Dingo - vienas paslaptingiausių gyvūnų pasaulyje, jau tūkstančius metų gyvenantis Australijos dykumoje. Šis laukinis šuo kelia mokslininkų ir gyvūnų mylėtojų smalsumą. Straipsnyje aptariami dingo veisimo aspektai, pradedant tinkamų vandens telkinių įrengimu, baigiant specifinių gyvūnų priežiūros niuansais ir patarimais, kaip elgtis dingus augintiniui. Nors dingo žavi daugelį žmonių, svarbu nepamiršti, kad jie yra laukiniai gyvūnai ir nėra tinkami laikyti kaip naminiai gyvūnai. Tačiau amerikiečių dingo šuo, arba Karolinos šuo, kuris dažnai painiojamas su australų dingo, yra artimesnis tipiškam naminiam šuniui ir gali būti laikomas kaip žmogaus draugas.
Kūdrų Įrengimas ir Priežiūra
Pastaraisiais metais sklando nuomonė, kad kasant kūdrą, ji turi būti kuo didesnė ir gilesnė. Tačiau didelis gylis lemia stačius krantus, kurie linkę slinkti į vidų, be to, sudėtinga sodinti vandens augalus. Renkantis vietą vandens telkiniui, svarbu atsižvelgti į turimą plotą ir planuojamas auginti rūšis.
Eršketų auginimas
Kaip pagrindinė rūšis, kuri gyvens kūdroje, gali būti pasirinktas sibirinis eršketas (Acipenser baerii). Tai greit auganti, didelė žuvis, kuriai auginant tvenkiniuose būtinas šėrimas kombinuotais pašarais. Kelerius metus iš eilės leidžiant paaugintas, apie 200-300 gramų sveriančias žuvis (maždaug po 30 vienetų kasmet), galima užtikrinti nuolatinį populiacijos augimą. Eršketai yra jautresni deguonies kiekiui vandenyje, todėl tiek vasarą, tiek žiemą būtina naudoti orapūtę.
Šį rudenį eršketų kolekciją papildė dar penkios žuvys: trys iš jų - daugiau nei po šešis kilogramus sveriančios belūgos (Huso huso), ir dvi didelės albinosinės sterlės (Acipenser ruthenus).
Kitų žuvų auginimas kartu su eršketu
Eršketai nėra vienintelės žuvys, galinčios gyventi kūdroje. Kartu puikiai jaučiasi ir orfa (Leuciscus idus var. orphus) - meknės atmaina. Tai auksinės spalvos, labai judrios žuvys, nuolat laikosi vandens paviršiuje, pagyvindamos vandens telkinį. Iš 2016 metais įleistų 56 nedidelių žuvelių po keturių metų nuleidus telkinį buvo sugautos 48 orfos. Kartu su orfomis buvo įleisti du spalvoti karpiai. Vienas mįslingai dingo, kitas paaugo iki gan įspūdingos auksinės žuvelės. Iš plėšrių žuvų toje pačioje kūdroje gyvena aštuoni albinosiniai šamai, kurie vėliau bus perkelti į kitą telkinį. Taip pat manau, būtina paminėti, kad šioje „baloje” sutelpa nemaža dalis auginamos vandens lelijų kolekcijos. Tarp lelijų puikiai jaučiasi ir pavėsį randa orfos su karpiu.
Taip pat skaitykite: Lietuva ir Ukraina: dingusių žmonių likimai
Apsauga nuo plėšrūnų
Garniai dažnai atskrenda prie vandens telkinių vėlai vakare arba auštant ryte, todėl kūdrą tenka aptverti plona virvele.
Orfų nerštas
Literatūroje rašoma, kad orfos pradeda neršti trečiais-ketvirtais gyvenimo metais. Darau prielaidą, kad tai yra dėl to, kad jos turi prikaupusios per didelį riebalų kiekį kuris trukdo subrandinti ikrus. Nors jos maitinamos plaukiojančių pašaru, būdamos daug greitesnės už eršketus, juos šiek tiek apėda.
Kūdrų įrengimo ir priežiūros išlaidos
Žinoma, visą šitą žuvų gausą ir įvairovę išlaikyti kainuoja nemažai laiko ir pinigų.
