacientui, o ne atvirkščiai.

Prognozė ir Gyvenimas po Gydymo

Aortos vožtuvo stenozės prognozė iš esmės pasikeitė per pastaruosius dešimtmečius. Jei anksčiau simptomų atsiradimas reiškė trumpą išgyvenamumą be intervencijos, šiandien laiku atliktas vožtuvo keitimas leidžia daugumai pacientų grįžti prie aktyvaus ir visaverčio gyvenimo. Svarbiausias veiksnys - laiku priimtas sprendimas ir tinkamai parinktas gydymo metodas.

Po intervencijos širdies apkrova sumažėja, pagerėja kraujo išstūmimas, o simptomai - dusulys, nuovargis ar alpimai - dažniausiai reikšmingai susilpnėja arba visai išnyksta. Vis dėlto ilgalaikė sėkmė priklauso ir nuo nuoseklios stebėsenos. Ilgalaikę prognozę lemia amžius intervencijos metu, kairiojo skilvelio funkcija prieš gydymą, gretutinės ligos bei paciento įsitraukimas į pooperacinę priežiūrą.

Reguliarūs kardiologo vizitai, echokardiografinė kontrolė ir kraujospūdžio stebėsena leidžia anksti pastebėti galimus vožtuvo funkcijos ar širdies darbo pokyčius. Tai ypač svarbu pacientams po TAVI procedūros ir tiems, kuriems implantuoti biologiniai vožtuvai. Didžiausia klaida po sėkmingo vožtuvo pakeitimo - manyti, kad liga baigėsi. Iš tiesų tai naujo, bet gerokai saugesnio etapo pradžia.

Dviburio Aortos Vožtuvo (DAV)

Dviburis aortos vožtuvas (DAV) yra širdies vožtuvo anomalija, kurioje vietoj įprastų trijų burių yra tik dvi. Tai viena iš dažniausių įgimtų širdies anomalijų. Normalus aortos vožtuvas turi tris sparnelius (tricuspid), kurie užtikrina kraujo judėjimą iš širdies į aortą ir neleidžia jam grįžti atgal į širdį. Dviburio aortos vožtuvo atveju, vožtuvas turi tik du sparnelius (bicuspid), dėl ko gali būti sutrikdytas normalus kraujo srautas ir širdies veikla. Dviburio aortos vožtuvo simptomai ir pasekmės gali labai skirtis. Kai kuriems asmenims jokie simptomai gali nepasireikšti iki suaugusio amžiaus, tuo tarpu kitiems gali būti reikalinga chirurginė intervencija jau ankstyvoje amžiaus stadijoje. Laikui bėgant DAV gali sukelti tokias būkles kaip aortos vožtuvo stenozė (susiaurėjimas) arba regurgitacija (kraujo nutekėjimas atgal į širdį).

Simptomai

Dviburis aortos vožtuvo (DAV) simptomai gali skirtis priklausomai nuo individualių asmenų ypatybių ir vožtuvo būklės. Kai kuriais atvejais DAV gali būti besimptominis ir nustatomas tik atliekant širdies tyrimus dėl kitų priežasčių. Tačiau progresuojant būklei, gali pasireikšti šie simptomai:

• Krūtinės skausmas: Skausmas krūtinėje, ypač fizinio krūvio metu arba emocinės įtampos akimirkomis, gali būti DAV simptomas.
• Pavargimas: Bendras nuovargis ir išsekimas, kuris gali būti stipresnis po fizinės veiklos.
• Kvėpavimo sunkumai: Sunku kvėpuoti ypač fizinio krūvio metu ar gulint, gali rodyti, kad širdis neveikia efektyviai dėl vožtuvo problemų.
• Širdies plakimo jausmas: Nereguliarus ar greitas širdies plakimas, jaučiamas krūtinėje, kakle ar galvos srityje.
• Sąmonės netekimas ar svaigimas: Retesni atvejai gali apimti trumpalaikį sąmonės netekimą ar pasvaigimą.
• Širdies murmas: Gydytojas gali nustatyti nenormalų širdies garsą, vadinamą širdies murmu, kuris gali būti DAV požymis.

Kai DAV sukelia rimtesnius širdies veiklos sutrikimus, pvz., aortos vožtuvo stenozę ar regurgitaciją, simptomai gali tapti intensyvesni ir reikalauti skubios medicininės intervencijos. Svarbu atkreipti dėmesį į bet kokius širdies veiklos pokyčius ir nedelsiant kreiptis į gydytoją, ypač turint DAV diagnozę. Ankstyvas simptomų nustatymas ir tinkamas gydymas gali užkirsti kelią galimoms komplikacijoms ir pagerinti gyvenimo kokybę.

Priežastys

Dviburis aortos vožtuvas (DAV) yra įgimta širdies struktūros anomalija, ir jos atsiradimo priežastys vis dar yra išsamiai nežinomos. Tačiau yra keletas veiksnių, kurie gali turėti įtakos šios anomalijos vystymuisi:

• Genetiniai veiksniai: Yra manoma, kad DAV gali būti susijęs su genetiniais veiksniais. Ši anomalija dažniau pasitaiko asmenims, kurių šeimos nariai taip pat turi širdies vožtuvų anomalijas.
• Paveldimumas: Nors tiksli paveldimumo schema nėra aiški, tyrimai rodo, kad DAV gali būti perduodamas iš tėvų vaikams.
• Vystymosi sutrikimai embriono stadijoje: DAV formavimasis vyksta ankstyvoje embriono vystymosi stadijoje. Tam tikri sutrikimai šiame etape gali lemti tik dviejų, o ne įprastų trijų, sparnelių susidarymą.
• Aplinkos veiksniai: Nors nėra aiškaus ryšio, kai kurie mokslininkai tyrinėja galimą aplinkos veiksnių, tokių kaip nėštumo metu patiriamas stresas ar tam tikrų medžiagų poveikis, įtaką DAV atsiradimui.

DAV yra viena iš dažniausių širdies vožtuvų anomalijų, tačiau daugeliu atvejų tai nesukelia rimtų sveikatos problemų ir gali likti nepastebėta ilgą laiką. Tačiau kai kuriems asmenims ši būklė gali sukelti širdies komplikacijas vėlesniame gyvenimo etape. Reguliarūs širdies sveikatos patikrinimai yra svarbūs asmenims su šia būkle, kad būtų galima anksti nustatyti galimas problemas ir imtis atitinkamų gydymo priemonių.

Rizikos Veiksniai

Tai anatominiai širdies ar stambiųjų kraujagyslių nukrypimai nuo normos, trikdantys kraujotaką, kurie atsirado prieš gimimą (jų gali gydytojas nepastebėti tik ką gimusiam kūdikiui), o išaiškėjo vėliau. Apsigimsta 6 - 8% naujagimių. Išsivysčiusiose šalyse sergančiųjų įgimtos širdies ydomis yra daugiau negu įgytomis (reumatinėmis). Kai kurios įgimtos širdies ydos siejamos su chromosomų patologija arba vieno geno mutacija. Veiksniai sukeliantys šias mutacijas, vadinami mutagenais. Jie skirstomi į fizinius, cheminius ir biologinius. Tiesioginį apsigimimą sukeliantį (teratogeninį) poveikį ypač turi alkoholis. Dažniausiai įgytų širdies ydų priežastis - reumatas ir infekcinis endokarditas. Rečiau širdies vožtuvus pažeidžia kitos ligos - sisteminė raudonoji vilkligė, reumatoidinis artritas, mechaninės traumos. Vyresniems žmonėms vožtuvai surandėja, sukietėja ir net gali sukalkėti dėl distrofinių ar aterosklerozinių pokyčių.