Kaip Elgtis Dingus Augintiniui?
Gyvūno augintinio dingimo atveju jo savininkas turi užpildyti VMVT svetainėje specialią formą-Prašymą, pažymėdamas varnele „dingimo“ langelį. Dingę šunys, katės ir šeškai išregistruojami automatiškai, jei jų savininkas nepranešė apie jų suradimą per 36 mėn. Tuo atveju, jei dingo Gyvūnų augintinių registre neregistruotas gyvūnas augintinis, galite kreiptis į gyvūnų globėjus, savivaldybę ir policiją. Radus gyvūną augintinį rekomenduojame nedelsiant paženklinti ir registruoti Gyvūnų augintinių registre, nes neregistruotą gyvūną augintinį gali pasisavinti jį radę ir neturėję galimybės jį grąžinti kiti asmenys.
Jei gyvūnas nemačiom paspruko per daugiabutyje esančio buto duris ir nesate tikri, kad išlėkė lauk, apeikite visus aukštus, apklausinėkite kaimynus. Katinai neretai supainioja aukštus ir įbėga į toje pačioje pusėje esantį butą, vos durims prasivėrus. Pakabinkite skelbimą ir lifte, ir laiptinėje, matomoje vietoje. Nedejuokite, kad neturite spausdintuvo, rašykite raštu, turbūt dar prisimenate, kaip tą daryti - svarbu perduoti informaciją, o ne gražiai sumaketuoti skelbimą. Vėlgi reikia apeiti kaimynus, visiems palikti savo kontaktą - galbūt nematė, bet pamatys po valandos. Pakabinti skelbimų ant savo tvoros, ant stulpų, stotelėje, parduotuvėje, prie kiosko, seniūnijos - ten, kur renkasi žmonės. Visada yra plėšančių skelbimus, tiesiog jaučiančių tam potraukį, tad nemanykite, jog rimtai paieškai užteks dviejų trijų. Jei aplakstėte artimiausius namus ir nieko neradote, paprašykite, kad kas nors įkeltų skelbimą į internetą, jei patys negalite. Būtinai! Žmonės dažnai tvirtina, kad naudojasi internetu, bet naudojasi jie juo kaip laikraščiu - tik skaitymui. Tuo tarpu pamatę nepažįstamą katę ar lakstantį pasimetusį šunį gyvūnų globos savanoriai plakasi kaip žuvis ant ledo, bandydami sužinoti, kas jis, iš kur, ar jo ieško, ar išmetė. Kaip grąžinti gyvūną žmonėms, jei jie niekur nesiskelbia?.. Nežinot kur? Paieškos sistemoje suvedus „dingo šuo“, „rasta katė“ jums pasiūlys ne vieną svetainę, kuria galėsite pasinaudoti.
Taip pat skaitykite: Kaip elgtis, jei dingo vaikas
Skelbimų Pavyzdžiai ir Rekomendacijos
„Vakar pabėgo šuniukas, kas ras, paskambinkite, labai prašome.“ Tokie skelbimai varo į neviltį, brangieji. Koks šuniukas, didelis, mažas, jauniklis? Kada tas vakar? Ar jis draugiškas, ar galima pasikviesti? Kurioj vietoj pabėgo? Visų pirma, svarbu yra data. Ne „vakar“ ir ne „trečiadienį“, kartais gyvūno ieškoma kelias savaites, tad turi būti metai, mėnuo, diena. Nurodyti gyvūno spalvą, dydį, ypatingas žymes, ar dėvėjo antkaklį. Parašyti, kur dingo. Pridėkite nuotrauką. Jei neturite, paklauskite draugų, gal jie fotografavo jūsų augintinį. Duokite vieną ar du telefono numerius ir el. paštą.