Įgimtos Širdies Ydos Naujagimiams

Įgimtosios širdies ydos (TLK-10-AM žymimos Q20-Q25 kodais) - tai širdies anatominių struktūrų ir stambiųjų kraujagyslių vystymosi patologija, kuri išsivysto nėštumo metu, bet gali išaiškėti tik gimus vaikui [1]. Kritinės ydos - su gyvybe nesuderinami pakitimai, kai būtinas operacinis gydymas. Nemaža dalis įgimtųjų širdies ydų nustatomos prenataliniu laikotarpiu. Įgimtosios širdies ydos nustatomos apie 1 proc. gimusių kūdikių (išskyrus mitralinio vožtuvo prolapsą, dviburį aortinį vožtuvą). Įgimtosios širdies ydos yra vienos dažniausių vaikų raidos ydų. Kasmet su tokiomis ydomis gimsta 8-10 iš 1 tūkst. gyvų gimusių naujagimių [2]. Lietuvoje tai sudaro apie 250-300 naujagimių per metus. 3 naujagimiams iš 1 tūkst. (iki 100 per metus) širdies yda būna kritinė - sudėtinga, nesuderinama su gyvybe, kai prireikia skubios chirurginės procedūros ar operacijos.

Dažniausios įgimtosios širdies ydos naujagimiams yra šios [3]:

• skilvelių pertvaros defektas (30,5 proc.);
• prieširdžių pertvaros defektas (9,8 proc.);
• atvirasis arterinis (Botalo) latakas (9,7 proc.);
• plaučių arterijos angos susiaurėjimas (6,9 proc.);
• aortos lanko susiaurėjimas (koarktacija) (6,8 proc.);
• aortos angos susiaurėjimas (6,1 proc.);
• Falloto tetrada (5,8 proc.);
• stambiųjų kraujagyslių transpozicija (4,2 proc.);
• išlikęs arterinis kamienas (2,2 proc.);
• triburio vožtuvo neišsivystymas (1,3 proc.);
• kitos (16,5 proc.).

Kai kurios įgimtosios širdies ydos siejamos su chromosomų patologija arba vieno geno mutacija. Veiksniai, sukeliantys šias mutacijas, vadinami mutagenais. Jie skirstomi į fizinius, cheminius ir biologinius. Tiesioginį apsigimimą sukeliantį (teratogeninį) poveikį širdies vystymuisi turi alkoholis. Paplitus alkoholizmui tarp moterų, padažnėjo ir naujagimių, sergančių embriofetaliniu alkoholio sindromu [4]. Didesnė tikimybė diagnozuoti širdies ydą yra neišnešiotiems naujagimiams. Daugeliu atvejų širdies defektų priežastis nėra žinoma. Širdis susiformuoja tarp 6 ir 12 nėštumo savaičių (taigi anksčiau, nei moteris supranta, kad laukiasi). Yra ir daugiau veiksnių, kurie gali padidinti riziką, kad vaikas gims sirgdamas širdies yda: mamos sirgimas raudonuke, diabetu ar virusine infekcija, rūkymas, tam tikrų vaistų ar narkotinių medžiagų vartojimas nėštumo metu [5].

Dauguma įgimtųjų širdies ydų nėra paveldimos. Tiesa, tėvams, kurie turi vieną vaiką, sergantį širdies yda, yra šiek tiek didesnė (apie 3 proc.) rizika, kad kitą vaiką vargins panašios problemos [6]. Yra keletas širdies ydų, kurios yra paveldimosios, tokios kaip Marfano sindromas ir hipertrofinė kardiomiopatija.

Hemodinaminė Įgimtųjų Širdies Ydų Klasifikacija

1. Nuo arterinio latako priklausomos ydos

   a) Įgimtosios širdies ydos su kliūtimi (obstrukcija) kairiojo skilvelio išstūmio trakte. Jų metu pasireiškia ūminė širdies perkrova spaudimu. Šiai grupei priklauso aortos vožtuvo stenozė (AoVS), aortos koarktacija (AoKo), kairiosios širdies pusės hipoplazijos sindromas (KŠHS), aortos lanko nutrūkimas. Esant šioms ydoms, širdies skilvelių sienelės hipertrofuoja, netenka elastingumo, sutrinka sistolinė ir diastolinė skilvelių funkcijos.

   b) Įgimtosios širdies ydos su kliūtimi (obstrukcija) dešiniojoje širdies pusėje. Sutrinka kraujo nutekėjimas iš dešiniosios širdies pusės į plautinį kamieną. Tai vadinamosios mėlynosios širdies ydos: plautinio kamieno (plaučių arterijos) vožtuvo stenozė (PAVS), plautinio kamieno stenozė (PAS) ar atrezija (PAA), triburio vožtuvo atrezija (TVA), Falloto tetrada. Dėl kliūties dešiniojoje širdies pusėje arba plaučių kamiene veninis kraujas iš dešiniųjų širdies ertmių nuteka į kairiąsias (vyksta kraujo nuosrūva iš dešinės į kairę). Kraujyje stiprėja hipoksemija, padidėja kraujo klampumas, kyla trombozės grėsmė.

   c) Paralelinė kraujotaka - stambiųjų kraujagyslių transpozicijos (SKT) yda.