Šunys įvairūs, vieni netyčia pasimeta, kitus traukia laisvė ir jie ieško progos pabėgti. Pastariesiems taikykite ne paprastą antkaklį, o vadinamuosius pakinktus, kad jie neišsimautų. Bet jei šuo išsinėręs iš antkaklio kūrė ir nukūrė kiemais, laukais, patarimai, kaip jį saugoti, jau per vėlyvi. Imkitės paieškų. Šuniui ieškoti pasitelkite šeimą, draugus, kolegas, visus, kas neabejingas. Kelis tūkstančius? Kiek iš jų prisidėtų prie jūsų šuns paieškose? Jei surinksite bent dešimt, rajonas bus kur kas geriau išieškotas. Vieni tikrai parbėga patys, ir sveikiname, jei jums pasisekė. Bet jei vis dėlto nesiseka, bent keletą mėnesių nenuleiskite rankų. Žinoma, būtinai paskambinkite savo regiono gyvūnų prieglaudoms, pateikite aprašymą su nuotraukomis, nepamirškite ir sanitarinių, karantino tarnybų. Ne visos jos skelbia apie rastus gyvūnus internete. Ne visos net telefonu išduos, kad panašus į nupasakotą beglobis pas juos papuolė. Šiemet buvo atvejis, kai pabėgęs katinas atsirado po keleto mėnesių, nukeliavęs keliasdešimt kilometrų ir tada pagautas visai kito miesto sanitarinės tarnybos.
Patarimai, Kaip Surasti Katę
Katės, kurios nėra pratusios būti lauke, nebėga toli. Dažniausiai šeimininkai jas randa ne toliau kaip 300 metrų spinduliu nuo namų (tai buvo tiesa ir mūsų atveju). Mintyse žemėlapyje apibrėžkite apskritimą apie 300 m atstumu nuo namų taško ir pradėkit „šukuoti“ šį apskritimą. Mūsų klaida buvo ta, kad mes nuolat tikrinome tas pačias vietas, bet tik į tą pusę, kur katė iškrito (t.y. 180-200 laipsnių kampu). Vėliau nusprendėme tikrinti vietas, nutolusias net ir 2 km nuo namų, o turėjome tikrinti arti, bet visais 360 laipsnių. Per visas tas dienas mes nė karto nepagalvojome, kad neperėjom didelio ir judraus kelio kitoje namų pusėje. Buvo padaryta klaidinga prielaida, kad katė negalėjo perbėgti to kelio, nes jis labai judrus (radome savo katytę būtent už to kelio, 80 metrų atstumu nuo namų, aptvertoje ligoninės teritorijoje).
Iškabinkite daug A5 formato skelbimų aplink namus, kad kuo daugiau žmonių pamatytų Jūsų skelbimą. Sulaukėme 5-6 skambučių dėl slankiojančių panašių kačių, bet jie nepasitvirtino. Bet kokiu atveju, mes radom savo katytę visiškai atsitiktinai tada, kai po 6 dienų paieškų nusprendėme atsispausdinti dar papildomus 60 skelbimų ir dviračiu važinėdami kabinome skelbimus apylinkėse. Skelbime būtinai įdėkite savo gyvūnėlio nuotrauką ir parašykite, kada ir kur jis dingo. Vėliau nepamirškite nukabinti tos daugybės savo skelbimų. Nusipirkite gerą prožektorių, patogiai apsirenkite ir išeikite nusiteikę ilgam pasivaikščiojimui. Ieškoti išeikite vakare arba anksti ryte. Kai šviečia prožektoriaus šviesa, kačių akys blizga, todėl jos gerai matosi iš toli. Taip ieškodami mes matėm daug kitų kačių, bet, deja, ne savo.
Ieškoti anksti ryte arba vėlai vakare geras patarimas (nes tada jos būna aktyviausios), bet mes savo augintinę radom dieną. Po tiek laiko ji buvo gerai išalkusi ir, matyt, bandė ieškoti maisto dienos metu. Todėl eikite ieškoti tada, kai tik galite. Kai ieškote, negalvokite „ką pagalvos kaimynai“. Šaukit vardu savo gyvūnėlį arba elkitės taip, į ką jis reaguodavo (pvz., tarškinti gyvūno maisto lėkštelę), nes jums yra svarbiau jį surasti, nei šiek tiek „įkyrėti“ kaimynams.
Taip pat skaitykite: Pagrobimas Vilniuje
Sibiro Haskiai: Priežiūra ir Sportas
Ingrida ir Andrius Vaitkai, auginantys Sibiro haskius, į Veiviržėnų seniūniją atsikėlė prieš keletą metų. Pirmąjį šunelį Mobį pora įsigijo tik po ilgų paieškų internete, taip pat lankymosi įvairiose parodose. Tame pačiame lietuviškame Sibiro haskių veislyne „Sajanai“ jiedu įsigijo Nidą, o trečiasis šeimą papildė Preslis. Kartu su keturiais augintiniais Vaitkai nuolat dalyvauja įvairiose parodose bei lenktynėse. Įprastai šunys rogininkus tempia specialiais dviračiais, triračiais arba rogėmis. Praėjusi vasara „Šiaurės gaujai“ buvo labai intensyvi. Anais metais šukaitiškiai dar lankėsi kaimyninėse Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, pabuvojo Sankt Peterburge, Vengrijoje. Varžybos dažniausiai vyksta dvi dienas. Be to, rogininkui privalu dėvėti apsaugas, šalmą, o rogės turi būti su tam tikru inkaru. Šukaitiškiai augintinių nemoko ypatingų dresūros triukų. Tačiau jiems privalu mokėti tarptautines komandas, kurios būtinos varžybose, parodose. Šeimininkai tikino, kad haskiai - ne tik sportiški, bet ir meilūs šunys. „Juk jie nuo seno buvo skirti tempti roges bei jurtose šildyti čiukčių vaikus. Šeimininkams prie jų prisitaikyti belieka pasirūpinus tinkama apranga.
Nelegalus Gyvūnų Veisimas: Pavojai ir Pasekmės
Dauginimu vadinamas nelegalus gyvūnų veisimas, kurio metu neužtikrinama jų gerovė. Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme rašoma, kad gyvūnų veisimas nesilaikant teisės aktuose nustatytų reikalavimų ir (ar) sukeliantis žalingas pasekmes jų sveikatai ir gerovei, laikomas žiauriu elgesiu su gyvūnais. Jakovo veterinarijos klinikos gydytoja Inga Alaburdaitė sako, kad nors užsiimantiems nelegaliu gyvūnų veisimu asmenims gresia piniginės baudos ir gyvūnų konfiskavimas, ši problema vis dar išlieka aktuali. Į viešumą nuolat iškyla šiurpios istorijos, nelegaliose veisyklose randami baisiomis sąlygomis laikomi suluošinti gyvūnai, daug jų perduodama globos organizacijoms.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) nurodo, kad verslinis gyvūnų veisimas - tai veikla, kurios imtis reikia labai atsakingai. Ją vykdant svarbu žinoti ir laikytis šią veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, taip pat turėti reikiamų kinologijos, genetikos, gyvūnų mitybos, priežiūros, dresūros ir kitų žinių, suprasti gyvūnų fiziologinius ir socializacijos poreikius. Šios žinios - būtinos, siekiant suvokti gyvūno patiriamas emocijas, elgesį, fiziologinius ypatumus, reakciją į juos supančią aplinką. Gyvūnų veisėjai privalo užtikrinti, kad augintiniai būtų laikomi jų gerovę atitinkančiomis sąlygomis: būtų atsakingai rūpinamasi veisiamų gyvūnų švara, fizine ir emocine sveikata, prireikus, laiku suteikti veterinarinę pagalbą. Veisėjai privalo tvarkyti augintinių apskaitos dokumentus, planuoti jų sukergimo laiką, užtikrinti, kad sukergimas nesukels žalos gyvūno sveikatai. Iki pardavimo ar perdavimo kitam gyvūnų augintinių laikytojui turi būti užtikrinama kasdieninė augintinių socializacija, bendravimas su gyvūnu. Veisėjai gali parduoti tik sveikus, be klinikinių požymių, atjunkytus augintinius. Gyvūnų augintinių veisiamos rūšys - šunys, katės, šeškai, žiurkėnai, jūrų kiaulytės, šinšilos, dekoratyviniai triušiai, paukščiai ir kitos. Tačiau I. Alaburdaitė sako, kad visgi dažniausiai susiduriama su nelegaliu šunų dauginimu. Pašnekovės teigimu, nemažai nusprendusių įsigyti šunį žmonių, tiesiog tikisi turėti gerą draugą. Jie neplanuoja dalyvauti parodose, jiems nereikia „dokumentų“ ir, be abejo, visi nori sutaupyti. Nemažai būsimų gyvūnų šeimininkų net nepagalvoja, kad daugumoje daugyklų nesilaikoma elementarios higienos, nesirūpinama gyvūnų dehelmintizacija (nukirminimu), jie gali turėti įvairių plauko ar odos parazitų. Nelegaliose daugyklose gyvūnai dažniausiai laikomi mažose patalpose, nėra vedžiojami, todėl ne tik neįgyja šlapinimosi bei tuštinimosi lauke įgūdžių, bet ir jų vystymasis yra sutrikęs: blogiau išvystytas raumenynas, silpnesnės, kreivos kojos ir pan.