2. Įgimtos širdies ydos, nepriklausomos nuo AAL

   Pasireiškia širdies ir plaučių perkrova padidėjusiu kraujo tūriu dėl vykstančių nuosrūvų (šuntų) iš kairės į dešinę. Šiai grupei priskiriamos šios ydos: prieširdžių pertvaros defektas (PPD), skilvelių pertvaros defektas (SPD), atrioventrikulinės pertvaros komunikacija (AVK), atvirasis arterinis latakas (AAL). Dėl šių ydų dalis oksigenuoto kraujo iš kairiųjų širdies ertmių nuteka į dešiniąsias širdies ertmes, plautinį kamieną ir plaučius, intensyvėja plaučių kraujotaka, plečiasi perkrautos širdies dalys, nukenčia sistolinė skilvelių funkcija. Grėsminga komplikacija - plautinė hipertenzija.

3. Sudėtinės sudėtingos širdies ydos

   Visiškai anomalus plaučių venų drenažas su plaučių venų obstrukcija, bendras skilvelis, bendras arterinis kamienas.

Diagnostika

1. Anamnezė: nėščiosios infekcija, žalingi įpročiai, įgimtosios širdies ydos šeimoje, paveldimoji patologija, antenatalinė diagnostika (nustatyta vaisiaus raidos patologija, įgimtosios širdies ydos, kt.).
2. Klinikiniai širdies ir kraujagyslių tyrimo metodai: naujagimio apžiūra (tachipnėja, generalizuota (centrinė) odos cianozė, blyškumas, marmuriškumas, pilkšvumas, periferinė edema), auskultacija (širdies tonų stiprumas, ritmiškumas, širdies ūžesiai), palpacija (hepatomegalija, a. femoralis ir kitų kraujagyslių pulso apčiuopa), arterinio kraujo spaudimo (AKS) visose galūnėse matavimas.

Naujagimiams AKS matuojamas ultragarsiniais arba oscilometriniais prietaisais. Tai neinvazinis informatyvus metodas, kuris leidžia stebėti AKS ir diagnozuoti arterinę hipertenziją. Šio tyrimo tikslumas priklauso nuo veržiamojo raiščio dydžio, naujagimio judesių, raumenų įsitempimo. Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuose taikomas ir invazinis (intravaskulinis) AKS matavimo metodas. Jis yra tiksliausias, tačiau retai naudojamas dėl infekcijos, kraujavimo, kraujagyslių trombozės rizikos. Tinkamas veržiamasis raištis turi apimti du trečdalius žasto arba šlaunies ilgio. Jeigu jis per siauras, išmatuojamas didesnis AKS. Matuojant ant kojos, veržiamasis raištis uždedamas ant apatinio vidurinio šlaunies trečdalio. Veržiamojo raiščio plotis, matuojant AKS ant rankos: <1 000 g svorio naujagimiams - 2,5 cm; 1 000-2 000 g - 2,5-3,0 cm; 2 000-3 000 g - 3,0 cm; 3 000-4 000 g - 3,0-4,0 cm. Matuojant AKS ant kojos, veržiamasis raištis turi būti 3,0-5,0 cm pločio. AKS matuojamas ne mažiau kaip 3 kartus, darant 2 min. pertraukas, kai naujagimis ramus. Galutiniu rezultatu laikomi mažiausi duomenys [3, 7-8].

Šiais laikais įmanoma ištirti kūdikio širdį dar jam esant gimdoje, atliekant vaisiaus echokardiogramą. Tai speciali ultragarso skenavimo rūšis, kuri padeda nustatyti svarbius apsigimimus vaisiaus širdyje jau 14-18 nėštumo savaitę [9].

#

tags: #aortos #susiaurejimas #naujagimiui