Veterinarijos gydytoja atkreipia dėmesį, kad laikant gyvūnus netinkamomis sąlygomis, nevyksta ir normali jų socializacija. Gyvūnams nuo mažens reikalingas bendravimas su žmogumi, o kai jie laikomi narvuose ir nėra normalaus kontakto, tai atsiliepia jų psichologinei būklei. Netinkamomis sąlygomis augęs gyvūnas gali būti nestabilios psichikos, bijoti žmonių, nedeakvačiai reaguoti į aplinką ar kitus gyvūnus, būti agresyvus. Pasak jos, didelių veislių šunims privalomi tyrimai dėl alkūnės ir klubo sąnario displazijos. Mažesnių veislių šuniukams būtini kelio girnelės tyrimai, leidžiantys nustatyti, ar nėra polinkio išnirimui, taip pat tam tikri akių tyrimai. „Atsakingi veisėjai, prieš veisimą tiek kalei, tiek patinui taip pat daro būtinus genetinius tyrimus, padedančius įvertinti tam tikroms veislėms būdingų ligų riziką. Šiuo tikslu kraujo mėginiai siunčiami į veterinarinę laboratoriją Vokietijoje. Tai nėra privaloma, tačiau atsakingiems veisėjams rūpi gyvūnų sveikata, todėl šuniui nustačius polinkį sirgti tam tikromis ligomis, jis veisimui nenaudojamas. Tuo tarpu nelegalūs daugintojai to tikrai nedaro. Reikėtų suprasti, kad šuo įsigijamas visam gyvenimui, ir nusipirkus gyvūną, turintį padidėjusią riziką sirgti tam tikromis ligomis, jo gydymas gali kainuoti ženkliai brangiau nei augintinio įsigijimas iš patikimo veisėjo“, - įspėja I.
Pirkdamas gyvūną iš registruoto veisėjo būsimas šeimininkas gali gauti ir daug naudingos informacijos, patarimų įvairiais jo priežiūros klausimais. Atsakingai įsigyjant augintinį dažniausiai prireikia net kelių būsimo šeimininko vizitų pas veisėją. Jų metu galima pasižiūrėti, kaip gyvūnai bendrauja, kokiomis sąlygomis gyvena, pamatyti jų mamą, pasidomėti tėčiu, kuris dažnai gyvena tame pačiame veislyne. Jeigu veisėjas nenori rodyti augintinio mamos, kitų vados šuniukų, siūlo jį atvežti pats - reikėtų sunerimti ir pasidomėti juo detaliau. Baigdama pokalbį pašnekovė sako, kad pirkdami gyvūnus iš registruotų veisėjų ne tik nepalaikysite nelegalaus verslo, bet ir nerizikuosite patys. Ilgalaikėje perspektyvoje, įvertinus galimas rizikas, įsigyti šunį iš patikimų veisėjų yra pigiau. „Jeigu vis dėlto neįstengiate įsigyti veislinio gyvūno iš legalaus veisėjo, geriau pasiimkite augintinį iš prieglaudos. Tačiau įsigyjant augintinį taip pat svarbu suprasti, kad juo reikės rūpintis visą gyvenimą ir išlaidos jo įsigijimu nesibaigia, o tik prasideda. Gyvūną reikės maitinti, skiepyti, nukirminti, pasirūpinti jo guoliu ir daugeliu kitų dalykų. Normalu, kad jis gali sirgti, todėl teks lankytis pas gydytojus, pirkti vaistus, profilaktines apsaugos priemones.
Grybų auginimas sodyboje
Pristatome keletą grybų auginimo atvejų iš Panevėžio ir Kaišiadorių rajonų sodybų. Patarimais dalijasi Reda Iršėnaitė - Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotoja.
Baravykai sodyboje
Nuo vaikystės teko vasaroti sodyboje Kaišiadorių rajone, kurioje visą laiką augo ir iki šiol tebeauga baravykai. Sodo pakraštyje, ten, kur nuo kalno pakalnėn driekiasi liepų ir klevų eilė, grybų karalių pulkas akį džiugina mažiausiai penkiasdešimt metų. Antai pernai dosnų derlių teko nusipjauti bent keturis kartus, ir kiekvienąsyk keptuvė buvo pilna. Kiti baravykai keliems dešimtmečiams buvo įsitaisę tiesiog kiemo pakraštyje, šalia kūdros, po dviem liepomis, tačiau ilgainiui iš ten dingo. Būtent storakočiai kiemo baravykai, kurie užaugindavo neįtikėtinai dideles kepures, būdavo paliekami nenupjauti tiesiog dėl grožio - vaikams pasidžiaugti, sodybos svečiams parodyti, pafotografuoti. Jie, kaip sodybos vizitinė kortelė, pūpsodavo ties įvažiuojamuoju keliuku į kiemą, kol patys savaime sunykdavo, išbarstydavo sporas į žemę. Rūpinimasis baravykų palikuonimis būdavo antroji priežastis, kodėl mes jų nenupjaudavome. Ką darėme, kad išdygtų šie gražuoliai? Visą laiką į baravykų vietas po liepomis ir klevais pildavome ir pilame visas liekanas nuo išdarinėtų grybų, parsineštų iš miško. Daugiau nieko. Šitaip po sodybos medžiais išsibarsto ir peraugusių baravykų, ir raudonikių, tačiau išdygsta tiktai baravykai. Visi daugiausia šviesiagalviai, storais kotais. Tarp žmonių girdėti sakant, kad tas vietas ne pro šalį ir palaistyti, bet mes niekada to nedarėme.
Mikologės komentarai
Iš esmės nieko daugiau daryti, norint užsiauginti baravykų sodyboje, nepataria nė mikologė, Gamtos tyrimų centro Mikologijos laboratorijos mokslo darbuotoja R. Iršėnaitė. Nebent dar galima būtų grybų liekanas pamirkyti vandenyje, paruošti didesnį grybų sporų koncentratą. Palaikius grybų liekanas ar peraugusius grybus maždaug parą vandenyje, tokį vandenį reikėtų išpilti į dirvožemį po medžiais. R. Iršėnaitė mano, kad laistyti neverta: „Kaip miške nelaistai, taip ir sodyboje nematau prasmės laistyti. Gamta pati viską sureguliuoja. Jeigu vasarą didelė sausra, neįmanoma prilaistyti aplink medį, kad ir grybams, ir medžiui pakaktų drėgmės. O brandžiam medžiui, nuo kurio gyvybingumo priklauso grybo derėjimas, vandens reikėtų daug. Kadangi vanduo brangus, tai ir tas grybas pasidarytų labai brangus. Paprasčiausiai neekonomiška.“
Blogiausia tai, kad niekas negarantuoja, jog grybų liekanų vietoje kada nors išdygs baravykų. „Pilsi ar nepilsi grybų liekanas sodyboje, - garantijos, kad išdygs baravykų ar raudonikių, nėra jokios. Arba po medžiais pažėrus grybų liekanų, jų gali išdygti tik po trisdešimt ar keturiasdešimt metų“, - aiškino R. Iršėnaitė. Kas gali trukdyti išdygti baravykams ir raudonikiams? Pasirodo, jeigu netoliese tvartas, šių grybų tikėtis beveik neverta. „Gal baravykams parinkta vieta yra netoli tvarto ar kitos labiau užterštos vietos, gal dirvožemyje yra per daug azoto ar kitų medžiagų. Tiek baravykai, tiek raudonikiai - vadinamieji mikoriziniai grybai - gali būti jautrūs tam tikrų medžiagų, ypač azoto ir fosforo, pertekliui. Vieni grybai labiau linkę augti rūgščiame dirvožemyje, kiti - šarminiame. Azoto turtingose vietose gerai auga saprotrofiniai grybai, mėšlagrybiai ir žvynabudės, kuriuos kai kas taip pat renka ir valgo“, - pastebi mikologė R. Iršėnaitė.
Grybų liekanų išbarstymas po medžiais (užpylus vandeniu arba ne) yra paprasčiausias, vadinamas pasyvusis grybų įveisimo būdas. Šitokiu metodu galima pabandyti užsiauginti ne tik baravykų, raudonikių, bet ir pievagrybių, mėšlagrybių, žvynabudžių ar briedžiukų. Pastarųjų grybų sporas galima sėti pievose, vejose, mulčių pabarstytose ežiose. Tiesa, pievos ar vejos turi būti nepurkštos fungicidais. Sudėtingesnis grybų sėjos būdas - išbarstyti grybų sporas, tarkim, ant popieriaus, ant specialių mitybinių terpių išauginti grybieną ir ją įterpti į medieną ar kitą substratą.
Nuo sporos iki grybo
Pasėtų sporų kelias iki grybo - labai ilgas, be to, jis gali nutrūkti bet kuriame etape. Juk, anot mikologės R. Iršėnaitės, sėjame mikroskopines sporas: „Tos sporos, kurios yra grybų kepurėlėse, turi nueiti ilgą kelią. Jos išaugina savotiškus mikroskopinius siūlus (hifus), ieškančius medžio, su kuriuo turi susijungti. Tada formuojasi mikorizė: smulkiausios medžio šaknelės susijungia su grybo hifais ir tampa mikorizinės, nuo kurių grybo hifai toliau plinta į dirvožemį. Paprastai tariant, medis grybo šaknimis - hifais - siurbia sau vandenį ir mineralines medžiagas, o grybus aprūpina angliavandeniais. Toks abipusiai naudingas ryšys, mikorizė, būdingas apie 80 proc. visų medžių ir krūmų.“ Tik suformavus mikorizę, išauginus pakankamą kiekį grybienos dirvožemyje, susiklosčius palankioms metereologinėms sąlygoms, grybas augins vaisiakūnius. Tačiau mikorizė būdinga tik daliai visų žinomų grybų - baravykams, raudonikiams, lepšėms, kazlėkams, ūmėdėms, piengrybiams. Tokie grybai kaip pievagrybiai, kreivabudės, žvynabudės priskiriami saprotrofiniams, kurie maisto medžiagų pasisemia skaidydami medieną, miško paklotę ar dirvožemį. R. Iršėnaitės teigimu, pastarųjų gana paprasta užsiauginti ir dirbtiniu būdu.
Medžių ir grybų sąjunga
Panevėžio rajone, mokslininkės R. Iršėnaitės šeimos sodyboje, šalia pasodintų jaunų pušaičių savaime pažiro ryškiaspalvės, slidžios išdygusių kazlėkų galvutės. Ir ne veltui - kazlėkas yra tas grybas, kuris mėgsta jaunas pušis. Šiais laikais, kai Lietuvoje plyti daug nešienaujamų, apleistų pievų, kuriose nemažai priaugusių pušelių, šalia jų verta paieškoti kazlėkų. R. Iršėnaitės patarimu, baravykus reikia sėti būtent po tais medžiais, su kuriais jie gali sudaryti mikorizę - pušimis, eglėmis, beržais, ąžuolais ar liepomis. Baravykų „šeimininkų“ įvairovė gana plati. Ne taip kaip kazlėko, dažniausiai draugaujančio su pušimi. O raudonikis? Raudonikių yra keliolika rūšių. Kiekvienas gali sudaryti sąjungą su skirtingais medžiais. Tarkim, tikrasis raudonikis sukuria mikorizę tik su drebule. Šio grybo sesuo lepšė sudaro „sutartį“ tik su beržu.
#